Aktualijos: Pirmadienis su Zuleicha prie Danės upės arba vandens tekėjimo dėsnis

Sveiki,

Kaip Jūs laikotės? Taip retai bedarau asmeninius įrašus, kad tikriausiai visai pamiršau, kad „Maištinga siela“ visgi buvo sukurta ne filmų ir knygų apžvalgoms, kiek kasdienybės įvykių apmąstymams išreikšti.

O atostogos vis tęsiasi, kad ir vasara šykšti, tačiau didelių karščių ir nenoriu. Man gerai taip, kaip yra – ledai šaldiklyje nesibaigia, vasara su literatūra ir filmais, ramiais pasivaikščiojimais. Tikriausiai pirmadienis ne kokia diena pasivaikščiojimams, ar ne? Bet tai visiška netiesa. Tik ne tokią dieną, kai sinoptikai paskelbė +24C*, kai iš tikrųjų oda trokšta vitamino D, o akys tolimesnio peizažo. 

Štai sėdžiu uostamiestyje prie remontuojamos krantinės. Ateina vyrukas su pučiamąją žarna ir sako: „traukitės, man reikia nupūsti lapus – tai mano darbas“. Lapus? Rimtai? Dar ne gi ne ruduo. Bet kur tau. Lapų jau palei Danės krantinę nemažai. Užverčiu Guzel Jachinos romaną „Zuleicha atmerkia akis“, vis tiek saulėje negaliu skaityti, akys skauda nuo popieriun atsimušusios šviesos, kad kur čia su Zuleicha beatmerksi akis, kai jas kaip tyčią tokią gražią dieną tenka užmerkti.

Danė teka į marias, bet dėl vėjo sukeltų bangų, atrodo, kad teka į priešingą pusę. „Meridianoje“ pietauja turčiai, prie laivo mušasi du neblaivūs vietiniai mėgėjai žvejai, slapčiomis gerdami kažkokį birzgalą, kuris, dievaži, nė per aguonos grūdą nepadaro jų dienos geresnės. Upėje vandens pedalus mina trys paauglės, kurios jau gerą valandą fotografuojasi šimtąją asmenutę (su kavos puodeliais, paskiau be). Nieko nesakau, labai dailios paauglės. Turės tarp vaikinų pasisekimą. Ir ašarų. O kaipgi be jų?

Pirmadienis ir atostogos. Nėra kur skubėti ir tai taip keista, lyg būčiau iškritęs dantis iš dantų karuselės. Kai sukaupiu mintis ir bandau galvoti vien pozityviai apie šį pasaulį, šalia atsisėda dvi pensininkės ir kalbasi nustekentos aristokratiškos inteligentijos žargonu apie savo anūkų ir vaikų rūpesčius. Vieną tikrai pamenu: „būkime demokratinės šalies pilietės, nebesikiškime į savo vaikų gyvenimą, kiek gi galima“. Negi ir aš taip kalbėsiu? Aišku, kad kalbėsiu. Dar ir kaip. Kaip prieš dešimt metų sakiau, kad nebūsiu nuobodus, nesėdėsiu krantinėje ir neskaitysiu „kaip diedas“, o griausiu šio pasaulio mitus, ardysiu kalnus, perplauksiu ryklių jūras, sutriuškinsiu priešus – o jų, kad tik daugiau! O dabar pažiūrėkit – būsimas trisdešimtmetis tiesiog drybso ramiai pavėsyje su knygute ir mėgaujasi, kad nereikia nieko daryti, tiesiog būti ir užtenka vien žinoti, kad upė apgaulinga, ji tik iš pažiūros teka dėl vėjo atgal, bet iš tikrųjų, kaip ir pagal visus pasaulio dėsnius, įteka į kokius nors nusistovėjusius vandenis. 

Ironiškai skambėjęs pasakymas „Niekada nesakyk niekada“ vis labiau skamba kaip „laba diena ir viso gero“!

P. S. Daug minčių sukėlė nuostabus Mahila.lt patalpintas įrašas „Kas darosi artėjant trisdešimtmečiui“.

P. S. S. Ir susimildami, pozityvumo daugiau!!! POZITYVUMO, žmonės! 

 Pirmadienio paukštis, kurio vardas Zuleicha.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Fangų šeimynėlė" / "Šeimynėlė" / "The Family Fang"

Sveiki,

Dar viena romano ekranizacija pavadinimu „Fangų šeimynėlė“ (angl. The Family Fang) (2015), kai kur dar verčiama kaip „Šeimynėlė“. Jį režisavo aktorius Jason Bateman, kuris šiame filme dar ir atliko vieną iš pagrindinių vaidmenų, pasikviesdamas kolegę Nicole Kidman ir legendinį Christopher Walken.

Filmą, kaip ir knygą, tikriausiai galėtume apibūdinti kaip mažų mažiausiai tiesiog keistą. Tai istorija, kuri pasakoja apie suaugusius vaikus, kurių auklėjimas turėjo rimtų padarinių tiek jų dabarties likimui, tiek sudėtingiems santykiais su tėvais. Vaikai buvo „naudojami“ meno tikslams, netipiniam perfomanso žanrui, siekiant išprovokuoti aplinkinių reakciją, netgi šokiruoti, todėl vaikystėje vaikai elgdavosi taip, kaip liepdavo tėvai, kas šių dienų auklėjimui tiesiog prieštarautų vaikų teisėms. Tam tikros nesuvoktos trauminės patirtys tebėra įsismelkusios brolio ir sesers likimuose, kurie lyg ir bando pabėgti, bet kartu bando ir priimti tą savasties dalį, kol vieną dieną jų tėvai inicijuoja žmogžudystę kaip dar vieną perfomansą ir dingsta, tada prasideda detektyvinė istorija, kuri retrospektyviai grąžina pagrindinius veikėjus į vaikystę.

Iš esmės ne tipinė komedija, todėl vien dėl siužeto, keisto gyvenimo būdo verta pažiūrėti, kokių gyvenime gali pasitaikyti žmonių. Netipinį vaidmenį sukūrė tiek J. Bateman, tiek N. Kidman. Žinoma, filmas lyg ir lengvai šokiruoja, tačiau komedijos proporcijos išlaikytos taip, kad visa tai atrodo ne kaip svajinga menininkų iniciacija, kiek viena didelė šeimos tragedija, grįsta absurdiškų įsitikinimų motyvais. Iš esmės tas išgautas geras skonis, pilnas prieštaravimų, einančių iš pačių žiūrovų, sukuria po komedijos skraiste traumuojančių žmonių patirties ryšių žemėlapį. Nors IMDb puslapyje filmas gerokai nuvertintas, aš šią netipinę komediją linkęs įvertinti tikrai gerai.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 67 /100

IMDb: 6.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Paslėptos figūros" / "Hidden figures"

Sveiki,

„Oskarui“ nominuotas filmas „Paslėptos figūros“ (angl. Hidden Figures) (2016) pasakoja apie tas svarbias personas, apie kurias taip mažai žino pasaulis, tačiau jos prisidėjo prie pasaulinio progreso – kelionė į Mėnulį, pirmojo skaičiuotuvo ir t. t. Istorijos centre – trys juodaodės moterys, baisiai protingos, tačiau, turint galvoje, kad tai septinto dešimtmečio pradžia, pats Šaltojo karo įkarštis, o juodaodžių teisės dar smarkiai suvaržytos, tai moteris nepaprastai sunku siekti karjeros, nes tenka nugalėti gausybę stereotipų.

Filmas apie realius įvykius ir realias moteris, padariusios NASA karjerą matematikos ir inžinerijos srityje, todėl filme netrūksta istorinių faktų ir įvykių, tačiau filmas geras tuo, kad jis leidžia dirstelėti į tą nematomą pusę – kaip sudėtinga, dabar net atrodo absurdiška, teko nueiti moterims, kad galėtų daryti tai, ką jos moka geriausio. Filme iš esmės plakamos dvi problemos – kaip aplenkti nedorėlius rusus kosmoso užkariavime ir kaip čia pat žemėje įveikti tuos rasinės nelygybės skirtumus, siekiant bendros amerikietiškos svajonės, todėl filmas atrodo itin vykęs, kadangi kelias tarpusavyje susijusios problemos kuria keistai persikertančių tikslų, moralės ir kultūrinių problemų barjerus. 

Filme pasirodo puikiai visiems žinomi aktoriai. Jau ko vertas Kevin Costner vardas! Kirsten Dunst, Octavia Spencer ir kitos... Visgi filmas nėra depresinis, jis perteiktas ta gerąją herojiška holivudine maniera, kuri retkarčiais kine itin erzina, tačiau „Paslėptose figūrose“ kažkaip tinka ir netgi norisi itin jauriose scenose nubraukti vieną kitą ašarą. Manau, šis režisieriaus filmas vykęs kaip ir ankstesnioji komedija „Šventasis Vincentas“ (2014), kuris irgi paliko gerą įspūdį.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 74/100

IMDb: 7.8

Jūsų Maištinga Siela