Filmas: "Martinas Idenas" / "Martin Eden"

Sveiki, skaitytojai ir Kino pavasario gerbėjai,

Vienas iš šio festivalio pagrindinių filmų yra italų režisieriaus Pietro Marcello, lietuviams žiūrovams anksčiau žinomas iš filmo „Graži ir paprasta“ (2015) pristato naujausią savo darbą „Martinas Idenas“ (ital. Martin Eden) (2019), kuris besąs garsiojo britų rašytojo Jack Londono romano, parašyto XX amžiaus pradžioje, adaptuotas scenarijus ir pritaikytas itališkai kultūrai. Ne kartą romanas „Martinas Edenas“ buvo ekranizuotas, tačiau tokių keistų kultūrinių transformacijų, vargu, ar šioji istorija buvo patyrusi.

Na, italų kinas bando prisikelti iš numirusiųjų ir patys italų režisieriai ir kino gerbėjai pabodo kultivuoti nusmukusio italo kino kokybę. P. Marcello yra laikomas vienas iš tų, kurie italų kiną bando rekonstruoti, jį atnaujinti ir jam, sakyčiau, neblogai sekasi. Prisipažinsiu, kad „Martinas Idenas“ man nepatiko. Ne dėl to, kad filmas yra prastas ar skirtas Pelenėms ir snobams, bet dėl turinio dalykų. Tai istorija apie dar vieną rašytojo kelią vargetų ir turtuolių pasaulyje, pastarojo literatūrinės ambicijos perauga į socialistines agresyvias kalbas. Visa tai įrėminta XX amžiaus kelių dešimtmečių, kartais realiai apčiuopiamų kaip penktojo, kartais jau kaip devintojo dešimtmečio Italiją, tačiau tai tėra aplinkos stilistika, kuri kuria nepastovaus Martino Ideno politinių pažiūrų ir iš esmės jo emocijų bei gyvenimo kokybės virsmą.

XX amžiaus aplinka keri savo stilistiniais sprendimais, mėgaujasi ryškiais ir šaižiais itališkais, prancūziškais garso takeliais, kuria retrospektyvius dokumentinius intarpus, kaip supratau, naudoja ir autentiškus kadrus, ir sukurtus paties režisieriaus. Iš esmės tai primena A. Baricco literatūrinio kūrinio „Novečento“ ekranizavimo triukus, tačiau P. Marcello dar panaudoja savo montaže retrospektyvias auksinio italo kino laikotarpio raiškos priemones: prislopintas spalvas, scenų komponavimo būdus, kadrų mastelį... Tarsi žaidžia tuo, kas jau yra italų kino klasikos elementai, žaidžia rekonstruodamas ir perkurdamas scenarijų ir iš viso to bando išgauti gero seno epinio pasakojimo ilgesį ir stilingai jam tai pavyksta, bet...

Bet koks man tas Martinas Idenas buvo neįdomus! Kiek daug filmų apie politikon nuėjusius talentingus menininkus (prisiminkime Hitlerį, Diego Riverą ir kt.), kuri pasinaudodami savo puikiais retoriniais gabumais iš esmės patys save pražudo. Kodėl Idenas kaip asmenybė neįdomus? Nes jis iš esmės atkartoja daug ekranizacijose matytų XX amžiaus asmenybių šablonų. Jau po 15-20 minučių tampa aišku ir Ideno likimas, nereikia būti labai daug tokio kino mačiusiam, kad suvoktum, jog J. London sukūrė laikmečio asmenybės šabloną, todėl šių dienų kontekste man toks veikėjas kaip Idenas pernelyg nutolęs, karštakošis ir bukai atvaizduotas, kad imčiau juo ir patikėčiau kaip unikaliu veikėju, kuris gali šitaip herojiškai holivudiškai nesusimauti. Visgi šio filmo idėja, kaip supratau, ir nėra perteikti kažin kokį kitokį veikėją ar daryti epochų perversijas, kiek tiesiog žaisti literatūros ir klasikiniais italo kino jungtimis ir išgauti unikalią kino kalbą, kurią gali sukurti tik nepriklausomas kūrėjas. Ką gi, režisieriui tas pavyko. Bet ar pavyko mane paveikti ir sujaudinti? Ne.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 57/100

IMDb: 6.8

Nuoroda į Kino pavasarį ČIA.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Tiesiog nuostabu" / "Just Great" / "Thalasso"

Sveiki,

Esu ištroškęs komedijos ir nesu iki galo perskaitęs nė vienos M. Houellebecq knygos, nors lentynoje turiu bent tris. Tai priežastis pamatyti šią kino juostą, kurioje nusifilmavo vienas garsiausių ir populiariausių prancūzų rašytojų su prancūzų kino legenda G. Depardieu, lietuviams tikriausiai žinomas kaip „Asterikso ir Obelikso“ aktorius. Tiesa, nesu nė vieno iš jų didelis gerbėjas, tačiau du veteranai komedijoje, nufilmuotoje griežtai prižiūrimoje sanatorijoje nė kiek neprimena italų filmo „Jaunystė“ (2015), kuri buvo labiau prabangesnė ir jos paskirtis buvo visai kitokia. Filmas „Tiesiog nuostabu“ (pranc. Thalasso) (2019) pasakoja apie atseit save pačius vaidinančius Depardieu ir Houellebecq sanatorijoje.

Filme kaip klasikinėje komedijos poroje – vienas storas, o kitas plonas, todėl sunku nuspręsti, ar gabaritai ir liesumas gali nulemti kvailumą. Anaiptol abu pagyvenę vyrai nėra kvaili, bet tokie priveikti alkoholio ir savo minčių, kad slapta užsidaro kambariuose ir geria vyną, kalbėdami apie buvusius vaidmenis ir reinkarnaciją. Kitą vertus, maniau, kad iš juoko nugriūsiu nuo kėdės, tačiau taip nenutiko. Scenarijus visgi nėra koks kietas riešutėlis, kur juokelių neįstengtų suvokti parapijos našlė, priešingai – kartais kino ir literatūros legendos tiesiog ištirpdavo ir tapdavo personažais, įsivėlusiais į keistą močiutės dingimo istoriją. Kas tai? Kriminalas? Nusikaltimas? Nei vienas, nei kitas. Tiesiog viskas taip ištižę, taip nesuveržta, kad tai nėra joks žanras, išskyrus tik bergždžios užuominos į tam tikrus dalykus. Todėl ne siužetas filme svarbiausia, o taip, kaip dvi žvaigždės bendrauja viena su kita – labai žmogiškai, pernelyg žmogiškai.

Gerai, ne viskas buvo kvaila, tuose dialoguose būta tikrai linksmų dalykų, ypatingai pasiteisino pavargėlių išraiškos, informacija panaudota iš jųdviejų gyvenimo ir toji sumistifikuota bei juokinga S. Stalone, šokantis nuogas Prancūzijos pajūryje, istorija. Yra gerų cinkelių, tačiau apie ką visa toji istorija? Neveikia ji man filosofiniame lygmenyje. Suprantu, kad režisierius susikvietė sukurti savo kultinių asmenybių vaizdinius, pasijuokti iš bulvarinio spaudos antraščių asmenybių karikatūrų ir tai tikriausiai yra tik vienintelis geras dalykas, dėl ko filmas „kabina“, nes siužeto paviršiumi nėra jokios istorijos. Intriga, kuria bandoma pademonstruoti mamos ir kortų būrėjos siužetiniame vingyje, atrodo, tik kriminalinių neišvystytų linijų parodija. Apskritai tariant, tai filmas apie dviejų liūdnų girtuoklių reabilitacijoje pasikalbėjimus, kurie galiausiai nenuveda niekur kitur kaip į aklavietę. O apie finalą patylėsiu, man jis nerezonavo, nešokiravo ir atrodė absoliučiai dar viena ekscentriškai prilipdyta „ne iš to žanro“ avantiūra, kuri emociškai nieko nedavė, bet leido iškelti vieną ir tą patį klausimą: ką filmas norėjo pasakyti ir iš ko pasijuokti, kad viskas atrodė truputį be formos kaip Depardieu pilvas su jūrų dumbliais celofane? A?

Mano įvertinimas: 6/10

IMDb:6.1

Nuoroda į Kino pavasarį ČIA.

Jūsų Maištinga Siela  

Filmas: "Bakurau" / "Bacurau"

Sveiki,

Šio filmo neplanavau žiūrėti Kino pavasaryje. Komentaruose pamatęs, kad jis lyginamas su Tarantino kuriamu kinu, suklusau. Dar Brazilijai pelnė ir Kanų kino festivalyje žiuri prizą, o anonsas žadėjo dinamišką istoriją, na, tokią, kurią daugmaž esu matęs „Dievo miestas“ (2002), nufilmuotą San Paulo miesto lūšnynuose. Šioji, žinoma, kiek kitokia istorija vadinasi „Bakurau“ (protugal. Bacurau) (2019) šiemet Kino pavasaryje man tapo tikru atradimu!

Istorijos siužetus sunku nusakyti, nes jie iš esmės ir nėra iki galo aiškūs. Tai idėjų kinas, paremtas populiariojo kino dvasia, sumaišant tam tikrą brazilų etninius, kultūrinius (įskaitant ir šamanizmą) elementus. Dinamiška istorija pilna smurto, tačiau būtent tas smurtas ir panašus į Tarantino kiną, nes smurtas perteiktas kaip nerealus, kone estetinio pasimėgavimo lygio, kada nuo stebuklingų psichotropinių vaistų apkvaitę Bakurau miestelio gyventojai susiduria su apkvaitusiais amerikiečiais, nebeskiriančiais savojo gyvenimo nuo kompiuterinio, todėl atrodo, kad amerikiečiai tiesiog gyvena nesuvokdami virtualų gyvenimą, tačiau toji mintis nėra iki galo išgryninta ir veikiau palikta kaip viena iš interpretacijų. Ir tai yra gerai, nes primena iš vienos pusės Tarantino vesterną „Ištrūkęs Džango“ miksą su „Bado žaidynių“ bei serbų Emiro Kusturica „Pogrindžio“ bei „Katytė juoda, katinas baltas“ režisūriniais bei siužetiniais elementais. Tai labai „skani“ vibracija, nes viskas primena estetinį hipnotizuojantį košmarą, kuriame galioja įsivaizduojamos civilizacijos vertybių normatyvas.

Kuo šis filmas vertingas? Žinoma, dėl bauginančios atmosferos, rezonuojančio šamaniško pasąmoninio vibravimo, kuris išskleidžiamas dar nematytoje erdvėje, kur maišosi ateities perspektyvos su technologijų ir smurto kompiuterinių žaidimų motyvais. Apskritai tai neįtikėtinai paveikus ir geras kultūrinių invazijų pranašas žmonijai: karstai suvežami sunkvežimiais, istorijos muziejuje eksponuojamos nukirsdintos priešų galvos, susišaudymai dėl vandens trūkumo, glaudžios bendruomenės, turinčios savitą suvokimą, rinkimus trokštantis laimėti turtuolis dabita... Visa tai režisierių pranašavimas; filmas kaip nuotykis ir įspėjimas, kaip pramoga ir baugi filosofinė mintis. Jeigu tokį filmą būtų surežisavęs Tarantino, manau, tokio įspūdžio nebūtų palikę, bet žinant, kad tai ne Tarantino ir kad ši spalvinga nykstančios civilizacijos ir visuotinai degraduojančio žmogiškumo mozaika sulipdyta kitų genialių protų, manau, filmo įvertinimas atitinka man padarytą poveikį. Tikrai kitoks, tikrai geras. Lėtesnio ir niūresnio, subtilesnio filmo gerbėjams gal bus sunkoka jį žiūrėti.

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis: 80/100

IMDb: 7.7

Nuoroda į Kino pavasarį ČIA.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Balta balta diena" / "Hvítur, Hvítur Dagur" / "A White, White Day"

Sveiki,

Šiemet Kino pavasaris dovanoja galimybę pamatyti islandų kino juostą „Balta balta diena“ (island. Hvítur, hvítur dagur) (2019). Istorijoje pasakojama apie pagyvenusį policininką, kuris autoavarijoje netenka žmonos ir pradeda rūpintis anūke... Po kažkiek laiko besirausdamas žmonos daiktuose aptinka mįslę, dėl kurios jis pradeda permąstyti ne tik lemtingus įvykius, bet ir visą savo santuokinį gyvenimą...

Pradėkime nuo to, kad islandai yra šykštūs žmonės, kurie, regis, beveik neinvestuoja į kiną ir praktiškai įtaigų filmą geba susukti vienkiemyje. Paskutiniu metu tokių filmų tiek Scanoramoje, tiek Kino pavasaryje kasmet randasi po kelis. Galvoju: kas trukdo tokius gerus ir mažo biudžeto filmus kurti Lietuvoje? Islandai puikūs literatai, jie gerbia knygas, jų pagrindinė Kalėdų dovana – knyga, jie geba mokytis iš literatūros, ją permąstyti ir... kurti scenarijus! Būtent scenarijus yra daugelio islandiško kino pamatas, kurį padeda sukurti vėliau autentiška ir kiek asketiška (kaip ir šiame filme) kultūrinė ir gamtinė atmosfera.

Filmas prasideda taip, kaip dažniausiai man nepatinka: cikliški gamtos pasikeitimo vaizdai, ardomas namas, beveik nėra dialogų, vien tik preliudas, preliudas ir dar kartą preliudas... Įvadas į skandinavišką mąslų ir mažakalbį kiną. Visgi vėliau imama sekti policininko vienatvės apgaubtą gyvenimą ir jo psichologinius ir psichofizinius veiksmus ir tai leidžia iš esmės mėgautis, nes suprantame visų jo judesių daugiaprasmiškumą ir kas geriausia – matome tai, ko veikėjas nenori net sau prisipažinti.

Galiausiai filmas pasiekia įtūžio momentą, beveik detektyvinio trilerio užtaisą ir visą laiką ne pagal holivudiškus standartus, pagal kuriuos tuoj pat nuspręstume, kaip viskas baigsis. Kai veikėjas eina per tamsų tunelį su anūke ant pečių, ir nežinia, ar išgyvens, iš tikrųjų regime tamsiausią Kristaus kančią – kryžių ir tos naštos transformaciją vidiniame veikėjo gyvenimo; ši transformacija žaismingai prasiveržia vilko kauksmais, tačiau tai tik simbolis, psichologinis išsilaisvinimo ir užgniaužtų emocijų paleidimas. Filmas, kaip ir pats pavadinimas, yra simboliškas, kuris reiškia sielos tamsiąją naktį, kurioje baltuma įgauna siekio apsivalyti, išsigryninanti ir, kad ir kaip bebūtų paradoksalu, visada balta spalva veikusi kaip sielos aklumo simbolis staiga tampa praregėjimo simboliu.

Gražiai ir įtaigiai sužeista Biblijos metaforomis. Šeimos drama ir keršto troškulys savo emocijomis labai nutolęs nuo Holivudo detektyvų. Kartais turėti mažą biudžetą ir kai niekas nekvaršina galvos iš mentorių parapijos, imama ir sukuriama išties geras filmas. „Balta balta diena“ yra kaip tik toks.

Nuoroda į Kino pavasarį ČIA.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 84/100

IMDb: 7.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kristaus kūnas" / "Boże Ciało" / "Corpus Christi"

Sveiki,

Lenkų kinas, lenkų kinas, lenkų kinas... Kino pavasaryje tai yra būtinas asortimentas, o kai sužinai, kad filmas dar buvo nominuotas „Oskarui“ kaip geriausias metų užsienio filmas, imi ir prisitrauki kėdę arčiau prie ekrano. Kažkada matytas to paties režisieriaus Jan Komasa filmas „Savižudžių kambarys“ (2011) apie paauglius, kurie žudosi dėl interneto ir patyčių, pagalvojau, kad kokia gera filmo mintis, tačiau realizacijos aštrumo toje istorijoje man kažkiek strigo, ko nepasakysi apie naujausią darbą „Kristaus kūnas“ (lenk. Bože Ciato) (2019), kuriame pasakojama apie jaunuolių pataisų namuose patekusį Danielių, kuris per savo sudėtingą būdą galiausiai ir dėl keisto kuriozo tampa vieno miestelio kunigu, neturėdamas jokios licencijos...

Gerai, pasižiūrėkime, kad truputį filmo siužetas primena komediją, nes jokiu būdu neįsivaizduoju viso to, kaip perteikė pats filmas. Režisierius paprastai tai išsisuka suteikdamas šiai kiek netikroviškai dramai komedijos elementų, bet didžiąją dalį akcentų visgi sutelkia į realistinį istorijos klodą. Kas įtikina? Įtikina atmosfera ir perauklėjimo metodika, pagrindinio veikėjo elgesys, tas begalinis asocialių ir suluošintų jaunuolių smurtas. Vienoje scenoje žodį „kurvą“ išgirdau gal kokius 200 kartų, nes jis kartojasi be pertrūkio kaip priežodis. Visgi tai nestebina, viskas spalvinga, įdomu, kol realybėje kaip žiūrovas žinai esant tokius jaunuolius, tačiau gyvai į tokias socialines terpes nepatenki, todėl įdomu, įtikina... Apskritai smurto scenos šiame filme labai paveikios, šiaip esu gana šaltų nervų, tačiau kažin kaip susitapatinęs su Danieliu ir patyręs jo kryžiaus žygį, pabaigoje, kai traiškomos kaukolės, vertė nukreipti akis į šalį, nes viskas sufokusuota labai vietoje ir labai paveikiai.

Grįžtant prie to, kad Danielis patenka į miestelį, kuriame arba gyvena visi buki žmonės, arba jis toks talentingas aktorius, kad niekam nekyla moraliniai elgesio klausimai, kodėl kunigas ir rūko, ir geria bendruomenėje, ir leidžia sau triukus atlikinėti... Nežinau, koks kunigų kultas lenkų provincijoje, bet visas tas apsimestinis nematomas tapatybės pakeitimas primena Kafkos kūrybą. Norisi sakyti, kad tai absurdas, to negali būti, tačiau čia stabteli logika ir pagalvoji apie filosofinį šio filmo diapazoną ir pasirinktas menines raiškos priemones bei siužetinius vingius. Kitaip sakant, režisierius žanrų alchemijos būdu išskleidžia visuomenės dvilypumo apsimestinumą: miestelyje atskirtoji, kuri negali palaidoti savo vyro ir aplinkiniai ją smerkiantys ir laikantys save geresniais; puolęs jaunuolis apsimetantis Tartiufu iki tokio lygio, kad jis pats patiki esąs geradarys. Režisierius žaidžia juoda-balta perspektyvomis, iš esmės pertransformuoja komedijos priedangomis Biblijos tiesas – kas be nuodėmės, tas tegu meta į mane pirmas akmenį. Ir žinoma, vidinė veikėjo transformacija, kad ir kokiomis moralinėmis klišėmis jis žaistų – čia kaip komedijoje „Netikra vienuolė“ – jis vis tiek išlieka žmogiškesnis ir tikresnis už moralės šaltienoje užšalusį kataliką ar kaimelio seniūną.

Ir taip, aktoriaus Bartosz Bielenia akys buvo kaip briliantai, jos iš tikrųjų daug ką kalbėjo. Tai jo gyvenimo vaidmuo!   

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb:7.7

Nuoroda į Kino pavasarį ČIA.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Visa tiesa apie divą" / "The Truth" / "La vérité"

Sveiki,

Japonų režisierius Hirokazu Koreeda, prieš kelerius metus pasiekęs aukštumas su daug kam patikusiu filmu „Vagiliautojai“, gręžiasi į vakarus ir sukuria gaivią prancūzišką dramą su komedijos elementais „Visa tiesa apie dievą“ (pranc. La verite) (2019), kuri, nepaisant viso režisieriaus kitoniškumo, manding, labiau panaši į prancūzų kiną, nei į tarptautinį filmą, kuris turėjo dėl kultūrinių konjunktūrų pavykti į kažką labai unikalaus.

Nieko nuostabaus, nes režisierius per savo karjerą sukūręs ne vieną japonišką dramą, visur akcentavo šeiminius santykius, o tai yra universalios temos, kurios ir Afrikoj, ir Panamoj tėra tos pačios: motinų ir dukrų, sūnų ir tėvų santykių problemos ir jų sprendimo būdai. Šiame filme, kuriame pagrindinius vaidmenis atlieka Catherine Deneuve ir Juliette Binoche yra dviejų moterų, kitaip sakant, aktorių skaučių, šokis, tad amerikietis Ethan Hawke, kuris savo gyvenime yra tiek gerų vaidmenų sukūręs, atrodo tik kaip priedas prie visų divų konfliktų.

Filmas, kaip ir tikėjausi, žiūrisi labai lengvai ir jo problemos bei idėjos išryškėja per pirmąjį pusvalandį, o po to jau galima numatyti scenarijų, jo tekstūrą, nuotaikas. Senoji diva kuria tikriausiai vieną paskutiniųjų savo vaidmenų kine ir jai nebesiseka, nes išgyvena gyvenimo ir karjeros saulėlydžio fazę, kada reikia priimti gyvenimo pabaigą, tačiau divos įvaizdis to daryti neleidžia. Filme grumiasi socialinių įvaizdžių, savotiškos įtaigios saviapgaulės bei motinystės instinktai. Gražios tam tikros parabolės ir metaforos, kaip antai kieme vaikščiojantis vėžlys, kurį piktoji močiutė pavertė Pjerą staiga įgyja kitoje pasakojimo plokštumoje senos ir bjaurios divos, negalinčios pripažinti savo menkumą, atšvaitą...

Tokiuose filmuose galima tikėtis tik geros pabaigos, toji, kuri išgydo, atskleidžia, kad net ir akmuo gali skleisti šilumą. Labai paprastos prasmės, deja, stebuklingai jos veikia dažniausiai tik tokio pamokomojo pobūdžio filmuose kaip „Visa tiesa apie divą“, tačiau pažiūrėję „24 valandų“ tėvų ir vaikų konfliktus matome, kad tokių dalykų paprasčiausiai nebūna... Visgi tai ir yra geroji kino iliuzija, kuri teikia įspūdžio, kad gyvenimas kine yra geresnis ir įdomesnis už realybę, nes ten, išaušus tiesos akimirkai, skyla visos kaukės. Rudeniškų spalvų, gyvenimo pabaigos jausmo ir grožio, baimės, apmaudo ir susitaikymo filmas man kiek priminė kai kuriais scenarijaus rakursais kitą prancūzų filmą „Zils Marijos debesys“, kuriame įspūdingai pasirodė toji pati J. Binoche panašioje divos amplua, tačiau „Visa tiesa apie divą“ daug lengvesnio tono filmas ir jis... Kaip čia pasakius? Toks filmas, kurį galima pavadinti „pernelyg teisingu“, tačiau jau, matyt, pasiekiau piką, kai tai visiškai nebeerzina.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis 71/100

IMDb:6.5

Nuoroda į Kino pavasarį ČIA.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Andrejus Tarkovskis: kinas kaip malda" / "Andrey Tarkovsky. A Cinema Prayer"

Sveiki,

Lietuvoje nemažas būrys kinomanų, kurie lenkiasi Andrejaus Tarkovskio kūrybai. Koks šis žmogus buvo? Kuo jis gyveno? Kaip jį atsimena artimieji? Nuo Tarkovskio mirties praėjo jau daugiau nei 30 metų, o savo paskutiniuosius gyvenimo metus po filmo „Aukojimas“ jis nugyveno Europoje, nebegalėdamas grįžti į tuometinę Sovietų Sąjungą. Gana nemažai teko atskirai domėtis A. Tarkovskio asmeniniu santykiu su jo paties kūriniais ir tuo, kaip jis gyveno, todėl į jo paties sūnaus Andrejaus A. Tarkovskio paruoštą dokumentinę kino juostą „Andrejus Tarkovskis: kinas kaip malda“ (angl. Andrey Tarkovsky. A Cinema Prayer) (2019) pažiūrėjau su pirmutiniu smalsumu ir ketinimu atrasti ką nors išties negirdėto...

Prieš kelerius metus Kino pavasaris buvo pažėręs įspūdingos dokumentikos, kada asmenybės kultas, jo asmeninis gyvenimas ir laikmečio dvasia sukūrė vakuumą kaip atskiro personažo, todėl poveikis tų filmų, kad ir apie operos legendą Maria Callas, buvo sunkiai suvokiamas, nes filmai pritrenkdavo savo asmenybės visapusiškumu. To iš esmės tikėjausi ir iš šios kino juostos, tačiau, matyt, Tarkovskio sūnus turėjo kitokią viziją. Apie Andrejų Tarkovskio gyvenimą sukurtas ne vienas dokumentinis filmas, o šitas „Kinas kaip malda“ labiau, mano supratimu, skirtas A. Tarkovskio kino pradininkams, kurie matė kelias jo juostas, tačiau nėra susipažinę su medžiaga, kaip tie filmai buvo kuriami.

Jeigu iš tikrųjų, vienu momentu filmas nuliūdino, nes jis nesukūrė nei asmenybės kulto, nei leido apčiuopti, kas tas Tarkovskis. Veikiau filmą vertinčiau kaip tėvo ir sūnaus patirčių apmąstymo filmą, kur Tarkovskio sūnus, turėdamas gana konservatyvią idėją, bando išgryninti sakraliuosius genialaus režisieriaus aspektus, visų pirma, požiūrį į poeziją, tėvo kultą, kiną, meną ir galiausiai į patį tikėjimą. Filme skamba daug pačių A. Tarkovskio interviu nuotrupų, taip pat skamba muzika, panaudota „Veidrodyje“, Andrejaus Tarkovskio tėvo poeto Arsenijaus Tarkovskio eilėraščiai... Atraminiu filmu visgi, mano supratimu, tampa „Veidrodis“, bet nė žodžio, kad režisierius buvęs ir velnių priėdęs, ir impulsyvus, labai mažai informacijos apie tai, kaip režisierius priėmė savo ligą, nutylima ir jo santykiai su sūnumi ir žmona... Tiesiog tas asmeninis buities ir kasdienybės fasadas eliminuotas iš filmo, o galbūt jis ir būtų padėjęs labiau išgryninti Tarkovskio gyvenimą. 

Filmo struktūra gana primityvoka, ji laikosi ne bendros temos, bet laiko chronologijos. Šykščiai „perbėgama“ per Tarkovskio vaikystę, praktiškai jau spaudoje išreklamuotomis Tarkovskio vaikystės klišėmis ir nieko naujo. Toks įtarimas, kad sūnus, kurdamas apie tėvą filmą arba bijojo kažką įžeisti, arba atskleisti daugiau nei būtina. Bet klausimas tada: kam kurti dar vieną dokumentinį filmą, kad jį pavadintum „savu žvilgsniu“, jeigu būtent autentiškumo filme ir pristigo. Pasakysiu taip: tai labai užslaptintas filmas, labai nudailintas ir dėl to kiek netikras.

Kitą vertus, filme pasakojama apie Tarkovskio metafizinius potyrius ir tai buvo vienas iš pagrindinių kino filmo įgyvendintų tikslų. Ką gi, jis pasiektas. Įdomūs tie kadrai, kai grįžtama po daug metų į tas vietas, kur buvo filmuojamas „Veidrodis“ ir „Nostalgija“. Bet vėlgi dokumentika tokia, kad jos, bent mano galva, nesupras, kas nematė nė vieno Tarkovskio filmo. Tai dokumentika, kuri nesupažindina, o tiesiog sujungia jo filmų retrospektyvą ir iš sudėtingų metafizinių simbolių paaiškinama paprastomis poetizuotomis citatomis. Bandoma atskleisti ir režisieriaus santykius su Sovietų Sąjungos cenzūra, kas jį labai liūdino, tačiau aštrumo ir įtaigių detalių, liudijimų, kurie išties paveiktų, pristigo. Galiu tik numanyti, kad obuolys nuo obels netoli rieda ir Tarkovskio sūnus iš esmės norėjo kalbėti per dokumentiką savo tėvo kalba, metaforizuotai, o žiūrovas po naratyvu pats turėtų atrasti aštresnes prasmes. Galbūt. Bet kokiu atveju filmą vertinu kaip A. Tarkovskio sūnaus paminklą savo tėvui.

Mano įvertinimas: 7/10

IMDb:7.6

Nuoroda į Kino pavasarį: ČIA.

Jūsų Maištinga Siela