Filmas: "Platforma" / "El Hoyo" / "The Platform"

Sveiki, skaitytojai,

Dviem Gojos kino apdovanojimais įvertintas ispanų mokslinės fantastikos filmas „Platforma“ (ispan. El Hoyo) (2019) paskutiniu metu tarp lietuvių, sėdinčių namuose dėl karantino, tapo internetine kino sensacija. Niūrioje ir tamsioje juostoje pasakojama apie keistą kalėjimą primenančią „skylę“, kurioje patekę savanoriai ir kaliniai gyvena didžiulėje ir gilioje šachtoje, kurios gyvenamąjį aukštą žmogui pakeičia kas mėnesį atsitiktiniu būdu. Visų tikslas – išgyventi ir tikėtis, kad papulsi kitąkart į aukštesnį aukštą, kur maisto davinys daug geresnis.

Pradėsiu nuo to, kad filmo ir scenarijaus idėja, vaizduoti ateities ar paralelinį pasaulį, kuriame galiotų socialinės klasės kiek kitoje erdvėje, iš tikrųjų veikia. Pirmiausia filmo idėja yra atskleisti sutartinus bendražmogiškuosius siekius t. y. iškelti idėją, kad altruizmas ir humanizmas ekstremaliomis sąlygomis išnyksta, o žmogus pavirsta konkurencingu žvėrimi, kur ankstesni sutartini moraliniai dėsniai nebegalioja. Kitaip sakant, filmo tikslas gana destruktyvus ir toli gražu neįkvepiantis – parodyti, kad didžioji dalis žmonių tėra gyvuliai, o jų platformon patekęs idealistas, tikintis bendruomeniškumu kaip išsigelbėjimo galimybe, tampa Don Kichotu autsaideriu.

Filmui pavyko išgryninti filmo struktūriškumą, todėl nesunku įsivaizduoti, kaip visa šioji izoliuota sistema veikia, ir kad tai iš esmės yra vienos ar kitoks mūsų „laisvos“ visuomenės atšvaitas, simbolis, jeigu palyginsime afrikiečio kasdienybę su, tarkim, švedo – skirtumas akivaizdus.

Žinoma, filme nemažai psichologinės įtampos, kanibalizmo atvejai primena siaubo filmą ir kažkiek tai atrodo kaip „Bado žaidynės“ kitaip – išgyvena tik tas, kuris turi peilį užantyje. Filmas prikausto dėmesį, jis žiūrisi kaip idėjinis filmas, tačiau tenka pripažinti, kad filmas negatyviai angažuotas, hiperbolizuotai žiaurus. Labiau abejotina filmo vieta tampa atomazga, kuri, bent man, nepatiko, neįtikino. Tas „žinutės“ pasiuntimas į viršų atrodo toks suplokštėjęs ir pernelyg simbolinis, kad netenka viso filmo aštrumo. Kitą vertus, galbūt galima į finalą žiūrėti kaip į mažą vilties simbolį, kuris turėtų nuskaidrinti šiaip jau visą filmą rodomus negatyvius dalykus. Bet kokiu atveju filmas turi šį bei tą pasakyti, tačiau tokių eksperimentinių filmų turime ne vieną. Dabar į galvą ateina tokie filmai kaip „Eksperimentas“ arba „Egzaminas“, kur hiperbolizuotomis ekstremaliomis sąlygomis pertransformuojamas socialinis žmonių elgsenos siaubas ir išryškinta negatyvioji, gyvuliškoji žmogaus prigimties dalis.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb:7.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Žydras' / "Moffie"

Sveiki,

Su Pietų Afrikos režisieriumi Oliver Hermanus susidūriau jau antrąkart. Pirmąkart teko matyti jo filmą „Grožis“ (2011), šįkart Kino pavasaris rodo naujausią jo filmą pavadinimu „Žydras“ (angl. Moffie) (2019), kuris pasakoja apie 1981 metų Pietų Afrikoje suklestėjusį militaristinį baltųjų režimą. Istorija apie jaunus šešiolikmečius, kuriuos pašaukia karo tarnybon, o juos ten muštruoja ir drožia kas tik netingi. Iš esmės filmas gana sadistinis, netgi truputį silpnų nervų žiūrovams rekomenduočiau gerai pagalvoti, ar kaip nors militaristinės muštravimo priemonės nepaveiks neigiamai.

Visgi režisierius netoli nutolsta nuo savo filmo „Grožis“. Abiejuose filmuose centrine problema yra susijusi su seksualine tapatybe, tik „Žydras“ tikrai geriau apgalvotas ir sutelktas filmas. Šešiolikmetis gražus ir švelnus berniokas patenka tarp sadistų karininkų ir juos visus mokina būti mėsos patrankos šoviniais. Ilgą laiką piktinausi tais jau ne kartą ir ne du matytais labai panašiais vaizdiniais, kai jaunus šauktinius kankina dėl pramogos, tačiau staiga ateina supratimas, kad ne vien dėl pramogos, bet ir dėl to (kaip kad filme ne kartą vienas veikėjas pasako „aš nieko nejaučiu“), kad jie nieko nebejaustų, ypač nebejaustų baimės numirti. Nes bebaimis karys, išmuštruotas (protiškai išromytas) gali būti naudingas ir besąlygiškai vykdyti įsakymus ekstremaliomis sąlygomis. Iš tikrųjų tas klasikinis proto pavergimo būdas iki absoliutaus palūžimo filme ne juokais vargina, tačiau atsvara ir intriga filme yra būtent vyriškumo ir homoseksualumo problemos sankirta, kuri, kaip žinia, karo lauke nepageidautina. Šiame filme kenčia visi nuo nepripažinimo, nuo slapstymosi, nuo santvarkos, nuo karo padėties... Tai kančios persmelktas laikmetis, kuris ne vieną jaunuolį Pietų Afrikoje išvedė iš proto.

Kodėl šįkart režisieriui pavyko labiau? Kai remiesi istoriniais įvykiais, kai turi ne vien personalizuotą istoriją, bet ir įtaigias aplinkybes, visada filmas atrodo įdomesnis ir universalesnis nei tik istorija apie homoseksualus. Žinoma, filmas brutalus, šiurkštus, nemielas, paliekantis gana slogią nuotaiką, tačiau kalbantis apie universalias problemas, apie pacifizmą, apie švelnumo poreikį visiems, nepriklausomai nuo orientacijos, poreikį, nes brutali jėga, kuri paprastai laikoma dominuojanti, gali pražudyti milijonus gyvenimų, kartais nepraliejant nė lašo kraujo. Įtaigu, stipru, bet, tiesą sakant, labai daug istorijos siužetinių vingių jau vienaip ar kitaip filmuose matyta.

Mano įvertinimas: 8.5/10

IMDb:7.4

Nuoroda į Kino pavasarį ČIA.

Deividas Šlekys apie filmą „Žydras“.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Dvaras" / "Malmkrog" / "The Manor"

Sveiki,

Kino pavasaryje praleisti rumunų režisieriaus Cristi Puiu filmą tikriausiai būtų klaida bet kuriam užkietėjusiam kino gerbėjui. Jo darbas „Sieranevada“ (2016) buvo mane ne juokais pritrenkęs, tiesiog geriausias metų filmas! Labai galiu pagirdi ir jo filmą „Pono Lazaresku mirtis“ (2005) taip pat buvo labai geras. Naujausias jo filmas vadinasi „Dvaras“ (rumun. Malmkrog) (2020) pastatytas pagal rašytojo Vladimir Solovyov tekstą ir, sakyčiau, labai savo filmo atmosfera skiriasi nuo ankstesnių režisieriaus darbų...

Filmas iš esmės pavogė dar vieno filmo peržiūrą, kadangi „Dvaras“ trunka beveik pusketvirtos valandos, todėl tai išbandymas net kantriausiems žiūrovams. Filmas, kuriame nėra veiksmo, o penketas veikėjų „stumia“ dieną dvare aptardami XIX amžiaus pasaulio ir Rusijos problemas, filosofuoja ir visaip kitaip svarsto, kas tas gėris ir kas tas blogis... Iš esmės filmas, lyginant su kitais Puiu darbais, atrodo itin statiškas, teatrališkas ir truputį šaltokas. Tačiau tai susieta su XIX amžiaus dvariškių laikysena, išsilavinimu ir bendravimo kultūra.

Visi veikėjai nuolat kalbasi, todėl tas, kas nemoka prancūzų kalbos, praktiškai keturias valandas praskaito titrus. Filmas kaip knyga, kur veikėjai įkūnija tam tikras pozicijas, filosofines mintis ir tarpusavyje disputo būdu išsako įsitikinimus. Pavyzdžiui, Olga įsitikinusi, kad gyvenime reikia vadovautis vien sąžine, kad išvis negalima žudyti ir kad gėris gyvuoja tol, kol jis nesipriešina, o štai jos oponentas Nikolajus sako, kad tam tikromis aplinkybėmis reikia kovoti už gėrį. Kitų dvariškių pozicijos irgi išsiskiria, jie savo įsitikinimus grindžia daugiausia Biblija ir Kristaus pavyzdžiu, tačiau filme esama ir diskusijų pasaulietinėmis temomis, pavyzdžiui, kad rusas save tapatina su Europos civilizacija. Eduardas palaiko anglus kaip invazinę tautą Afrikoje, kuri jėga ir brutalumu turi nešti ir skleisti Vakarų Europos civilizacijos idėją. „Kas tas rusas? Būdvardis!“ Juokingas paradoksas, nes dvariškiai tarp savęs neužsikirsdami diskutuoja prancūziškai, patys laiko save atšlietais nuo Vakarų Europos, nes yra slavai, namuose kalba ir anglų kalba, su tarnais bendraujama rusiškai... Toji aristokratų kalba, kitos kultūros imitacija, išsilavinimas pulsuote pulsuoja ir jis daug ką atskleidžia apie XIX amžiaus dvaro kultūrą Rytų Europoje.

Kitą vertus, būtent šiose diskusijose ir pristinga humanizmo ir paprasto bendravimo. Veikėjai taip įvaryti į savo filosofines mintis, kad jų visi pokalbiai apsiriboja „aukštąją materija“, todėl tik iš labai mažų ir subtilių detalių galima pamatyti ir pajausti, ką iš tikrųjų tie žmonės patiria gyvendami sustyguotą aristokratų gyvenimą. Tai daro įspūdį apie kultūriniame kalėjime gyvenančius žmones, kurie neturi kito pasirinkimo.

Antra vertus, tokį filmą ir tiek ilgai žiūrėti yra tikrai nelengva, nes galima paskęsti tos aukštos retorikos šnekose, greit atsibosti ir pamesti mintį, todėl suprantu, kodėl „Dvaras“ tapo išmestas iš pagrindinės Kino pavasario programos, nes jis itin specifinis, itin snobiškas, itin literatūriškas, itin žodingas ir kalbančiųjų mintis su vidine pozicija ne visada lengva ir paprasta suprasti, todėl neapsiriksiu sakydamas, kad „Dvaras“ itin išsilavinusiems, istorija ir pasaulio kultūros raida besidomintiems žiūrovams, kuriems snobizmas – geras kultūros rodiklis. Manau, didžioji dalis filmą sunkiai ištvers, tačiau tas, kas pajus režisieriaus sumanymą XIX amžiaus diskusiją „pritraukti“ iki šių dienų aktualijų, manau, patirs tikrą malonumą. Taip, tai filmas, kur reikia kartu išsakomas dvariškių veikėjų mintis skaityti ne tik iš to meto perspektyvos, bet ir iš nūdienos. Ypatingai, kai diskutuojama apie pasipriešinimą, gėrio ir blogio sampratą, kartais itin painiai, pasimetant tarp idėjų ir idealizmo, tarp pragmatizmo ir misticizmo, bet argi mes ir šiandien nesame tokie pat pasimetę informacijos karų erdvėse, kai nebesugebame atskirti tiesos nuo melo?

Ingridos vaidmenį filme sukūrė lietuvių aktorė Diana Sakalauskaitė. Tą sužinojau tik prieš pat filmą, todėl buvau nustebintas, kad ir lietuviai dirba su C. Puiu, kurį galima laikyti aukščiausia rumunų kino ikona. Jis man labai patinka. Na, o šis filmas buvo iššūkis, malonus, netikėtas, nelabai patogus, tačiau išžiūrėjau viską nuo pradžios iki pabaigos, patikliai sekdamas tą retai nutrūkstančią filosofinę kalbą. Bijau, kad kitiems filmas bus pernelyg šnekus ir pernelyg statiškas, tačiau jis turi labai daug ką mums pasakyti tarp eilučių.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 50/100

IMDb: 6.2

Nuoroda į Kino pavasarį ČIA.

Anonsas

Mantė Valiūnaitė apie filmą „Dvaras“.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Atsargiai - vaikai" / "Barn" / "Beware of Children"

Sveiki,

Po ilgų klajonių po įvairius Kino pavasario filmus grįžtu prie to, kas visada pasiteisina – skandinaviškas kinas. Ir šįkart norvegų drama „Atsargiai – vaikai“ (norv. Barn) (2019), kuriame atskleidžiama gana kuriozinė, tačiau visiems siaubinga katastrofa. Berniukas futbolo aikštelėje pargriūva ir greitai miršta, o mergaitė, kuri jį pastūmė, tampa visuomenės smerkimo subjektu...

Ši gana intensyviai rutuliojama skandinaviška drama panaši į TV kelių dalių serialą, skirtą pedagogams, mokiniams ir tėvams. Tai išties labai pedagogiškas filmas, kuriame sprendžiama mokyklos vidaus taisyklių ir moralinės atsakomybės dilema. Čia daug šnekama, diskutuojama, jaudinamasi dėl įvairių kasdienių situacijų, kurios dažnai ne tik nemalonios, bet ir traumuojančios psichiką. Filme itin daug veikėjų, tačiau režisierius juos ne šiaip sau kaip dekoracijas naudoja, bet išplėtoja jų gyvenimo istorijas, susieja į bendrą mokyklos bendruomenės sistemą, kurioje ne viskas atrodo taip gerai, kaip norėtųsi.

Iš esmės filmas „Atsargiai – vaikai“ leidžia dirstelėti į išliaupsintą skandinavišką švietimo sistemą. Apie tą perdėtą atsakomybės jausmą ir norą neutralizuoti, užauginti vaikus šiltnamio daržovių sąlygomis, pamirštant, kokiomis atšiauriomis sąlygomis gyvena patys suaugusieji. Man tik peršasi tokia mintis, kad negalima ugdyti vaiko idealiai steriliomis sąlygomis, kai suaugusiųjų pavyzdys neatitinka ugdomų vertybių ir „piešiamo“ idealaus pasaulio. Labai taikliai ir įtikinamai perteiktas pedagogų gyvenimas, ypatingai homoseksualios poros, kuri iškėlė labai įdomią mintį. Ar gali žmogus, pats neturintis vaikų, būti pavyzdingu mokytoju vaikams? Tai tėvystės patirties perdavimas per pedagoginę praktiką, tačiau, jeigu pažiūrėsime iš mūsų perspektyvos, itin daug vienišų bevaikių moterų būtent ir būta pedagoginė srityje.

Kita aštri tema yra begalinis tėvų skausmas ir kaltės atpirkimo (keršto?) vaizdavimas. Politinių partijų ir politinių pažiūrų užaštrinimas tik papildo bendrą Norvegijos socialinių problemų kraitį. Filmas turi labai gerą scenarijų, labai aiškias problemas, kurios dažnai iškeliamos, tačiau viską išsprendžia supratingumas, kurio dažnam kartais trūksta. Tai universalus filmas, kuris įtraukia, kuris nenuobodus, jame yra labai daug mūsų kasdienybės, mūsų pačių atšvaitų ir ne visada tokių, kuriais didžiuotumėmės.

Nesiruošiu ginti nė vienos filme pavaizduotos pozicijos, tai sudėtingi dalykai. Nė vienas nėra apsaugotas nuo nelaimingų atsitikimų. Filmas vertas diskusijų. O kas, jeigu jūsų kieme nutiktų panaši situacija?

Mano įvertinimas: 9/10

IMDb:7.8

Nuoroda į Kino pavasarį ČIA.

Anonsas

Gediminas Kukta apie filmą.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Dinozauro kiaušinis" / "Öndög"

Sveiki,

Dar vienas šių metų Kino pavasario filmas iš labai toli – Mongolijos. Meistrų programoje įtrauktas Mongolijos režisierius Quan‘an Wang jau ne kartą įvairiuose festivaliuose išsiskyrė savitu kinu, o man tai pirmoji pažintis su šiuo režisieriumi. Filmas „Dinozauro kiaušinis“ (mongl. Öndög) (2019), kurį galutinai nusprendžiau pažiūrėti paklausęs Gedimino Kuktos rekomendacinį vaizdo įrašą. Be to, šį filmą rekomendavo dažnas Kino pavasario komandos narys.

Filmas pasakoja apie Mongolijos stepių platybėse rastą moters lavoną, tačiau filmas ne kriminalinio pobūdžio. Istorija apie vienišą moterį, išgyvenančią atšiauriose stepių lygumose ganydama avis, ji padeda jaunam 18 metų policininkui per naktį saugoti moters lavoną nuo vilkų... Iš esmės filme veiksmo labai mažai, tačiau įvykis, bent jau filmo herojams, yra milžiniškas. Kažkas patiria pirmą seksualinę sueitį, kai kas bando išpildyti svajonę susilaukti vaikelio. Išėmus šią siužetinę liniją ir „įmontavus“ į vakarietiškos kino tradicijos filmą, pamatytume, kad ne tiek ir svarbus filmo turinys, nes jis gana plokščias, tačiau svarbiausia „Dinozauro kiaušinio“ filme yra būdai ir priemonės, kaip šioji istorija papasakota.

O papasakota ji išties poetiškai ir gražiai. Vaizdų platybės, garsų aidai, spragsinti ugnis, šnopuojantis kupranugaris, mekenančios avys, vėjas tarp sudžiūvusios žolės... Visa archetipinė gaivališkos gamtos aura pulsuoja šiame filme. Galiu tik įsivaizduoti, kokį efektą filmas būtų sukėlęs, jeigu jį būčiau žiūrėjęs kino teatre. Didžiuliai vaizdai hipnotizuoja, o stepių lygumose dangus atrodo taip žemai, kad spaudžia veikėjus kaip mažus vabaliukus prie žemės. Tai gamtos spalvų filmas, harmonija tarp žmogaus ir gamtos, tarp ugnies ir vėjo, kur nuo seno sekamos mongolų legendos apie dinozaurus, iš kurių save šioji etninė grupė kildina. Viena pagrindinių filmų temų yra gyvybės pratęsimas, moters ir vyro sąjunga bendram tikslui, kad gyvybė šiose žemėse nesustotų cirkuliuoti, nesuakmenėtų kaip dinozauro kiaušiniai. Įdomu, kad netgi tokiuose tyrlaukiuose moteris lengvai prisiskambina telefonu kitiems, tačiau tas technologijų pasaulis toks tolimas ir yra naudojamas tik esminiams poreikiams, ne pramogai.

Istorijos ir vyksmo filme ne kažin kiek, tačiau viskas „investuota“ būtent į atmosferą ir jausmą, kad esi kartu stepių vėjas, stebėtojas to stebuklingo dalyko – paties gyvenimo. Labai gražus, vietomis toks tylus, kone meditacinio pobūdžio, tačiau problemos, kad ir kokios jos atrodytų „įvilktos į egzotiškos kultūros rūbą“, jos vis tiek išlieka aktualios visame pasaulyje.

Mano įvertinimas: 8/10

IMDb:6.8

Nuoroda į Kino pavasarį ČIA.

Anonsas

Gediminas Kukta apie filmą.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Matijas ir Maksimas" / "Matthias et Maxime"

Sveiki,

Aštuntasis ilgametražis kanadiečių režisieriaus Xavier Dolan filmas „Matijas ir Maksimas“ (pranc. Matthias et Maxime) (2019), sakyčiau, vėlei režisierių grąžina prie to, dėl ko jis išgarsėjo ir dėl ko buvo liaupsinamas. Žinoma, šįkart vėl kiek kitaip, bet atpažįstant genijų režisierių iš scenarijaus dialogų, kompozicijos, LGBT temų ir šeimos bei draugų problemos. Režisieriui labai nepavyko su angliakalbiu projektu, nors ir susikvietęs garsius Holivudo aktorius, jis praktiškai susinaikino savo unikalumą, atrodo, kad filmą būtų statęs ne X. Dolan, o kokia nors kampanija, nusisamdžiusi režisierių. Nežinau, kas įvyko su „Džono F. Dovano gyvenimas ir mirtis“ projektu, tačiau jis buvo, bent man asmeniškai, vos pažiūrimas.

Štai prancūziški jo filmai yra atskira sfera ir tai yra labai personalizuoti filmai, kurie man labai tinka ir patinka. Asmeniškai mes su režisieriumi esame vienmečiai ir mūsų gimimo dienas skiria kelios dienos, jo poetizuota kino kalba, kad ir kiek manieringa, bet labai artima. „Matijas ir Maksimas“ turėjo tapti Kino pavasario uždarymo filmu, tačiau koronavirusas viską pakoregavo taip, kad daugelis jį gali pamatyti pagal galimybes šiomis dienomis.

Istorija pasakoja apie Mariją ir Maksimą, du vyrukus iš draugiškų vyrukų būrio, kurie tik iš pažiūros panašūs, bet gyvena skirtingus socialinius gyvenimus. Matijas – pasiturintis vyras, turintis merginą, o Maksimas – galą su galu suduriantis vyrukas, kurio motina alkoholikė. Viename vakarėlyje jiedu nusifilmuoja bučiniui kvailame filme, pralošę lažybas ir nuo tada prasideda tyli traukos drama tarp vyrukų. Čia ir neigimas, ir trauka, ir baimė, ir nepripažinimas... Abu vyrukai grįžta į savo pasaulius, tačiau visada juos seka patirtas keistas to bučinio jausmas, sujaukęs jųdviejų gyvenimus...

Iš tikrųjų Dolanas dirba su detalėmis, stambiu planu, mėgsta chaotišką šurmulį, kuria gerus dialogus, kuriuose kaip taifūno akyje subtiliai perteikiama tylioji drama. Ir žinoma, režisieriaus kultiniai garso takeliai! Šiame filme tai vėl yra ir juos taip smagu klausytis, kad po filmo visada puolu „jutubinti“. Iš esmės šis filmas apie draugystę, kuriai nelemta išsirutulioti iki intymių santykių. Režisieriui ir vėl pavyko išgauti tą keistą pasimetimo, nesmagumo jausmą įvairiuose situacijose ir tai taip gražu, taip gerai suorkestruota, kad tiesiog kaskart susilydau žiūrėdamas jo filmus. Taip, filmuose daug dialogų, daug triukšmo, daug aštrių buitinių scenų, tačiau tarp jų stojusios nušvitimo scenos, užpildytos estiniais kadrais ir garso takeliu tampa emocijų atvirukais. Esu praktiškai bejėgis prieš tokią raišką, jis išpildo mano nostalgišką kino svajonę išgyventi ir patirti su veikėjais to, ko niekada nebus gyvenime – ilgesį, pyktį, suartėjimą, išsiskyrimą, graužatį... Bet kažin kaip estetiškai, paverčiant kančios formą saviugdos priemone.

Labai patiko! Net jeigu filmas dešimtuko ir nevertas, jis man yra vertas, nes suteikė viską, ką tik gali man suteikti kinas. Absoliutų pasimėgavimą.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 59/100

IMDb:6.8

Nuoroda į Kino pavasarį ČIA.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Supernova" / "Supernova"

Sveiki,

Lenkų kinas iš tikrųjų mane veikia. Po „Kristaus kūno“ beveik neabejojau, kad pasinaudodamas Algirdo Ramaškos rekomendacija pažiūrėti dar vieną lenkų filmą „Supernova“ (lenk. Supernova) (2019), liksiu jeigu nenustebintas, tai bent pažiūrėjęs dar vieną gerą lenkų filmą. „Supernova“ – tai debiutinis Bartosz Kruhlik filmas, Gdynės festivalyje pripažintas geriausiu metų lenkų filmu.

Istorija pasakoja apie eismo įvykį, nutikusį viename Lenkijos miestelyje. Praktiškai visas filmas nufilmuotas vieno kelio atkartoje, bet toji erdvė per vos 1 valandos ir 15 minučių trukmės filmą emociškai išsiplečia. Galima sakyti, kad toks trumpas filmas nevertas Kino pavasario beveik septynių eurų, tačiau filmas toks ilgas, kad atrodo, panardina tave į tą chaosą, kuriame viskas taikliai ir laiku užbaigta kaip klasikiniame muzikos kūrinyje. Ritmas labai nuspėjamas, siužetas nelabai.

Filmo privalumai yra nenuginčytini. Artima lietuviams kultūra ir vienos situacijos pavaizdavimas visokiausiais pjūviais: religiniais, moraliniais, socialiniais, humanistiniais ir t. t. Vienas įvykis atskleidžia dagelį civilizacijos aspektų ir, deja, dažniausiai ne iš pačios geriausios perspektyvos, tarsi stengiamasi demaskuoti, išryškinti žmonių socialinių vaidmenų apgaulingumą, prasilenkiantį su moralinėmis vertybėmis. Filmo ritmika labai paprastas, kuo tolyn į mišką, tuo daugiau grybų. Lėtai prasidėjęs filmas (kaip ir žvaigždės mirimas), greitai įgauna aštrios, nebevaldomos situacijos mastą (taigi, žvaigždė plečiasi ir viską savo kelyje nušluoja). Filmas, kuris iš esmės atnašauja civilizacijos pabaigą ir atsinaujinimą, o filmo plane tai atrodo kaip emocijų bangavimas, kurį gali paveikti tik kiti dideli reiškiniai, kaip antai finale pasirodęs sraigtasparnis, koreliuojantis su nušvitimu, angelų apsireiškimu...

Grįžtant prie filmo, tokių vienos situacijos filmų, kurios „velkamos“ per visą siužetą yra prikurta ne vienas ir ne du. Šis filmas panaudoja visus raiškos atpažįstamus būdus, kuriuos jau žinome, netgi veikėjų charakteriai dvelkia truputį komiksiniais personažais, įrėminti savo socialinių vaidmenų, truputį lyg sušaržuoti, netikroviški dėl to paties hiperbolizuoto efekto. Filmas intensyvus, išraiškingas, daug stambaus plano, krūptelėjimų, stresinės situacijos išdidinimo, kas iškart prikausto žiūrovo dėmesį prie ekrano. Tai iš tikrųjų veikia!

Internete teko paskaityti tam tikrais aspektais palyginimus su „Kristaus kūnu“. Iš tikrųjų labai skirtingo kalibro filmai. Jeigu „Supernova“ žaidžia efektais ir užaštrinimu vienos situacijos, tai „Kristaus kūnas“, žinoma, atrodo gilesnis ir labiau išbaigtas, nes jis vaizduoja asmenybės evoliucijos istoriją, kurią sukurti ir perteikti nėra lengva. Abejuose lenkų filmuose randasi kažkoks teatralizuotai neįtikinamas elementas (manau, dėl komedijos žanro elementų), jog abu filmai šiek tiek teatralizuojami, veikėjai tarsi dirbtinių socialinių klišių įkaitai, bet tai nereiškia, kad dėl to yra blogai. Tai, matyt, lenkų kino ypatybė ir man tas mažasis melas po sukrečiančių socialinių vaidmenų situacijomis yra priimtinas ir suprantamas.

Nežinau, ką ir bepridurti, toks ekspresyvus ir hiperbolizuotai užaštrintas filmas, manau, patiks daugeliui lietuvių žiūrovų, tačiau ar pavyks jiems pamatyti tarp visų šių festivalinių pagrindinių filmų? Nežinia. Man paliko didelį įspūdį, buvo sunkoka atsitraukti. Rekomenduoju.

Mano įvertinimas: 10/10

IMDb:6.9

Nuoroda į Kino pavasarį ČIA.

Jūsų Maištinga Siela