Filmas: "Blogos pasakos" / "Favolacce" / "Bad Tales"

 Sveiki, skaitytojai,

Italų brolių dvynių Damiano ir Fabio D‘Innocenzo pastatytas antrasis ilgametražis darbas Berlyno kino festivalyje pelnė apdovanojimą už geriausią scenarijų. Filmas vadinasi gana provokuojančiai „Blogos pasakos“ (ital. Favolacce) (2020). Abu broliai dvyniai, kaip teigia anotacija Scanoramoje, užaugo Romos didmiesčio priemiestyje tapydami, o tai galų gale suteikė savito žvilgsnio kino mene.

Ir iš tikrųjų filme čirškia žiogai, yra vaizduojamas atokus itališkas provincialus miestelis, kuriame veikėjai demonizuoti savo pačių susikurtų namų ir elgesių taisyklių, atėjusių iš visuomenėje nusistovėjusių stigmų. Štai bedarbis šeimos galva susirinkusiems kaimynystėje aiškina, kas yra sunkus darbas, kaip atpirkimo ožius pastato savo vaikus atsiskaitinėti už kiekvieną pažymį, tačiau pats sadistiškai ir chuliganiškai peiliu supjausto kaimynų baseiną, nes tiesiog labai pavydi. Štai priemiestyje gyvenantis asocialus tėvas su tymais sergančiu sūnumi taip pat elgiasi kaip nesubrendęs paauglys, o besilaukianti peraugusi nepilnametė blondinė nekenčia ir tuo pačiu myli savo vaiką...

Tiesą sakant, filme susiveja siaubo Tvin Pykso miestelio bendruomenės gyvenimas, kuris atrodo kaip atvirkščias „normaliam“ gyvenimui, kitaip sakant, regime žiaurumo alegoriją Filme tėvai besistengdami būti tobulais tėvais tampa savo vaikų sadistiniais diktatoriais, o jų nebrandūs poelgiai ir reikalavimai primena hiperbolizuotų siaubo pasakų apie raganas perversijomis. Režisieriams pavyksta vienu metu ir gluminti, ir versti žiūrovą nerimauti, ir gyventi tokioje paaugliškai baikščioje ir kartu itin tiesmukame seksualiniame gatvės gyvenime, kur bet kada gali būti išprievartautas, o pro šalį einantysis prievartautojui dar gali ir padėti... Žodžiu, filmas tarantiniškai balansuoja ant beprotybės, tačiau tai nėra vien komikso ar sodriai ir efektyviai pramogiškai veikiančių scenų dėlionė, kaip dažnai regime Tarantino filmuose, broliai iš Italijos kuria vaiko ir suaugusiųjų santykį kaip pavojingai nuolat tiksinčią bombą, savitą pasaulį, čia tiek daug užgniaužtos neteisybės, fizinio ir psichologinio smurto, kad netrukus turėtume iš tikrųjų pasijusti kaip keršto akcijoje prie Eifelio bokšto arba priemiesčio skerdykloje per Heloviną.

Meninis vaizdas išties efektingas, atmosfera apgaulingai smurtiškai rami, visai kaip atostogos kaime per didžiausias kaitras. Vis galvojau, ką norėjo šiuo ekspresyviu filmu broliai mums pasakyti? Aš bent vieną iš tokių išvadų pasidariau sau, kad diktatoriškomis taisyklėmis grįsdami ir lipdydami atseit tobulus vaikus, kurie mokosi dešimtukais, o už devynetus yra baudžiami ir nesuteikdami jiems saugumo bei meilės, mes iš tikrųjų formuojame tobulą bejausmių kerštingų kiborgų kartą, nes šiaip ar taip, blogis gimdo blogį.

Mano įvertinimas: 8/10

IMDb:6.6

 

Nuoroda į Scanoramą ČIA.

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Šarlatanas" / "Charlatan"

Sveiki,

Naujausias lenkų režisierės Agnieszkos Holland filmas „Šarlatanas“ (angl. Charlatan) (2020) nepraėjo pro Scanoramą nepastebėtas. Tiesą sakant, esu šios įdomios režisierės gerbėjas. Jos darbai „Europa, Europa“, „Paslaptingas sodas“, „Visiškas užtemimas“, „Kopijuojant Bethoveną“, „Tamsoje“ ir kt. kėlė aukštos kokybės kartelę. Naujausias jos darbas pasakoja istoriją apie žolininką Janą, jo istoriją tarp dviejų pasaulinių karų. Čeko sodininko, gyduolio Jan Mikolásek (1889-1973) gyvenimą.

Janas – intuityvus žolininkas, kuris ligas diagnozuoja pagal šlapimo mėginius. Savo amato jis išmoko iš vienos provincijoje gyvenusios žolininkės, negana to, Jano žolių žinojimą sustiprina esktrasensoriniai gebėjimai numatyti iš žmogaus stovėsenos, akių ir bendravimo tam tikrus sveikatos sutrikimus. Kitaip sakant, jis – raganius, kurio paslaugomis anuomet pasinaudojo per 4 milijonus gyventojų, daugeliam iš jų daktaras ne tik padėjo, bet ir galutinai išgydė. Gyduolis gydė net pačius žymiausius to meto aristokratus, menininkus ir politikus. Tiksliai diagnozuodamas ligas, jis galėjo išrašyti tinkamų žolelių, o reikalui esant nukreipti pas tikrą gydytoją. Keičiantis politikai po Antrojo pasaulinio karo, Janas buvo vis labiau kritikuojamas komunistų, vadinamas šarlatanu, todėl netrukus jį suėmė valdžios organai...

Šiame jautriame, bet kiek tamsiame pasakojime iš tikrųjų pasakojama apie suteiktą „Dievo dovaną“ žmogui, kuris dažnai anuomet tampa kaip kryžius. Jeigu turi dovaną ar talentą, ne visada tai reiškia asmeninę laimę, veikiau reiškia tam tikrą tarnystę, pasišventimą nešti šią dovaną iki mirties. Janas Pirmajame pasauliniame kare sušaudė žmogų, jis prieš Dievą jaučia pareigą atpirkti savo nuodėmę gelbėdamas kitus. Čia pat kenčia dėl savo homoseksualumo, kadangi yra įtikėjęs, jog „eina prieš Dievą“. Žodžiu, filme Jano asmenybė nulipdama kaip stiprių prieštaravimų, griežtų įsitikinimų ir tuo pačiu hedonistinį geidulių kamuojamą žmogų, kuris viena koja mokslo pasaulyje, o kita – dvasinėje. Ilgą laiką dirbęs su savo gerokai jaunesniu partneriu, jis pasiūlo slaptą abortą, kad tik išlaikytų mylimąjį šalia, jaunystėje sutrankė vos gimusius kačiukus maiše, bet tuo pačiu gali būti labai švelnus sergančiam vaikai...

Didžioji filmo dalis vyksta retrospektyviais pasakojimo fragmentais iš tardymo izoliatoriaus. Žiūrovui nuo pat pradžių neaišku, ar šis „Dievo dovaną“ turintis žmogus bus išteisintas, o gal veikiau bus išaiškinta jo homoseksuali tapatybė. O gal išvis jis buvo tik pakištas politikų atpirkimo ožys, kol eina teismo procesas, pasakojimas mus nukelia į praeitį ir vis daugiau sužinome apie Jano gyvenimą, laikmetį, mediciną, žmogaus galias, peržengiančias įprastas ribas. Įtaigus pasakojimas, aktorių duetas, politiniai ir ekstrasensiniai sunarpliojimai, meilė ir neapykanta sau ir pasauliui, Dievui galiausiai viskas sulydoma į savitą Agnieszkos Holland pasaulį, kuris kuo puikiausiai paveikia emociškai. Žiūrėjau jau labai vakare. Nemaniau, kad sapnuosiu, tačiau būtent šis filmas prasitęsė mano sapnuose, tad ar bereikia didesnio įrodymo, kad tai aukštos prabos filmas?

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 65/100

IMDb:6.8

 

Nuoroda į Scanoramą ČIA.

Jūsų Maištinga Siela 

Šios dienos daina: Michael Kiwanuka - Love & Hate [lyrics / žodžiai]

 

Sveiki, skaitytojai,

Šįkart noriu pasidalyti mano mylimo atlikėjo Michael Kiwanuka daina „Love and Hate“. Michael Kiwanuka, kuris neseniai koncertavo ir Lietuvoje, įrodydamas, kad ir tokioje mažoje šalyje yra jo gausių gerbėjų. Soul muzikos atlikėjas, kilęs iš Afrikos į muzikos pasaulį išsiveržė labai netikėtai 2012 metais ir jo antrasis albumas „Love and hate“ pasiekė Britanijoje top aukštumas. Šios dainos rubrikoje daina tuo pačiu pavadinimu iš jo antrojo albumo (ir tikriausiai mano mėgstamiausio albumo) daina „Love and Hate“.

Daugiau nei 7 minučių trunkančioje dainoje veriasi puikūs išgyvenimai, meilės ir neapykantos pasaulis, puikiai atpažįstami žmogiškieji jausmai. Šiandien siūlau pasiklausyti studijinio įrašo ir gyvai atliekamos versijos.

Studijinis įrašas:

Gyvas atlikimas:

Žodžiai / lyrics

Michael Kiwanuka – Love and Hate

Standing now

Calling all the people here to see the show

Calling for my demons now to let me go

I need something, give me something wonderful

I believe

She won't take me somewhere I'm not supposed to be

You can't steal the things that God has given me

No more pain and no more shame and misery

You can't take me down

You can't break me down

You can't take me down

You can't take me down

You can't break me down

You can't take me down

Love and hate

How much more are we supposed to tolerate?

Can't you see there's more to me than my mistakes

Sometimes I get this feeling - makes me hesitate

I believe

She won't take me somewhere I'm not supposed to be

You can't steal the things that God has given me

No more pain and no more shame and misery

You can't take me down

You…

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Indrė Stonkuvienė apie darbą su savimi ir pasitikėjimą

Sveiki,

Niekada nemaniau, kad dalysiuosi influencerių kokiais nors komentarais, tačiau šią laidą su Beata Tiškevič ir Indre Stonkuviene pasižiūrėjau. Nuostata, ką čia tos moterys gali „pamokyti“ vyrukus, labai klaidinga. Sakyčiau, gali kur kas daugiau nei eilinis „bachūrų pokalbis“ prie alaus. Tiek daug atpažįstamų dalykų. Šioji citata apie „darbą su savimi“ man puikiai rezonuoja, bet paskutiniu metu esu toks užstrigęs, kad nebegaliu atsiblokuoti, visur regiu pilką liūdesį. Labai noriu, kad visa tai baigtųsi, šioji aukos pozicija, galėčiau išsivalyti kažkokiu stebuklingu būdu judėti kaip I. Stonkuvienė pirmyn.

Jūsų Maištinga Siela

Bazilisko ambasara: naujos poezijos knygos - Eugeniusz Tkaczyszyn-Dyck, Triin Paja, Kerry Shawn Keys

Sveiki, skaitytojai,

Beveik nieko nesu girdėjęs apie Bazilisko ambasadą. Šiandien netyčia internete užmačiau, kad išleido net tris naujas į lietuvių išverstas poezijos knygas. Dalijuosi informacija iš Bazilisko ambasados facebooko puslapio.

Šiemet „Bazilisko ambasados" verstinės poezijos seriją papildė trys nauji leidiniai!

× Lenkų poeto Eugeniusz Tkaczyszyn-Dycki knygelė „Dainelė apie sąryšius ir priklausomybes" (vertė Vytas Dekšnys)

× Jaunosios kartos estų poetės Triin Paja „Naktis tamsi kaip plaukai seserų" (vertė Agnė Bernotaitė-Jakubčionienė)

× Vilniuje gyvenančio amerikiečių poeto Kerry Shawn Keys „Fetišas" (vertė Dominykas Norkūnas)

 Kiekvieno tiražas — 100 egz.

Jūsų Maištinga Siela 

Jurga Ivanauskaitė. Posmai iš "Tibeto mandala".

Sveiki, skaitytojai,

Lapkričio 14 dieną gimė viena žymiausių Lietuvos rašytojų Jurga Ivanauskaitė. Kaskart sunku kažką pasakyti, nes kai galvoju apie gimimą, visada prisimenu ir mirtį. Tai tikriausiai neišvengiama. Dalijuosi keliais posmais iš jos vieno įspūdingiausių darbų „Tibeto mandala“. Vėliau ši poezija įėjo į „Šokis dykumoje“ rinkinį.

Jūsų Maištinga Siela

Geros knygų naujienos iš Sofoklio leidyklos: J.M. Coetzee "Jėzaus mirtis", S. Rushdie "Kichotas", H. Muller "Amo sūpuoklės"

 Sveiki,

Tikrieji knygomanai tikriausiai jau nuo vasaros žinojo, kad geromis knygomis garsėjanti leidykla „Sofoklis“ ruošia ne vieną gerą lapkričio naujieną. Mano biblioteka priglaudė Hertos Muller „Amo sūpuoklės“, J. M. Coetzee trilogijos paskutinė dalis „Jėzaus mirtis“ – abi išleistos mano mėgstamoje „Kultinių knygų“ serijoje. Taip pat Booker Prize trumpajame sąraše atsidūrusį naujausią indų rašytojo Salman Rushdie „Kichotas“. Kada paskutinįkart skaičiau Rushdie? Atrodo, kad prieš mūsų erą, kai kramsnojau „Paskutinį Mauro atodūsį“. Tikiuosi „Kichotą“ iki Naujųjų įveiksiu.

Jūsų Maištinga Siela