Filmas: "Karalių naktis" / "La nuit des rois" / "Night of the Kings"

Sveiki,

Šių metų „Kino pavasario“ sezone norėjau pamatyti bent vieną Afrikos šalių filmą. Teko rinktis tarp „Oro kondicionieriai“ ir Philippe Lacôte režisuoto filmo „Karalių naktis“ (pranc. La nuit des rois) (2020). Pasirinkau šį Dramblio Kaulo Kranto šalies filmą dėl geresnių vertinimų ir iškart per pirmąsias 5-10 filmo minučių supratau, kad nebūsiu suklydęs šiuo pasirinkimu.

Filmo idėja išties originali. Istorijoje pasakojama apie Dramblio Kaulo Krante giliai miškuose įkurdintą kalėjimą, kuriam vadovauja kalinių renkamas karalius. Jeigu karalius suserga ir jis nebegali valdyti, turi nusižudyti ir užleisti vietą įpėdiniui. Filmas prasideda tuo, kad į kalėjimą atvyksta jaunuolis naujokas, o to kalėjimo Juodabarzdžiu pramintas karalius jau sunkiai serga. Karalius naujoką paskiria galimu įpėdiniu, tik jam per raudonosios pilnaties naktį teks papasakoti istoriją, kuri pavergtų kalinių širdis, išlaikytų, prikaustytų jų dėmesį ir pratęstų šio kalėjimo tradicijas, apie kurias naujokas, vietinių pramintas Romanu, nieko nenutuokia. Už akių kalėjime jau rengiamas sukilimas, tad Romanui nieko nebelieka, kaip pasitelkti pasakotojo talentą ir visus įtraukti į istoriją iki pirmųjų gaidžių, kad ir pats išliktų gyvas, ir išlaikytų kalėjime pusiausvyrą, nepraliejant kraujo...

Filmas toks keistas, kad iš tolo neprimena tų slogių prievarta, smurtu ir išnaudojimu pradvisusių trečiųjų šalių pasakojimų apie vyrų kalėjimus. Čia magiškai suausta Afrikos kultūra su kalėjimo nusikaltėlių realybe, tai tarsi etninė religija, kuriai besąlygiškai paklūsta didžioji kalėjimo dalis. Filmas žavi afrikietiškomis spalvomis, tačiau pasakoja iš tos, deja, liūdnosios nusikalstamosios ir skurdžiosios perspektyvos. Režisierius, sakyčiau, kaip ir pagrindinis veikėjas, ieško pusiausvyros, kaip išlaikyti proporcijas tarp tikrovės žiaurumo ir dvasios ramybės. Čia autorius pasitelkia etninius pasakojimus ir juos „kryžmina“. Romanas pasakoja apie dviejų kilmingų karalių kovą tarp genčių, atliepiant tikriausiai bendrą Dramblio Kaulo Kranto šalies istoriją, mitus, padavimus ir sakmes. Nesu Afrikos kultūros žinovas, tačiau įtariu, kad tuose simboliuose, pasakojimų pertransformavimuose ir adaptacijose ir slypi visa šioji magiška filmo šaltinio energija.

Kitą vertus, manęs nestebino pasirinkimas, kad būtent pasakorius gali tapti karaliumi. Nuo seno Afrikoje, kur rašto kultūros tradicijos nebūta, kino ir fotografijos bei dailės irgi, gajausia ir seniausia būta žodinė pasakojamoji tautosaka. Afrikoje pasakotojai prilygo žyniams, tai filme „Karalių naktis“ savotiškai perkeliama į kalėjimo getą, kur, atrodo, viskas jau seniai turėtų būti pamiršta ir jau seniai persipynę su vakarietiška kultūra, tačiau išvystame tam tikrą kolektyvinės hipnozės transo būseną. Romanas pirmąkart gyvenime kovodamas už savo gyvybę pajunta, kad žodžiu sužadinta vaizduotė gali valdyti mases. Tai kažkiek man primena etniškai irgi hiperbolizuotą kolektyvinės sąmonės veikimo principus pernai Scanoramoje rodytame indų netikėtai dinamiškame filme „Jallikattu“, bet „Karalių naktis“ man patiko labiau, nes jis intymesnis, labiau susitelkta į tautos tradicijas, bet kartu viskas perteikta per suasmenintą veikėjo istoriją.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 83/100

IMDb: 6.5

 

Nuoroda į „Kino pavasarį“ ČIA.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Obuoliai" / "Mila" / "Apples"

 Sveiki,

„Kino pavasario“ uždarymo filmu tapo Christos Nikou filmas „Obuoliai“ (graik. Mila) (2020), iš kurio, prisipažinsiu, kaip ir iš atidarymo filmo „Blogio nėra“, tikėjausi nemažai, juolab kad girdėjau gerų atsiliepimų ir net palyginimų su provokuojančiu kitu graikų režisieriumi Yorgos Lanthimos, kurį tikriausiai daigelis atpažįsta iš tokių darbų kaip „Iltinis dantis“, „Omaras“, „Šventojo elnio nužudymas“ ir t. t.

Sunkiai man sekėsi su „Obuoliais“. Tikriausiai filmo geriausia intriga ir visas įdomumas susidėjo į pirmąsias 5-10 minučių, o vėliau viskas išblėso ir vis pradėjau dirsčioti į laikrodį, kada ši juosta galiausiai pasibaigs... Istorija pasakoja apie sunkiai apibrėžto laiko (aštuntas-devintas dešimtmetis?) vykstančius masinius atminties praradimo sindromus. Vyrukas Airis patenka į kliniką su kitais atmintį praradusiais, jis vis tikisi, kad kas nors atsiras iš artimųjų, tačiau niekas neatsiranda ir daktarai pasiūlo jam dalyvauti eksperimente, kuriame bus galima susikurti naują tapatybę. Įrašę į juosteles komandas su kasdieninėmis užduotimis, kurias turi atlikti, Airis leidžiasi į atrandamų naujų potyrių pasaulį, kuriame pamažu pasireiškia ir tai, ką jis kažkada buvo pamiršęs.

Gerai, pripažįstu, kad pati filmo idėja yra tikrai verta ekranizacijos! Naujų tapatybių kūrimas, masinis žmonijos susirgimas, nesaugumas ir savęs pertransformavimas per atmintį ir baugina, ir smarkiai koreliuoja su dabarties pandemija, virusiniu pasauliu, kuris pakeičia žmonių tikrovę. Iš dalies dėl to lyg ir pateisinu organizatorių pasirinkimą būtent šį filmą padaryti užbaigiamuoju „Kino pavasario“ filmu, o iš kitos pusės pykstu, nes jis absoliučiai nepateisino mano lūkesčių nei kaip festivalio akcentas, nei kaip geras filmas.

Filmas lėtos eigos, simboliškai metaforizuotas, jame reiktų įžvelgti tam tikrus socialinius reiškinius, suvokti kuriamuosius ir griaunamuosius ryšius. Mane visada žavėjo filmai apie žmogaus atmintį ir tai, kas apskritai toji atmintis yra ir kokią reikšmę ji užima žmogaus gyvenime ir sociume. Pagrindinis veikėjas, netekęs žmonos, staiga ištiktas amnezijos, praranda vidinį ryšį su pasauliu, todėl psichologiškai užsiblokuoja atmintis. Filmas yra tarsi reabilitacijos terapijos seansas, metodas, kaip vėl galima pradėti tikėti savimi ir pasauliu. Lyginant su Y. Lanthimos filmais, kurie buvo itin aštrūs, taiklūs, metaforiškai ir simboliškai crazy idėjiškai hiperbolizuoti, netgi šokiruojantys, tai Christos Nikou filmas atrodo kaip prėskas ano režisieriaus aidas, nors abu režisieriai yra dirbę drauge. Aiškiai juntama Lanthimos įtaka: simboliškumas, neskubėjimas, fragmentiškai „kampuoti“ dialogai, laikmečio neapibrėžtis, teatrinis statiškumas, nuotraukos ir garso įrašo kasetės, o visa tai labiausiai siečiau su „Iltiniu dantimi“, prie kurio abu režisieriai ir dirbo. Bet tuo pačiu šiai socialinei ir asmeninei terapijai trūksta kažkokios provokacijos, aštrumo ir dinamikos, ir netgi nesaugumo pojūčio. Gal būčiau plėtojęs ta linkme, ką gali valdantieji padaryti su žmogumi, kai sukuriama nauja tapatybė? Nežinau, viskas labai prėska, tad gerai, kad po ranka turėjau tikrą obuolį, filmas tapo šiek tiek saldesnis. Sunkiai ir nuobodžiai susižiūrėjo „Obuoliai“.

Mano įvertinimas: 4/10

Kritikų vidurkis: 83/100

IMDb: 6.8

 

Nuoroda į „Kino pavasarį“ ČIA.

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Saulėlydžio bučinys" / "Twilight's Kiss" / "Suk Suk"

Sveiki skaitytojai,

Šiemet nesuspėjau pamatyti Azijos kino „Kino pavasaryje“, tačiau suspėjau užgriebti šį Honkongo režisieriaus Ray Yeung režisuotą dramą „Saulėlydžio bučinys“ (angl. Twilight's Kiss) (2020). Žvilgtelėjus į režisieriaus repertuarą, tampa aišku, kad pats režisierius homoseksualus, o jo kino darbuose vyraujanti tema sietina su LGBTQ asmenimis, tačiau neskubėkite nugręžti akių ir manyti, jog tai filmas išskirtinai LGBTQ asmenims ir jame nėra nieko universalaus. Priešingai nei tikėjausi, šiame filme labiau jaudino antraeiliai dalykai, kurie papildė viso filmo probleminį lauką.

Filmas pasakoja apie Honkonge gyvenančius du vyrus, kurie susitinka parkelyje, prie vaikų darželio, mat vienas iš jų iš ten nuolatos pasiima anūkę. Vienas iš jų – neseniai į pensiją išėjęs vyras, kitas – tuoj pensijai besiruošiantis taksistas. Vienkartiniam seksui nepavykus, galiausiai jųdviejų keliai vėl susikerta ir pamažu tarp garbaus amžiaus vyriškių užsimezga pokalbis, o paskui ir sunkiai apibrėžiami santykiai.

Nepamenu, kada žiūrėjau filmą, kuris šitaip organiškai ir paprasta, ramia kalba perteiktų LGBTQ senatvines problemas, kurios taip universaliai atspindėtų mus visus, nepriklausomai nuo lytinės orientacijos. Taksistas turi šeimą, jis sunkiai dirbo 40 metų, su žmona bendrauja namuose gana formaliai, jo dukra netrukus ištekės, todėl namuose jaučiamas tam tikras slogutis. Kaskart grįžęs iš susitikimo su meilužiu, taksistas jaučia, kaip pradeda gyventi dvigubą gyventi ir kad didžiąją savo gyvenimo dalį tiesiog pralošė. Nelengviau ir jo meilužiui, kurio pretenzingas sūnus nieko nenori žinoti apie tėvo homoseksualumą ir nuolat prikaišioja, duoda užuominų, jog netoleruos nė „gramo“ šios temos. Savaip atskirti nuo heteronormalaus pasaulio vyrai randa švelnumą ir paguodą pirties komplekse nuomojamame seksui ir pažintims skirtame mažame ir tamsiame kambarėlyje. Tuo pačiu kontekste nagrinėjamas Honkongo LGBTQ bendruomenės klausimas: ar reikia atskiro pensionato išskirtinai vien tik homoseksualams senukams, kurie nesugeba pasirūpinti savimi?

Iš tikrųjų mane sujaudino šis filmas. Perteiktas subtiliais pasivaikščiojimais po didmiestį, nepatogiais šeiminiais rakursais ir socialiniais diskursais filmas tampa kiekvienam iš mūsų normatyviai įkandamas dėl daugelių temų. Mane labiausiai veikė būtent senatvės tema, kai sunkiai ir ilgai dirbę žmonės iš naujo nostalgiškai permąsto savo gyvenimą, kaip jie visą laiką buvo tuo, kas nėra dėl socialinių normų. Vienas iš veikėjų buvo pabėgęs iš Kinijos, kad galėtų susikurti gyvenimą toje pačioje Kinijai autonomiškai priklausančiame Honkonge. Visą laiką galvojau, kad homoseksualumo neslepiantis režisierius niekada gyvenime nebūtų tokio filmo sukūręs Kinijoje, o jeigu ir būtų, klausimas, ar jis būtų pasiekęs kino ekranus.

Šis filmas iš tikrųjų kalba potekstėmis apie politinę Azijos šalių laisvę, apie žmonių pasirinkimus ir saugumo būtinybę, apie savo tapatybės slėpimą, melą, šeimų žlugdymą dėl melo. Graudus klausimas: ar žmogus visą darbingą gyvenimą nugyvenęs dvigubą gyvenimą pagaliau gyvenimo saulėlydyje turi teisę prabilti tiesą, ar reikia ją „nuryti“ vardan suaugusių vaikų ir žmonų? Šis esminis klausimas man ypač koreliuoja ir su daugumos lietuvių pažiūromis, kurie nenori Lietuvoje matyti LGBTQ asmenų, nori, kad jie gyventų pogrindyje kaip socialinė grupė, kuri neatitinka standartų ir daugumos įsitikinimų. Bet ar tas pats atstūmimas ir antrarūšės etiketės prilipinimas nepadaro meškos paslaugos? Tie patys homoseksualai dėl nepripažinimo priverstinai meluodami integruojasi į heteronormatyvią visuomenę, veda tas pačias dukteris ir išteka už tų pačių sūnų ir visą gyvenimą „dėl akių“ vaizduoja normalią šeimą. Ar tokia „suvaidinta“ šeima reikalinga ir laiminga? Ko vertas žmogus ir jo gyvenimas, jeigu gyvename tik standartams, o ne dėl savęs? Klausimų šiame filme kyla daug. Man tai sąžiningas filmas, kuris įdomus dėl Azijos politinių ir socialinių kontekstų. Juk iš tikrųjų tiek mažai žinome apie šių žmonių gyvenimą Rytuose.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 71/100

IMDb: 7.1

 

Nuoroda į „Kino pavasarį“ ČIA.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Jei tai būtų meilė" / "Si c’était de l’amour" / "If It Were Love"

Sveiki skaitytojai,

Paskutinę „Kino pavasario“ dieną nusprendžiau išties paspausti akseleratorių ir pažiūrėti kuo daugiau filmų. Iš dokumentinės nišos šiemet norėjau pamatyti beveik visus siūlomus „Kino pavasario“ filmus, tačiau pavyko tik daugumą. Paskutiniuoju dokumentiniu tapo prancūzų dokumentinis filmas „Jei tai būtų meilė“ (pranc. Si c'était de l'amour) (2020), kurį režisavo Patric Chiha.

Filmas pasakoja apie choreografės Gizelės Vienne statomą spektaklį „Minia“, kuriame dalyvauja 15 šokių aktorių. Šiame dokumentiniame pasakojime rodomi užkulisiai, intymių išpažinčių-interviu fragmentai bei nuolatinės repeticijos, norint perteikti 9 dešimtmečio reivą t. y. vakarėlių dvasią nuo susitikimo, išgertuvių, iki euforijos, transo ir visiško „pachmielo“. Spektaklis išreikštas per judesio ir šokio teatrą. Ilgą laiką žiūrovas stebi, kaip aktoriai bando „pagauti“ judesį, jį išvystyti iki kolektyvinio judesio ir galiausiai perteikti ne tik save, ne vien tik savo partnerio emocijas, bet ir visų scenoje judančių bendrą sąmonę ir perteikti atmosferą bei idėją.

Manau, filmas be galo turėtų patikti teatro sferos žmonėms, kurie savo kailiu yra išmėginę įvairias teatralizuotas mokymo ir mokymosi technikas. Taiklūs G. Vienne pastebėjimai kuria tiek personalizuotą, tiek kolektyvinio teatro sujungimo koncepciją: esu svarbus scenoje tiek, kiek ir visa visuma, esu atsakingas už kiekvieną krepštelėjimą. Aktoriai turi savo susikurtas asmenines biografijas: čia konfliktiškas biseksualus nacis išpažįsta nacionalizmą, bet tuo pačiu metu jaučia trauką vyrams, šiame vakarėlyje aptinkame grubų seksų mėgstančią griežto „sukirpimo“ moterį, meilės trikampių, griūnančių ir vėl besikuriančių vienadienių santykių voratinklį. Aktoriai po repeticijų ilgai diskutuoja apie savo veikėjų elgesį, aptaria jausmus ir pastangas atsieti ir susieti savo veikėjus su asmeniniu gyvenimu. Toje pačioje aktorių trupėje, kaip ir spektaklyje, vyksta antrinis „tikrasis“ santykių gyvenimas, o režisierius nebando atskirti dviejų gyvenimų, bet priešingai – subtiliai nutrina ribas dialoguose apie personažų ir tikrųjų aktorių santykių analizes.

Tai be galo meniškas, išraiškingas filmas, kuris galbūt, mano galva, ne visiems patiks, tačiau tai absoliučiai mano stiliaus dokumentika. Man tokiuose filmuose visada svarbu ribos ir jų nebūvimas, arba tų mitologinių ribų paneigimas. Svarbu, kaip menininkams, kurių pagrindinis įrankis yra jų paties kūnas, išgyvenimai ir patirtys, tampa performansu. Tas aštrus apsinuoginimas ir akivaizdi tiesa, kad normalumas mene neegzistuoja, o gyvenime tėra kintanti konstanta, tampa akivaizdu, jog per tokius filmus aiškiai bylojama ir tai, kad viską, ką mes žinome apie kūnus ir juos supančiotus įstatymus, įsitikinimus ir normas, tėra tik iš piršto laužtos klišės. Tokie filmai mane itin smarkiai paveikia, nes jie tarsi leidžia praregėti, kokiose baisiai juodose dėžėse esame uždaryti, kalbėdami apie lyties elgsenos, meilės, santuokos, ištikimybės, vertybių, meno suvokimo kriterijus ir normas.

Filmą rekomenduoju ne tik teatrą kuriantiems, ten dirbantiems ir teatrą iš šalies analizuojantiems, bet ir tiems, kuriems įdomu, kaip kuriamas toks menas, kaip jis terapiškai išlaisvina ir – ot, paradoksas! – vėl juos supančioja kūrybos procese. Argi visas gyvenimas nėra vien teatras? Klausimas filosofinis, jau senas, tačiau per šį filmą galima apmąstyti naujais aspektais.

Mano įvertinimas: 8/10

IMDb: 6.5

 

Nuoroda į „Kino pavasarį“ ČIA.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Niekšas" / "Vaurien" / "Rascal"

Sveiki skaitytojai,

Paskutiniąją „Kino pavasario“ dieną esu smarkiai gundomas velnio žiūrėti niekšiškus kino filmus, kurių centre būtų vaizduojami nedorėliai. Kitą vertus, šio festivalio koncepcija, nors ir klausia, ar veikiau verta būti, ar verta veikiau veikti, bet plačiąją prasme festivalis jau su atidarymo filmu „Blogio nėra“ klausia apie blogio ir gėrio sampratą visuose lygmenyse, pradedant nuo metafizinių, neapibrėžtų dvasinių patirčių ir baigiant socialiniais reiškiniais. Gal dėl to pasirinkau prancūzų režisieriaus Peter Dourountzis provokuojantį filmą „Niekšas“ (pranc. Vaurien) (2020), kurio pagrindinis veikėjas totalus niekšas.

 

Veikėjas, pasivadinęs neutraliai neapibrėžtu vardu Džė, išeina iš kalėjimo ir jau nuo pat pirmųjų savo kelionės akimirkų į miestą kelia tam tikrą nesusipratimą. Traukiniu jis vyksta be bilieto, kabinėjasi prie keleivės, be didelio streso išsisuka nuo kontrolieriaus ir t. t. Kuo toliau veikėjas kažkur keliauja, tuo ryškėja jo apsukrūs socialiniai įgūdžiai. Jis tiesiog žavus niekšelis, kuris nesunkiai gali savo akytėmis sugundyti bet kurią moterį. Galiausiai suvokdamas savo kerėjimo meną ir neprimenantis nusikaltėlio, jis leidžiasi į pavojingus socialinius ryšius su atsitiktinai sutinkamais žmonėmis. Mes regime jo gebėjimą bendrauti ir manipuliuoti, flirtuoti ir vagiliauti, išsisukti iš bet kokios padėties, tačiau nieko nežinome apie jo gyvenimą, tik visą laiką įtariame, jog jo gyvenimas toli gražu nelepino.

 

Tiesą sakant, visą filmą tikėjau kokios nors apčiuopiamos istorijos, kokio nors psichologizuoto netikėto akcento, kuris ir pateisintų veikėjo elgseną, ir pamalonintų mane kaip žiūrovą psichoanalitine analize, arba bent jau suteiktų galimybę plačiau ir įdomiau interpretuoti Džė gyvenimą. O ką už tai aš gaunu? Kiek plokštoką chuliganą, kuriam velniškai pasiseka išsisukinėti. Taip, tie pokalbiai, susidūrimai pavaizduoti išties įtemptai neblogai, vietomis iš tikrųjų juntama tam tikra provokuojanti ir agresyvi bendravimo maniera, tačiau ant šio nuolat ritmiškai pasikartojančio triuko visas filmas ir laikosi. Džė bando užmegzti santykius su Maja, tačiau pavogto žiedo ji nepriima ir jis nusispjauna ant jos. Atrodo, už viską, dėl ko galėtų kovoti ir „pasitaisyti“, veikėjas yra linkęs lengvai paleisti vėjais. Sakyčiau, Džė yra vertybių, siekių, įsitikinimų neturintis psichopatas, vaikystėje nuskriaustas vyrukas, kuris išmoko pasinaudoti savo išvaizda. Neretai atrodo, kad, pabuvojęs kalėjime, laisvėje jis neteko socialinės baimės ir ribų, todėl lengvai prisikabina prie bet ko. Ar tai veikėjas, kuris turėjo atspindėti sunkių išbandymų ir kalėjimo suformuotą „nusikalstomo elgesio produktą“? Retsykiais atrodo, kad taip, tačiau filmas nesistengia nerti giliau. Jis tarsi kriminaline maniera koketuoja, vaizduodamas psuedo lengvą paryžietišką pogrindžio gyvenimą su pavojaus ir bohemiškos komunos dvasia, šiek tiek romantizuoja, šiek tiek bando paversti įstoriją pramoga, tačiau visas filmas galiausiai lieka skylėtas kaip sena kojinė.

 

Iš tikrųjų be šelmiškai chuliganiško pagrindinio aktoriaus pasirodymo filmo tema, tempas, istorija nesugebėjo nei sujaudinti, nei aštriau patraukti manojo dėmesio. Bijau, kad tai vienas blankiausių mano matytų šio sezono „Kino pavasario“ filmų. Po kelerių metų tikriausiai net neprisiminsiu šio filmo, kol neiškils atmintyje veikėjo šypsenėlė.

 

Mano įvertinimas: 5/10

IMDb: 6.5

 

Nuoroda į „Kino pavasarį“ ČIA.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Gagarinas" / "Gagarine"

 Sveiki skaitytojai,

 

Tikriausiai mažiausiai iš šio „Kino pavasario“ sezono tikėjausi debiutuojančių prancūzų režisierių Fanny Liatard ir Jérémy Trouilh filmo „Gagarinas“ (pranc. Gagarine) (2020), kuris lietuvių žiūrovų vertinamas gana prieštaringai: vieniems filmas labai patiko, kitiems pasirodė pernelyg pretenzingas ir snobiškas. Aš tikriausiai šįkart priklausysiu tiems, kuriems filmas tapo netikėtu atradimu.

 

Filmas pasakoja istoriją apie Prancūzijos didmiesčio kvartalą, kurį vadina Gagarinu. Šis kvartalas buvo pastatytas septintajame dešimtmetyje, kai legendinis kosmonautas Gagarinas pakilo į kosmosą. Filmo pradžioje pateikti archyviniai kadrai iš tikrųjų labai optimistiški, ten krykštauja vaikai, kiekvienas jaunuolis svajoja būti kosmonautu, žmonijai atrodo, kad jie labai greitai galės skraidyti į kosmosą, vyrauja masinės optimistinės nuotaikos, socialinė euforija, pasididžiavimas žmonija, kad nebėra ribų tarp dangiškos palaimos ir žemiškos kančios. Ta proga pastatomas Gagarino kvartalas, kuris praėjus penkiasdešimčiai-šešiasdešimčiai metų jau nebeatitinka gyvenimo sąlygų. Vienas didžiulis pastatų kompleksas pamažu ima griūti. Čia gyvenantys čigonai, Afrikos pabėgėliai, imigrantai iš Balkanų ir kitur, kurie praleido didžiąją savo gyvenimo šioje vietoje, dabar turi išsikraustyti, nes čia nebeveikia liftai, vamzdžiai skyla, dingsta elektra, o pastatas bet kada gali sugriūti. Visi priverstinai iškraustomi, lieka tik jaunuolis vardu (simboliška!) Juris. Jis įsirengia šio didžiulio pastato gelmėse žaidybinę kosminę stotį, svajoja apie planetas ir žvaigždes, šiltnamiuose pats augina pomidorus ir kitas daržoves... Pasitelkęs mokslą ir vaizduotę jis sukuria savo pasaulį, atskirtą nuo niokojimo, griūties ir atskirties.

 

Visgi per tuos penkiasdešimt metų žlugo ne tik Gagarino kvartalas, savotiškas pabėgėlių ir nuskriaustųjų rojus, bet ir žmonijos viltys. Su Gagarino pakilimu į kosmosą niekas taip ir nepasikeitė, berniukai nustojo svajoti būti kosmonautais, jie suaugę emigruoja į Ameriką ir ieško žemiškoje civilizacijoje laimės. Tai filmas, kuris atrodo tik iš pirmo žvilgsnio labai infantilus ir kiek nekaltas. Na kam tas jaunuolis lieka tame pastate? Kodėl jis neieškosi pagalbos? Kodėl jis užsispyrusiai svajoja apie neįmanomus dalykus? Tačiau visumoje pasakojama apie žmonijos laiką, apie augančias ir žlungančias viltis bei lūkesčius. Filmo kūrėjai išmoningai, metaforiškai ir simboliškai randa būdų perteikti laiko konjunktūras, išryškinti prieštaringai besikeičiančių žmonių kartų, griūvančių ir ant viršaus augančių miestų nostalgišką ir retsykiais skausmingą virsmą. Tam tikra prasme pagrindinis veikėjas Juris įkūnija mirštančias ir pamirštas žmonijos svajones gerinti savo gyvenimo kokybę, patirti nuostabių technologijų proveržį, gyventi kosmoso stotyse. Filmo pabaigoje visas Gagarino pastato getas tampa erdvėlaivio simboliu, o Jurijui lemta patirti tai, kas jau žemiškoje plotmėje nebepatiriama t. y. svajonės ir troškimai pakeičia tikrovę ir Juris išskrieja į kosmosą... Po filmo ilgai galvojau, kokia graži ir paveiki filmo metaforų ir simbolių tekstūra, kaip paprastomis priemonėmis perteikta geniali besikeičiančio laiko filosofija. Jeigu visgi nuspręsite žiūrėti šį filmą, labai tikiuosi, kad jį pamatysite ne vien siužetinį, o vėliau kaip išmoningą architektiškai kosminių judesių prisodrintą socialinę europietišką vilties pasaką.

 

Mano įvertinimas: 9/10

IMDb: 6.9

 

Nuoroda į „Kino pavasarį“ ČIA.

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Blogi keliai" / "Погані дороги" / " Bad Roads" / "Pohani dorogy"

Sveiki skaitytojai,

 

Absoliučiai netikėtas ir neplanuotas „Kino pavasario“ filmo pasirinkimas buvo ukrainiečių režisierės Natalya Vorozhbit debiutinis filmas „Blogi keliai“ (rus. Погані дороги) (2020). Skubu pasidalyti šiuo įrašu, kadangi galite dar suspėti šį filmą pažiūrėti ir kai kam tai gali tapti vienu geriausiu šio „Kino pavasario“ sezono filmu. Juolab kad apie „Blogus kelius“ praktiškai niekas pernelyg nekalba ir jų nepastebėjau, kad kažkas rekomenduotų.

 

Filmas pasakoja apie Donbasą, Ukrainos pietryčių regioną, kuriame dar prieš penketą metų vyko itin aršūs ukrainiečių ir rusų susirėmimai. Žiūrėdamas šį filmą, vis galvojau, ar galėčiau pavadinti jį kariniu? Čia nerasite karinių filmams įprastų strateginių atakų, besaikio pasipyškinimo, nutrauktų galūnių ir filmo gale netikėtai iš pelenų pakirdusio karo didvyrio. Talentinga režisierė pasirinko keturių dalių skirtingus pasakojimas, kuriuos jungia bendra šio regiono karinė situacija, slogi, agresyvi ir susiskaldžiusi visuomenė. Keturias istorijas iš esmės jungia aidintys fone sprogimai, bendra žemė ir žmonių pasirinkimai arba negalėjimas pasirinkti, išryškinantys ribinėse situacijose esmines žmogaus vertybes ir prigimtį.

 

Iš tikrųjų filmas ganėtinai slogus, bet ne ta prasme, kad jį žiūrėti niūru, bet dėl tos įtemptos nesantaikos. Pirmojoje dalyje pasakojama apie mokyklos direktorių, kuris įkaušęs bando kirsti patikros kontrolės punktą. Šioje dalyje išryškėja ir kvailumas, ir vertybės, ir bebaimiškumas... Direktoriumi iš pradžių niekas netiki, jis pažeminimas, jo žmonos pasas atimamas, tačiau jis paleidžiamas. Moralinė netikėta pasakojimo novelės linkmė – per plauką išsisukęs nuo kalėjimo, apsvaigęs direktorius apsuka automobilį ir grįžta ne tik parodyti savojo paso, bet dar ir meldžia paleisti jo mokinę, kurią tariamai (o gal ir iš tikrųjų) matė kontrolės punkte. Žodžiais to neapsakysi, nutylėjimai apie prievartaujamas nepilnametes, laikomas sekso vergėmis, beveik neužsimenama, tačiau galime nusibrėžti akiratį iš tos kuriozinės į don kichotiška parodija pavirtusios situacijos.

 

Antrasis pasakojimas pasakoja apie paaugles, kurios tampa tų pačių tarnaujančių kareivių meilužėmis. Savo netašyta ir šiurkščia gatvės kalba jos atskleidžia kartos vertybių devalvaciją. Pasidulkinimas už auksinę grandinėlę arba vaikino sumušimas čia suvokiamas kaip meilės išraiška. Sunku tuo patikėti, kai pas mus Lietuvoje tas požiūris, bent jau mano akimis, pradeda visai sunykti. Galiausiai močiutė nori apsaugoti aikštingą anūkę. Autobusų stotelėje vyksta šiurkštumo ir švelnumo kova, o pagrindinių veikėjų ginklas – saujelės gliaudomų saulėgrąžų sėklų.

 

Trečioji istorija, daugelis tikriausiai sutiksite, pati žiauriausia ir labiausiai kelianti diskusijų. Apleistame pastate kalinama žurnalistė. Ji žeminama, prievartaujama ir ant jos net šlapinamasi. Sadistiški kadrai kelia itin didelius prieštaringus jausmus. Pagrobtoji žurnalistė rėkia, kad ją prievartautų smarkiau ir luptų labiau (tikriausiai tokia taktika, nes būtent sadistas nori iš jos silpnumo potencijai sukelti). Bandoma kontrastu išryškinti švelnumo ir brutalumo priešpriešas, kelti klausimą, kas žmogų daro žmogumi, o kas sadistu? Paskutinįkart tokius prieštaringus aukos ir budelio jausmus kine sukėlė „Scanoramoje“ matytas neišdildomas „DAU. Nataša“.

 

Ketvirtasis pasakojimas primena klasikinius „Lemtingas posūkis“ filmų seriją, tik žinoma, nepalyginai šį įdomiau žiūrėti. Toji pati tariamoji žurnalistė Dombaso provincijoje partrenkia vištą ir vadovaudamasi gailestingumu ir supratingumu nusprendžia ūkininkams atlyginti už nudaigotą perekšlę. Galiausiai jos gailestingumas vos netampa pražūtimi: ne iš kelmo spirti skurdūs ūkininkai pradeda tiek psichologiškai, tiek fiziškai daryti spaudimą. Netrukus kuriozinė situacija tampa emociškai įtemptu karu, kuriame nyksta žmogiškumas ir veriasi tikrovės baimė: už gero darymą gali gauti kuolu per galvą.

 

Šios keturios istorijos perteiktos itin rimtai, jose yra viskas, ko noriu iš gero kino: kokybė, operatoriaus darbas, keblūs moraliniai pasirinkimo klausimai, aštrumas, įtampa, netikėti siužetiniai sprendimai. Net nebūčiau pasakęs, kad šitą filmą sukūrė moteris, kuri debiutuoja kaip režisierė. Visumoje stipru ir įtaigu, savo struktūra ir kai kuriais turinio pasakojimo aspektais panašus į „Kino pavasario“ atidarymo filmą „Blogio nėra“. Labai rekomenduoju.

 

Mano įvertinimas: 10/10

IMDb: 7.1

 

Nuoroda į „Kino pavasarį“ ČIA.

 Jūsų Maištinga Siela