Filmas: "Fabelmanai" / "The Fabelmans"

 

Sveiki,

Per savo labai ilgą kino karjerą režisierius Steven Spielberg ne tik sukūrė kultinių ir į kino istoriją įėjusių kino juostų, bet ir tapo kitiems režisieriams vadinamojo „didžiojo kino“ ekranuose kūrėjų ikona, įkvėpimo šaltiniu. Man sunku suskaičiuoti, kiek iš tikrųjų mačiau jo filmų, bet geriausius iš geriausių, manau, pavyko nuraškyti. Naujausias Spielbego darbas „Fabelmanai“ (angl. The Fabelmans) (2022), kuris visai neseniai pelnė „Auksinė gaublį“ ir „perspjovė“ J. Camerono „Avataro“ tęsinį, taip pat daug kam patiko, įskaitant ir kino kritikus.

Istorija pasakoja apie septinto dešimtmečio amerikiečių žydų šeimą, kurioje berniukas Semis po apsilankymo kine nenustoja galvoti apie tai, jog pats gali kurti kiną. Mažais žingsneliais, maniakiškai atsidavęs kino kūrimo procesui pamažu Semis tampa tuo, kuo iš tikrųjų nori tapti. Aišku, prieš tai jam reikia įveikti daug išbandymų. Sunkiausia dalis – motinos gili depresija (galimas ir bipolinis sutrikimas). Kažkada mama troško būti garsia pianiste, tačiau jos svajonei nebuvo lemta išsipildyti, todėl jaunajam Semiui tai apmaudu, o kur dar močiutės brolis, kuris apsilanko po laidotuvių ir jam pranašiškai išdėto mintis apie kūrėjo nelengvą dalią, kuri sudrasko ir psichiškai palaužia žmogų. Galiausiai Semis befilmuodamas filmą sužino savo šeimos paslaptį, dėl kurios tampa uždaras...

Visgi didžioji filmo dalis vaizduojama lyg 90-ųjų „Forestas Gampas“, labai panašiu stiliumi. Veikėjai absoliučiai karikatūriniai, lyg iš kokio animacinio filmo. Filmas kaip koks miuziklas be dainų, režisierius lengvais Volto Disnėjaus potėpiais perteikia sudėtingus dalykus, todėl filmas, sakyčiau, tinka žiūrėti su kiek paaugusiais vaikais ir paaugliais, kuriems nereikia uždengti akių, kai kas nors kine pasibučiuoja. Kine vaizduojami augančio kino genijaus sunkumai pirmuosiuose gyvenimo etapuose, kelio atradimo ir vertybių formavimasis, o šis kelias – kartais skausmingas, kartais žaismingas. Juosta iš vienos pusės perteikia šeimos dramatizmą, o iš kitos – menininko pašaukimo problematiką. Lengvo ir pramoginio turinio istorijoje režisierius nevengia humoro, vietomis gerokai perspausdamas, pavyzdžiui, Semio religingosios panelės noras karštligiškai melstis prieš pasibučiuojant, ar berniukų sportininkų smurtas, primenantis filmą „Pusryčiautojų klubą“, bet visumoje viskas perteikta lyg sename 90-ųjų kine, sukuriant dirbtinio ir kiek brodvėjiškai spalvingo šou įspūdį. Jeigu atvirai, filmas absoliučiai man priminė italų režisieriaus Giuseppe Tornatore filmą „Naujasis „Paradiso“ kino teatras“ (1988), kuriame labai panašus istorijos naratyvas. Tiesa, ne pats įdomiausias Spielbergo kūrinys, tačiau žiūrisi gerai, lyg vėl skaityčiau „Alisa – stebuklų šalyje“ iš naujo.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 84/100

IMDb: 7.7

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Supernova" / "Supernova"

 Sveiki,

Priešingai nei lenkų filmas, kurį režisavo Bartosz Kruhlik, tuo pačiu pavadinimu apie autoavarijos vis intensyvėjančius padarinius, šis britų režisieriaus Harry Macqueen filmas „Supernova“ (angl. Supernova) (2020) bando išskleisti ne intensyvumą ir nevaldomą supernovos chaosą, bet gyvenimo grožį kasdienybėje. Juk gražiausia ir didžiausia mirštančios žvaigždės didybė yra būtent supernovos stadijoje, labai panašiai ir mirštančio žmogaus gyvenime, kai mirtina liga kerta, aplinkiniai ir pats žmogus absoliučiai pakeičia savo santykį su gyvenimu ir įvertina jį iš naujo.

Šioje LGBT minimalistinėje istorijoje pasakojama apie nebe pirmos jaunystės gėjų porą, kuri išsinuomotu furgonėliu traukia į kelionę. Du besipešantys seniai draugystės išbandymus patyrę gėjai, kaip ir dažnai būna pas heteroseksualias poras, jiems irgi iškyla buitinių konfliktų. Galiausiai žiūrovas sužino, jog šioji kelionė ne vien jaunystės ir draugystės pradžios prisiminimų kelionė, bet Taskerio, vieno iš vyruko, paskutinioji kelionė, nes jis serga mirtina progresuojančia liga. Sunku pasakyti, kas toji liga, bet ji atima pamažu tikslingą judesių motoriką ir atmintį (išsėtinė sklerozė?). Vyrai apsilanko pas Semo sesers šeimą ir ten švenčia, tačiau visur tvyro tam tikras nesmagumas, nes visi supranta, jog tai atsisveikinimas su Taskeriu. Galiausiai Semas aptinka įrašą, kuriame Taskeris ruošia jam atsisveikinimą ir maišelyje randa nuodų buteliuką...

Pagrindinius vaidmenis atliko įspūdingas karjeras kine sukūrę Colin Firth ir Stanley Tucci, šiame filme jiedu atliko neįprastus amplua, patvirtindami, kad ir vėl gali imtis sudėtingų ir netipiškų vieno braižo vaidmenų. Filmas romus, minimalistinis, mažo biudžeto, orientuotas į atsisveikinimo su mylimuoju dramatizmą. Čia nerasi LGBTQ užaštrintos problematikos, susipriešinimo su visuomene ar kokių tapatybės konfliktų, gėjų pora atvaizduota kaip bet kuri kita pora, kaip savaime suprantamas dalykas. Iš esmės labai nemėgstu visokių tokių su ligomis ir visokiais vėžiais susijusių filmų, nes jie visi man labai vienodi, tačiau nusprendžiau šitą pažiūrėti dėl LGBT tematikos ir mėgstamų aktorių. Nenusivyliau, filmas gerai pastatytas, nors kažin kokios novatoriškos filosofinės idėjos nesitikėkite, nes viską užgožia tipiška problematikos pozicija: labiausiai kenčia ne mirštantysis, o tas, kuris liks gyvas, bei mirštančiojo noras sutrumpinti kančias, kad netaptų artimiausiam žmogui našta. Iš esmės temos ir problemos nagrinėtos kine jau daugel sykių, galite pasižiūrėti dar vieną atsisveikinimo ir pasiruošimo mirčiai kelionės versiją.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb: 6.9

 

Jūsų Maištinga Siela

Graikiška kalnų arbata, timsra, sideritis / Greek Mountain Tea (Spartan)

 Sveiki,

Kai šią vasarą keliavau po Graikiją, įsigijau šios arbatos nieko per daug nesitikėdamas. Į vantą primenančias šluoteles surištos žolelės vadinamos timsra, o lotyniškai sideritis. Jos yra keliolika rūšių ir aptinkama išskirtinai tik Balkanuose, daugiausia Graikijoje. Sideritis neatsitiktinai vadinama kalnų žole, nes augti pradeda nuo 1,5 kilometro aukščio ir išvaizda primena šiek tiek lietuvišką ramunėlę, tačiau arbata intensyvaus ir malonaus skonio. Kiti ją vadina geležine žolele, nes ji turi be galo daug geležies junginių ir graikai ją naudoja kaip vaistą nuo peršalimo. Dabar, jeigu būsiu vėl Graikijoje, reiks atskiro lagamino vien tai arbatai susikrauti, bet jau užmačiau, jog galima nusipirkti internetu.

Jūsų Maištinga Siela

Telšiai: Telšių žemėlapis, Žemaitijos sostinė, Masčio ežeras, Telšių kultūros centras

Sveiki,

Vis dar menu kelionę į puikiuosius Telšius. Dalinuosi Telšių miesto žemėlapiu, gautu iš informacinio Telšių kultūros centro. Taip pat čia rasite ir pagrindines lankytinas vietas bei maitinimo įstaigas. Tereikia paspausti ant fotografijos ir ją pasididinti.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Eksperimentuotojas" / "Experimenter"

 

Sveiki,

Apie šį filmą žinojau seniai, kai peržiūrinėjau aktorės Winonos Ryder filmų retrospektyvą, tačiau taip anuomet šio filmo neteko pamatyti. Režisieriaus Michael Almereyda sukurtas televizinis vaidybinis filmas „Eksperimentuotojas“ (angl. Experimenter) (2015) pasakoja apie tikrai egzistavusį amerikiečių socialinių ryšių mokslininką Stanley Milgram (1933-1984). Istorija mus nukelia į 1961 metus, kai ambicingas ir jaunas mokslininkas sumano atlikti socialinį eksperimentą ir ištyrinėti, kodėl žmonės yra linkę paklusti. Kitaip sakant, paklusnumas valdžiai ar įtakingam asmeniui gali baigtis visos civilizacijos pabaiga.

Stanley Milgram buvo sukrėstas dėl Antrojo pasaulinio karo aukų, jam ramybės nedavė tai, kodėl žmonės žudė kitus nekaltus žmones. Kokia jėga vertė juos laisva valia nužudyti milijonus žydų. Aišku, mes galime tikėti, kad visi vokiečių naciai buvo besąlygiškai išplautomis smegenimis, įtikėją Hitlerio ideologija apie arijus, tačiau mokslininkui aišku, jog visi negalėjo būti vienodai fanatiški, todėl jis ėmėsi eksperimento, kuris, beje, šiame filme perteiktas labai įdomiai. Viename kambaryje elektra kankinamas žmogus, o kankina jį atsitiktinis amerikietis per mikrofoną uždavinėdamas žodžių sekas, kurias teisingai turi pakartoti, o kaskart apsirikus vis didesne elektra krečiamas žmogus. Sąlyga tokia: kad ir kas benutiktų, negalima nutraukti eksperimento. Kiek eilinis amerikietis yra pasiruošęs sadistiškai kankinti kitą žmogų, nes jis dalyvauja eksperimente? Praktiškai visi. Šis skandalingas eksperimentas sako, jeigu dabar (1961 m.) vyktų kažkas panašaus į nacių žudynes, beveik visi amerikiečiai pasirašytų žudyti, nes juk jiems sakoma žudyti.

Aišku, filme vaizduojamas mokslininko sunkios pastangos visuomenei atskleisti šį faktą, mat, daugelis daktarų smarkiai puolė ir kritikavo Stenlio išvadas dėl siaubingai stresą patyrusių eksperimento dalyvių ir jų apgaudinėjimo. Filme taip pat vaizduojami ir kiti įdomūs socialiniai tyrimai, dėl kurių verta žiūrėti šį filmą, bet apie juos nepasakosiu.

Filmas, sakyčiau, nėra kažin koks stebuklas. Du žinomi aktoriai stengiasi perteikti laikmetį ir socialinio eksperimento idėjas, tačiau filmas nėra kažin kokiose aukštumose, nes jo tikslas – supažindinti žmones su šio savo laiku nuvertintu ir nepripažintu mokslininku, pagal kurio pirmines išvadas vėliau buvo suformuoti socialinių ryšių lygmenys. Man šis filmas buvo atradimas, nes gavau be galo daug informacijos, o ir pats eksperimentas žiūrisi labai įdomiai. Nenustojau galvoti apie mūsų pačių paklusnumą šiomis dienomis. Mes esame linkę tikėti, jog elgiamės dažnai pagal savo laisvą valią, o iš tikrųjų kur kas dažniau elgiamės dėl kitų įtakos ir neretai kaip tikra avių banda. Šis eksperimentas patvirtina tai, kad žmogus paklusdamas gali padaryti pačius blogiausius dalykus.

Mano įvertinimas: 8/10

IMDb: 6.6

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Amžina dukra" / "The Eternal Daughter"

 Sveiki,

Retas, kuris gali atsispirti šiuolaikinio kino ikonai Tildai Swinton, tad žiūrėdamas su naujausius darbus vis neprarandu kantrybės ir tikėjimo šios aktoriaus universaliomis kūrybinėmis galiomis. Britų režisierė Joanna Hogg daug ką pakerėjo savo dviejų dalių filmais „Suvenyras“, kuriame pasirodo ir pati Tilda Swinton. Naujausias režisierės darbas „Amžina dukra“ (angl. The Eternal Daugther) (2022) iš vienos pusės labai minimalus, o iš kitos – aktorei Tildai Swinton iššūkis sukurti du pagrindinius (dukters ir motinos) vaidmenis.

Pasakojimas pasakoja apie senutę Rozalindą, kuri kartu su dukra Džiuli atvyksta į dvare įsikūrusį viešbutį. Čia jos apsistoja, Džiuli bando kurti filmo scenarijų apie savo motiną, todėl iš visų jėgų stengiasi ja rūpintis ir viską iškamantinėti: iš vienos pusės reikia medžiagos filmui, o iš kitos ji supranta, jog galbūt tai paskutinė jos kelionė su mama, todėl tai tarsi savotiškas atsisveikinimas. Džiuli nepatenkinta viešbučiu, čia ji naktimis girdi keistus garsus, naktimis vedžioja po sodą šunį ir ją kamuoja tiek kūrybinė krizė, tiek nejaukus, kone vaiduokliška nuojauta, jog jai pamažu krinka nervai. Priešingai viskas su Rozalinda, kuri atrodo rami, stabili ir dėl nieko neišgyvena, nebent dėl dukters neurozės.

Filme iš esmės nieko įdomaus neįvyksta, tačiau režisierė sukūrė ištisą netaisyklingų ir filmams šiaip jau keistų dialogų simfoniją. Veikėjos nuolat kalbasi ir, atrodo, niekada nesusikalba arba susikalba iš pusės žodžio, niekada niekas neįvardijama ir nepasakoma iki galo, kad ir žiūrovas suprastų tikrąją šių moterų padėtį. Ką mes iš tikrųjų regime be Džiuli psichikos sutrikimo? Ogi milžiniškas jos pastangas būti gera dukra ir įtikti motinai. Ji rengia gimtadienio vakarienę, tačiau Rozalinda pernelyg nuvargusi, kad mėgautųsi dukters surengta pompastika. Džiuli tokia subtili, tokia atsargi, kad kiekviename žingsnyje bijo įžeisti motiną, tačiau pretenzingai ją savo jauduliu vargina tiek žiūrovą, tiek senutę.

Bendriausia prasme filmas yra apie dukters pastangas išlikti tobula dukra. Tai išties kiek neįprasta, nes dažniausiai filmuose esame linkę matyti šią problemą iš motinos perspektyvos, kad mamoms nepavyksta būti gerais tėvais. Iš kitos pusės šis mistinis filmas pasakoja apie bandymą analizuoti motinos gyvenimą, išlaikyti ją savo atmintyje ir sudurstyti sutrūkinėjusius ryšius per atmintį. Filme viskas hiperbolizuotai mistifikuojama (garso takelis, gotikinė nuolatinė tamsa, rūkas, dingstantis šuo, senės veidas už stiklo), tačiau visą filmą nieko tragiško neįvyksta, vien tik mistinės detalės, aštrinančios Džiuli sutrikimą. Pokalbių scenos primena kaip čiuožinėjimą ant ledo pirmąkart, veikėjai su žodžiais elgiasi tarsi su stikliniais indais, bijo sudaužyti venas kitą. Tai nekantresnį žiūrovą gali erzinti, tačiau tenka pripažinti, kad režisierė rado savo kiek teatralizuotą būdą perteikti kažin kokį amžiną bendravimo nepatogumą ir dukters kaltės išraišką. Dialogai tampa tokie saviti ir taip gerai organizuoti lyg žaidimas, tačiau visumoje tiek istorija, tiek vystomos atskiros scenos su dialogais iš žiūrovo pareikalauja kantrybės, lyg žiūrėtum kokį monotoniškai subtilų spektaklį su siaubo filmo „Kiti“ gotikiniais vaizdiniais.

Mano įvertinimas: 4.5/10

Kritikų vidurkis: 80/100

IMDb: 6.1

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Korsažas" / "Corsage"

 Sveiki, skaitytojai,

Keliaudamas po Vengrijos ir Austrijos regioną esu girdėjęs ne vieną pagražintą istoriją apie XIX amžiaus Austrijos ir Vengrijos imperatorę Sisi, kuri buvo ištekėjusi už Pranciškaus Juozapo I. Neblėstančios istorijos apie gražiausią to meto Europos monarchę šiomis dienomis sklinda labiau kaip reklaminė etiketė su puošniais lankstinukais, pagamintais iš reprodukcijų su jos tapytais atvaizdais. Neseniai pasirodė lietuvių kalba keletas grožinių knygų apie Sisi gyvenimą, tačiau viskas labai romantizuota, todėl austrų kilmės režisierė Marie Kreutzer iš esmės ėmėsi Sisi mitą sugriauti, pavaizduodama imperatorienę keturiasdešimtmetę, brandos amžiuje kaip liberalią maištininkę filme „Korsažas“ (angl. Corsage) (2022), kuris Kanų kino festivalyje buvo pastebėtas ir įvertintas dėl Liuksemburgo aktorės Vicky Krieps Sisi vaidmens pasirodymo.

Beje, filmas tapo mūsų rudeninio kino festivalio „Scanorama“ atidarymo filmu, ten juostą ir galėjote išvysti. Filmas, kurio dalis iš tikrųjų buvo nufilmuota istoriniuose Vienos rūmų kiemuose, mums pasakoja apie jau visus vaikus pagimdžiusią ir šiek tiek nuobodžiaujančią Sisi. Įrėminta kasdienių ceremonijų, griežtos veiklos, sveikos gyvensenos bei savo tarnaičių Sisi aiškiai, kai vieši asmenys to nemato, leidžia sau sugriauti visas išauklėtos imperatorienės etiketo taisykles. Jausdama, kad Pranciškus turi kur kas jaunesnę meilužę, pati leidžiasi į įvairius romantinius nuotykius, tačiau, priešingai nei viską galinčiam imperatoriam, Sisi negali užmėgsti ilgalaikių slaptų santykių. Galiausiai išleisdama savo vienatinį sūnų iš rūmų ir atstumta vyro, ji išgyvena depresiją, suvokia, jog jos gyvenimas eina į saulėlydį, ji pradeda ilgą priklausomybės nuo opioidų kelią, nusikerpa savo plaukus ir pamažu traukiasi iš Vienos karališkųjų rūmų gyvenimo...

Visas filmas iš esmės remiasi gan nuobodžia to meto moters imperatorės įsipareigojimu dalyvauti ištikimai šalia savo vyro ceremonijose. Sisi laužo taisykles ir yra vaizduojama dėl nuobodulio ir jai primestų taisyklių besikamuojanti maištininkė. Filme ne kažin kas pavaizduota: keli meilės nuotykiai, vargani santykiai su jaunėle dukra, keli apsilankymai beprotnamyje, atšąlantys santykiai su vyru... Tačiau austrų režisierei to pakanka, kad papasakotų korsetu užspaustą moters dvasinio gyvenimo nykumą ir depresijos istoriją. Sisi reikia meilės ir laisvės, išsivaduoti iš griežtų reikalavimų, todėl aktorė Vicky Krieps triumfuojančiai iš vidinio kuriamos veikėjos polėkio perteikia Sisi dvasines kančias. Provokuojantis filmo plakatas su viduriniuoju pirštu tapo šio filmo antipodu toms skrajutėms ir dirbtiniams pasakojimams apie Sisi „taisyklingą grožį“.

Visgi filmo tikroji vinis yra nauja pasakojimo perspektyva, naujas Sisi neromantizuotas portretas ir pagrindinės aktorės puikus pasirodymas, tačiau žiūrint kūrinį ima stigti įdomesnių tiesiog siužetinių vingių ir istorijų, nes visumoje atrodo, jog Sisi istorija yra eilinių privilegijuotų moterų istorija, kuri savo problematika atsikartoja įvairiose kitose istorijose. Filmas nei šokiruoja, nei kažkaip kitaip papasakoja to, ko nebūtų galima įžvelgti pačia istorija besidomintiems žmonėms. Visgi filmo pabaiga sukėlė klausimų, mat, Sisi simboliškai pro laivo priekį nušoka į jūrą, tačiau tikrovėje ji dar gyveno iki 60 metų, kol galiausiai ją nužudė anarchistas. Aišku, filmo pabaiga labiau simbolinė, apeliuojanti į žmogų gniuždančius įsipareigojimus, iš kurių retsykiais nėra kito kelio pasitraukti, tik mirtis.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 76/100

IMDb: 6.7

 

Jūsų Maištinga Siela