Kaip svarbu ne tik
pozityviai reikalui prisiminus mąstyti, bet ir sąmoningai vengti bereikšmių
provokacijų ir diskusijų. Šiandien Estija priėmė partnerystės įstatymą (užuot
nuliūdus, kad lietuviai atsiliko ir vėl, džiaugiuosi už estus, nes kiekvienas
nusipelnė kurti lygiateisiškai savo gyvenimą) ir tam tikrose internetinėse
erdvėse sprogo pūlinys. Mėgau į tokius įsivelti vien dėl to, kad būtų atsakomoji
kritinė masė, kuri nesutinka su blevyzgomis, tačiau tai kainuoja laiko,
susidirgini emocijas ir iš tikrųjų nukenčia gyvenimo kokybė. Šiandien
didžiuojuosi savimi, nes praėjau su šypsena pro tuos postus ir nevertinau
niekaip, tegu... Juk tikrovė yra tokia, kokią tu projektuoji.
Tai galima taikyti bet
kur, klausantis pokalbių apie Ukrainą, kylančias kainas, Tapino čekius ir visą
negatyvių žinių srautą, kuris įtraukia ir generuoja emocijas. Argi negeriau
pasidaryti kakavos ir užuot piktinus išeiti į balkoną pagurkšnoti? Arba vėlei
padaryti 10 000 žingsnių, nes jaučiu ir džiaugiuosi, kad didesnis fizinis
krūvis nuteikia ir įgalina mane lengviau priimti ir protinius sprendimus. Sveikesnis
kūnas – sveikesnė siela.
Tebūnie pokytis, leidžiu
viskam būti, kas yra, ir man nieko nereikia keisti išorėje, užtenka tik
pasirinkti KITAIP ir apeiti tai, kas nereikalinga ir reikalauja bereikšmės
kovos.
Aš jums sakau, kai ieškai
įkvėptas ko nors įdomaus, o aš ieškojau tapytų Marijos Antuanetės paveikslų ir
netyčia aptikau australų menotyrininkės Marie Antuanelle (Marijos
Antuanelės) kuo puikiausius darbus. Iškart žiūrint į darbų fotografijas
surezonavo ir įkvėpė! Iki tol nieko apie ją nežinojau, tačiau toks tas interneto
vandenynas – ima ir išmeta ką nors netikėto.
Dailę derina su
mineralais, daro fantastiškus koliažus! Cituoju informaciją iš jos puslapio: „Nuo
2013 m. būdama jau žinoma menininke Antuanelle sulaukė pripažinimo su savo
kūriniais, pagamintais iš tikrų MINERALŲ – AMETISTŲ, CITRINO, KVARTO ir
SWAROVSKI KRISTALŲ. Kolekcininkus iš JAV, Kanados, Kinijos, Europos ir Honkongo
žavi jos darbuose randamas unikalus dvasingumas ir suderinta spalvų paletė. Jos
paveikslai ne tik rodomi populiariose parodose ir meno parodose, bet ir dabar
parduodami privatiems ir komerciniams kolekcininkams visame pasaulyje.“
Įdomu dar ir tai, kad
ruošdamasi ką nors kurti menininkė medituoja, o kristalai panaudoti
paveiksluose susieti su čakromis. Autorė derina kūrybos procesą ir medžiagą su
dvasiniais patyrimais ir štai koks rezultatas!
Prieš kelerius metus
matytas Izraelio režisieriaus Nadav Lapid filmas „Sinonimai“ buvo toks geras,
kad tikriausiai galėčiau pasakyti, jog tai šedevras, žinoma, ne visiems
prieinamas ir suprantamas, bet anuomet paliko netikėtą įspūdį. Naujausias
režisieriaus darbas Kino pavasaryje taip pat neliko užmirštas, jis pristatytas „Kritikų
pasirinkimas“ programoje pavadinimu „Šūvis į Ahedės kelį“ (angl. Ahed's
Knee) (2021), kuris vėlgi netikėtai mane nuo pirmųjų kadrų įtraukė į savo
istoriją.
Pasakojimas, spėju, kad
turi autobiografinių bruožų, kuriuos nesudėtinga susieti paskaičius interviu su
režisieriumi ir mamai dedikuotais „Sinonimais“, o tam tikros ištarmės
atsikartoja. „Šūvis į Ahedės kelį“ pasakoja apie vidutinio amžiaus režisierių,
kuris atvyksta į atokų Izraelio miestelį pristatyti savo filmą, tačiau
susiduria su meno ir kultūros ministro iškeltais reikalavimais t. y. po seanso
su žiūrovais kalbėti vien tik žydams ir Izraeliui palankiomis temomis: meilė,
šeima, jūra, gamta, Izraelio istorija, Holokaustas, antisemitizmas, karinė
šalies galia ir t. t. Žodžiu, tos pačios populiarios politiškai korektiškos
temos, kurios turėtų ugdyti ir įkvėpti žydų dabarties tautą didžiuotis savo
šalimi ir puoselėti jos karinę galią, skatinti patriotiškumą. Kas nežino, kad
Izraelis daugiausiai į krašto gynybą investuojanti šalis nuo bendrojo šalies
produkto, tad tarnyba, ginklas ir uniforma šalyje yra antroji religija, tačiau
režisieriui kaip laisvam mąstytojui ir kūrėjui kaip tik rūpi priešingos temos: traumuojančios
jaunuolių patirtys atliekant tarnybą, sirų ir libaniečių bei arabų karo aukos,
žydiškas šovinizmas ir pamažu įsigalėjusi cenzūra nepatogiomis temomis
viešojoje erdvėje, kuri varžo menininkus.
Iš esmės režisierius
suvokia savo šalies kultūrinį ir laisvo žodžio bei meno raiškos stagnaciją. Filme
akcentuojama, kad didžioji dauguma menininkų (įskaitant ir patį režisierių) yra
priklausomi nuo finansavimo šaltinių, kurie skirsto pinigus pagal tai, kaip
menininkų darbai ir jų vertybės yra šalies įvaizdžiui „patogūs“. Atvykęs į kaimą,
jis kalbasi su bibliotekos skyriaus pavaduotoja, su vežiku ir kitais, kurie,
atrodo, neįdomūs ir stebina korektiškais pasisakymais, tad byloja apie
įsigalėjusį perdėto ir netikro pozityvumo bendravimo kodą, kurio laužyti,
kritikuojant Izraelio politiką, yra nepriimtina. Tai išties primena švelnesnę
Sovietų Sąjungos komunizmo atmainą ir dėl to režisierius labai nelaimingas, nes,
kaip jis ir sako: „tai šalis, kuri jau mirė“. Užsemtas dykumoje kanjonas su
gyvuliais ir ten buvusiais žmonėmis simbolizuoja Izraelio vertybinį pamatą, formuojama
veikėjo sampratos antitezė Senajam Testamentui: Mozė taip ir nepervedė žydų
tautos į Pažadėtąją žemę, juos tiesiog užliejo.
Antroji tema – režisierius
besąlygiškai myli savo motiną, kuri serga vėžiu, tad jai nuolat filmuoja
įvairius vaizdus, išsako švelniausius žodžius. Būsimos netekties ir nusivylimas
dabartine šalies politika yra varomoji dramatizmo jėga visame filme. Įtariu,
jog šios būsenos yra atsakas Izraeliui į „Sinonimų“ kritiką, nes jis buvo
puikiai sutiktas Europoje, tačiau, galimas daiktas, nelabai pozityviai reprezentavo
šalį. Kitą vertus, filmas, lyginant su „Sinonimais“, yra sukomponuotas labiau
teatrališkai, kuriami hipnotizuojantys dialogai, kurie balansuoja nuo ironijos
iki sunkiai paaiškinamos erotikos, veikia itin magiškai, netgi surrealistiškai.
Ypač svarbus kameros judesys, kuris veikia aštriai, kampuotai ir dinamiškai,
leidžia retsykiais stebėti pagrindinį veikėją, o kartais vaizdas tampa paties veikėjo
žvilgsniu į pasaulį. O ką jau kalbėti apie ryškų ir vietomis svajingą garso
takelį?
Man labai patiko šis
filmas! Manau, kad esu didelis šio režisieriaus gerbėjas! Nežinau, ar daug kam
patiks žaižaruojantis Izraelio politiką iš menininko perspektyvos dėl cenzūros
kritikuojantis filmas, tačiau vienoje vietoje pagrindinis veikėjas taip
įsijaučia, kad kone prakeikia žydų tautą – tiek daug į tą monologą sutelkta
asmeninio skausmo ir patirtos neteisybės, kad jeigu tai sakytų ne pagrindinis
veikėjas izraelietis, tai visur kitur būtų tikriausiai būtų sietina kaip galinga
antisemitizmo aktas. Iš esmės suvokiau viena: visi kiti jaučia tokią didžiulę stigmą
t. y. kaltę dėl Holokausto, kad negali ir bijo kritikuoti izraeliečius, tad
belieka tą daryti patiems izraeliečiams. Man be galo patiko ta nepatogi,
grėsminga ir šiek tiek mazochistiška režisieriaus pozicija, atverianti šiaip
jau slepiamas vidines šalies plikžaizdes.
Tęsiu savo sąmoningą
pozityvumo dienoraštį ir... ką aš šiandien padariau, kad kūnas ir siela
jaustųsi gerai? Kaip jau sakiau, tikiu, kad maži pokyčiai veda prie didelių
pokyčių, todėl vakare, jau temstant, vaikščiojau sąmoningai tol, kol telefone užsifiksavo
10 000 žingsnių. Atrodo, kas čia tokio, bet keičia mano judėjimo
trajektoriją. Juk jau po 8 000 galėjau grįžti namo, tačiau užsispyrusiai
padariau lankstą, nes supratau, kad bus kitaip. Ir yra kitaip! Po sporto pasivaikščioti
ilgėliau tokiu gaiviu vakariniu oru – palaima!
Darbe apie negerus žmones
stengiausi negalvoti blogai, jie turi teisę egzistuoti. Vienam žmogui
paspaudžiau ranką, nes pamaniau, kad to jis nusipelnė ir pamačiau jo šypseną.
Nepykau, kai į darbą reikėjo imti skėtį, o pasidžiaugiau, kad pagaliau
išsausėjusi ir nurudavusi žolė galbūt sudygs iš naujo atsigėrusi lietaus!
Man patinka liūdno
pobūdžio komedijos, tokios nefursuojančios ir dažnai vaizduojančios sužmogintus
autoritetus, kurie irgi gadina orą, mėgsta kebabus ir geba lygioje vietoje
apsikvailinti. Galima sakyti, panašus filmas yra „Belgų karalius“ (angl.
King of the Belgians) (2016), kurį režisavo Peter Brosens kartu su Jessica
Woodworth.
Istorija pasakoja apie
tariamą belgų karalių Nikolą III šių dienų europietiškos politikos kontekste. Vykstant
Europos dienoms Nikolas III kartu su savo atstove spaudai, kalbų rašytoju ir
dokumentinio kino kūrėju išskrenda į Stambulą diplomatiniais tikslais, tik
būdamas Stambule išgirsta, kad Belgijoje įvyksta politinis perversmas ir šalis
skyla, iš sosto verčiama monarchija. Susijaudinęs karalius nori kuo greičiau
grįžti į Belgiją, tačiau jam pranešama, kad dėl magnetinės saulės audros
nevykdomi jokie skrydžiai, o jam dėl saugumo draudžiama išvykti iš viešbučio.
Galiausiai karalius pasitelkia seną mūsų Vytauto Didžiojo gudrybę ir
persirengęs bulgarų moterų tautiniais rūbais pabėga iš saugomo viešbučio ir
autobusu stengiasi grįžti per Balkanus į Briuselį dėl savo šalies...
Išties labai originali
pati filmo idėja! Parodyti šiuolaikinę monarcho bejėgystę ir įsipareigojimą
šaliai, kurio įvaizdį formuoja ne pats monarchas, bet ištisa nusamdyta kompetentinga
brigada. Filmas tarsi išjuokia monarcho viešojoje erdvėje sukurtą
karikatūriškumą ir dirbtinumą, tad sekdami Nikolo III nuotykius per Balkanus,
paženklintus ištisų liapsusų ir nesėkmių, mes pagaliau pamatome karaliaus tikrą
žmogiškumą, paprastumą, kuris visiškai neatitinka sukurto dirbtinio įvaizdžio.
Kita vertus, kelionė namo,
nors ir nevykusi, leido smagiai pasijuokti iš tam tikrų Vakarų Europos ir Rytų
Europos kultūrinių skirtumų, paradoksų. Čia ir bulgarų tautinis ansamblis, kaimietiški
užkampiai, kuriais nekursuoja nei taksi, nei autobusai, nuo Balkanų karo
sugadinti keliai, čia ir Serbijos pasienis, kurioje dirba buvusi Miss Serbia
bei kitų Balkanus reprezentuojančių atpažįstamų ženklų. Visgi filmas, kad ir
absurdiškas, jame yra solidžiai išjuokiami sukurti autoritetingi stabai bei
monarchų vaidmenys. Tiems, kurie tikisi laukinio ir aistringo Balkanų siautulio
kaip kokiame Emiro Kusturicos filme, teks šiek tiek nusivilti. Svetingas ir
gražus Balkanų kraštas, nors ir pramone atsilikęs nuo Vakarų, perteikiamas kur
kas žmogiškesnis. Liūdno pobūdžio komedijoje išryškėja romus belgiško kino
santūrumas.
Nusprendžiau Maištingos
Sielos blogą išnaudoti ir šiek tiek kitokiems tikslams, nei
pabambėjimams, filmų ir knygų aprašymams, bet ir tam tikram tikrovės stebėsenai,
kuri ateina iš to, kad mintys, jausmai ir veiksmai ardo įprastą gyvenimo
suvokimą. Gal tai ir gerai, ką? Nes visos destrukcijos kažkur veda: arba
kančios nutraukimas, arba išgijimas ir gyvenimo pokytis.
Šiandien sekmadienis,
taigi šventadienis, tad (ne)sąmoningai pajutau, jog šiandien nedariau nieko,
kas man nepatinka ir dėl to jaučiuosi kažkaip atgavęs jėgas. Visų pirma
vėl grįžau prie sporto ir kuo daugiau sportuoju, tuo daugiau energijos manyje.
Grįžo mano vakariniai pasivaikščiojimai po kvartalus. Dėl to, kad gera
vaikščioti! Koks šiandien buvo puikus oras, nes nei tvanku, nei karšta, nei
uodai puolė, nei šunys aplojo, tiesiog idealus vakaras. Po pasivaikščiojimo –
pamirkimas vonioje, meditacija, po kurios tarsi koks naujas suvokimas atėjo,
jog turėčiau kažkur tas pozityvias mintis kilusias ne tik pasilikti galvoje,
bet ir užrašyti, galgi net pasidalyti su kitais. Kas žino, kas dabar skaito
šias eilutes! Juk šiaip ar taip mintys veda prie žodžių, žodžiai prie veiksmų,
o veiksmai keičia likimą, tad nutariau kasdien, kai tik galėsiu prisėsti čia,
parašyti ką nors pozityvaus, nebūtinai nutikusio tą dieną, galbūt pamatyto, o
gal tik pagalvoto.
Taigi šiandien atsisakiau
saldžių užkandžių, apsikuopiau virtuvę, nuvaliau dulkes, nemažai vaikščiojau,
bendravau su draugu, sportavau, meditavau, padariau šį įrašą, o dar laukia gero
kino vakaras, 10 minučių knygos skaitymo prieš užmiegant. Argi netobula diena?
Esu patenkintas šia diena ir kitokiu savimi.
Britų režisierius Jon S.
Baird, labiausiai žinomas už 2013 metais pasirodžiusį ir plačiai aptarinėjamą
filmą „Purvas“, šiemet pristatė istorinę biografinę dramą „Tetris“
(angl. Tetris) (2023). Filmas pasakoja apie maždaug 1989 metus, dar
prieš suyrant Sovietų Sąjungai ir prasidedant kompiuterinei erai. Pagrindinis
veikėjas realiai egzistuojantis ambicingas amerikiečių kompiuterinių žaidimų kūrėjas
Henk Rogers, į kurio rankas patenka nelegaliais keliais po pasaulį paplitęs
ruso Alexey Pajitnov sukurtas legendinis žaidimas tetris. Tiesą sakant, aš pats
1996 metais ar 1997 metais zyziau mamos, kad man nupirktų anuomet tikriausiai
net kioskuose pardavinėjamą daugiafunkcinį teatrio žaidimą, kurį tikriausiai
turėjo visi normalūs vaikai prieš atsirandant internetinėms mokamoms kavinėms.
Žiūrėdamas tokį filmą supranti, kaip smarkiai per pastaruosius 30 metų pasikeitė
pasaulis, o pirmieji nešiojamieji ant baterijų sukurti žaidimai dabar primena neandertaliečių
akmenis, bet anuomet tokių geidėme dažnas.
Filmas pasakoja apie
tetrio žaidimo atėjimą į rinką. Tiesą sakant, sunku patikėti, kad visų laikų populiariausias
žaidimas buvo sukurtas Sovietų Sąjungoje! Apie tai nebuvau nieko girdėjęs.
Pagrindinis veikėjas, priklausantis kapitalistiniam pasauliui, lankosi Maskvoje,
yra sekamas saugumiečių, tad nelabai jaučia rusų kultūros ribas, todėl filme H.
Rogersas perteikiamas kaip koks nutrūktgalvis, kuris rizikuoja tiek savo
vaikais, tiek savo kailiu. Konkuruojant su melaginga korporacija ir bandant
veikėjui įsigyti iš sovietų tetrio žaidimo licenciją, filmas atskleidžia ne tik
šio žaidimo atėjimo į rinką sudėtingą kelią, bet iš esmės ir besikeičiančio
pasaulio pradžią. Pasirodo, išsigimęs komunizmas tapo nebeįdomus, o tie patys
rusai jau nori dėti sau apšorines sąskaitas Šveicarijoje, kas iš esmės
atskleidžia, kad komunizmo asmenys kapituliavo ir pereina į kapitalistinę
rinką. Būtent rusų bendravimo kultūra su žaismingais ir charizmatiškais
kapitalizmo žmonėmis ir yra vienas įdomiausių dalykų šiame filme.
Žinoma, filmas nors ir
istorinis, ir biografinis, tačiau autentiškumo nesiekia. Istorija perteikta
prabangiai holivudiškai, su nuotykių Džeimso Bondo dirbtinokai dvasia. Filmas
tampa pramoginio ir istorinio kino kokteiliu, kuris žiūrisi itin spalvingai,
įtraukiančiai, o veiksmas retsykiais perteikiami kaip detektyvinis trileris.
Tiesa, veikėjai karikatūriški, perteikti labiau kaip personažai, o ne istoriniai
prototipai, todėl vertinti itin rimtai kaip istorinį filmą, manau, nevertėtų. Kita
vertus, nemažai iš šio filmo sužinojau apie rinką, pateikiamas naujasis
besikeičiančio pasaulio modelis. Tiesa, manęs neįtikino pabaigoje demonstratyvus
pareiškimas, kad tetris sugriovė Sovietų Sąjungą ir Berlyno sieną – prisiimta
pernelyg daug garbingos atsakomybės. Mes juk žinome visai kitas priežastis,
apie kurias filme prabėgom tik užsimenama. Prie viso to norėčiau pagirti
charizmatišką aktoriaus Taron Egerton pasirodymą, kuris labai tiko šiam
vaidmeniui.