Informacija apie singlą: Madonna – Keep It Together (single) [vinyl / LP] (1989)
Maištinga Siela
2023 m. liepos 11 d., antradienis
Filmas: "107 motinos" / "Cenzorka" / "107 Mothers"
Sveiki,
Kino pavasario
festivalyje pristatyta slovakų režisieriaus Peter Kerekes drama „107 motinos“
(slov. Cenzorka) (2021) nufilmuota su ukrainiečių aktoriais ir
perteikia autentišką ir biografiniais motyvais grįstus pasakojimus apie Odesos
miesto moterų kalėjimą, į kurį pateko nuteistosios jau turėdamos nėštumą.
Filmo centre – jauna
kalinė Lesia, kuri laukiasi berniuko nuo vyro, kurį nužudė iš pavydo. Vėliau sužinome,
kad daugiau ar mažiau čionai patekusios moterys taip pat žudė savo mylimuosius
iš pavydo. Žinoma, iš pasakojimo nesitikėkite kokio nors trilerio ar aštrių suinscenizuotų
smurtinių scenų, paikos ar aršios moterų konkurencijos, nes istorija beveik
visa nufilmuota kalėjimo zonoje. Nors, kaip supratau, prie šio projekto dirbo
ir patirties turinčios aktorės, ir šiaip su kamera nieko bendro neturinčios. Filmas
primena dokumentinį filmą, kai kurios scenos būtent imituoja atviras moterų
išpažintis, tačiau šias istorijas pasakoja aktorės, perteikdamos kalinių
istorijas.
Nors Lesia nuteista
septyneriems metams, ji dėl motinystės negauna liktinio paleidimo. Dalis kalinių
motinų, sukakus vaikams 3 metukams, turi atsisveikinti atiduodamos atžalas savo
artimiesiems arba vaikų namams. Deja, tokios taisyklės, tad ir jaunoji Lesia
bando susitaikyti su šeima, tačiau negali. Žiūrovai mato nuolatinę motinų
kalinių ir bevaikės bei niekaip susirasti vyro negalinčios prižiūrėtojos
gyvenimo kasdienybę, tad nesunku susitapatinti su kalinių istorijomis, nes atmosfera
labai greitai įtraukia. Filmas jautriai perteikia dramas, bet istorijoje švysteli
ir gyvenimo grožis, švelnūs juokeliai, tačiau netrūksta ir liūdnų išsiskyrimų,
ypač kai kalinei tenka atiduoti vaiką ir grįžti į bendrąjį moterų kalėjimą.
Tiesą sakant, tikėjausi
kažin kokios lengvos europietiškos komedijos apie moterų kalėjimo kontrabandą
ar panašiai, tačiau nieko panašaus. Nors filmo finalas nesunkiai įspėjamas ir
veiksmo ne kažin kiek, tačiau gerai režisierius fokusuojasi tikriausiai į savo
patirtį, kai jam reikėjo iš tikrųjų surinkti tikrų kalinių liudijimus – iš čia
atsiranda dokumentiniai inkliuzai. Tragikomiška atrodo ir pagrindinė kalėjimo
prižiūrėtoja ir kai kurios kalinės. Čia vis prisimindavau serialą „Oranžinė –
tai nauja juoda“, sukomercintą, tačiau įtraukų amerikietišką moterų kalėjimo
gyvenimo nuotykių pasakojimą. Deja, šiame filme ne nuotykiai svarbiausi, nes iš
esmės režisieriui kažin kaip per tuos pokalbius ir scenas pavyko atskleisti ir
vidines veikėjų dramas, pavyzdžiui, ar gailimasi už savo nusikaltimus, ar jos
turi motiniškų instinktų ir tai nesunku suprasti iš gana autentiškai perteiktų
kadrų, kur iš pažiūros atrodytų yra mažai laimės, tačiau moterys vis tiek ją
susikuria. Buvo vietelių, kada akelės ėmė drėkti... Rekomenduoju ne tik
sovietinio kalėjimo atmosferos nostalgininkams, bet ir gerų istorijų
kolekcionieriams.
Mano įvertinimas: 8.5/10
IMDb: 7.0
Jūsų Maištinga Siela
Filmas: "Motinos sekmadienis" / "Mothering Sunday"
Sveiki,
Populiaraus britų
rašytojo Graham Swift romano „Motinų sekmadienis“, kuris gerai buvo įvertintas
ir Lietuvoje, sulaukė ekranizacijos, kuri Lietuvoje buvo verčiama pavadinimu „Motinos
sekmadienis“ (angl. Mothering Sunday) (2022). Kadangi buvau
skaitęs šį juvelyrinį romaną, magėjo sužinoti, kaip visą autentišką G. Swifto
literatūrinę atmosferą perteikė kinas.
Istorija pasakoja apie XX
amžiaus pradžios britų dvaro aristokratų kultūrą, o dėmesio centre atsiduria
jauna tarnaitė Dženė. Kas bent kiek matė serialą „Dauntono abatiją“ ar bent jau
„Dienos likučių“ ekranizaciją, tas žino, kokia griežta, reikli buvo tarnystės
kultūra kilmingiesiems. Taigi Džeinė yra kartu ne tik būsima garsi rašytoja,
bet ir kilmingo jaunuolio, kuris ruošiasi vesti aikštingą aristokratę, meilužė.
Vėliau Džeinę savo jaunystės istoriją pavers literatūriniu bestseleriu, tą mes
praktiškai jau sužinome pirmojoje filmo dalyje, nes pasakojimas smarkiai
fragmentuotas ir nesilaiko sinchroninio laiko, kaip, beje, ir pats romanas...
Taigi mes sekame Džeinės istoriją, jos kiek naivius, Emą iš G. Flobero romano „Ponia
Bovari“ erotinius patyrimus, todėl gal reiktų prie visko pridėti, kad visgi filmas
turi nemažai erotikos.
Nesileisiu į dideles
turinio analizes, nes visgi rekomenduočiau gurmanams pirmiausia skaityti knygą,
ji verta dėmesio, o filmas visgi pavyko toks, koks pavyko. Siužetas itin
paprastas, netgi, sakyčiau, primityvokas, nes žiūrovas patenka į jau kine
visokiausiais rakursais ištyrinėtą britišką po karalienės Viktorijos epochos
Britaniją. Vienos vasaros meilės nuotykis ir apmaudi bei skaudi likimo pamoka,
todėl visa istorija iš esmės laikosi dėl režisierės Evos Husson pastangų
poetiškai perteikti Swifto jautrumą, kurios jaučiamos, bet...
Visgi filmas labai
estetiškai sukaltas, čia didelis dėmesys laikmečio britiškos kultūros detalėms,
jautriai erotikai, puikiai perteikia anuometinį susisluoksniavusią visuomenę,
todėl filmas toks pavykęs poetine prasme, gražus ir dailus kaip ką tik
ištrauktas iš orkaitės iškilęs pyragėlis. Didelis stambaus masto kadrai,
dėmesys aktorių sukurtų veikėjų jausmams perteikti. Visgi tai labai britiškas
filmas, visi triukai ir estetinės pastangos smarkiai atpažįstami ir nestebina. Gražūs
ir tvarkingi laiko fragmentuotų scenų perėjimai tikrai patiks romantinių ir
nebanalių filmų gerbėjams, tačiau iš mano varpinės žiūrint filmo režisūra
imituoja britišką kostiuminių dramų šablonus, todėl filmas labiau asocijavosi
ne su Swifto literatūrinės galios paveika, kiek su britų filmų standartais. Tai
nėra blogas filmas, tačiau norintiems sukrečiančių ir mąslesnių klausimų, deja,
teks šiek tiek nusivilti.
Mano įvertinimas: 6.5/10
Kritikų vidurkis: 66/100
IMDb: 6.0
Jūsų Maištinga Siela
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)