„Esu neapsisprendęs.
Pirmiausia, man yra duota jaunystė. Aš vadovaujuosi laisve. Esu bandęs ir su
„juo“ ir su „ja“. Aš nesu apsisprendęs, nežinau, kas bus po dvejų metų, gal
šalia manęs bus moteris, o gal – vyras. Bus tada, kai įvyks vestuvės, visi
matysite, bus skandalas, ko labiausiai Lietuvai ir reikia.“
Ąžuolas Misiukevičius
Šiaip nesidomiu Ąžuolu Misiukevičiumi,
tiesą sakant, nelabai žinau, ką jis gyvenime veikia, neseku jokiose platformose,
tačiau paskutiniu metu teko perskaityti Delfi straipsnį, kuriame jis pristato
savo dabartinę pasiją – širdies draugą. Na ir gerai, juk meilės turi būti daug,
kad kažkaip kompensuotume tą juodumą ir blokus, kurių gyvenime pas dažną tikrai
netrūksta. Tačiau pastebėjau pas Ąžuolą tą atpažįstamą traumuoto žmogelio
kovingą poziciją. Kodėl stilistai visu tuo pasižymi? Mantas Petruškevičius,
Juozas Statkevičius... Dažnai skandalai, būtinai per visą Lietuvą, garsiai,
tarsi bandytų amžinai įrodyti, kad yra svarbūs. Tai mažo žmogaus savigyna, kuri
suformuoja kovingą, dažnai agresyvų charakterį, kuris pasireiškia drastišku ėjimu
į viešumą, demonstruojant visą savo pažeidžiamumą, kad to pažeidžiamumo
nebebūtų. Tai gėjams stilistams labai būdinga, juk matome ne vieną tokį ir visi
daugiau ar mažiau, nepriklausomai nuo amžiaus, yra panašūs. Aišku, savaime tai
nėra blogai, juk su visu tuo primestu rėmu iš sociumo reikia kažkaip
tvarkytis...
Vakar albanų kilmės pop
muzikos atlikėja Dua Lipa išleido naują singlą pavadinimu „Training
Season“ (Treniruočių sezonas). Tai antrasis atlikėjos singlas iš būsimo
jos trečiojo studijinio albumo. Kol kas neatskleidžiama, kada albumas turėtų
pasirodyti, tačiau tai turėtų nutikti šiemet. Šiaip Dua Lipa daro gerą popsą,
kuris dažnai tampa metų dainų įvykiais, pastarąsias dainas galima girdėti už
kiekvieno kampo, jos tampa nostalgiškomis ir įsimenamomis, kitaip sakant,
kultinėmis. Naujasis singlas, neslėpsiu, man labiau patinka už „Houdini“ ir
skamba kabinančiai ir gerai. Ar daina ir būsimo albumo dainos taps metų didžiausias
pop hitais? Sunku pasakyti, tačiau tai, ką šioje dainoje Dua Lipa daro, man
patinka.
Daina apie nusibodusius
vidutiniškus pasimatymus, iš kurių neišeina normalūs santykiai. Daina šiek tiek
ironiška ir, žvelgiant iš moteriškos perspektyvos, atrodo įnoringa, nes panelė
nori būti sužavėta mačo ir nemėgsta lepšių. Ar daina seksistinė? Irgi sunku
pasakyti, tačiau juntamas Dua Lipos asmeniškumas ir tikriausiai pastarųjų kelerių
metų jos asmeniniai nusivylimai. Žinote, kuo man Dua Lipa dar patinka? Kad be muzikos
ji labai daug skaito rimtos grožinės literatūros! Visai neseniai žiūrėjau
tinklalaidžių įrašus, kur ji kalbasi apie skaitymą su rašytojais, todėl buvau
labai nustebintas! Ji taip pat dalyvavo Booker Prize ceremonijoje ir net rėžė
kalbą apie skaitymą. Kiek garsių atlikėjų galėtų pasigirti tokiu aistringu
pomėgiu? Tad pasiklausykime naujausios jos dainos „Training Season“.
[žodžiai / lyrics]
Dua Lipa – Training
Season
Are you
Someone that I can give
my heart to?
Or just the poison that
I'm drawn to?
It can be hard to tell
the difference late at night
Play fair
Is that a compass in your
nature?
Or are you tricky 'cause
I've been there?
And baby, I don't need to
learn that lesson twice
But if you really wanna
go there
You should know I
Need someone to hold me
close
Deeper than I've ever
known
Whose love feels like a
rodeo
Knows just how to take
control
When I'm vulnerable
He's straight talking to
my soul
Conversation overload
Got me feeling vertigo
Are you somebody who can
go there?
'Cause I don't wanna have
to show ya
If that ain't you, then
let me know, yeah
'Cause training season's
over
I try to see my lovers in
a good light
Don't wanna do it just to
be nice
Don't wanna have to teach
you how to love me right
I hope it hits me like an
arrow
Someone with some
potential
Is it too much to ask
for, who understands?
I need someone to hold me
close
Deeper than I've ever
known
Whose love feels like a
rodeo
Knows just how to take
control
When I'm vulnerable
He's straight talking to
my soul
Conversation overload
Got me feeling vertigo
Are you somebody who can
go there?
'Cause I don't wanna have
to show ya
If that ain't you, then
let me know, yeah
'Cause training season's
over
Can you compete?
Now is your time
Run when you hear that
whistle blow
Are you on my team
Or stuck on the sidelines
Waiting for someone to
tell you to go?
For someone to tell you
to go
You should know I
Need someone to hold me
close
Deeper than I've ever
known
Whose love feels like a
rodeo
Knows just how to take
control
When I'm vulnerable
He's straight talking to
my soul (If that ain't you then let me know, yeah)
Herbert
James Draper (1863-1920), The Lament for Icarus (Rauda už Ikarą), 1898
Sveiki
skaitytojai,
Mūsų Iakrų vis nemažėja
ir nemažėja...
Ką tik pabaigiau kavos
puodelį. Pamaniau, kiek žmogui reikia laiko nukristi iš lėktuvo aukščio į žemę,
turint galvoje oro pasipriešinimą, vėjo gūsius, galbūt turbinos sūkuriais
besipriešinančius Ikaro sparnus? Ar spėčiau atsigerti kavos? Kol rašau šią
eilutę, be jokios abejonės, kažkas iš tų beveik 8 milijardų žmonių mirė, dar
daugiau tikriausiai gimė, dar daugiau buvo žmonių ranka paskersta, užmušta,
užtvota.
Pasitikrinau https://www.worldometers.info/, iš
tikrųjų žmonių planetoje jau per 8 milijardus. Tarp karo grėsmės skleidimo ir
dėmesio Ukrainos reikalams nieko nebeįmanoma daugiau matyti. Gal kas ir pranešė,
kad tokia agresyvi rūšis kaip žmonės, planetoje perkopė dar vieną istorinį
laiptelį savo klestėjimo eroje. Nors Vokietijoje, kurios ekonomiką pralenkė
Japoniją (aišku, jau vakarykštės naujienos), dabar pagal savo našumą yra trečia
galingiausia planetos ekonomika. Čia, kaip ir Japonijoje, gimstamumas mažėja.
Kaip ir Lietuvoje. Bet Žemėje žmonių nemažėja ir nemažėja.
Vien nuo šių metų
pradžios gimė per 17 milijonų gyventojų, 7 milijonai mirė. Santykis, kuris pasako
ne tiek ir mažai.
Tik laiko klausimas, kada
nukritę Ikarai bus nebe tragedija, o šventė, nes vietoj jo kažkas galės užimti
laisvą vietą.
Juk kažkas kasdien tikrai
nukrenta nuo mūsų civilizacijos pastatytų dangoraižių? Kad ir darydamiesi
asmenukę. Šiaip mes juk mes visi esame Ikarai ir turime prigimtinį bruožą
kristi. Nuo laiptų, nuo karjeros viršūnių, nuo debesies, nesiskleidus
parašiutui. Ikras mumyse veikia kaip prisukama muzikinė dėžutė. Tik nukristi
neturime poreikio, veikiau tik skristi, daugintis ir klestėti.
Viena laukiamiausių šių
artėjančių Knygų mugės knygų tikriausiai bus korėjiečio Byung Chul Han
knygą „Nuovargio visuomenė“, kurioje filosofas nedideliame savo
traktate apžvelgia šių dienų visuomenės procesus. Citata iš šios knygos apie
tai, kad esame dažnai valdomi įsitikinimo „galiu“, kuris neturi ribų, nes nėra
prievartos saugiklių. Štai „tu privalai“ mes atpažįstame. Šiandien galvoju,
kiek labdaringų akcijų, reklamos ir visuomeninių lozungų, pavyzdžiui, „kartu
mes galim daugiau!“ laikosi prievartaujama visuomenė, kuri skęsta nuovargyje.
Gero lenkų kino nevalia
atsisakyti net tada, kai galvoji, kad pavargai nuo sunkių ir niūrių filmų, kurie
gvildena sudėtingas problemas. Viena iš tokių juostų – Michal Gazda režisuotas
filmas „Žiniuonis“ (lenk. Zachor) (2023). Filmas talpinamas
Netflix platformoje, o pagal angliško filmo pavadinimo variantą filmas
verčiamas kaip „Pamiršta meilė“. Abu pavadinimai tinka, bet, aišku,
artimesnis ir geresnis yra pagal originalą.
Jeigu trumpai apie
siužetą, tai jis klasikų klasika visomis įmanomomis prasmėmis. Filmas turėjo
tėvynėje itin sėkmingą klasikinį 1981 metų pastatymą, tačiau, matyt, nutekėjo
daug vandens ir buvo nutarta pastatyti kitą variantą tikriausiai vakariečiams
reklamuoti lenkišką kaimišką ir grafų kultūrą. Nepaisant to, filmas vaizduoja laikus
iki Antrojo pasaulinio karo. Intelektualus ir įžvalgus daktaras gauna lazda per
galvą, jis netenka atminties, 15 metų bastosi velniai žino kur, kol galiausiai
apsistoja kaime, kur sutinka savo suaugusią dukrą (pastaroji jo nepamena),
tačiau jis gydo sudėtingais chirurginiais sprendimais, tad aplinkiniams kelia
nemenką susižavėjimą ir įspūdį. Baisiausia, kad toks laikmetis, jog gydyti be
daktaro licencijos negalima ir už tai sodinama į kalėjimą, todėl aišku, link ko
eina visa istorija. Dar daugiau Pietų Amerikos muilo operos! Jis dažinėje
operuoja savo dukrą to nė nežinodamas, o atsigavusi dukra lekia skersomis per
pievas pas savo pasikėlusį grafą, tačiau piktoji grafo mamytė užtrenkia
duris...
Siužetas absoliutus
90-ųjų muilo operos serialas. Diedukas slampinėja daug metų nieko
neprisimindamas, o valstiečiams nė į galvą nešauna pasidomėti mieste kokio
dingusio daktarėlio, kuris plaktuku ir kaltu atstato paralyžiaus ištiktą
jaunuolį? O kur tai, kad dukrelė išlekia už grasinimus niekam nieko nesakiusi,
o tėvukas bėga lapatai-lapatai į kalėjimą pasiduoti ir niekas niekam
nieko nesako, lyg būtų užkietėję komunikacijos viduriai... Nieko nepadarysi,
medžiaga sena kaip prosenelių lovos, viskas pagal senas XIX amžiaus romantizmo klišes
sukonstruota. Siužetiškai žiūrint, filmas „Žiniuonis“ arba „Pamiršta meilė“ yra
tiesiog banalybė, bet kaip seniai tokią bemačiau, kad sužiūrėjau visai
neblogai, o ir pastatymas lenkiškos kultūros apsupty atrodė ne kaip „Rozalinda“
praradusi atmintį, bet visai neblogai sukonstruotas pseudokultūrinis ir kiek
karikatūrinis lėlių namelis. Daug ką atperka polonizmo reliktai, kurie artimi
ir lietuviškai pirmajai tarpukario kultūrinei dekadai. Nesijaučiu labai
apiplėštas, juk filmas emocionalus, tėvo ir dukters melodramatiškos sankirtos
kėlė ir juoką, ir graudulį, ir nuostabą. Filmo finalas – teismas, tikras klišių
torčiukas tiesmukų graudenimų ištroškusiems žiūrovams.
Elihu
Vedder (1836-1923), The Pleiades (Plejadės, Septynios seserys), 1885.
Sveiki,
Kaip kartais sunku parašyti
ką nors pozityvaus, nes atrodo, kad kasdienybės rutinoje reikia pastangų
sukurti kokiai nors skaidriai minčiai, kurios vienaip ar kitaip nebūčiau jau
aprašęs ar permąstęs. Šiandien viena iš tokių temų, besiklausant YouTube
platformoje regresinės hipnozės seansų, yra ribos.
Šiaip pagauna save tose
situacijose, kai protas įgalina laikytis saugios komforto zonos, kur nevyksta
pokyčiai, kur viskas užrūgę. Netekantis vanduo linkęs surūgti. Tačiau kaip
duoti pokyčiams valia? Tik per drąsą veikti, kuri kyla iš to, kad gyvenimas yra
vien tik ribų peržengimas. Kad ir kaip bebūtume save įrėminę į kažin kokius
įsitikinimus, moralinius ir etinius rėmus, kurie atrodo nedalomai ir nepajudinamai
teisingi, gyvenimas tikriausiai vis ves prie to, kad juos reikės sugriauti ir
paneigti. Dažnai skausmingai, nes mes nenorime to, kas už proto ribų,
nepažinaus nepakenčiame, tačiau tai tik iliuzija. Mūsų asmeninės programos
sudaro neretai skausmingas situacijas, kuriose pramušame tas ribas. Dažnai traumuojančiai,
neretai šokiruojant aplinkinius, ir tai išveda iš paraštės, ką įsivaizdavome
esant normalų ir saugų save, pasaulį ir gyvenimą į naują suvokimą, prie naujos ribos.
Normalumas neegzistuoja.
Mes esame tankai ir ledlaužiai šokantys kaip tos septynios seserys,
simbolizuojančios Plejades iš Tauro žvaigždyno. Mums atrodo amžinos ir kasdien
patekančios tokios, kaip tekėjo jau kasnakt šimtus metų, bet tiesa tame, kad savo
teritorijoje jos yra nuolat išgyvenančios kosmologinius virsmus ir
transformacijas.
