Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 71: sukurk mažus ritualus sąmoningai!

 Paveikslas "Victoria Mortis" (1921), švedų dailininkas Owe Zerge (1894-1983)

Sveiki,

 

Gulėti sekmadienyje šiltoje vonioje ir kvėpuoti gydomaisiais eteriniais aliejais – palaima. Skaityti tarp putų knygą arba kultūrinę spaudą. Kaip kad šiandien „Literatūrą ir meną“. Išeiti vakare, jau pasiekus Žemėje astronominį lygiadienį, kai mėnulio delčia pro medžius ir cerkvę švyti kaip nukąstas blynas. Juk tai irgi palaima, ar ne? Mėgautis paskutiniais savaitgalio trupiniais, surikiuoti ateinančios savaitės darbų eigą šachmatų lentoje, žinoti, kad esu saugus ir būsiu toks iki kitos savaitės galo, nes nieko nebenutiks jau blogo, nes esu taip įsižeminęs ir jaučiantis stabilumą, kad nebaisūs net žemės drebėjimai, emocijų šuoliai.

 

Šis ruduo vėlei kažin koks stebuklingas. Įsivedžiau naujus ritualus, absoliučiai buitinius, tačiau vėlgi teikia kažkokią sunkiai nusakomą tvarką – oranžiniuose maišeliuose rūšiuoti organines atliekas. Atrodo, kas čia tokio? Bet visgi tokio. Jaučiu, kad reikia pasirūpinti labiau savo fizine būkle ir nors pradėjau intensyviau sportuoti nuo šios vasaros vidurio, tačiau to nepakanka, norisi kažkokio esminio prasivalymo, kuris vėlgi savo procesu, o galiausiai ir rezultatu apdovanotų, todėl galvoju nuo rytojaus taikyti sau paprastą grikių dietą. Tik savaitę. Ir pažiūrėti, kaip vėlgi maži pokyčiai keičia emocijas ir kūną. Kam visa tai? Tik dėl sąmoningo žaidimo, nes juk galiausiai toks ir yra gyvenimas – malonus patyrimas.

 

Maištinga Siela

Kelionė: Lichtenšteinas, sostinė Vaducas (įspūdžiai, komentarai)

 

Sveiki,

 

Prisimenu savo vasaros klajones po Europą ir šįkart nutariau pasidalyti kuklia pusdienio kelione į Lichtenšteiną arba, kitaip sakant, Lichtenšteino kunigaikštystę, jos sostinę Vaducą. Tai buvo kelionė į Italiją su užsukimu į šią vieną iš mažiausių pasaulyje nykštukinių šalių, apie kurią beveik nieko nežinojau, nors jos istorija sena ir turtinga. Lichtenšteinas šiemet Paryžiuje per Olimpines žaidynes atsiuntė tik vieną savo atstovą. Taip, tai nėra sporto šalis, tačiau kuo Lichtenšteinas įdomus ir patrauklus? Pabandysiu trumpai ir kukliai apsakyti savo įspūdžius, pasidalyti asmeninių nuotraukų albumu.

 

Vaduce buvau tik pusdienį, spėjau pasivaikščioti, užkąsti ir atsigerti kavos, pasivažinėti turistiniu traukinu, kuriame (neįtikėtina!), bet galite per ausines nusistatyti lietuvių kalbą ir apkeliauti žymiausiais Vaduco keliais. Aišku, apie šalį ir pačią sostinę susidariau tik grynai turistinį įspūdį, negaliu komentuoti labai jau išmaniai.

 

Lichtenšteine jau gyventa 5 tūkstančius metų prieš mūsų erą, aptinkami bronzos amžiaus archeologiniai radiniai, tačiau vietovės labiau ir sėsliau apgyvendintos Romos imperijoje. Kai Romos imperija žlugo, kraštą valdė grafai, vėliau šalį iš kelių sujungtų žemių pavadino Litchtenšteinu, tai nutiko 1719 metais, bet kaip šalis tokiu pavadinimu nepriklausomybę paskelbė tik 1806 m. liepos 12 dieną. Šalies valdymo forma – konstitucinė monarchija ir kunigaikštis Hansas Adamas II yra labai svarbi šalies figūra, gyvenantis virš Vaduco, ant uolų pastatytoje pilyje. Toji pilis matosi iš Vaduco beveik iš visų pusių ir primena Drakulos pilį. Lichtenšteine šiuo metu gyvena kiek daugiau nei 40 tūkstančių nuolatinių gyventojų, o pačioje sostinėje – 5600 gyventojų. Išties tai mažas, bet itin sutvarkytas miestukas, svarbiausias mikro šalies centras, bet dar toli gražu nedidžiausias miestas. Pats Vaducas rašytiniuose šaltiniuose pirmąkart paminėtas 1150 metais.

 

Į patį Vaducą taip lengvai nepateksi, teko važiuoti per Šveicariją magistraliniu ir vingiuotu keliu. Visgi Lichtenšteinas kalnų valstybė ir todėl labai apribota ūkinė veikla, kuri daugiausiai remiasi tuo, jog čia auginami sezoniniai vaisiai ir daržovės, bet labiausiai vynuogės. Važiuojant traukinuku per sostinę to pamatyti neįmanoma, Vaducas tiesiog apjuostas ištisais vynuogynais ir karščiausiomis dienomis nebūna nepakeliamai karšta, nes tai aukštumos. Oras buvo malonus, vasaromis Vaducoje nuo +20C ir siekia iki +28C, žiemą reikalai prastesni, nes gyventojams šaltoka +15C. Sostinėje dievinamas futbolas, vietiniai jį mėgsta žaisti ir tai matėsi iš įrengtų sporto stadionų, tačiau apie didesnius tarptautinius pasiekimus, deja, nesu girdėjęs.

 

Vaduce labai tvarkinga ir gražu. Centras grįstas tokiomis geltomis plytomis, todėl saulėtą dieną atrodo miestas labai šviesus ir puikus. Matosi, jog išvystytas turizmas, tokiame nedideliame miestuke yra iš ko rinktis, kur pavalgyti ledų, atsigerti kavos, užkąsti, atsigerti vyno. Yra bažnyčių, sutvarkytas modernus informacinis centras, įrengta patrauklių ir inovatyvių muziejų, tačiau jiems jau neturėjau laiko. Tiesiogine to žodžio prasme Vaducas yra paminklų, lentelių miestas, nes kur tik eisi, visur pamatysi skulptūras! Tą matysite ir mano nuotraukų reportaže.

 

Iš esmės miestas, nors turi tik 6 tūkstančius gyventojų, jis labai gyvas, tačiau matosi, jog judriausi čia yra atvažiavę šveicarai ir turistai iš toliau. Lichtenšteine kalbama vokiškai, (tačiau aptarnavimo srityje puikiai susikalbėsite angliškai), Vaducas šliejasi netoli vokiškos Šveicarijos pusės, todėl kalba, kultūra ir ekonomika labai suvienodėjusi. Šalis naudoja Šveicarijos franką, bet, kaip ir įprasta civilizuotoje Europos šalyje, visur galima atsiskaityti eurais kortele, kai kur priima ir grynaisiais eurais, bet tenka pabrėžti, kad Vaduce (o tikriausiai ir visoje šalyje) viskas gana brangu. Paprastas ir niekuo neypatingas magnetukas ant šaldytuvo kainavo 10 eurų, o ką šnekėti apie kokius nors rimtesnius suvenyrus? Kai kada bevaikštant man priminė, nepatikėsite, bet šiek tiek Palangą, Basanavičiaus gatvę rudeniop, kai gatvės aptuštėja ir pasidaro tiesiog gera vaikščioti ir kvėpuoti. Vaduce ramu, jis visas įkurtas ant vakarinio kalnų grandinės šlaito, kaip koks kabantis virš slėnio miestas. Ar norėčiau čia gyventi? Gal ne. Ar norėčiau čia pailsėti kokiai savaitei? Geriau ir nesugalvosi!

Neužfiksavau užeigos pavadinimo, tačiau žmonių joje buvo nemažai. Štai toks interjeras.

Viena keisčiausių skulptūrų, kuri padarė įspūdį.

Gotikinė Vaduco bažnyčia.

Paminklai Lichtenšteino kunigaikščiams.

Vaduco centras - geltonų plytų kelias!

Pagrindinė Vaduco pilis, esanti virš sostinės, ten ir gyvena šalies kunigaikštis Hansas Adamas II.

Vaducas labai žalias, miesto šlaitai apaugę krūmokšniais ir gausiai vystomi vynuogynai. Kai kurie vynuogynai labai senoviniai, mena viduramžius ir jie saugomi kaip nacionalinis paveldas. Tiesa, taip ir neteko paragauti Lichtenšteino vyno.

Kaip minėjau, labai daug meninių skulptūrų, lentelių, įvairių instaliacijų, eini ir tiesiog vaikštai ant tų lentelių, tikriausiai neužtektų visos dienos išsiaiškintų jų paskirtis ir prasmes.

Jūsų Maištinga Siela
 

Žurnalas "Kinas" kalba apie LGBTQ ir queer kiną!

 

Sveiki,

 

Šio sezono žurnalas „Kinas“ (Nr. 2024/3 (378) skirtas LGBTQ ir queer kino pasauliui. Šiaip retai kada perku „Kiną“, patinkančius straipsnius perskaitau stovėdamas prekybos centre, tačiau pamatęs Justino Šulioko straipsnį apie mano mėgstamą italų režisierių Luca Guadagnino, neatsispyriau. Pastarasis sukūrė daug estetiškos ir išraiškingo kino, o queer kultūrai padovanojo labai matomą ir aptariamą filmą „Vadink mane savo vardu“.

 

Šiame numeryje daug turinio apie LGBTQ kiną, tai pagrindinė numerio tema, kurią plėtoja Artūras Tereškinas straipsnyje „Apie nepatogumą ir netvarką kaip queer dalykus: žvilgsnis į queer kiną“. Štai Santa Lingevičiūtė savo publikacijoje apie lesbiečių vaizdavimą kine prisimena ir kultinė filmą „Svetimas“ bei populiarų serialą „Ksena – karingoji princesė“ bei komentuoją naujausią Coenų filmą „Ieškomos lėlytės“. Mantė Valiūnaitė  parengė interviu su indų režisiere Payal Kapadia, kuri vaizduodama indišką lesbietišką istoriją filme „Viskas, ką įsivaizduojame kaip šviesą“, pelnė 2024 metų Kanų Didįjį žiuri prizą.

 

Ant žurnalo viršelio – homoseksualumo neslepiantis britų aktorius Andrew Scott serialo „Riplis“ amplua. Tiesa, leidinyje apžvelgiamas ir jo pasirodymas „Kino pavasaryje“ rodytas filmas LGBTQ tema „Visi mes svetimi“, pastarasis, neslėpsiu, bus vienas geriausių šiemet matytų kino filmų. Kalbinamas ir lietuvių režisierius, vienintelis mūsų šalyje kuriantis LGBTQ kiną, jis kalba apie savo naują filmą „Rašytojas“.

 

Maištinga Siela

Ar balsuoti už "Laisvės partiją", ar ne? Štai kur klausimas!

 Laba,

 

Ar balsuoti už „Laisvės partiją“, kai negalima už nieką kitą balsuoti? Konservatoriai tegu su Landsbergiu ir Austėja varo į Graikiją, te Gražulis meldžiasi savo demonams, tegu Karbauskis Naisiuose pradeda statyti pilį, te Blinkevičiūtė pradeda lankyti jogą ar baletą, o Uspaskichas pramoksta savo partijos sąrašą... Esu tiek nusivylęs visomis partijomis, kad belieka eiti balsuoti, kad nebūtų išrinktas koks nors dar didesnis durnesnis. Per praėjusius rinkimus „Laisvės partija“ buvo lyg ir patraukli, ji turėjo šūkį apie tai, kad džiaugsimės visi, bet buvo taip liūdna, kai jie atėjo į tą valdžią, TAAAAAAAI liūdna, kai jie bruko skiepus ir galimybių pasus su neslepiamomis demoninėmis šypsenomis ir pasitenkinimu, jog gali skaldyti ir valdyti, kad tapo aišku, kad džiaugtis gali tik tie, kurie šoka pagal valdžios dūdelę, o kai kurie Aušrinės Armonaitės pasisakymai tapo man nebesuprantami, nebeatstovaujantis jauno žmogaus įvairovės ideologiją.

 

Šiandien miestas perpildytas „Laisvės partijos“ reklamomis ir net nežinau, ar galima jais bepasitikėti, nes, regis, niekas, kas buvo programoje, reikšmingo neįvyko.

 

Maištinga Siela

Knyga: Jorge Luis Borges "Fikcijos"

 

Jorge Luis Borges. „Fikcijos“ – Vilnius: Rara, 2024. – p. 176.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Mano pažintis su argentiniečių rašytoju Jorge Luis Borges (1899–1986) laukė ilgai. Kadaise nusipirkta jo knyga Smėlio knyga iki šiol tebėra mano knygų lentynoje, laukia eilės, bet štai leidykla Rara su papildymais perleido Valdo V. Petrausko verstus Borgeso tekstus, pavadintus Fikcijos (ispan. Ficciones). Kadangi mėgstu Raros serijos knygas, pamaniau, kad nebereikia nieko atidėlioti, o imti ir puikiai progai pasitaikius susipažinti su legendiniu Borgesu.

 

Tiesa, man Lotynų Amerikos literatūra nesvetima, ji turi jau ilgą susiformavusią magiško realizmo tradiciją, kuriai pagrindą paklojo Juan Rulfo ir G. G. Marquez – pastarųjų knygos perleidžiamos kartas nuo karto lietuviškai. Smagu, kad leidžiamos ir kitokios, pvz., Cesar Aira. Nors Jorge Luis Borges ir nėra magiškojo realizmo kartos rašytojas, tačiau jo prozos tekstai turi savitą magišką efektą, bent jau sprendžiu iš Fikcijų. „Minties ir formos sinkretiškumu pasižymi ir Fikcijose surinkti tekstai, pirmą kartą išleisti 1941 m. rinkinyje Šakojančių takelių sodas, o 1944 m. perleisti drauge su Išmonėmis, kurias 1956 m. papildė dar trys pasakojimai. Žanriškai primenančios kritines esė, Kafkos paraboles ir XVIII a. prancūzų fantastines pasakas (conte fantastique), Borgeso fikcijos tikrina realistinio pasakojimo plastiką, siužetą neretai pakeisdamos filosofine hipoteze, kurios neįmanoma nei įrodyti, nei paneigti (p. 10),“ – sako Rūta Šlapkauskaitė, parašiusi įvadinį straipsnį Jorges Luiso Borgeso vaizduotės alchemija.

 

Knygos pabaigoje savo žodį taria ir pats vertėjas Valdas V. Petrauskas, pasidalijęs mintimis apie Borgesą, asmeninius vertimo užkulisius bei Borgeso vertimo praktikos įvairovę pasaulyje. „Borgeso kūryboje kiekvienas žodis itin svarbus, pasvertas, skleidžiantis aliuzijų tinklą, kaip „Šokančių takelių sode“ takai nelyg augalai, nelyg medžiai leidžia šakas, atšakas, šakoja, sudarydami labirintą (p. 170)“.

 

Taigi šią nedidelę knygą sudaro iš viso 16 trumpų prozos pasakojimų, neskaitant dviejų trumpų autoriaus praktiškų pratarmių, primenančių labiau pastabas. Pirmieji knygos Šakojančių takelių sodas dalies pasakojimai man asmeniškai buvo patys įdomiausi. Jame autorius nuo pat pradžių pribloškė savo išmone jau pirmajame Tlonas, Uqbaras, Orbis Tertus, kuriame Borgesas konstruoja keistą išgalvotą (o gal nelabai?) istoriją apie enciklopediją, kurioje pagrindinis veikėjas aptinka informaciją apie kadaise egzistavusią ir niekam nežinomą tautą, pastaroji turėjo visiškai kitokią bendravimo manierą, mąstymo būdą, komunikavo vien veiksmažodžiais ir t. t. Detalus šios istorijos perteikimas išties primena eseistiką, atrodo, kad skaitytum kartu ir mokslinio tyrimo gaires, tačiau apie išgalvotą dalyką. Rašytojas sukuria intelektualią ir nuoseklią pasakojimo struktūrą, kurios pamatu tampa kone pažinimo, kylančio iš nuostabos, kaip čia gali būti?, detektyvinės linijos.

 

Tiesa, tiesioginį detektyvą kaip siužetinį vyksmą panaudoja jis Mirtis ir kompasas, kada detektyvas seka mirčių žemėlapį, kol galiausiai tampa pats ritualinių žmogžudysčių auka (savo sąmoningu noru!), kad būtų išbaigtas pats ritualo sumanymas. Taigi autoriui svarbu yra pabrėžti, kad išmonės pasaulis prieš tikrovę yra logiškesnis ir galingesnis, panašiai kaip H. Radausko teigimas, kad pasauliu netikiu, o pasaka tikiu. Tiesa, Borgesas išmonės pasaulį suklastoja, perkopijuoja. Dažnas painios istorijos elementas būna labirintas arba veidrodinis tikrovės atspindys (pastarasis ir tikrovės bei teksto struktūros elementas, kaip dauginti pasaulius), kuris ne klastoja, o pagal Borgeso pasaulio logiką, netgi yra tikresnis už tikrą.

 

Štai kūrinyje Pierre‘as Menardas, Don Kichoto autorius vyksta absoliučiai absurdiški dalykai. Po Menardo mirties jam rašomas nekrologas ir prisimenamas vienas svarbiausias, deja, neįvertintas darbas – Menardas iš savo laikmečio perrašo visą Servanteso Don Kichotą, kaip teigia pasakotojas, žodis po žodžio, tačiau Menardo versija tampa daug tikresnė už Servanteso, nes ji parašyta ne Barako laikotarpyje, todėl jo suvokimo ir plėtotės galimybės yra daug didesnės, nors parašytas identiškas Servanteso sakinys yra siauresnės prasmės. Ką tai reiškia? Argi ne tai, kad visi literatūros rašytojai vieni kitus nuolat perrašinėja, kopijuoja, skolinasi idėjas ir iš esmės, pagal knygos logiką, mes visi esam šekspyrai vien dėl to, kad atsiverčiame, skaitome jo tekstus ir per ritualą tokiu aktu virstame šekspyrais? „Tiesiog neįtikėtina, kad istorija kopijuoja istoriją, bet jau visiškai nesuvokiama, kad istorija gali kopijuoti literatūrą (p. 117)“.

Jorge Luis Borges

 

Labai sudėtinga versti Borgesą vien dėl, kaip sako vertėjas, dėl tikslaus žodžio pajautimo. Semantiškai kiekvienas žodis lyg ir tampa dviprasmybe, kalambūru ar net vos pakitusia reikšme, kuri lemia pasakojimo prasmę. Tą skaitytojas pajus vos perskaitęs vieną kitą pasakojimą. „Jūs atkirsit, kad tikrovė neturi būti įdomi. O aš atsakysiu, jog tikrovė iš tiesų neprivalo būti įdomi, bet hipotezė privalo (p. 120)“. Kol visas pasaulis ieško ir lygina Borgeso padarytą įtaką kitų rašytojų kūriniuose, man norisi paties Borgeso tekstus lyginti su kitais kaip lygiaverčiais, matyt, tai neišvengiama, kai Borgesas ateina per vėlai ir reikia laiko suvokti jo literatūrinį įtaką kitiems.

 

Fikcijos iš esmės man priminė kito lotynų amerikiečio Benjamino Labatuto knygą Kai liaujamės suprasti šį pasaulį. Tik pastarasis kūrė remdamasis neįtikėtinais istoriniais sutapimais, priartinančiais prie mūsų tikrovės stebuklo, stilistiškai ir savo pasakojimo tirštumu man labai panašu į Borgeso kūrybą, tačiau drauge tai nesulyginami autoriai, nes Borgesas tyrinėja tikrovės ir išgalvotų hipotetinių tikrovių santykį, dažnai po mokslinės eseistikos plečiasi misticizmas, šioks toks šamanizmas, tarsi autorius savo tekstais baugiai pranašautų, juk ir labirintai, veidrodžiai, mįslės, atsirandantys nebūti enciklopedijos puslapiai, išnykusios civilizacijos, ritualinių apeigų griuvėsiai, per kuriuos iš sapno į kitą tikrovę atvedami susapnuoti žmonės... Yra maginiai ir ritualiniai simboliai, kuriuos, beje, naudojo ir žydų talmudistai, gal todėl neretai tekstai mane versdavo prisiminti ir lenkų nobelistės Olgos Tokarczuk Jokūbo knygas. Borgeso išmonės architektoniškai struktūruoti pasakojimai savo konstrukcija iš dalies primenantys taip pat ir Umberto Eco kūrybą, bet lakoniškumu, tarkim, ne per seniausiai skaitytą Italo Calvino Nematomi miestai. Nepaisant to, kad yra į Borgeso kūrybą stilistiškai, idėjiškai ir išmone panašių kūrinių, tačiau jie parašyti jau po to, kai Borgesas buvo išleidęs Fikcijas ir galimai vienokiems ar kitokiems autoriams darė nemenką įtaką.

 

Asmeniškai Fikcijos skaityti buvo įdomu ir nelengva. Pirmosios knygos dalies tekstai skaitėsi su užsidegimu, turiu savo mėgstamų tekstų, tačiau buvo ir struktūriškai bei veidrodiškai sunarpliotų istorijų, kurios sunkiai skaitėsi. Manau, tai mano kaip skaitytojo techninė klaida, nes Fikcijas reikia skaityti lėtai, netgi po vieną kūrinį ir jį apmąstyti, nes skaitymo sprintas iš tikrųjų sujaukia kai kuriuos pasakojimus. Įspūdis toks, kad apie kiekvieną kūrinį būtų galima rašyti atskirą disertaciją ar kokį rimtą literatūrinį tiriamąjį darbą. Tai knyga ne greitojo skaitymo maratonui, o intelektualiam ir lėtam mąstymui su puikiai apgalvotu vertimu į lietuvių kalbą. Neretai reikėdavo stabtelėti ir perskaityti pastraipą kelis sykius. Visgi knygoje aptikau daug mane nustebinusių dalykų, įtraukių ir intriguojančių tekstų, bet labiausiai džiaugiuosi, kad susipažinau su Borgeso kūryba ir dabar galiu dar aiškiau susidėlioti XX amžiaus pasaulio moderniosios prozos vaidinį.

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Tomas Vytautas Raskevičius apie išpuolius ir homofobiją

„Per ketverius metus Seime susidūriau su tikru neapykantos cunamiu – nuo žeminančių žinučių ir grasinimų nužudyti iki kolegų Seimo narių peržegnojimų ir homofobinių užrašų ant mano tėvų namų Kaune. Bičiuliai dažnai manęs klausdavo: „Tomai, kaip tu išlieki toks ramus?“  [...] Ilgainiui atėjo suvokimas, kad neapykanta mus gali sužeisti tik tiek, kiek patys tą leidžiame. Manau, kad šią istoriją svarbu papasakoti, nes noriu, kad nė vienas žmogus Lietuvoje – nepriklausomai nuo to, kas jis yra – nebūtų įbaugintas ir nutildytas piktai šaukiančių komentatorių. Niekada neišsigąskite. Nepasiduokite. Jūs esate nuostabūs.“ Tomas Vytautas Raskevičius

Šios dienos citata: Donald Trump apie dainininkę Taylor Swift (I hate Taylor Swift)

 Sveiki,

 

Juokas juokais, bet labai rimtai. Vakar valgėme su namiškiais vakarienę ir rodė laidą apie vieną iš kandidatų į prezidentus Donaldo Trumpo reportažą. Tylėjome, kol paklausiau, ar palaikote jo laimėjimą šiuose rinkimuose. Neįtikėtina, bet visi pritarėme, kad Trumpas yra geresnis prezidentas už Bideną ir Harris sudėjus kartu.

 

Taip, Lietuvai tai nėra naudingesnis variantas, nes Lietuvos politika aiškiai trokšta didelės perekšlės vištos, kuri po savo sparneliu priglaustų Baltijos valstybes nuo piktadario Putino, bet esmė, kad amerikiečių demokratai, puikiai politiškai bežaidantys, yra tiek karo Izraelyje, tiek Ukrainoje dideli rėmėjai. Dideli pinigai metami ne į aplinkosaugą, ne į jūrų ir retų gyvūnų išsaugojimą, ne smurtui ir žmogaus atskirčiai mažinti, o priešingai – pasitelkiant patriotines nesąmones ir keliant pasaulyje chaosą. Ką per pirmą kadenciją padarė Trumpas? Išvalė Ameriką nuo visokių globos ir apsaugos organizacijų (tiesa, ne visų), kiek galėjo, kurios, beje, oficialiai teigia vieną, o korupciškai net įteisina, pavyzdžiui, banginių medžioklę. Yra tokių slaptų dokumentinių filmų, labai slopinamų, nepopuliarių, kurių Netflix platformoje nesvajokite rasti. Tai tik ramunėlės. Trumpas yra senos, patogios ir utopinės sistemos griovėjas. Jam būtina ateiti šįkart į valdžią ir beveik neabejoju, kad jam pavyks. Tiesa, ne su visa retorika sutinku, ypač dėl imigrantų ir pernelyg tokių nacionalistinių-fašistinių kalbų, bet demokratai pridaro pasaulyje daug chaoso, o pateikia save kaip mentorius – argi tai ne toks pats žaidimas? Mums, lietuviams, Trumpas bus piešiamas kaip agresyvus niekdarys, taip kaip ir 2016 metų rinkimuose. Tai nestebina, nes mūsiškiai laižo demokratų pautus, nes patys neįgalūs nieko padaryti ir sukurti, tik kurti planus, kaip įsisavinti duodamus pinigus, ant to laikosi visos ministerijos.

 

Vakar Trumpo užrašas apie atlikėją Taylor Swift sprogdino internetą (Giedra Radvilavičiūtė labai mėgsta tokias antraštes kolekcionuoti), gal labiau nei antrasis ginkluotas pasikėsinimas prieš jį. Ar ne keista, kad Holivudas ir pramogų pasaulis išvien su demokratais ir neatsiranda beveik nė vieno bepročio, kuris pasisakytų už Trumpą? Nes visi jie priklauso nuo demokratų piniginės ir malonės, jų reputacija jų nelaisvėje. Taigi. Niekas nesikeičia. Manau, Trumpo atėjimas paskatintų ir suirutės pabaigą Europos rytuose. Įdomiausia, kad tą mano ne vienas mano pažįstamas, nors ideologiškai jie tolimi kaip Mėnulis iki Žemės.

 

Jūsų Maištinga Siela