Apie siaubo filmą „Eretikas“ (angl. Heretic)
(2024), kurį režisavo duetas Scott Beck ir Bryan Woods, (pastarieji praeityje
sukūrę komerciškai sėkmingą „Tylos zona“ frančizę), girdėjau nemažai. Naujausias
jų darbas „Eretikas“ šiaip gan plačiai išgirtas darbas tiek kino kritikų, tiek
paprastų žiūrovų, siaubo mėgėjų, todėl tikėjausi nežinia ko. Gal naujo siaubo
elementų? Nematytų ir negirdėtų įtampos būdų? Originalaus scenarijaus? Mindfucko?
Filmas pasakoja apie dvi baptistes, kurios
atsidavusios ir pasišventusios nuo mažumės religijai, todėl išsiskiria iš savo
amžiaus merginų ir sulaukia patyčių. Visgi sesuo Barnes ir sesuo Paxton laikosi
drauge ir po mokslų kartu traukia per gyvenamuosius rajonus skleisdamos Dievo
žodį dalydamos lankstinukus. Vieną dieną merginos privažiuoja prie atokaus ir
prabangaus namo, kuriame gyvena vyras. Pastarasis pakviečia merginas į vidų ir
jie pradeda religingą pokalbį, vyras pasirodo svetingas ir geraširdis,
pavaišina gėrimais, žada žmonos kepto mėlynių pyrago, bet žiūrovui nuo pat
pradžių tampa aišku, kad ten, kur maloningas ir svetingas vyras, ten galima
tikėtis vilko, persirengusio avies kailiu. Galiausiai tai pasitvirtina, o besisvečiuojančios
merginos netrukus suvokia, kad negali ištrūkti iš vyro namų, tad tenka
susigrumti ir savaip išbandyti savo tikėjimo tikrumą ir tyrumą su eretiko
paruoštomis užduotimis.
Kaip bežiūrėsi, filmas juk primena šiek tiek „Pjūklą“,
tik jis ne toks jau žiaurus, kadangi merginoms nereikia nieko nusipjauti, kad
išsigelbėtų, viskas daugiau ar mažiau vyksta teologinių karų lygmenyje. Didžiausias
šio trilerio siaubo privalumas yra pokalbiai apie religiją. Psichopatas, kurį
suvaidino britų aktorius Hugh Grant, primena mefistofelio, gundytojo vaidmenį, kitaip
sakant, jam maniakiškai svarbu įrodyti, kad religija išnaudoja merginas, o jos
pačios yra suvedžiotos kvailų įsitikinimų apie atpirkimą, stebuklų tikėjimo
apie prisikėlimą ir pan. Galiausiai merginos nusileidžia į požemį, kur jų
laukia psichopato paruošti vaidinimai ir išbandymai, tačiau būtent nuo šios
vietos visas trilerio efektyvumas ir baigiasi, nes žiūrovas pradeda suvokti
filmo struktūrinę formą (kompiuterinių žaidimų pagrindu paremtą išėjimo išgyvenimo
kambarį) ir jau pamažu darosi nuobodu.
Visgi filmo pirmoji pusė įdomi, ji mįslinga,
nenuspėjama, dar neaišku, kur viskas pakryps, ko nori eretikas-maniakas, kas
nutiks merginoms, ar jos tikrai jau tokios tikinčios ir atsidavusios, o
labiausiai stebina teologinis filmo plepumas, kuris masina žiūrovą įsiklausyti
į veikėjų argumentus ir pajusti maniakišką psichologinį spaudimą, nepatogumą. Tačiau
čia viso filmo įtampa ir pasibaigia, toliau pajungiami išgyvenimo merginų
instinktai, o prisikėlimo ir pranašės, valgančios nuodingų šunvyšnių įdaro
pyragą, atrodo labiau cirkas, nei tikrovė. Kada nurijus kelis kąsnius žmogus
krenta veidu į pyragą negyvas? Lyg nuodai akimirksniu nužudytų nė neįsisavinę
per virškinimo traktą. Tam tikra prasme filme yra skubotų ir neapgalvotų dalykų,
kurie stebina savo nelogiškumu, karikatūriškumu. Suprantama, nes norėta, kad
įvykis vytų įvykį ir atsirastų daugiau dinamikos, bet, man regis, būtent
dinamika ir antroje filmo pusėje atsiradęs šabloniškumas sužlugdė šį filmo
projektą, padarė iš jo eilinį žiūrovišką filmą, skirtą ne apmąstyti tikėjimo
išbandymo klausimus, o tiesiog nueinama į psichopatines pseudointelektualinių
imitacijų skerdynes. Taigi pamatinės galimos idėjos subyra ir filmas iš esmės
subliūkšta kaip mėlynių pyragas, nepasiūlęs jokių įdomesnių žiūrovui interpretacinių
galimybių.
Photo: Pieter Hugo, "Green Point Common", 2013, Cape Town, South Africa
Sveiki,
Šiandien buvo puiki diena, nes, atrodo, kad viską
padariau gerai, ko tikėjosi kiti iš manęs ir nepamyniau savo principų,
nereikėjo savęs nužeminti ar kaip kitaip susinervinti. Labai džiaugiuosi, kad
paprastai buitiniai ir darbiniai kylantys susierzinimai manęs nepaveikė, nors
provokacijų būta, tačiau sąmoningai pakartojau šiandien tose situacijose gal
kokiu 5 kartus Tibeto lyderio Dalai Lamos ištartus žodžius: „Nesijaudink ir
nesinervink dėl to, ko negali pakeisti, nes neverta“. Dažniausiai juk pyktis,
įklimpimas į problemą ir energijos bei emocijų atidavimas yra dėl bereikšmių
dalykų, kurių po 10 metų nė neatsiminsi. Svarbu pakilti virš tų įsivaizduojamai
sureikšmintų problemų, prasklęsti virš jų ir neįsivelti, tada diena, kai sau
pasakai, juk šiaip ar taip, jei ardysiuosi, nieko nepakeisiu, o vietoj
to galiu sau šypsotis ir nieko nedaryti, nes situacija bus lygiai tokia pati,
tik sutaupysiu energijos, turėsiu gerą nuotaiką, žinosiu, kad esu savaip nepažeidžiamas
ir galėsiu susitelkti malonesniems dalykams.
Na ir darbo dienos pas mane! Antra para dirbu iki
išnaktų, atrodo, kad akys tuojau išvarvės, bet vis tiek nusprendžiau padaryti šį
įrašą, nes matyt, kad reikia reflektuoti. Nors dvi dienas ariu, bet jaučiuosi
pakankamai gerai, nesuirzęs kaip paprastai, kad vėl neliko laiko buičiai,
knygai, filmui.
Juk galima darbingais etapais būti dėkingam už tai,
kad tiesiog dirbi daug, protas įveiklintas, o užlenkus laptopą galima eiti
valytis dantų ir griūti į patalus. Darbas irgi savaip yra meditacinė forma,
kantrybės ir ištvermės, sąmoningo susivaldymo ir nereikalingų emocijų atmetimo mokykla.
Galima, gerai pagalvojus, būti dėkingam ir už visa tai. Gera žinia: visada
ateina poilsis, visada ateina užtarnautas relaksavimas ir dėmesys sau ir
namams. Visada.
