Euro valiutos istorja: kurios euro monetos vaizduoja žmogų? Žymūs žmonės ant euro.

Sveiki,

 

Vakar per „Auksinį protą“ išgirdau klausimą apie euro monetų skirtingų šalių vaizdavimą. Kai kurios šalys nusprendė ant savo šalies eurų pavaizduoti būtent savo šalies įžymius ir nusipelniusius asmenis. Šis įrašas skirtas apžvelgti, kokios šios šalys ir ką jos ant savo euro pavaizduoja.

Noriu atkreipti dėmesį, kad apžvelgsiu neproginių, o labiausiai paplitusių ir įprastų euro monetų, kurios „vaikščioja“ po visą Europą. Yra daugybė visokiausių įvairių šalių ir proginių su labai mažais tiražais išleistų monetų, kurios taip pat vaizduoja įvairius nusipelniusius asmenis, tad proginių monetų neaptarsiu.

Italija

1 euro moneta: Leonardo da Vinci ir „Vitruvijaus žmogus“

 

Leonardo da Vinci (1452–1519) – Renesanso genijus, kuris buvo ne tik tapytojas („Mona Liza“, „Paskutinė vakarienė“), bet ir mokslininkas, inžinierius, išradėjas, anatomijos specialistas. Jo veiklos laukas apėmė beveik visas to meto žinomas mokslo ir meno sritis. Da Vinci yra vienas ryškiausių Italijos Renesanso simbolių, atspindintis epochos auksinį amžių, kūrybiškumą ir proto galią. Jo piešinys „Vitruvijaus žmogus“ puikiai iliustruoja žmogaus ir visatos proporcijų harmonijos idėją, pabrėždamas humanizmą ir centrinę žmogaus vietą pasaulyje. Šio piešinio pasirinkimas ant euro monetos turėjo simbolinę prasmę, teigdamas, kad „moneta turi tarnauti žmogui, o ne atvirkščiai“, atspindint humanistinę vertybių sistemą.

 

2 eurų moneta: Dantė Alighieri

Dantė Alighieri (1265–1321) – vienas didžiausių italų poetų, laikomas italų kalbos tėvu. Jo epinė poema „Dieviškoji komedija“ yra literatūros šedevras ir vienas svarbiausių pasaulinės literatūros kūrinių. Dantė yra ne tik italų literatūros, bet ir italų nacionalinės tapatybės simbolis. Jo kūryba padėjo suformuoti ir standartizuoti italų kalbą, o jo vizijos apie pomirtinį pasaulį ir žmogaus sielos kelionę paveikė kartas. Pavaizduodama Dantę, Italija pabrėžia savo turtingą literatūros paveldą ir indėlį į pasaulinę kultūrą.

 

Graikija

 

10, 20 ir 50 centų monetos: Rigas Feraios Velestinlis ir kiti nacionaliniai didvyriai

 

Rigas Feraios Velestinlis (1757–1798) – graikų rašytojas, politikos filosofas, revoliucionierius ir Graikijos nepriklausomybės judėjimo lyderis. Jis buvo vienas pirmųjų, įkvėpusių graikus kovoti prieš Osmanų imperijos priespaudą. Rigas Feraios yra nacionalinis didvyris, įkūnijantis kovos už laisvę ir apsisprendimą dvasią. Jo atvaizdai ant monetų primena apie ilgą ir sunkią Graikijos kelią į nepriklausomybę, pabrėžiant nacionalinės dvasios ir pasiaukojimo svarbą. Kitos monetos taip pat vaizduoja svarbias figūras ar simbolius, susijusius su Graikijos istorija ir jos nepriklausomybės atgavimu.

 

2 eurų moneta: Dzeusas pagrobiantis Europą

Europa – graikų mitologijos personažas, Finikijos princesė, kurią įsimylėjo Dzeusas. Jis pasivertė baltu jaučiu ir pagrobė ją, nugabendamas į Kretą, kur ji pagimdė jam tris sūnus. Iš jos vardo kilęs mūsų žemyno pavadinimas. Šis motyvas yra ne tik graikų mitologijos dalis, bet ir simbolizuoja Europos, kaip žemyno, ištakas ir glaudų ryšį su senovės Graikijos civilizacija. Graikija, kaip Europos civilizacijos lopšys, pabrėžia savo istorinį ir kultūrinį indėlį į žemyno formavimąsi.

 

Ispanija

 

10, 20 ir 50 centų monetos: Migelis de Servantesas

 

Migelis de Servantesas Saavedra (Miguel de Cervantes Saavedra, 1547–1616) – vienas didžiausių ispanų rašytojų, laikomas pasaulinės literatūros klasiku. Jo romanas „Išmoningasis Hidalgo Don Kichotas iš La Mančos“ (Don Quijote de la Mancha) yra vienas žinomiausių ir įtakingiausių kūrinių istorijoje, laikomas pirmuoju šiuolaikiniu romanu. Servantesas yra Ispanijos literatūros aukso amžiaus simbolis ir nacionalinis pasididžiavimas. Jo kūryba atspindi ispanų kalbos ir kultūros grožį bei gilumą. Ant monetų pavaizduotas Servantesas simbolizuoja „žmogaus ir jo kūrinio universalumą“, pabrėždamas ispanų kultūros įtaką ir reikšmę visam pasauliui.

Iki 2014 metų ant 1 ir 2 euro monetų buvo vaizduojamas Karalius Juanas Carlosas I. Nuo 2015 metų, po jo sūnaus įžengimo į sostą, ant 1 ir 2 eurų monetų apyvartoje cirkuliuoja dabartinio karaliaus Pilypo VI (isp. Felipe VI) portretas.

 

Vatikanas

Visos nominalų monetos (ankstyvosios serijos): Popiežius Jonas Paulius II ir kiti Popiežiai

 

Šv. Jonas Paulius II (gimęs Karol Józef Wojtyła, 1920–2005) – Popiežius nuo 1978 iki 2005 m. Jis buvo vienas įtakingiausių ir ilgiausiai tarnavusių popiežių, suvaidinęs svarbų vaidmenį Rytų bloko žlugime ir globalių religinių bei socialinių klausimų sprendime. Vėlesnėse serijose buvo vaizduojami kiti Popiežiai (pvz., Benediktas XVI, Pranciškus) arba Vatikano simboliai, susiję su popiežiaus institucija. Vatikanas yra Katalikų Bažnyčios centras ir mažiausia nepriklausoma valstybė pasaulyje, kurios vadovas yra Popiežius. Popiežiaus atvaizdas ant monetų pabrėžia Vatikano unikalų statusą kaip dvasinio lyderystės ir tikėjimo centro. Tai taip pat simbolizuoja pontifiko autoritetą ir jo vaidmenį katalikų pasaulyje.

 

Monakas

 

1 € ir 2 € monetos Princo Rainierio III, Princo Alberto ir Princo Alberto II portretai

 

Princas Rainieris III (1923–2005) – Monako valdovas nuo 1949 iki 2005 m. Jis suvaidino svarbų vaidmenį Monako ekonomikos modernizavime ir tarptautinio statuso stiprinime. Jo sūnus, dabartinis valdovas Princas Albertas II (gimęs 1958 m.), tęsia jo darbą. Monakas yra konstitucinė monarchija, ir Grimaldi šeima valdo kunigaikštystę jau daugelį šimtmečių. Valdančiųjų princų atvaizdai ant monetų simbolizuoja šalies nepriklausomybę, stabilumą ir tęstinumą. Tai taip pat atspindi šalies tradicijas ir valdančiosios šeimos svarbą Monako identitetui.

 

Latvija

 

1 € moneta – jauna latvė tautiniais rūbais

 

Nors tai nėra konkretaus istorinio asmens portretas, tai yra stilizuotas jaunos latvės, apsirengusios tautiniais rūbais, atvaizdas. Šis motyvas buvo populiarus Latvijos tarpukario laikotarpiu ir buvo naudojamas ant 1929 m. sidabrinės 5 latų monetos, simbolizuojančios šalies nepriklausomybę ir tautinę dvasią. Šis atvaizdas yra stiprus Latvijos tautinės tapatybės ir nepriklausomybės simbolis. Jis įkūnija tautos grožį, kultūrinį paveldą ir stiprybę. Pasirinkimas sugrąžinti šį simbolį ant euro monetos pabrėžia Latvijos istorinį tęstinumą ir pasididžiavimą savo tradicijomis bei nepriklausomybės idealais.

 

Austrija

 

2 eurų moneta – Bertha von Suttner

Bertha von Suttner (1843–1914) – garsiausia Austrijos pacifistė, rašytoja ir pirmoji moteris, gavusi Nobelio taikos premiją 1905 m. už savo aktyvią kovą prieš karą ir ginklavimosi varžybas. Suttner yra svarbi Austrijos asmenybė, atspindinti šalies įsipareigojimą taikai ir neutralumui. Jos atvaizdas ant monetos simbolizuoja Austrijos indėlį į pasaulinę taikos judėjimą ir pabrėžia šalies humanitarines vertybes.

 

1 euro moneta – Wolfgang Amadeus Mozart

 

Wolfgang Amadeus Mozart (1756–1791) – vienas didžiausių ir įtakingiausių klasikinių kompozitorių istorijoje, austrų muzikos genijus. Jo muzika apėmė simfonijas, operas, koncertus ir kamerinę muziką, ir tebėra atliekama visame pasaulyje. Mocartas yra Austrijos kultūrinio paveldo pasididžiavimas ir vienas atpažįstamiausių šalies simbolių. Jo atvaizdas ant monetos pabrėžia Austrijos, kaip klasikinės muzikos centro, statusą ir jos indėlį į pasaulinę meno istoriją.

 

Nyderlandai

 

Pirmosios serijos monetose vaizduojama Karalienė Beatrix, o nuo 2014 m. išleistose monetose – dabartinis valdovas Karalius Willem-Alexander. Monarcho atvaizdas ant monetų yra tradicinis suvereniteto ir nacionalinės tapatybės simbolis daugelyje monarchijų. Tai pabrėžia karališkosios šeimos svarbą Nyderlandų istorijoje ir dabartyje.

 

Belgija

 

Pirmosios ir antrosios serijos monetose vaizduojamas Karalius Albertas II. Kaip ir Nyderlanduose, monarcho portretas ant monetų simbolizuoja Belgijos karalystę ir jos istorijos tęstinumą.

 

Liuksemburgas

 

Visų nominalų monetose vaizduojamas Didžiojo kunigaikščio Henri profilis. Didysis kunigaikštis yra Liuksemburgo valstybės vadovas, todėl jo atvaizdas ant monetų pabrėžia šalies nepriklausomybę ir monarchijos svarbą Liuksemburgo tapatybei.

 

San Marinas

Antrosios serijos monetos (nuo 2017 m.), ant dabartinės apyvartinės 2 eurų monetos pavaizduotas Šv. Marino portretas. Šv. Marinas yra San Marino respublikos įkūrėjas ir globėjas, laikomas vienu iš seniausių ir mažiausių pasaulio respublikų įkūrėju. Šis atvaizdas yra detalė iš Giovanni Battista Urbinelli paveikslo.

Galima sakyti, kad ant lietuviškų eurų monetų taip pat žmogus – Vytis, jojantis ant žirgo. Įdomu, kad rašytojai, menininkai populiarūs ant monetų kaip ir karalysčių monarchų vaizdavimas, o tai rodo, kad kiekviena šalis didžiuojasi savo monarchais ir meniniais pasiekimais.

Lietuva pasirinko savo istorinį herbą – Vytį – kaip pagrindinį motyvą visų nominalų Lietuvos euro monetoms. Tai reiškia, kad nuo 1 cento iki 2 eurų monetos averse (nacionalinėje pusėje) yra pavaizduotas šis simbolis. Vytis yra vienas seniausių ir svarbiausių Lietuvos valstybės simbolių. Jis vaizduoja šarvuotą raitelį ant žirgo, dešinėje rankoje laikantį pakeltą kalaviją, o kairėje – skydą su dvigubu kryžiumi.

 

Austrija (Wolfgang Amadeus Mozart, Bertha von Suttner)

Belgija (Karalius Albertas II)

Graikija (Rigas Feraios, Ioannis Capodistrias, Eleftherios Venizelos, mitologinė Europa)

Italija (Leonardo da Vinci, Dantė Alighieri)

Latvija (stilizuotas jaunos latvės atvaizdas tautiniais rūbais)

Liuksemburgas (Didysis kunigaikštis Henris)

Monakas (Princas Rainieris III, Princas Albertas II)

Nyderlandai (Karalienė Beatrix, Karalius Willem-Alexander)

San Marinas (įvairios istorinės asmenybės, pvz., Galilėjus Galilėjus ant proginių monetų, bet ir kitos figūros ant reguliarių leidimų)

Vatikanas (Popiežius Jonas Paulius II ir kiti Popiežiai)

Ispanija (Migelis de Servantesas Saavedra, Karalius Juanas Carlosas I, Karalius Pilypas VI)

Maištinga Siela

Dienos citata: Gerda Kancieriūtė apie tai, kaip heteroseksulius asmenis LGBTQ+ vėliava padaro homoseksualais

 

Sveiki, skaitytojai,

 

„Tai aiški žinutė, apie ką siekia būti ši organizacija. Ar tai ne tiesus prievartavimas būti tokiu pačiu? Paaiškinkite, kaip tradicinės seksualinės orientacijos nariai galėtų nešti tokią vėliavą visomis prasmėmis?“ Gerda Kancieriūtė (g. 2001), Lietuvos socialdemokratinio jaunimo sąjungos pirmininkė (buvusi?)

 

Pradėkime nuo to, kad tradicinė orientacija, gerbiama Gerda, niekada neegzistavo ir neegzistuos. Visos orientacijos jau egzistavo tikriausiai nuo... urvinių laikų ir niekas seksualinės traukos nesukūrė, ji yra prigimtinė! Tik visuomenė skirtingais istoriniais etapais seksualumą diferencijavo ir priėmė labai skirtingai.

 

Šiek tiek gėda ir apmaudu, kad socialdemokratai, kurie šiaip turėtų būti įsipareigoję kaip jokia kita konservatyvi partija būti arčiau žmogaus, ypač mažumų ir vesti juos į visuomenę, šviesti, ginti ir apsaugoti, viešai kelia pajuokos vertus klausimus. Gal Gerda Kancieriūtė sumaišė partijas ir jų viešai deklaruojamas vertybes? Auuuuch socialdemokratų rinkėjams, kurie metė į balsadėžę tikėdami pokyčių žmogaus teisių srityje. Nebeperfrazuosiu viso Kancieriūtės pasisakymo apie tai, kad negalima mokyklose kalbėti apie LGBTQ+, tegu mažumos tyli dėl heteroseksualių vaikų tėvų ramybės, paaukokime mažumas, nes tradicinės šeimos turi būti apsaugotos, tai tiesiog... juoda žibalo dėmė visame socialdemokratų miraže. Bet verta paanalizuoti, kad Gerda Kancieriūtė nori pasakyti šiuo pasakymu?

 

Ogi verčiant į normalią kalbą išeina taip, kad, jeigu heteroseksualas laiko LGBT vaivorykštės vėliavą, jis savaime tampa... homoseksualus. Kitaip sakant, jeigu skaitai komiksą apie super didvyrius, tu tampi, tarkim, supermenu, nes tokia Kancieriūtės logika ir ji priklauso Lietuvos socialdemokratinio jaunimo sąjungai. Tai ne tik ne progresyvu, bet ir labai pavojinga, kai, atrodo, išsilavinę ir šviesūs jauni žmonės tik iš dalies dedasi tokiais, tačiau iš tikrųjų yra manipuliatyvūs jaunieji politikai, perėmę posovietinį senųjų politikų mentalitetą ir retoriką – vilkas prie oželių namo su paplonintu balseliu. Kol tokie bus renkami ir ateis į valdžią, niekas nesikeis. Taigi, kol egzistuos Gerda Kancieriūtė šioje ar bet kurioje partijoje, nebalsuosiu nė už ką, tą raginu daryti ir jus. Tiesiog negalima šitaip apsileisti, sekite, ką kalba į politiką besibraunantys jaunieji politikai, nes nuo jų tamsumos gali priklausyti kitų likimai.

P. S. Mažas papildymas

 

Kai reikalai pasisuko nemalonia linkme, nes partijoje pasisakiusiųjų prieš panelę Gerdą atsirado ir daugiau, ji per kelias dienas sukalė viešą laišką, kurios viena vieta labai svarbi ir papildanti ankstesnius pasisakymus: „Švietimo sistema ir taip susiduria su daugybe rimtų iššūkių: mokytojų trūkumu, ugdymo kokybės problemomis, vaikų psichikos sveikatos klausimais. Vietoje to, kad spręstume šias svarbias problemas, į švietimą prievarta bandoma įstumti viena ideologija – LGBTQ+ aktyvizmą, nepaisant tėvų, mokytojų ir plačios visuomenės pasipriešinimo.“ Ką tu padarei, kad netrūktų mokytojų? Nieko. Ką padarei, kad mokiniai jaustųsi blogiau? Pasisakei prieš įvairovės integraciją. Taip jau peršasi šis pasisakymas, bandant glaistyti savuosius įsitikinimus. Noriu atkreipti dėmesį, kad taip laviruoja didžioji dalis pasisakančių ir prieš partnerystę ir kitus LGBTQ matomumo ir saugumo reikalus.

 

Ką vėl daro p. Gerda? Kaip ir daugelis veteranų politikų atkartoja manipuliatyvius metodus, t. y. uždenkime iškilusią problemą kaip antraeilę labiau matomomis problemomis, t. y. „jie“ laukė 5 metus? Palauks. Laukė 10 metų? Palauks. Laukė 15 metų? Palauks. Ir t. t.. – žodžiu, bandymas sumenkinti šių dienų kasdienybę, dangstant nuomonę klišėmis apie kitas, „rimtesnes problemas“, nes niekas nenori žiūrėti į veidrodį, kadangi sunkiausia žmogui pakeisti įsitikinimus. Bet kas jaunam žmogui mokykloje gali būti atidėta ir nesvarbu? Kad nėra fizikos mokytojų, ar kad kasdien į tavo kuprinę prispjaudo klasiokai? Žodžiu, man sunku suvokti Gerdos propagandą, nes tiesiog... galvoje netelpa.

 

Maištinga Siela

Šios dienos citata: Žakas Fresko (Jacque Fresco) apie nuomonės turėjimą ir kvailumą

 

Sveiki, skaitytojai,

 

„Mes gyvename apsuptyje nuomonių, kur niekas nieko nežino, bet turi nuomonę bet kokiu klausimu.“ Žakas Fresko (Jacque Fresco)

 

Labai mėgstu Žako Fresko filosofiją ir požiūrį, seku jo aktyvų puslapį Facebooke, kurio turinį kuria tam tikri lietuviai. Tokios socialinės kritikos išties mūsų viešojoje erdvėje, kuri būtų matoma, prieinama ir rodoma per nacionalinę televiziją labai trūksta, nes daugelis informacinių laidų yra cenzūruojamos ir turi, deja, tik vieną žurnalistinį formatą, įtariai atrodanti papirktą, užsakomą, tyčią eskaluojantį tam tikrų interesų bazes. Gerai, kad galima pasižiūrėti, kad ir kokio šviesaus atminimo Leonido Donskio laidas „Be pykčio“, kai televizija išties dar, regis, buvo įvairių minčių sklaidos priemonė.

 

Visgi labai sutinku su šia Ž. Fresko mintimi, kad mes esame priversti turėti absoliučiai apie bet ką nuomonę, o jeigu jos neturi, vadinasi, esi nevisavertis, atsilikęs, neišmanantis. Ar aš turiu nuomonę apie Lietuvos ekonominę situaciją? Ne. Ar aš turiu nuomonę apie G. Palucko skandalus? Ne. Nes neišmanau ir nežinau, kas ir ką padarė, tačiau pažiūrėję 3 minučių reportažą dažnai tą suvirškinę manomės žiną ir jau galime tą nuomonę atseit juokingai turėti. Bet tai absoliučiai tėra tik žiniasklaidos suformuota „teisinga pozicija“, visi kiti, kurie mąsto ar galvoja kitaip, jau yra vadinami vatomis. Labai gaila ir liūdna, kad tai vyrauja netgi tarp išsilavinusių, intelektualių, tačiau laisvai mąstyti neišmokusių žmonių. Nesakau, kad aš toks esu, pastebiu save įsiveliant į bereikšmes sisteminių pinklių diskusijas-replikas, bet visumoje tai tėra triukšmo dauginimas, iš tikrųjų ta mūsų nuomonė apie viską... Negi ji gali būti mūsų, jeigu kalbame tais pačiais „nuleistais“ lozungais, neturėdami jokios savarankiškos savo minties.

 

Apie citatos autorių Žaką Fresko

 

Žakas Fresko (Jacque Fresco) buvo amerikiečių futuristas, pramonės dizaineris ir socialinis filosofas, geriausiai žinomas kaip „Veneros projekto“ (The Venus Project) įkūrėjas. Gimęs Niujorke 1916 m. kovo 13 d., jis nugyveno ilgą ir produktyvų gyvenimą, dedikuotą idėjai apie geresnę visuomenę, kol mirė 2017 m. gegužės 18 d. Būdamas savamokslis inžinierius, Fresko didžiąją savo gyvenimo dalį skyrė koncepcijoms, kaip mokslas ir technologijos galėtų išspręsti globalias problemas, tokias kaip skurdas, karas ir aplinkos naikinimas.

 

Žako Fresko reikšmė slypi jo „į resursus orientuotos ekonomikos“ koncepcijoje. Jis tvirtino, kad šiuolaikinės problemos kyla ne iš prigimtinio žmogaus blogumo, o iš dirbtinės trūkumo sistemos, paremtos pinigais ir politine kontrole. „Veneros projektas“ siūlė visuomenę, kurioje visos prekės ir paslaugos būtų prieinamos be pinigų, o sprendimus priimtų kompiuterizuota sistema, analizuojanti duomenis apie Žemės resursus ir žmogaus poreikius. Jis įsivaizdavo miestus, transporto sistemas ir energijos gamybą, suprojektuotus moksliškai, siekiant maksimalaus efektyvumo ir tvarumo, su tikslu panaikinti nusikalstamumą, skurdą ir karus, kuriuos jis laikė tiesioginiais dabartinės sistemos produktais. Fresko vizija buvo pasaulis, kuriame technologijos tarnauja žmonijai, užtikrindamos aukštą gyvenimo kokybę visiems.

 

Nors Žakas Fresko ir „Veneros projektas“ turi savo sekėjų visame pasaulyje, jų populiarumas Lietuvoje nėra masinis. Vis dėlto, yra entuziastų ir bendruomenių, kurios domisi jo idėjomis apie tvarią ateitį, technologijomis paremtą visuomenės valdymą ir resursais grįstą ekonomiką. Dažniausiai apie jį ir jo darbus diskutuojama specifiniuose forumuose, socialinių tinklų grupėse ar tarp alternatyviomis socialinėmis ir ekonominėmis idėjomis besidominčių asmenų. Lietuvoje, kaip ir kitur, Fresko idėjos sulaukia tiek palaikymo dėl savo vizionieriškumo ir holistinio požiūrio, tiek kritikos dėl jų utopiškumo ar praktinio įgyvendinimo sudėtingumo.

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Jon Fosse "Trilogija"

 

Jon Fosse. „Trilogija“ – Vilnius: Aukso žuvys, 2025. – p. 184.

 

Sveiki, nuolatiniai ir atsitiktiniai skaitytojai,

 

Skaityti Nobelio literatūros laureatus – būtina, jeigu bandote susigaudyti literatūros madoje, nes bet kokios prestižinės premijos paskelbimas garantuoja, kad autorių išvers į daugelį kalbų, bus žinomas, populiarus, bent jau kurį laiką. Paprastai Lietuvoje greitai orientuojamasi į nobelistus, vos paskelbus laureatą, žiūrėkite, po pusmečio turime perleistą arba naujai kokį išverstą nobelisto knygą, tačiau tendencija tokia, kad po metų jis bemaž pamirštamas, apsiribojama maždaug tuo, kad paprastai užtenka ir tos vienos knygos. Bet gal ir užtenka, ką?

 

2023 metų Nobelio laimėtoju buvo paskelbtas norvegų rašytojas Jon Fosse (g. 1959), kuris per beveik 5 dešimtmečius trunkančią rašytojo veiklą rašė praktiškai visus įmanomas literatūros rūšis: pjeses, eilėraščius, prozą ir yra vertinamas pačių norvegų. Lietuviškai 2020 metais pasirodė jo Vaizdai iš vaikystės, po to apsakymas Baltybė (2024) ir naujausioji knyga Trilogija (norv. Andvake. Olavs Draumar. Kveldsvævd), kurią sudaro apie tuos pačius veikėjus besijungiantis pasakojimų triptikas Nakvišų klajonės (2007), Ulavo regėjimai (2012) ir Prievakario nuovargis (2014). Trilogiją į lietuvių kalbą išvertė vertėja Justė Nepaitė (g. 1988), o ją Keliautojai laiku serijoje išleido leidykla Aukso žuvys.

 

Trilogijoje pasakojama tragiška jaunuolių Alidos ir Aslės meilės istorija. Sulaukę kiek daugiau nei Šekspyro Romeo ir Džuljetai metų, jiedu ryžtasi pabėgti iš gimtosios gyvenvietės. Aslės tėvas jau kuris laikas dingo, o motina ne per seniausiai mirė, Alidos motina dukros nemyli ir su ja elgiasi prasčiau nei pamotė su Pelene, todėl jiedu, kurį laiką pagyvenę pas žvejį pašiūrėje, nusprendžia gyvenimą susikurti svetur. Trilogijos Nakvišų klajonės dalis būtent ir yra skirta Alidos ir Aslės naujų namų paieškoms ir socialinei adaptacijai, tačiau niekas jaunuolių poros svetur nenori priimti, nes jiedu nesusituokę, o Alidė nėščia, jai jau metas gimdyti. Iš esmės įvyksta keletas kriminalinių nusikaltimų, kuriuos padaro Aslė dėl savo mylimosios ir būsimo vaiko, tad autorius skiria dėmesį būtent norvegų tamsiam prietaringumui ir antihumaniškumui, kurį socialiai įgalina religija. Nepatyrę atjautos ir nesuprasti Aslė ir nėščia Alida yra palikti tiesiog miesto gatvėje be galimybės išsigelbėti atšiauriomis tiek gamtinėmis, tiek socialinėmis sąlygomis.

 

Antroji trilogijos dalis Ulavo regėjimai vaizduoja įvykius po kažkiek mėnesių, kada Alida ir Aslė pakeitė savo vardus, kad nutrintų prisiminimus iš praėjusio gyvenimo, jie nori pradėti gyventi iš naujo su mažuoju sūneliu. Šios dalies pasakojimas sukasi apie tai, kad Aslė, kuris pasivadino Ulavu, praeitis pasiveja, jį prisimena tolimas gimtosios vietos gyventojas ir ima šantažuoti, tačiau kartu Aslė trokšta sužavėti Alidę, nupirkdamas jai nuostabaus grožio apyrankę su mėlynais perlais. Visas pasakojimas beveik sutalpinamas į vieną dieną, kuri Aslei tampa lemtinga. Hiperbolizuodas Aslės naivumas ir patiklumas (pavyzdžiui, už parduotą smuiką jis nori įsiteikti Alidai, o ne išmaitinti šeimą) rodo, koks neracionalus ir romantizuotas yra Aslė, neturintis socialinių įgūdžių galvoti ir veikti dėl savo šeimos gerovės, nes jis nežino, kas yra geriausia.

 

Trečiojoje dalyje Prievakario nuovargis išryškėja atminties tema. Alidos palikuoniai pasakoja istoriją iš ateities apie jau mirusios Alidos istoriją po Aslės dingimo, kaip atsiranda kekšės pamesta apyrankė, kaip ji sudėtingai vedina išgyvenimo pasirinkimų galiausiai nusprendžia tapti žvejo Osleiko namų patarnautoja, o galiausiai ir jo žmona. Nuvargęs žmogus, galvojantis apie savo vaiko gyvybę, yra pasiruošęs nelengviems, bet būtiniems sprendimams. Šioje dalyje kuriama tolimų prisiminimų ir pasakojimų distancija, rodanti, kad kiekviena giminė turi savo sagą, savo negailestingą protėvių pasakojimą, perduodamą iš lūpų į lūpas, kol gyvuoja atmintis ir žodinė perdavimo tradicija.

 

Visos trys dalys parašytos telkiant pagrindinių veikėjų pastangas išgyventi. Iš vienos pusės Aslė niekada nebuvo blogas ir jo poelgiai tėra socialinio neteisingumo padiktuoti instinktyvūs veiksmai iš nevilties. Iš kitos pusės Trilogija nagrinėja individo ir kolektyvinio saugumo ir smurto sąsajas, t. y. kaip mažesnis blogis inspiruoja rastis dideliam blogiui. Pasakojimas sąlygotas, atmosferiškai slogus, nes kažin, ar kartais gyvenime užtenka idealų, svajonių ir sąžiningumo, kad galėtum išgyventi. Aslė, sakyčiau, išgyvena Dostojevskio sukurto Raskolnikovo gyvenimo variantą, tik J. Fosse atsisako aiškinti ir analizuoti, tad baimė lieka už tekstinės periferijos, tačiau vis tiek skaitytojui intuityviai juntama.

 

Esama ir Froidui būdingos akivaizdžios psichoanalizės elementų, pvz., „<...> kai dingo tėvas Aslakas, jai buvo treji, jis taip ir negrįžo, o jo dainavimas yra vienintelis Alidos prisiminimas, ir tada, sako ji, niekaip negalinti suprasti, bet tada, kai ji išgirdo Aslę griežiantį, jo muzikoje suskambo tėvo Aslako balsas <...> (p. 46).“ Alida įsimyli Aslę pagal savo prisimenamo tėvo paveikslą, o Aslė parduoda savo brangiausią iš tėvo paveldėtą smuiką, kad galėtų išmaitinti savo šeimą. Kitaip sakant, Trilogija yra apie nuolatinę meilės auką: kiek žmogus yra pasiryžęs paaukoti dėl savo laimės – prisiminimus, žmogiškumą, tapatybę. Iš kitos pusės – tai pasakojimas apie bandymą save perkurti iš naujo nepalankiais istoriniais laikais, tačiau J. Fosse, sakyčiau, nemoralizuodamas visgi laikosi tos pačios vertybinės sistemos, t. y. deklaruoja, kad visgi žiauriomis priemonėmis gero gyvenimo nesusikursi.

Jon Fosse

 

Pasakojimas yra sapniškas, neišlaikoma vientisa tikrovė, todėl atrodo, kad veikėjai skendėja tam tikrose iliuzijose, nes negali pakelti tikrovės. Klausimas – ar Alida iš tikrųjų nenutuokia, koks monstras yra Aslė? Kas nutiko jos motinai, senei ir žvejui? Pasakojimas postmoderniškai trūkinėja, sakinių sintaksė sulieja šnekamąją kalbą su pasakotojų balsais ir išgauna tokį savitą sąmonės srautą, dreifuojantį nuo tikrovės iki naivių veikėjų iliuzijų apie gerą gyvenimą. Panašiai kaip Juozapota iš Jono Biliūno apsakymo Liūdna pasaka.

 

Jon Fosse pasakojimai pasižymi kruopščiais lakoniškais pasakojimais. Daugelis skaitytojų mėgsta skandinavų literatūrą dėl šiaurietiškos atmosferos ir kiek kitokio pasakojimo būdo, kurį tikriausiai daugiau ar mažiau diktuoja skandinaviškos literatūros tradicija. Manau, Jon Fosse labai remiasi norvegų literatūros tradicija, tačiau ją modernizuoja savitu pasakojimo būdu. Istorija pasakoja apie neapibrėžtus senus norvegų laikus, kada dar buvo vykdomos mirties bausmės, o žmonės iš miesto į miestą migruodavo dėl to, kad nuo ko nors pabėgtų arba pakeistų savo gyvenimą, o tai galėtų būti daugmaž XIX a. pradžia. Perteikti gan slogią šiaurietišką socialinę aplinką rašytojui padeda pasirinktas ir senovinis pasakojimo tonas, primenantis epinius pasakojimus – sagas, kurie buvo paplitę Skandinavijoje XII-XV amžiuje ir turi žodinę tradiciją. Apskritai autorius stengiasi perteikti įspūdį, jog istorija tik iš dalies yra literatūrinė, rašytinė, stilistiškai jis kuria pasakos iš lūpų į lūpas perpasakojimo istoriją, įterpdamas daugybę ritmiškų pasikartojimų, kurie kuria iš vienos pusės ritmingos prozos įspūdį, o iš kitos – žodinės pasakojimo tradicijos įspūdį, būdingą skandinavų sagoms.

 

„ <...> ji tokia pavargusi, tokia pavargusi, tikriausiai nuo viso šito, galvoja, nuo kelionės į Bjorgviną, klaidžiojimo Bjorvino gatvėmis, plaukimo čia, nuo viso šito, nuo viso šito kartu, galvoja, galvoja apie Aslę, kad jo nebėra, nors jis ir šalia, ji pavargo nuo viso šito, nuo viso šito, galvoja Alida ir atsigula ant suolo, užsimerkia, ji tokia pavargusi, tokia pavargusi<...> (p. 176).“ Iš tikrųjų šis ritmiškas pasikartojimas sukuria nuovargio ir bejėgystės atmosferą, pasakojimas banguoja kaip jūra, ritmas ir pasakojimas žaidžia žodinės tradicijos intonacijomis.

 

Taigi Trilogija iš tikrųjų atspindi skandinaviškosios prozos tradicijas ir modernumą, autoriui sagos pasakojimo tradicija pasitarnauja naujam somnambuliškam kalbėjimui apie žmonių naivumą, blogio prigimtį, laiką ir klasikines šekspyriškas temas. Savo neskubiu pasakojimo ir atidumu detalėms autorius šiek tiek primena kitą savo kraštietį – Roy Jacobsen ir jo ištisą romano ciklą Neregimieji, Balta jūra ir kt. Trilogija kaip ir pastarojo rašytojo literatūra yra lėtojo skaitymo knyga, kurioje svarbi sukonstruota atmosfera, autorius vengia analizės, todėl siekia kaip skandinaviškose sagose vaizduoti, o analizę palikti patiems skaitytojams. Labai smagu, kad nebuvo šįkart primigtinų pažodinių paaiškinimų kas, kaip ir kodėl, o tai dar labiau išplečia Trilogijos sapnišką atmosferą, kur skaitytojas pats sau tampa oneirologu, sapnų aiškintoju. Šiaip knyga lengvai ir gana įtraukiai persiskaitė, labiausiai ji ir įsimins dėl atmosferos ir pasakojimo technikos.

 

Jūsų Maištinga Siela