Kol mūsų Ruginienė vis kažką užsimena apie tai, kad
reikia lygiateisiškumo, politikas Ignas Vėgėlė nusprendė, kad turi teisę
įstumti kitus į socialines paraštes ir jau bruka savas galimų įstatymų vizijas,
kai tuo tarpu, Latvija turi homoseksualų prezidentą ir tuo didžiuojasi.
„Mūsų šalis privalo sukurti teisinį
reguliavimą visų rūšių partnerystei, aš už tai kovosiu, žinau, kad tuoj pat
kils megaisterija, bet #DidžiuojuosiBūdamasGėjus (#Proudtobegay).“
„Aš apsvarsčiau visas teigiamas ir
neigiamas pasekmes, kurios gali kilti dėl mano sprendimo, ir nusprendžiau, kad
geriau būti atviram ir kalbėti atvirai, taip pat paskatinti diskusiją šiais
klausimais, įskaitant partnerystės registravimą, kas yra sudėtinga tema.“Edgars
Rinkēvičs
Latvijos Prezidentas Edgars Rinkēvičs: Gyvenimas,
Karjera ir Atsiskleidimo Kontekstas
Edgars Rinkēvičs (g. 1973 m.)
yra Latvijos valstybės ir politikos veikėjas, 2023 m. liepos 8 d. pradėjęs eiti
11-ojo Latvijos prezidento pareigas. Prieš tapdamas prezidentu, jis ilgus metus
(2011–2023 m.) ėjo Latvijos užsienio reikalų ministro pareigas, o anksčiau buvo
Gynybos ministerijos valstybės sekretorius ir Latvijos Prezidento kanceliarijos
vadovas. Politinėje karjeroje Rinkēvičs pasižymėjo kaip patyręs diplomatas,
orientuotas į stiprias transatlantines ir Europos Sąjungos integracijos
politikas, aktyviai remiantis Ukrainą ir kritikuojantis Rusijos agresiją. Jo
tvirta užsienio politikos kryptis pelnė jam aukštą profesinį autoritetą tiek
Latvijoje, tiek tarptautinėje arenoje.
Vienas ryškiausių asmeninio gyvenimo įvykių,
sulaukusių didelio tarptautinio dėmesio, buvo Rinkēvičs viešas atsiskleidimas
2014 m. lapkričio 6 d. Šis įvykis nutiko žymiai anksčiau, nei jis buvo
išrinktas prezidentu, tuo metu jis ėjo Užsienio reikalų ministro pareigas.
Ministras pats paskelbė apie savo homoseksualumą socialiniame tinkle „Twitter“,
išreikšdamas ryžtą kovoti už visų partnerystės rūšių teisinį reguliavimą
Latvijoje. Jo atviras pareiškimas buvo pirmas tokio aukšto lygio politiko
prisipažinimas Baltijos šalyse ir visame posovietiniame bloke.
Rinkēvičs atsiskleidimas iššaukė diskusijas, tačiau
Latvijos piliečių reakcija iš esmės buvo pozityvesnė, nei jis pats tikėjosi.
Svarbu pažymėti, kad jo seksualinė orientacija netapo pagrindiniu diskusijų
objektu Latvijos žiniasklaidoje ir politinėje erdvėje, o buvo labiau
traktuojama kaip asmeninis faktas, nesusijęs su profesine kompetencija. Bėgant
metams, Rinkēvičs išlaikė aukštą asmeninį ir profesinį populiarumo reitingą. Jo
sėkmė ilgus metus einant užsienio reikalų ministro pareigas, ypač tvirtai atstovaujant
Latvijos interesams ir palaikant aktyvią tarptautinę poziciją, sustiprino jo
įvaizdį kaip kompetentingo ir patikimo lyderio. Prezidento rinkimų metu 2023
m., nors orientacija buvo paminėta tarptautinėje žiniasklaidoje, Latvijoje
didžiausias dėmesys buvo skirtas jo patirčiai ir politinei vizijai.
Edgars Rinkēvičs tapimas Latvijos prezidentu 2023
metais įžymus tuo, kad jis tapo pirmuoju atvirai homoseksualiu valstybės vadovu
Europos Sąjungoje ir pirmuoju atvirai gėjumi prezidentu pasaulyje. Nors
Latvijos prezidento vaidmuo yra labiau ceremoninis, jis veikia kaip nuomonių
lyderis ir vienijanti figūra. Rinkēvičs pabrėžė, kad jo prioritetai yra moderni
ir stipri Latvija, teisinė ir teisinga valstybė bei įtrauki ir pagarbi
visuomenė, kurioje gerbiamos visų asmenų teisės. Jo ilgametė karjera ir sėkmingas
išrinkimas, nepaisant konservatyvios aplinkos Latvijoje, rodo pasitikėjimą jo
profesinėmis savybėmis ir yra laikomas svarbiu žingsniu LGBTQ+ asmenų
pripažinimo link visoje Baltijos regione.
Naujausias Rayn Murphy ir Ian Brennan sukurtas
trečiasis antologijos serialo sezonas pavadinimu „Monstras: Edo Geino
istorija“ (angl. Monster: The Ed Gein story), tiesą sakant, mane
pribloškė. Gal ne tiek, kai tuo metu žiūrėjau (nors jau ir tada), bet tada, kai
iš tikrųjų sėdausi rašyti šios recenzijos, nes seriale tiek daug dokumentuotos
amerikietiškos medžiagos, kad sunku viską aprėpti ir suvokti, kaip puikiai
scenaristai perteikė visas šios istorijos grandis ir poveikį masiniams
amerikietiškiems XX amžiaus nusikaltimams ir populiariajai kino kultūrai. Tiesa,
serialas yra sulaukęs ir nemažai kritikos dėl nukrypimo nuo tikrosios Geino
istorijos, dėl pernelyg angažuoto ir niuansuoto laisvo seksualinio turinio
vaizdavimo ir perteikimo.
Nors pirmojo sezono nemačiau, o antrasis apie brolius Menendesus
man padarė didelį įspūdį, tad nusprendžiau pažiūrėti ir šį sezoną. Sužiūrėjau ir
pamaniau: ar nepadariau klaidos, kad praleidau pirmąjį sezoną? Reiktų, manau, grįžti.
Visgi tai antologijos serialas, kuris kiekvieną sezoną pasakoja vis naują JAV
plačiai pagarsėjusį kokį nors nusikaltėlį. Naujausias skirtas žudikui Edui
Geinui. Čia įterpsiu šiek tiek dokumentinės medžiagos, kad geriau suprastumėte tikrąjį
serialo asmenį Edą Geiną.
Edvardas Teodoras Geinas (Edward
Theodore Gein, 1906–1984) iš tikrųjų buvo JAV žudikas ir kapų plėšikas iš
Plainfieldo, Viskonsino valstijos, kurio nusikaltimai šokiravo visuomenę ir
įkvėpė tokius siaubo filmus kaip „Psichopatas“ (Psycho), „Tekaso grandininių
pjūklų žudynės“ (The Texas Chain Saw Massacre) ir „Avinėlių tylėjimas“ (The
Silence of the Lambs). Geinas gyveno uždarą gyvenimą vienkiemyje su savo
fanatiškai religinga ir dominuojančia motina, kurios mirtis 1945 m. tapo
katalizatoriumi jo psichopatiškam elgesiui. Jis žudė moteris (prisipažino
nužudęs dvi – Mary Hogan 1954 m. ir Bernice Worden 1957 m.) ir plėšė kapus, kad
iškastus palaikus naudotų makabriškų suvenyrų ir namų apyvokos daiktų gamybai –
iš žmogaus odos gamino kaukes, dubenis, kėdes, o iš kaulų – dubenėlius ir
drabužius, pavyzdžiui, „moterų kostiumą“. Geinas buvo suimtas 1957 m. po
Bernice Worden dingimo; policija jo namuose rado siaubingus įkalčius, o teismo
sprendimu jis buvo pripažintas nepakaltinamu dėl teisinio beprotybės ir visam
likusiam gyvenimui uždarytas psichiatrinėje ligoninėje.
Išties, lyginant su antruoju sezonu, šis nepaprastai
tamsesnis ir niūresnis. Visa vienkiemio ir miestelio atmosfera (filmuota
daugiausia žiemą!) įgavo nepaprastos tamsumos, miglos, kas savaime sukuria
siaubingą serialo atmosferą. Kaip gimsta monstrai? Visada šis klausimas skamba
antologijos paraštėje. Šįkart irgi akivaizdu, kad Geinas turėjo ištisą traumų
ir negydomų psichinių sutrikimų bagažą, bet labiausiai tai užtvirtino jo
religingoji motina, kuri sūnų auklėjo gėdindama ir menkindama. Nors Geinas daug
kartų seriale idealizuoja ir įsivaizduoja puikius santykius su motina, tikrovė
buvo kur kas žiauresnė. Išsikasęs šalia motinos kapo palaidotos nepažįstamosios
lavoną, parsigabenęs palaikus namo, jis nudiria jos veido odą ir pasigamina
kaukę. Lavoną įkurdinęs motinos miegamajame manosi, kad ji iš tikrųjų
egzistuoja.
Aktorius Charlie Hunnam ir R. Murphy
Netrukus puritoniški namai tampa Geino kiaulide, čia
žarnos, mėsgaliai, baisus dvokas pasiglemžia iš pažiūros tvarkingą Geino
kasdienybę, tačiau viešumoje jis reprezentuojasi kaip tykus avinėlis. Geiną
visi pažįsta, jis geras vyrukas, kuris nė musės nenuskriaustų. Viena keisčiausių
istorijos dalių yra Edo ir Adeline Watkins savotiška Boni ir Klaido primenanti
meilės ir aistros istorija. Tiesa, serialo kūrėjai Edo ir Adelinos (mirtį ir
skerdynes mėgstančią fotografuoti merginą) gerokai interpretavo ir sukūrė dėlei
įdomumo, tikroji Adeline gyvenime buvo 50-metė moteris, turėjusi tik šiaip
draugiškus ryšius su Edu, o romantinius santykius ji buvo viešai paneigusi. Nepaisant
to, serialas toks labai patologiškai liguistas, nes visi žmonės, su kuriais
susiduria (ar tai būtų Adeline, ar kokia šaunamųjų ginklų parduotuvės
pardavėja), visi jie tarsi paliudija, kad ir patys yra patologiški, turi
iškrypusių iliuzijų ir aistrų. Tas šaržavimas ir karikatūrinis hiperbolizavimas
kelia dvejopus jausmus: iš vienos pusės jis žavus, pavojingas ir
intriguojantis, o iš kitos – atitolina tikrąją Edo gyvenimo atmosferą ir
istoriją.
Visgi tai serialas tik iš dalies paremtas tikrąja
istorija, kūrėjai laisvai leidžia interpretuoti ir kurti personažus, adaptuotus
sukurti savo interpretacijos variantą. Ką, beje, ilgą laiką darė kino kūrėjai,
pavyzdžiui, Alfredas Hitchcokcas, kuris sukūrė vieną siaubingiausių XX amžiaus
vidurio siaubo filmų „Psichopatas“, remdamasis būtent Edo Geino istorija.
Tiesa, seriale sušmėžuoja įvairūs intarpai, kaip Hitchcocas kuria „Psichopatą“,
kaip vėliau kuriama siaubo klasika „Kruvinos skerdynės Teksase“. Kitaip sakant,
Edas iš vienkiemio duoda pagrindo kurtis jo tariamam savotiškam bjaurasties ir
žiaurumo kultui.
Serialo epicentre – seksualumo problema. Nieko jau
nepadarysi ir nepabėgsi, jeigu jau žiūrite R. Murphy produkciją, visada
siužetas suksis apie smarkiai angažuotus seksualinius dalykus. Seriale
vaizduojamas Edas, kuris turi fetišą moteriškiems rūbams, juos dėvi (kaip,
beje, ir moterų nuluptą odą). Jo motyvacija nebuvo transseksualumas ar tiesiog
transvestizmas, o greičiau nekrofilijos ir kraujomaišos Oidipo komplekso
apraiškos, kurias lėmė sunkūs psichikos sutrikimai (vėliau jam buvo diagnozuota
šizofrenija). Jis siekė fiziškai įlįsti į savo motinos (ar moters) odą. Autoriai
gana laisvai interpretuoja Edo potraukį moteriškiems rūbams, tikėtina, kad tai inspiravo
pats filmas „Psichopatas“, kuriame veikėjas vilki suknelę. Taigi Edas seriale
tampa ne tik dokumentuotas, bet ir perkurtas iš tų pačių masinėje kultūroje
sukurtų stereotipų.
Edas, jau būdamas psichiatrinėje ligoninėje, tariamai
susisiekia su pirmąja JAV vieša atlikėja Christine Jorgensen (asmuo
realus, paruošiau jau atskirą straipsnį apie ją), kuri iš vyro tapo moterimi.
Edas negali atsiginti minties, kad galima save transformuoti, tapti moterimi,
todėl leidžiasi į sąmonės užtemimus, elgiasi patologiškai. Tiesa, Adeline taip
pat pamasina Edą fantazuoti, pakišdama ne tik Jorgensen nuotraukas, bet ir
komisus, vaizduojančius „Buchenwaldo kalę“, istoriškai tikrai egzistavusios Ilse
Koch komiksus, kaip ji seksualiai sadistiškai linksminasi žudydama iš
koncentracijos stovyklos esančius žydus. Būtent paralele, o ne tiesioginė
sąsaja, kad ji buvo kaltinama dariusi iš žydų nuluptos odos žibintus, ką iš
esmės darė ir Edas, autoriai susiejo šias nesusietinas istorijas. Beje, labai
serialui pridavė žiaurumo. Netikėta, kad Koch vaidmenį atliko Liuksemburgo
puikioji aktorė Vicky Krieps, kuri sukūrė nepaprastai spalvingą esenininko
žmonos vaidmenį.
Jeigu pirmoji sezono dalis šokiruoja Edo veiksmais ir patologijomis,
tai antrojoje šokiruoja Edo atsivertimas ir taikingumas psichiatrinėje
ligoninėje. Kaip daugelis pastebėjo, kad Edas nė musės nenuskriaustų, o
pradėjęs vartoti vaistus atgavo šviesų protą, kad net iš laikraščių iškarpų
gebėjo įminti dar vieno kultinio JAV žudiko prie ežero mįslę (tikėtina, kad
vėlgi tai serialų kūrėjų interpretacija ir sąsaja su JAV kriminalais).
Pagrindinį vaidmenį seriale sukūrė Charlie Hunnam,
kuris infantiliai, švelniai ir kartu kraupiai perteikė sutrikusį Edą Geiną. Sunku
būtų įsivaizduoti, kad šis aktorius negautų bent jau Auksinio gaublio ar Emmy
nominacijos už geriausią vaidmens vyro atlikimą, nes vaidmuo įspūdingas kaip ir
visas serialas. Smagu buvo pamatyti ir britų aktorę Lesley Manville, kitus
mažiau žinomus aktorius. Murphy „išgaląsta“ kamera veikia efektingai, estetiškai,
atsisako natūralizmo, bet sukuria karikatūrinį poveikį, pasaulį atskirame
pasaulyje. Šis sezonas galėjo būti puikia „Amerikietiško siaubo istorijos“,
kito kūrėjo projekto, istorijos ašimi, nes priminė senuosius geruosius sezonus,
ko dabar „Amerikietiškoje siaubo istorijoje“ labai stinga.
„Monstras: Edo Geno istorija“ – tai iš smukių masinės
kriminalinės ir pop kultūros žinių suaustas kūrinys, galingai estetiškai ir
kraupiai perteikiantis patologijos priežastis ir pasekmes, bet drauge leidžia
patirti intelektualinį patirčių matricą apie JAV masinę kultūrą, suvokti, kaip
vienkiemio baisios istorijos gali inspiruoti tai, kuo žmonės persirengia per Helovyną
ir pokštaudami džiaugiasi. Sezoną vertinu kaip labai pavykusį, atmosferiškai
bauginantį, vietomis šlykštoką, bet tai ir yra visos šios istorijos esmė.
Legendinis amerikiečių rašytojas Jerome'as Davidas
Salingeris, kurio kūrinys „Rugiuose prie bedugnės“ tapo ištisų jaunimo
kartų maišto ir savęs paieškos simboliu, yra viena paslaptingiausių figūrų
pasaulinėje literatūroje. Nors pats Salingeris didžiąją gyvenimo dalį praleido
atsiskyręs, vengdamas viešumo, jo asmeninės šaknys veda į tolimą ir netikėtą
kampelį – Lietuvos Suvalkijos regioną, prie pat Lenkijos sienos. Šios
litvakiškos (lietuviškieji žydai) šaknys tapo įkvėpimu ne tik giminės istorijos
tyrinėtojams, bet ir unikalios idėjos įgyvendinimui.
Rašytojo giminės sąsajos su Lietuva yra nustatytos per
jo tėvo pusę. Patvirtinta, kad J. D. Salingerio prosenelis (Hymanas Josephas
Salingeris) ar senelis buvo kilęs iš to meto nedidelės žydų bendruomenės,
gyvenusios Sudargo miestelyje, Šakių rajone. Ši vietovė, priklausanti
istoriniam Suvalkijos regionui, buvo viena iš tūkstančių vietų, iš
kurios litvakai XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje masiškai emigravo į JAV,
ieškodami geresnio gyvenimo ir bėgdami nuo persekiojimų. Nors pats Salingeris
gimė jau Niujorke ir viešai niekada neaptarinėjo savo lietuviškos kilmės, ši
detalė tapo tiltu, jungiančiu vieną garsiausių Amerikos rašytojų su Lietuvos
istorija.
Siekiant įamžinti šią netikėtą kultūrinę sąsają, 2020
metais Šakių rajone, Sudargo seniūnijoje, esančioje vaizdingoje vietoje prie
pat Nemuno, buvo atidengtas unikalus paminklas (paminklą matote nuotraukoje).
Jo sumanymas kilo Lietuvos Kultūrinės ir istorinės atminties fondui, o idėjos
autoriumi įvardijamas televizijos prodiuseris Rolandas Skaisgirys, pats
kilęs iš Zanavykų krašto. Sumanymas buvo ne tik pagerbti rašytoją, bet ir
atkreipti pasaulio dėmesį į Sudargo piliakalnių istoriją ir vietos unikalumą.
Skulptoriaus Nerijaus Ermino sukurtas paminklas
skirtas ne tiesiog Salingeriui kaip asmeniui, bet labiau jo ikoniniam romanui
„Rugiuose prie bedugnės“ (The Catcher in the Rye). Skulptūra – tai natūralaus
dydžio, tuščiaviduris žmogaus siluetas, išpjautas iš plieno, pastatytas ant betoninio
pagrindo. Vieta pasirinkta simboliškai – skulptūra stovi ant šlaito, kuris
vizualiai atrodo lyg bedugnės kraštas, nuo kurio atsiveria panorama į Nemuną.
Ant betoninio pamato yra išrašyta legendinė citata,
atspindinti pagrindinę romano idėją ir duodanti pavadinimą pačiam kūriniui.
Užrašas, kurio originali formuluotė romane skamba „I'd just be the catcher in
the rye and all“, skulptūroje įprasmina Salingerio herojaus Houldeno Kolfildo
(Holden Caulfield) troškimą apsaugoti nekaltus vaikus, lakstančius rugiuose ant
uolos krašto, nuo neišvengiamo kritimo į suaugusiųjų pasaulio bedugnę:
„Aš labai norėčiau stovėti ant bedugnės krašto ir gaudyti vaikus, kurie bėga ir
krenta į bedugnę.“
Paminklas Suvalkijoje, be abejonės, tapo pasaulinės
žiniasklaidos sensacija ir sėkmingu kultūriniu projektu. Jis simboliškai
sujungia Niujorko metropolį, kuriame gimė ir veikia Salingerio herojus, su mažu
litvakišku miesteliu, iš kurio kilo rašytojo šeima. Skulptūra atspindi
nuolatinį žmogaus silueto ir modernaus amerikietiško stiliaus (plienas,
betonas) susidūrimą su lietuviška gamta (rugių laukas, Nemuno panorama),
kviesdama lankytojus apmąstyti universalias nekaltumo, maišto ir savęs paieškos
temas, kurios ir padarė „Rugiuose prie bedugnės“ vienu geriausių XX a.
literatūros kūrinių.
Ši Sudargo iniciatyva yra puikus pavyzdys, kaip
netikėtos giminės sąsajos gali praturtinti Lietuvos kultūrinį žemėlapį ir
priversti pasaulį naujai pažvelgti į istorinę litvakų krašto svarbą. Tai ne tik
atminimo ženklas rašytojui, bet ir odė kultūros jėgai, kuri peržengia valstybių
sienas ir kartas.
Šiemet, atrodo, visi mano populiarieji ir mėgstamieji
režisieriai grįžta su naujais kino projektais ir vienas iš jų yra „Paveldėtas“
(2018) ir „Saulės kultas“ (2019) režisierius Ari Aster su naujausiu filmu „Edingtonas“
(angl. Eddington) (2025), kuris, priešingai nei ankstesnieji jo siaubo
kino projektai, bent jau Lietuvoje, susilaukė kontraversiškų vertinimų.
Kodėl mėgstu Ari Aster kaip siaubo filmo kūrėją? Jis geba
paturbinti savo siaubo istorijas, pakylėti į kažin kokį „ne viskas taip
akivaizdu“ lygį, moka kurti autentiškus pasakojimus, atranda netikėtų siaubo
mokytų ir raiškos būdų. „Edingtonas“, sakyčiau, dar labiau nutolsta nuo
klasikinių A. Aster kūrinių žanriniu požiūriu. Edingtonas – tai miestelis
viduryje JAV pietų dykynių, kurio laikas 2020-ieji metai, taigi, pasaulį
apėmusi pandemija ir beprotiška priešrasistinė akcija „Black
Lives Matter“, Baltųjų rūmų D. Trumpo galimai inspiruotas šturmas. Daug kontrolės,
bet ir daug maišto. Režisierius kuria atokaus miestelio bendruomenės modelį,
kuris iš esmės atspindi viso pasaulio neramumus ir panašias tendencijas. Vieną dieną
Edingtono miestelio šerifas Džo (aktorius Joaquin Phoenix) įsivelia į
konfliktus su savo kadenciją baigiančiu Edingtono meru Tedu Garcia (aktorius
Pedro Pascal).
Iš pradžių viskas vyksta labai infantiliai, atrodo, iš
dyko principingumo dėl medicininės kaukės nedėvėjimo viešoje vietoje, o vėliau,
kaip paaiškėja, Džo turi priekaištų Tedui dėl žmonos depresijos, nes ji kadaise
turėjo apsidaryti abortą, kadangi Tedas nenorėjo kūdikio. Galiausiai visas
konfliktas tampa viena didžiule susiskaldžiusios bendruomenės mėsmale. Bendruomenė
protestuoja prieš rasizmą, pats Tedas – prieš taisykles ir pandemijos
savisaugą, Tedas nori pasinaudoti sąlygomis ir vėl laimėti rinkimus... Visko
šiame filme tiek daug! Iš pradžių atrodo, kad režisierius kuria socialinio
paklusnumo ir iš to kylančias absurdiškumo įtampas (kas, aišku, irgi tiesa),
bet vėliau filmas perauga į sunkiai suvokiama žudynių ir keršto puotą, kuriame
susipina tarantiniškas modelis su šiuolaikinio vesterno niuansais. Labai
patiko, kaip filmas atskleidė dronų ir išmaniųjų telefonų formuojamas „tiesos“
perspektyvas, kaip sklinda suprojektuota tariama tiesa po socialinius tinklus
ir kaip žmonės masiškai reaguoja ir vertina tikrovės aspektus pagal dažnai melagingą,
bet emocionaliai „sukarpytą“ informaciją, išimtą iš konteksto. Socialinių pasidalinimų
platformos augina savo supriešintas ideologiškai armijas, kurios galų gale
išeina į gatves. Lietuvoje panašiu laikotarpiu turėjome „Šeimos maršo“ suvažiavimus,
susibūrusius per socialinius tinklus, kurie buvo nukreipti prieš LGBTQ
bendruomenę ir apskritai prieš vakarietišką kultūrą.
Nors pagrindinė siužeto linija – pakvaišęs šerifas Tedas
tampa sukurtu vietos monstru, pasipriešinimo subjektu, kuris kaip kokiame
kompiuteriniame žaidime pradeda visus skersti, nes nebeatlaiko psichiškai
tikrovės: pandemija atėmė protą ne tik jam, bet ir jo žmonai Luizai (aktorė
Emma Stone), pastaroji palieka sutuoktinį su savo motina ir pasitraukia su
sąmokslo teorijos skleidėju... Pasaulis tiesiogine to žodžio prasme tampa išprotėjęs,
neracionalus, be taisyklių ir susiskaldęs. Tą pandemijos ir draudimo metu
puikiai galėjome matyti ir Lietuvoje, kai susikūrė vakserių ir antivakserių priešprieša.
Daug pykčio, daug tariamos vienkryptės tiesos ir tiek mažai žmogiškumo.
Edingtono bendruomenė tampa mažąja Amerika, taikliai su itin intelektualiai
parašytu satyriniu scenarijumi, kur žanrų sintezėje išryškėja ištisa Ari Aster
žaidimų išklotinė ir kritika. Tai visai kito lygio satyra!
Aš suprantu, kodėl kitiems šis filmas galėjo nepatikti.
Jis gan lėtokas, bent jau pirmoji filmo pusė, tačiau mane iškart įtraukė
apokalipsinės ir pranašiškos praeities visuomeninės gairės, kurias nesunkiai
atpažinau, nes panašiai ir mes visi išgyvenome susipriešinę pandemijos metu. Čia
prisiminiau ir kruopštų Lietuvos policijos „darbą“, kuri tiesiogiai iliustruoja
„Edingtono“ situacijas: vienas lietuvis, sumąstęs pakvėpuoti tyru oru, išvyko į
užmiestį, į mišką, tikėdamasis pasivaikščioti ir ten netikėtai už kaukės
nedėvėjimą (lygioje vietoje!) gavo baudą. Filmas veikia kaip socialinė politinė
galios ir paklusnumo satyra, atskleidžianti, kaip iš priespaudos ir niekinimo
atsiranda chaosas, susiskaldymas, o technologijos ir sąmokslo teorijos
pasitarnauja dar didesnei sumaiščiai. Vienu aspektu filmas apie nesusikalbėjimą,
o kitu – apie individo poreikius gyventi laisvai. Akivaizdu, kad šioji
neįprasta situacija priminė diktatūrą, nes bendruomeniškumas buvo iškeltas
aukščiau kiekvieno individo poreikių, o bausmė ir paklusnumas tapo esminiu matu
kiršinti(s). Sakyčiau, trūksta tokių intelektualiai tą siaubingą laikotarpį
apmąstančių kino filmų (gal jų ir yra daugiau, tačiau manęs nepasiekia?), bet
tai pavykusi satyra, kuri leidžia apmąstyti, kokiame absurdiškame laikotarpyje
mes patys turškėmės kaip žvirbliai.
Išgirdau tik pusę dainos, kai supratau, jog reikia Nombeko
Augustės naujausia daina „Bus kaip nori“ pasidalyti šiame saite. Tiesiog
nostalgiškų muzikos stilių sintezė, kuri rodo, kad lietuviška šiuolaikinė pop
muzika nėra atsilikėlė nuo vakarietiškosios.
Lietuvos muzikos scenoje išskirtiniu balsu ir
egzotiška išvaizda greitai išgarsėjusi dainininkė Nombeko Augustė (pilnu
vardu Nombeko Augustė Khotseng) yra viena ryškiausių jaunosios kartos atlikėjų,
kurios kelias į pripažinimą prasidėjo per televizijos projektus. Augustė gimė
mišrioje šeimoje: egzotiškus bruožus ji paveldėjo iš savo tėvo, kilusio iš
Afrikos, o vaikystę, ypač po tėvų mirties, praleido gyvendama ir augdama su
močiute Ukmergėje. Močiutė, kuri visada skatino anūkę siekti muzikinės
karjeros, buvo viena svarbiausių jos muzikinio kelio atramos taškų. Dėl šios
priežasties atlikėja turi du vardus, atspindinčius jos mišrią kilmę.
Nombeko Augustė į Lietuvos muzikos padangę ryžtingai
įžengė sudalyvaudama populiariuose muzikiniuose televizijos projektuose,
tokiuose kaip „X Faktorius“ ir „Lietuvos balsas“, kur jos galingas vokalas ir
charizma iškart patraukė publikos dėmesį. Po šių projektų ji aktyviai tęsė
solinę karjerą, o jos kūryba išsiskiria šiuolaikiniu R&B, pop ir soul
muzikos skambesiu. Jos dainos dažnai yra įkvėptos asmeninių patirčių ir
atspindi gilius jausmus – nuo melancholijos iki džiaugsmo, kartais persmelktos
8-ojo ir 10-ojo dešimtmečio muzikos nostalgijos.
Atlikėja yra išleidusi tokius gerai įvertintus singlus
kaip „Reikia man“, „Fantazija“, o ypač populiarus tapo kūrinys „Tyliai pakuždėk“,
sukurtas kartu su Jessica Shy. Pastaraisiais metais Augustė ne tik dainuoja ir
rašo dainas, bet ir išbando save naujuose amplua – ji sėkmingai debiutavo kaip
nacionalinės „Eurovizijos“ atrankos vedėja. Nors Nombeko Augustė saugo savo
asmeninį gyvenimą, ji nuolat pabrėžia didžiulę meilę muzikai, kuri jai yra
svarbiausia kūrybinio gyvenimo dalis. Jos nuoširdumas ir gebėjimas perteikti
emocijas daro ją viena įdomiausių ir perspektyviausių Lietuvos scenos figūrų.
Daina „Bus kaip nori“ yra vienas naujausių
Nombeko Augustės kūrinių, kuris gerai atspindi jos brandžią, emocingą ir
asmenine patirtimi paremtą kūrybą. Šis kūrinys, išleistas 2025 m. spalio 17 d.,
pasižymi jautriu ir nostalgišku, kaip jau ir minėjau, tačiau kartu ir dinamišku
skambesiu. Muzika yra paremta šiuolaikiniu pop-soul žanru su ryškiais gyvo
garso elementais, kurie skiria ją nuo ankstesnės Augustės labiau elektroninės
kūrybos. Dainos aranžuotė – sodri ir emocinga, o vokalas – stiprus ir
jausmingas, perteikiantis dainos dramatizmą. Augustė naudoja savo visą balso
diapazoną, išlaikydama įtampą ir emocinį svorį, ypač priedainio metu.
Dainos tekstas pasakoja apie nutrūkusius santykius, iš
kurių atlikėja pavargo teikti rūpestį „vienus vartus be atsako“. „Bus kaip nori“
esmė – tai skausmingas nuoskaudos, pykčio, liūdesio ir nusivylimo mišinys,
kylantis iš suvokimo, kad pastangos išsaugoti santykius buvo veltui. Daina
tampa atlikėjos savotišku atsisveikinimu ir vidine rezoliucija su situacija,
kurioje ji jaučiasi nebegeidaujama. Kūrinio eilutė – „Jei nereikė, išeinu, bus
kaip nori tu“ – simbolizuoja pasidavimą kito žmogaus valiai, tačiau kartu ir
emocinį išsilaisvinimą – dainininkė pripažįsta, kad jos rūpestis tapo
nesvarbus, todėl ji pasitraukia ir pasirenka eiti toliau, net jei tai
skausminga. Galiausiai, daina yra priminimas apie meilės sau svarbą, net ir
paliekant situacijas, kuriose jautiesi neįvertintas.
Vaizdo klipas papildo kūrinio nuotaiką: pasirinktas
nespalvotas vaizdas ir nostalgiška nuotaika, o dainininkė atlieka chaotiškus,
besiblaškymo simbolizuojančius judesius, bandydama „nusikratyti ir paleisti
nemalonius jausmus“. Kaip pati Augustė teigia, jūra, kurioje filmuojamas
klipas, simboliškai nuplauna liūdesį ir skausmą, o tai leidžia dainą interpretuoti
kaip perėjimo ir atsivertimo naujam etapui odę.
Seniai norėjau pasidalyti šiuo kūriniu. Jis man patiko
iškart, kai pasiekė mano ausis. Paskutiniu metu domiuosi britų džiazo atlikėja Raye,
kuri pasiekė nepaprastas aukštumas su debiutiniu albumu, o daina „Suzane“,
įrašyta kartu su Marku Ronsonu tapo tikra puota mano ausims! Bet viską
nuo pradžių.
Markas Ronsonas – tai JAV gimęs, bet D. Britanijoje
augęs žymus muzikos prodiuseris, didžėjus, dainų autorius ir
multiinstrumentalistas, kuris per pastaruosius du dešimtmečius tapo viena
įtakingiausių figūrų šiuolaikinėje populiariojoje muzikoje. Ronsono muzikinė
karjera prasidėjo XX a. pabaigoje kaip didžėjus Niujorko klubuose, tačiau
greitai iškilo kaip prodiuseris. Jo stilius išsiskiria sena soulo, fanko,
R&B ir džiazo muzika, kurią jis meistriškai jungia su šiuolaikiniais pop,
hiphopo ir roko elementais. Ronsonas yra žinomas dėl gebėjimo atkurti
autentišką ir sodrų klasikinės muzikos skambesį, dažnai pasitelkiant gyvus
instrumentus ir dideles orkestro aranžuotes.
Markas Ronsonas yra itin populiarus ir apdovanotas.
Jis nuveikė daugybę svarių darbų. Labiausiai išgarsėjo dirbdamas su velione Amy
Winehouse prie kultinio albumo „Back to Black“ (2006 m.), už kurį pelnė
„Grammy“ apdovanojimą kaip metų prodiuseris. Kitas jo didžiulis hitas –
pasaulinį pripažinimą pelniusi daina „Uptown Funk“ (su Bruno Marsu, 2014
m.), kuri tapo viena geriausiai parduodamų visų laikų singlų ir atnešė jam dar
du „Grammy“. Ronsonas taip pat yra „Oskaro“ ir „Auksinio gaublio“ apdovanojimų
laimėtojas už dainą „Shallow“ (iš filmo „Gimė žvaigždė“, atlikta Lady Gaga ir
Bradley Cooper, 2018 m.). Be to, jis sėkmingai bendradarbiavo su tokiais
atlikėjais kaip Adele, Paul McCartney, Miley Cyrus ir dabar RAYE su daina
„Suzanne“. Jo diskografija apima kelis sėkmingus solinius albumus, tokius kaip
„Version“ ir „Late Night Feelings“.
RAYE (tikrasis vardas
Rachel Keen) yra britų dainininkė ir dainų autorė, žinoma dėl savo galingo
balso, drąsių dainų tekstų ir įspūdingo muzikinio stilių derinimo. RAYE
išgarsėjo maždaug 2010 m. viduryje, iš pradžių kurdama muziką, kurioje dominavo
pop ir šokių muzikos (dance) elementai, taip pat intensyviai bendradarbiavo su
kitais atlikėjais, rašydama dainas tokioms žvaigždėms kaip Beyoncé, Charli XCX
ir John Legend. Tačiau jos karjera padarė staigų posūkį, kai ji paliko didelę
įrašų kompaniją, viešai pasisakydama apie tai, kad jai buvo neleidžiama
išleisti savo debiutinio albumo. Ji tapo nepriklausoma atlikėja, pati
vadovaujanti savo kūrybai.
Didžiausią sėkmę RAYE pasiekė išleidusi debiutinį
albumą „My 21st Century Blues“ (2023 m.), kurį išleido savarankiškai.
Šis albumas yra žanrų mišinys, jungiantis R&B, soul, džiazą, bliuzą ir
šokių muziką. Dainų tekstuose ji atvirai nagrinėja sudėtingas asmenines temas,
tokias kaip priklausomybės, kūno dismorfija ir lytinė prievarta, todėl albumas
sulaukė didelio kritikų pripažinimo. Albumo singlas „Escapism.“ (su 070 Shake)
tapo pasauliniu hitu, pasiekusiu 1-ąją vietą Jungtinės Karalystės singlų tope.
Jos triumfas buvo įtvirtintas 2024 m. „Brit Awards“
apdovanojimuose, kur RAYE pelnė rekordinį skaičių apdovanojimų per vieną vakarą
– net šešis, įskaitant „Geriausios atlikėjos“, „Geriausios naujos atlikėjos“,
„Metų dainos“ („Escapism.“) ir „Metų albumo“ („My 21st Century Blues“)
apdovanojimus. Tai simbolizavo jos pergalę prieš tradicinę muzikos industriją
ir pademonstravo jos, kaip dainų kūrėjos ir atlikėjos, talentą.
„Suzanne“
– tai pirmasis žymių britų muzikos grandų Marko Ronsono ir RAYE
bendradarbiavimas, išleistas kaip singlas 2025 m. birželio 13 d. Kūrinys nėra
priskirtas jokiam būsimam studijiniam albumui. Šis bendradarbiavimas įvyko,
abiem atlikėjams tapus prabangių laikrodžių gamintojo „Audemars Piguet“
prekinio ženklo ambasadoriais. Kompanija subūrė juos kartu su savo „APxMusic“
programa, švenčiant 150-ąsias metines. Nors RAYE ilgą laiką jautė didelį
susižavėjimą Ronsono darbu – ji netgi rašė dainas jo Londono studijoje
ankstyvoje karjeros stadijoje – tik šis projektas galiausiai sujungė jų
kūrybines jėgas.
Muzikos stilius ir žanras apibūdinamas kaip
autentiškas soulas su stipriais džiazo ir fanko atspalviais, primenantis
Ronsono klasikinį, instrumentais paremtą skambesį, kurį jis išgarsino dirbdamas
su Amy Winehouse. Daina, persmelkta bigbendo garsų ir pučiamųjų sekcijos,
pasižymi subtiliu, bet sodriu ritmu, kuris sukurią „supper club“ atmosferą.
Kritikų teigimu, RAYE vokalinis atlikimas, kuriame ji kaitalioja švelnų
dainavimą su emocingomis išraiškomis, puikiai įrėmina Ronsono produkciją.
Daina „Suzanne“ yra įkvėpta paslaptingos moters,
kuriai jaučiama gili, bet nedrąsi romantiška trauka. Joje apdainuojamos „akys
lyg vandenynas“, o priedainyje išreiškiamas troškimas ją apkabinti. RAYE
pasakojo, kad vos išgirdusi Ronsono sukurtą muziką, ji pajuto, kad daina turi
vadintis „Suzanne“. Vėliau, bendradarbiaujant su „Audemars Piguet“, paaiškėjo
netikėtas sutapimas: Suzanne Audemars buvo moteris iš laikrodžių gamintojo
istorijos, paskatinusi savo sūnus užsiimti laikrodžių gamyba. Markas Ronsonas
dainą apibūdino kaip jausmą, primenantį „laiką, praleistą su pirmąja simpatija
vasaros dieną – šiek tiek melancholišką, bet vis dar džiugų“. Abiejų atlikėjų
teigimu, ši kolaboracija jiems abiem buvo „skirta“, atvedusi į vietą, kurios nė
vienas nebūtų pasiekęs vienas.
Daina „Suzanne“ Lietuvoje yra girdima ir tikriausiai
pakankamai populiari tarp kokybiškos soul-pop muzikos mėgėjų bei aktyviai
transliuojama radijo stočių. Tikėtina, kad ji gavo didesnį dėmesį dėl garsių
atlikėjų bendradarbiavimo, bet galbūt nepasiekė aukščiausios lygos masinės
populiariosios kultūros hito statuso. Nepaisant visko, man kūrinys labai
patinka, tad dalijuosi su Jumis.
Mark Ronson, RAYE – Suzanne
[lyrics / žodžiai]
Her eyes are like the ocean
Her nails are painted green
A cigarette in her mouth as she mouths
"Hey, dear, how you been?" (How
you been?)
Grey skies out the window
But she's a summer breeze
Come and set the tone now, dear
Come sit down next to me
Suzanne
Her hair hangs like curtains
Her smile is warm like June (warm like
June)
She blinks in slow motion
Just like something in the Looney Tunes,
Looney Tunes
You can't tell she's into you
She's a winding road (winding road)
That I've been running on down
Since I was seven years old
Suzanne
I would love to hold you if I can
Suzanne, Suzanne
If you'd allow my left arm and my right
arm to collide
Inside the small of your back just like
that
I do, I need you, Suzanne
Oh, Suzanne, I need you
Ooh, you look so good tonight
As time gives way to the magic hour
Sunset at the bar
You rest your left ear on my shoulder
And I wonder if that's just how you are
(how you are)
I whisper to the waiter
"A glass of something strong"
Since I'm about to finally tell you how
I've been feeling all along
I said, Suzanne
Eyes are like the ocean (ocean)
Nails are painted green (painted green)
And I know this sounds like a line
But I swear you're the sweetest sight I've
ever seen, yeah (ever seen)
So I can't tell if you're into me (into
me)
So I'ma say it out loud (I'ma say it out
loud)
Things I never said, the things I should
have said
I could've, then I guess I'm tellin' you
now
Suzanne
I would love to hold you if I can
Suzanne, Suzanne
If you'd allow my left arm and my right
arm to collide
Inside the small of your back just like
that
I do, I need you, Suzanne
Oh, Suzanne, I need you
Ooh, you look so good tonight
And I want, and I want, and I want ya
You look so good tonight
And I need-a, and I need-a, and I need-a
your love
Suzanne, you look so good tonight
And I wanna, and I need-a, oh-oh
So, so good, oh, oh-oh
Things I never said, the things I should
have said
I could've, then I guess I'm tellin' you
now
Suzanne
I would love to hold you if I can
Suzanne, Suzanne
If you'd allow my left arm and my right
arm to collide