Dailė: Sergej Ovčaruk (Sulima) paroda "Spalvų priklausomybė"

 

Sveiki,
 
Šią paveikslų parodą, kurią užfiksavau nuotraukoje, buvo publikuojama Klaipėdos dramos teatro ekspozicijos salėje. Man daugelis paveikslų patiko, labai ryškūs, spalvingi, intensyvūs.
 
Ukrainietis Sergej Ovčaruk, meno pasaulyje taip pat žinomas Sulima pavarde, yra profesionalus dailininkas, kurio kūryboje ryškiai atsiskleidžia gilus vizualinis pasakojimas ir subtili estetika. Jo tapybos darbuose, dažniausiai atliekamuose aliejumi ant drobės, meistriškai jungiami realizmo ir simbolizmo elementai, kartais įpinant ir mistinių ar siurrealistinių motyvų. Autorius ypatingą dėmesį skiria šviesos ir šešėlių žaismui, spalvų gyliui bei tekstūrai, todėl jo paveikslai išsiskiria melancholiška, susimąstyti verčiančia nuotaika bei filosofine potekste.
 
Menininko kūrybinis kelias pasižymi aktyviu dalyvavimu kultūriniame gyvenime – jo darbai eksponuojami tiek asmeninėse, tiek grupinėse parodose, o dalis kūrinių yra iškeliavę į privačias kolekcijas Lietuvoje bei užsienyje. Nors S. Ovčaruk-Sulima nėra plačiai afišuojamas masinėje žiniasklaidoje, meno bendruomenėje ir tarp kolekcininkų jis yra vertinamas už savitą stilių ir gebėjimą drobėje užfiksuoti ne tik peizažo grožį, bet ir vidinę žmogaus bei gamtos būseną. Jo paveikslų periodiškai galima išvysti meno galerijose bei specializuotose meno platformose, kur jie pritraukia išskirtinio braižo ieškančių meno gerbėjų dėmesį.

 
Maištinga Siela

Dienos citata: Marius Ivaškevičius apie tai, kaip galima skaityti pjesę "Madagaskaras"

 

Sveiki, skaitytojai!
 
Kaip skaityti Mariaus Ivaškevičiaus pjesę „Madagaskarą“? Pats autorius 2004 metais atsako: „Kaip skaityti „Madagaskarą“? Taip, kaip žmogus 2084-aisiais skaitytų istoriją apie mus, manančius, kad viso pasaulio nesąmonės baigėsi prieš keturiolika metų ir mes – pirmieji, išbridę į tiesią, šviesią, nesibaigiančią magistralę. 2084-ųjų skaitytojui dėl to mažų mažiausiai būtų juokinga, daugių daugiausiai – graudu. Nes jis žinos keletą ateities datų, kurios sudaužys į šipulius visus mūsų šiandienos lūkesčius. To skaitytojo dar nėra, o jis jau už mus pranašesnis. <...> galima šią pjesę skaityti ir taip. Tarytum mus iš tikrųjų perkėlė ir dabar, pasitelkę teatrą, bando grąžinti atgal.“
 
Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 193: atsigulk ant grindų ir leisk pasauliui suktis be pastangų

 

Sveiki, skaitytojai!
 
Radikalus leidimas viskam būti iš tikrųjų, man regis, atveria tiesiausius vartus į ramybės Rojų, nes niekam nieko nereikia įrodinėti ar piktintis, prieštarauti, pataisyti ar pasitaisyti, įtikti. Radikalus leidimas būti visiems – tai nėra abejingumas viskam, veikiau visko perpratimo ir suvokimo vienas iš raktų. Pirmiausia tai kartu leidimas sau būti be pastangų ir priežasčių. Būti čia ir dabar.
 
Atsigulk ant grindų ir pakvėpuok giliai. Nereikia sustabdyti pasaulio. Prisiglausk prie jo visa nugara. Pabūk. Kartais tiek tiek.
 
Maištinga Siela

Tomas Sakalauskas "Regėjimų naktis": knygą apie poetą Vytautą Mačernį, jo gyvenimą ir "Vizijas"

***

Tomas Sakalauskas buvo išskirtinis lietuvių kultūros eseistas ir žurnalistas, kurio kūrybinis kelias pasižymėjo gebėjimu prasiskverbti į giliausius kūrėjo sielos sluoksnius. Jo 1996 metais išleista knyga „Regėjimų naktis“ yra subtili studija apie kūrybinį procesą, kurioje autorius per subjektyvų, filosofinį žvilgsnį analizuoja menininko likimą ir dvasinius nušvitimus. Šiame leidinyje Sakalauskas nesiima sausos biografinės faktografijos, o verčiau kuria intymius intelektualius portretus, bandydamas apčiuopti tą mistišką momentą, kai tamsoje gimsta vizija, menininkui tampanti vieninteliu būdu įveikti laikinumą.

Knygoje ypatinga vieta tenka Vytautui Mačerniui – vienam tragiškiausių ir giliausių lietuvių poetų, kurio vizionieriška kūryba puikiai iliustruoja Sakalausko plėtojamą „regėjimo“ temą. Mačernis čia iškyla kaip egzistencinio nerimo kupinas kūrėjas, kurio „Vizijos“ tapo savotišku dvasiniu tiltu tarp žemiškosios būties ir metafizinių aukštumų. Sakalauskas savo tekstuose sujungia Mačernio poezijos filosofiją su kitų iškilių menininkų patirtimis, taip suformuodamas vientisą pasakojimą apie lietuvių dvasios aristokratiją ir tą vidinę „temperatūrą“, kuri būtina tikram menui gimti.

Dienos citata: Marius Ivaškevičius apie dviejų sistemų patyrimą ir augimą blogio sistemoje

 

Sveiki,
 
„Pats dažnai pagalvoju, kad mano karta (gimiau 1973-iaisiais) yra priešinga visoms toms kartoms, vadinančioms save prarastosiomis. Užaugau blogio sistemoje, ir ji manęs, kaip kad mano tėvų, nesuluošino. Pačiu laiku atėjo „gerieji“ laikai, ir kone vienu metu su brandos atestatu gavau išėjimą į laisvę. Tai buvo tarsi dviguba laisvė, kartu išėjimas į savarankišką gyvenimą visuotinai ir privačiai. Turėjau laimės patirti dvi sistemas, kurios nuo amžių amžinųjų lydi žmoniją, o tokia patirtis tenka toli gražu ne visiems.“ Marius Ivaškevičius
 
Marius Ivaškevičius yra pagrindinis lietuvių literatūros „nepatogumų sukėlėjas“, turintis retą talentą įvairiuose istoriniuose kontekstuose rasti būtent tas vietas, kurias palietus tautai ima skaudėti arba niežtėti. Nors jis dažnai tituluojamas vienu ryškiausių šiuolaikinių dramaturgų ir rašytojų, Ivaiškevičius sėkmingai dirba ir kaip režisierius bei viešasis intelektualas, kurio tekstai veikia kaip savotiškas veidrodis – ne visada norime į jį žiūrėti, bet vaizdas ten visuomet meistriškai sukonstruotas. Jo kūryba, nuo „Madagaskaro“ iki „Išvarymo“, įrodė, kad lietuviška tapatybė yra ne paminklas, o gyvas, kartais kiek absurdiškas procesas, kurį jis stebi su santūria, tačiau aštria ironija.
 
Maištinga Siela

Milda – meilės deivė: baltų mitologijos pasakojimai, etimologija, ir gegužės 13-oji – Mildos šventė

 

Sveiki, besidomintys istorija ir baltų genčių mitologija!
 
Artėjant gegužės 13-ajai, meilės deivės Mildos dienai, nusprendžiau labiau pasidomėti, kaip ir kada atsirado šioji dievybė baltų mitologijoje.
 
Deivės Mildos vardo kilmė ir etimologija mus nukelia į gilią senovę, kurioje susipina kalbinės šaknys ir pirmykštė žmogaus jausmų išraiška. Kalbininkai nurodo, kad vardas kildinamas iš archajiškos indoeuropietiškos šaknies mild-, kuri lietuvių kalboje siejama su veiksmažodžiais „milti“, „miltis“ ar „miltėti“, reiškiančiais meilę, prisirišimą ar net gailestį. Šis etimologinis ryšys leidžia daryti prielaidą, kad Milda personifikavo ne tik aklą aistrą, bet ir gilesnį, globojantį ryšį tarp artimų sielų, tapdama dvasinio ir fizinio artumo sergėtoja senovės baltų pasaulėžiūroje.
 
Nors tikslus deivės atsiradimo laikas skendi istorijos rūkuose, manoma, kad Mildos kultas ryškiausiai formavosi vėlyvosios pagonybės epochoje, kai baltų gentys perėjo prie sėslaus gyvenimo būdo ir bendruomeninių ryšių stiprinimo. Ji labiausiai siejama su aukštaičių ir lietuvių gentimis, gyvenusiomis derlingose žemėse, kur gamtos atgimimas pavasarį buvo tiesiogiai tapatinamas su vaisingumu ir naujos gyvybės pradžia. Šiame istoriniame kontekste Milda tapo neatsiejama nuo žemdirbiškosios kultūros ciklo, kuriame meilė buvo suvokiama kaip esminė gyvybinė jėga, judinanti visą pasaulį.
 
Baltų panteone Milda užima ypatingą, nors ir diskusijų keliančią vietą, nes ji dažnai vaizduojama kaip jauna, nepriklausoma ir laisva dievybė, nepavaldi griežtai hierarchijai. Ji nėra aukščiausioji dievų valdovė, tačiau jos įtaka žmogaus likimui laikoma pamatinė, nes be jos palaiminimo neįmanoma šeimos darna ar giminės tęstinumas. Milda dažnai lyginama su aušros deive Aušrine dėl abiejų siejamo grožio ir šviesos motyvo, tačiau Milda specifiškai fokusavosi į tarpusavio santykių harmoniją ir seksualumą, kas ją išskyrė iš kitų dangaus sferos dievybių.
 
Pasaulinės mitologijos kontekste Milda randa tiesioginių atitikmenų antikiniame pasaulyje ir kitose indoeuropiečių religijose. Ji neabejotinai atitinka graikų Afroditę arba romėnų Venerą, kurios taip pat personifikavo grožį ir meilę, tačiau baltiškasis variantas pasižymi santūrumu ir glaudesniu ryšiu su natūralia gamta. Taip pat galima rasti paralelių su skandinavų Frėja ar slavų deive Lada, kurios, kaip ir Milda, globojo moteriškumą, namų židinį bei pavasarinį žemės prabudimą, taip pabrėžiant universalų poreikį turėti dieviškąją meilės globėją.
 
XIX a. istorikas Teodoras Narbutas buvo tas asmuo, kuris pirmasis sistemingai aprašė Mildos kultą ir suteikė jai ryškius kontūrus, nors šiuolaikiniai mokslininkai į jo darbus žiūri kritiškai. Akademiniuose sluoksniuose vis dar ginčijamasi, kiek Mildos paveikslas yra autentiškas liaudies palikimas, o kiek – romantizmo epochos kūrinys. Visgi, tokie autoritetai kaip Norbertas Vėlius pripažino, kad net jei vardas buvo literatūriškai apdorotas, meilės deivės funkcija baltų religinėje sistemoje tikrai egzistavo ir buvo gyvybiškai svarbi bendruomenės išlikimui.
 
Tradicinis deivės garbinimas buvo neatsiejamas nuo gamtos šventviečių – alkų, upių pakrančių ir kalvų, kuriose jai būdavo aukojamos pirmosios pavasario gėlės, vainikai bei balandžiai. Tikėta, kad Milda skrajoja danguje vežimu, kinkytu baltais balandžiais, o jos pasirodymas sukelia nenumaldomą meilės troškulį. Mitai pasakoja, kad Milda turėjo sūnų – mažą, sparnuotą būtybę, panašią į Kupidoną, kuris savo nematomomis strėlėmis sužeisdavo žmonių širdis, priversdamas juos pamesti galvas dėl kito asmens.

 
Vienas iš mažiausiai žinomų, tačiau itin intriguojančių aspektų yra Mildos sąsaja su archajiškąja medicina ir maginėmis praktikomis. Senovėje egzistavo specifinis terminas „Mildos liga“, kuriuo liaudies gydytojai vadindavo ne tik dvasinę kančią dėl nelaimingos meilės, bet ir konkrečius fizinius negalavimus, pavyzdžiui, nepaaiškinamą silpnumą ar moteriškas ligas. Tikėta, kad tokį susirgimą išgydyti gali tik specialūs užkalbėjimai ir žolelių antpilai, paruošti būtent gegužės viduryje, kai deivės galia pasiekia savo apogėjų. Tai rodo, kad Milda nebuvo tik abstraktus grožio simbolis, bet ir galinga, kartais net bauginanti jėga, galinti tiesiogiai paveikti žmogaus kūną ir sveikatą.
 
Taip pat netikėta yra tai, kad kai kuriuose senuosiuose pasakojimuose Milda vaizduojama kaip itin karinga ir kaprizinga dievybė, o ne vien švelni įsimylėjėlių globėja. Skirtingai nei daugelis kitų deivių, ji dažnai apibūdinama kaip „neprijaukinama“ – ji nepaklūsta vyrų dievų valiai ir pati renkasi, ką apdovanoti savo palankumu, o ką nubausti vienatve ar ilgesiu. Šis nepriklausomybės bruožas leidžia kai kuriems tyrinėtojams Mildą sieti su senoviniu amazonių įvaizdžiu ar net archajiškuoju moterų bendruomenių kultu, kur moters laisvė ir savarankiškumas buvo vertinami labiau nei tradiciniai šeimos saitai.
 
Galiausiai, archeologiniu požiūriu intriguoja spėjimai apie Mildos šventyklų vietas, kurios vėliau buvo krikščionizuotos. Pavyzdžiui, Vilniuje ant Trijų kryžių kalno (buvusio Plikojo kalno) galimai stovėjusi jos šventvietė buvo pasirinkta neatsitiktinai – tai aukščiausia vieta, iš kurios deivė galėjo stebėti miestą ir upių santaką, kuri simbolizavo vyriškojo ir moteriškojo pradų susiliejimą. Įdomu tai, kad net ir išnykus oficialiam kultui, žmonių pasąmonėje išliko paprotys gegužės mėnesį rengti gegužines, kurios savo esme – dainomis, šokiais gamtoje ir jaunimo pažintimis – yra tiesioginis, nors ir transformuotas, senųjų Mildos garbinimo apeigų tęsinys.
 
Gegužės 13-oji diena šiandien minima kaip Mildos šventė būtent dėl Teodoro Narbuto įtakos, kuris teigė radęs žinių apie gegužę vykusius didingus šventimus deivės garbei. Ši data simboliškai pasirinkta kaip laikas, kai gegužė (gegutė) pradeda savo kukavimą, o žemė tampa galutinai pasiruošusi priimti sėklą. Nors tai nėra oficiali valstybinė šventė, modernioje Lietuvoje ji atgimė kaip etnokultūrinė alternatyva vakariečių Valentino dienai, skatinanti prisiminti savas šaknis, gamtos ciklų svarbą ir unikalų baltišką požiūrį į meilę kaip į šventą, gamtišką ir nenugalimą jėgą.
 
Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Madonna – The Confessions Tour RSD [vinyl / 2LP] (Tour 2007 / edition 2026)

 
Informacija apie albumą: Madonna – The Confessions Tour [vvinyl / 2LP] (Tour 2007 / edition 2026) 

Maištinga Siela