Kodėl potencialūs vyrai, turintys tapti žmonės, virsta gorilomis? Arba lietuviškų chat'ų aukštosios mados

Sveiki, 

Vakar teko stebėti rungtynes tarp Lietuvos ir Makedonijos. Džiaugiuosi lietuvių pergale, kaip ir daugelis „mūsiškių“, o kas nesidžiaugia, daugelio tikriausiai yra traktuojami kaip tautos išdavikai, pederastai ar iš vis ne iš šio pasaulio. Šį stebuklą teko stebėti per vieną iš interneto portalų, kurie amžinai „lagina“ (stringa), o šalia esanti chat‘as tiesiog springsta alaus prisisiurbusių lietuvaičių keiksmažodžių leksikonais. Pasivadinę visokiausiais „Venckienėmis“, „Gražuliais“, „Kedžiais“, „Kubiliais“ tiesiog pyškina tokiais sprangiais žodžiais, miksuodami lietuviškais, angliškais ir rusiškais išsireiškimais taip, lyg jiems burnos būtų nevalytos šimtmečius.

Vienas sėdi Airijoje, kitas sėdi Londone, kitas Bezdonyse, ir visa lietuviška internetiniu kabeliu apjungta šeimynėlė, giminingi broliai-mūrai-ąžuolai tarkuoja klavišus, braukdami nuostabiai „vyriškais“ žodžiais, aišku, jei žodis turi lytį. Vyriškas leksikonas tikriausiai tebėra ir išlieka vienas iš vyriškumo faktorių. Tą patį pagalvojau, kai kartą, visai neseniai, lyg vienuolis įlipęs į viešąjį transportą atsisėdau į tuščią vietą, už kurios sėdėjo visai padoriai išsižergę jaunuoliai su bloknotais (matyt, iš po darbo) ir sau atsipūtę kalbėjo apie laisvalaikį, mergas, pisimą ir kitus „vyriškus“ reikalus, jausdami malonumą, jog gali garsiai per visą autobusą apie tai kalbėti ir iš savo agresyvaus patoso jaustis „vyriškais“ – tai buvo neabejotinas genties patinų pranašumo ženklas. Tai man priminė mokyklinius laikus, kai dalis mano pažįstamų vyrukų apie 15 metų virto per vieną naktį „vyrais“ ir ėmė keistai elgtis, kaip elgiasi gorilos ar babūnai, kai eina išsižergę lyg per traukinių bėgius, o į šonus atmestos rankos primena atsargią eiseną dėl išskustų pažastų. Ir tai būdavo taip nenatūralu, taip dirbtina, kad belikdavo tik šypsotis. Vyrai, mat. 15 metų kapitonai, kaip sakant. 

Negana to, kad berniukai subeždžionėjo, bet jų liežuvis ir leksikonas staiga tapo taip pat purvinai gatvinis. Jeigu suprantate, ką noriu pasakyti. Ir jis niekur nedingo nei po metų, nei dviejų. Iš vaidybos tapo beveik natūralu, ilgai treniruotas scenarijus ir vyro pasijautimas adaptuojasi ir iš tikrųjų tampama gorila. Lygiai tą patį galima svarstyti ir apie moteriškumą-fyfiškumą. Gorila susiranda savo fyfą ir sukuria „laimingą“ šeimą, kuri neretai pasibaigia skyrybomis. Nors nebūtinai. Moterims ir merginoms reikia „vyriškumo“, godzilų, jėgos ir kietakakčių, ant kurių būtų galima kepti kebabus. Juokauju.

Toks standartinis lietuvis (Made in Lithuania) paplinta po pasaulį ir tampa skandalingų antraščių provokatoriais. Žiūrėkit, lietuvis tą nužudė, lietuvis aną padarė, apiplėšė, reketavo, prievartavo. Britanija ir Skandinavija linksniuoja sunkiai ištariamas lietuvių pavardes. Juk tai tie patys „ąžuolai“, kurie 15 metų ėmė pamažu virsti gorilomis ir jiems niekas neatkišo veidrodžio, niekas neparodė, nes visi aplinkui jau įpratę manyti, jog tai normalu, tai yra gerai, nes vyrai vyriškėja, nes pasaulyje ir taip per daug bobiškų vyrų. Ta Made in Lithuania produkcija paplinta po pasaulį ir daro nuolatinę gėdą, tampa nacionalistais, kurie aplinkinius ir kitataučius laiko priešais. Vakar ne vienas chat‘e kažkodėl, liaudiškai tariant, varė ant žydų, homoseksualų ir ypatingai ant lenkų. Užtenka vieno „lenkiško“ nusikaltimo Lietuvoje, kad visa tauta būtų iškoliojama, niekinama ir menkinama, kai tuo tarpu patys Made in Lithuania vakaruose kas savaitę patenka į spaudą dėl nusikaltimų. Kaip svetimtaučiai turi priimti lietuvius ir jų barbarišką kultūrą? Aš nežinau, iš kur pas juos ten kantrybės, pagarbos ir tolerancijos, tačiau pas mus jos nerasta. Kaip nerasta pagarbos žodžiuose, požiūryje ir noruose bendradarbiauti. Krepšinis yra tik žaidimas, bet kokius jis gilias tautos tragedijas atskleidžia, kiek daug siaurapročių eina į tai kaip į karą, atvirai niekindami tautas. Chat‘e paklausiau, kodėl jūs nemėgstate tų žydų, ar nors vieną pažinojote? Istorijos vadovėliai ir kalbos apie juos savaime inspiravo kažko nekęsti, kaip sklandantys stereotipai apie čigonus ir žydus, jų gudrumą. Siauras protas nekenčia už save protingesnio ar gudresnio, tačiau nė vienas iš jų nesusidūrė su tais žmonėmis, tačiau neapykanta jau yra. Ar nekeistai liūdna tendencija?

Siauras patriotizmo suvokimas tik padidina „vyriškumo“ galią. Nekęsti tampa gerai, nes neapykanta vienija vienodus, o vienodumas tampa galinga jėga, kuri leidžia pasijusti visaverčiu, neturint savo individualumo išraiškos, - juk kažkur siaurakakčiui reikia šlietis. Kaip užkirsti kelią šitam bukumui vystytis, aš nežinau, tačiau gal vertėtų grįžti į 15 metų gorilos virtimu, manding, viskas atsitrenkia į edukologiją ir jaunuolio suvokimo, kas jis yra per žmogus, kad nereikia pamėgdžioti brutalumo, norint, kad tave pripažintų ir vertintų, nes brutalumas prilimpa, juo patikima ir jis tampa neatsiejama identiteto dalimi, nebeišraunama žmogaus dalimi. Iš to mėgdžiojimo mes užauginame aršų ir kenksmingą visuomenės lašinių ringį, dėl kurio darosi ir gėda vakaruose, ir namuose, sėdint prie paprasto chat‘o. 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Katy Perry "Roar"

Sveiki, 

Šiandien pasirodė kai kurių labai ilgai lauktas naujasis Katy Perry vaizdo klipas „Roar“, kuriame Katy Perry tapo džiunglių mergele. Nesu didelis Katy Perry fanas, tačiau neslėpsiu, ji turi keletą man patinkančių dainų savo rezerve, o daina „Roar“, kai pirmą kartą išgirdau, taip ir atsidusau – „tikėjausi kur kas daugiau“. Regis, žmonėms patiko Dr. Luke ir Max Martin kurta daina. Hitų kūrėjai ir vėl pataikė į dešimtuką, ir toks jausmas, kad jie valdo amerikietiškų divų pop muzikos vadeles ir nė neketina įleisti ar užleisti vietos nors kiek kitoniškam muzikos gaivalui.

Kad ir kaip ten bebūtų, pripažįstu, kad Katy Perry turi sodrų, išskirtinio tembro balsą, kuris tikrai praturtina Amerikietiškos pop muzikos tribunolą. Daina „Roar“ turi ir naują, gal pamirštą, o gal ir neišnaudotą sceninį įvaizdį – laikinės mergaitės įvaizdis, kuriuo dar nepasinaudojo nei Lady Gaga, nei Britney Spears, nei Beyonce ar kitos žinomiausios šių dienų atlikėjos. Kas žino, galbūt visas naujasis Katy Perry albumas bus paženklintas šiuo džiunglių įvaizdžiu, nes perdėm saldus ir karamelinis įvaizdis buvo pernelyg paaugliškas, o kitos dainos neatitiko įvaizdžio koncepcijos. Kad ir kaip ten bebūtų, šiandien hitas „Roar“ yra ant bangos ir karaliauja visuose topuose. Numeris vienas tapo tokiuose šalyse kaip: Australija, Kanada, Airija, Pietų Korėja, Naujoji Zelandija, JAV. Nors dar albumas nepasirodė, šis singlas jau Naujojoje Zelandijoje gavo auksinį sertifikatą. 

Ne visada viskas klostosi Katy Perry gerai. Singlas buvo apkaltintas kopijavimu Sara Bareilles dainos „Brave“. Pasiklausiau abiejų dainų, nepasakyčiau, jog dainos labai jau panašios, nors panašumų esama. Pats dainos kūrėjas Dr. Luke sako, kad hitas „Roar“ buvo raštu registruotas daug anksčiau, nei pasirodė daina „Brave“, todėl pretenzijų į kopijavimų neturi, popieriai gali visa tai paliudyti. 

Skaitmeninių singlų per pirmąją savaitę buvo parduota apie 557 tūkstančius kopijų ir tai buvo rekordas, kuris anksčiau priklausė taip pat Katy Perry su daina „Firework“ (509 tūst.). Daina sulaukė komercinės sėkmės ir yra laikoma kol kas vienu sėkmingiausiu Katy Perry dainų, nors jos reitingai ir pardavimai kol kas nemąžta, o po vaizdo klipo premjeros, manau, turėtų netgi kilti. Koks bus „Prizmė“ albumas, kol kas belieka tik spėlioti ir laukti, na, o kol kas pasidžiaukime naujuoju vaizdo klipu:

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Hanibalas: Pradžia" / "Hannibal Rising"

Sveiki, 

Prisimenate visus kraupius filmus su Anthony Hopkins apie Hanibalą? Iki tol nebuvo atskleista iš esmės, kas jį sukūrė tokią bejausmę pabaisą. Filmas „Hanibalas: Pradžia“ (Hannibal Rising) (2007) pagaliau atsako į visus šiuos klausimus. Filmas mums garsus dar ir tuo, kad jame pasirodo lietuvių aktorių, o dalis filmo nufilmuota Lietuvoje, nes Hanibalo praeitis neatsiejama nuo mūsų šalies, kaip ir tikrosios istorijos apie kanibalizmą – šituo jau esame tyliai pagarsėję.

Filmas vykęs. Labai vykęs filmo siužetas, jis išvystytas, vingrus, turintis tirštą psichikos evoliucijos pradų, herojaus kitimo, žmogiškumo ir emocinio intelekto atsisakymo. Nežinau, ar ši Hanibalo dalis yra labai jau prastesnės už ankstesnes, tačiau, manau, kad jį vis tiek galima vertinti kaip vykusią juostą. Reiktų nepamiršti ir tai, kad ši dalis labai skiriasi nuo ankstesnių ir iš esmės yra atskiras filmas, o ne kokia papildoma dalis prie trilogijos ar šiaip pavienių dalių. 

Filme pasirodo žavusis prancūzas Gaspard Ulliel, kuris labiau žinomas iš „gležnų“ vaidmenų, kadangi tiek jo išvaizda, tiek jo energetika labiau panaši į romantinių bernelių, o šis vaidmuo buvo jam kaip koks monolitas. Manau, aktorius susitvarkė su vaidmeniu, jis buvo šaltakraujis, guviai mąstantis analitikas, iš kuriuo išaugs tikrasis ir legendinis Hanibalas, kokį mes esame įpratę matyti Hopkinsą. Filme taip pat pasirodo Li Gong, kuri filme atrodo neįtikėtinai gražiai – nuostabaus grožio rytietiško gymio aktorė, tačiau jos personažas buvo bene vienas mįslingiausių. Kodėl ji leido eiti savo sūnėnui nužmogėjimo keliu? Tik dėl to, kad ir ji neteko per karą savo šeimos? O ta scena su galvos nukirtimu ir altoriumi man pasirodė pernelyg makabriška iš tetulės pusės, kuri tik filmo pabaigoje dar parodo sveiko proto gramą. 

Pilka, šalta, bet vizualumą išlaikiusi juosta nepritrens, o retą galbūt ir tesužavės, kai turime tiek daug kino pavyzdžių, tai „Hanibalas: Pradžia“ pasilieka kažkur tarp tų visų nelabai iškrentantis iš konteksto, tačiau filmas nėra nuobodus, jis turi įtampos, dramos, nebanalų scenarijų. Kad ir kaip ten bebūtų, žiūrėti tikrai galima su pasimėgavimu.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 35/100

IMDb: 6.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Smagūs žaidimai" / "Pakvaišę žaidimai" / "Funny Games"

Sveiki, 

Šiandien noriu labai trumpai pakomentuoti vieno savo mylimiausio režisieriaus Michael Haneke filmą „Smagūs žaidimai“ kitur galite rasti kaip „Pakvaišę žaidimai“ (2007). Tai to paties režisieriaus 1997 metais pasirodžiusi juosta tokiu pačiu pavadinimu amerikietiškas perdirbinys. Nors pirmoji juosta sulaukė tiek kritikų, tiek žiūrovų palankumo, šioji versija liko neįvertinta, kritikai nuo jos nusigręžė, o žiūrovai pasitiko pakankamai abejingai, lyginant su kitais režisieriaus darbais.

„Smagūs žaidimai“ – tai pasakojimas apie du psichopatus, kurie įsibrovę į namus imasi beprotiškų sadistinių kankinimų su motina, tėvu ir sūnumi. Tokio tipažo filmus esame jau matę, jų yra sukūrę ir ispanai, ir skandinavai, ir amerikiečiai. Vienas toks prastesnių pavyzdžių iš žinomesnių – tai „Trespass“ su Nicole Kidman ir Nicolas Cage. Šis filmas palyginus su 2011 „Trespass“ yra kur kas įdomesnis ir turi didesnę įtampos dozę. Siužetas išvystytas lyg ir gerai, aktorių kolektyvas įdomus, pakankamai žinomas, jau vien ką reiškia Naomi Watts būvimas, smagu matyti talentingą, bet retai tesifilmuojantį Michael Pitt. Na, žinote, filmas pilnas psichologinių ištvermės ir meilės įrodymų žaidimų, kuriuos mėgsta žaisti įvairūs psichopatai, bandydami nagrinėti „normalių“ žmonių psichines galimybes, jausmus, vertybes ir t.t. Silpnų nervų žiūrovai turėtų pagalvoti, ar jie nori geros dozės emocinės iškrovos.

Ir visgi, manau, kad tai pats silpniausias man matytas Hanekės darbas. Filmas labiau priminė teatrą nei filmą, o pasirinkta režisieriaus tema iš vis nustebina, nes daugiausiai tokio tipažo filmus kuria vidutiniai arba visai prasti režisieriai, kurie smurtu ir įtampa bando šokiruoti ir paveikti žiūrovą. Tai vienas iš tokių filmų, kurie labai retai į realybę pretenduoja, tačiau, kitą vertus, tai vienas puikiausių būdų pasižiūrėti, kokie žmonės sėdi psichiatrinėse. Nepasakyčiau, kad filmas sužavėjo, žiūrėti galima, jis nenuobodus, jame yra įtampos, tačiau apart smurto ir psichologinių jau kažkur prasčiau matytų žaidimėlių, šioje juostoje daugiau nieko ir neaptikau.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 44/100

IMDb: 6.4

Jūsų Maištinga Siela

Palėpės radiniai: žurnalas "Žvaigždės", "Žvaigždyno siurprizai", "Bravo žvaigždės"

Sveiki, 

Na, kas vaikystėje nesidomėjo žvaigždėmis? Ne viskas užsibaigdavo Lietuvoje Dambrauskaitėmis ar Donskovais. Mūsų karta praskynė ledus amerikietiškos muzikos ir kino populiarinimui, todėl natūralu, kad vienu metu buvo atsiradęs ne vienas leidinys, kuris pretendavo supažindinti su Europos ir už Atlanto esančiomis ryškiausiomis įžymybėmis, vadinamomis žvaigždėmis. Keista, kad aš taip pat papuoliau į šį srautą, nes palėpėje atradau leidinių krūvose ir vieną kitą seniai pamirštą žurnalą, kuris ėjo prieš dešimt ir daugiau metų. 

Keista, atrodo žvaigždės nesensta arba juos atsimenu vis dar tokius pat, kokie jie ir buvo. Nutariau šiek tiek pasidalyti fotografijomis, gal mano metų esančias personas taip pat nudilgins keista nostalgija. Vienas geriausių leidinių, kokius pamenu apie pramogų pasaulio žvaigždes, buvo tikriausiai „Žvaigždės“, kurios pasižymėjo savo moderniu ir išskirtiniu stiliumi, jį galėjo skaityti ir vyresnio amžiaus žmonės, jame buvo kalendorius, kalbama apie roką ir kitas muzikos šakas, nors kartu žurnalas atrodė pernelyg paaugliškas, bet visgi prie jo, manau, priėjo daugelis jaunimo, bent jau toks susidaro įspūdis pavarčius puslapius. Tikrai, vėliau sekė ir „Bravo žvaigždės“, nežinau, ar tai to žurnalo kita evoliucija ar kitų leidėjų darbas, tačiau stilius panašus. Abiejų žurnalo gyvavimo laikas nebuvo ilgais, bet bent pliusas tai, kad jis neatrodė toks mergaitiškas kaip antai „Žvaigždyno siurprizai“ ar kiti leidiniai, kurie buvo skirti mažesnei auditorijai.

Keista, dabar jaučiu, šių leidinių jau nebėra, viską nusinešė internetas, bet pas mane palėpė tapo kaip archyvas, kurio truputį „atgremžiu“ ir Jums:

Jūsų Maištinga Siela