Knyga: Bitė Vilimaitė "Užpustytas traukinys"

Bitė Vilimaitė. „Užpustytas traukinys“. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1996.

Sveiki, skaitytojai, 

Tikriausiai tol, kol gyvuos lietuvių grožinė literatūra, gyvuos ir novelės žanras. Jos populiarumas per paskutiniuosius 50 metų nevienodas – klestėjimas 7-8 dešimtmetyje, vėliau probėgšmais žybtelėdavo su kokiu nors reikšmingo autoriaus debiutu ar meniškai vertinga knyga. Šiandien novelės žanras „išgyvena“ ne pačius geriausius laikus, tačiau vis dažniau atsigręžiame į šio žanro meistrus, todėl nesuklysiu sakydamas, kad be Juozo Apučio, Broniaus Radzevičiaus meistrystės Bitė Vilimaitė yra viena reikšmingiausių šio žanro novatoriškų kūrėjų.

Neseniai 2014 metais autorė paliko šį gyvenimą ir paskutiniuoju gyvenimo dešimtmečiu beveik nepasirodydavo jos kūrinių, tačiau dėl 2003 metais pelnyta Nacionalinės kultūros ir meno premijos už rinkinį Papartynų saulė iki šiol jos pavardė linksniuojama tiek mokyklinėse programose, tiek universitete, studijuojant literatūrologiją. 

Užpustytas traukinys – tipinis Bitės Vilimaitės kūrybą charakterizuojantis novelių rinkinys. Paprastai B. Vilimaitės novelės apibūdinamos kaip itin trumpos „novelytės“, kone fragmentiniai vaizdeliai, kurie vaizduoja trapų moters gyvenimą, jos vienatvę ir buitį. Tokių novelių yra ir rinkinyje Užpustytas traukinys, tačiau teigti, kad visas rinkinys – vien apie moterų pasaulį būtų netikslinga. Į rinkinį sudėtos 35 novelės pasakoja gana skirtingas temas, bent taip būtų galima įvardyti, kai įpusėjama skaityti rinkinį, tačiau perskaičius viską, galiausiai tampa aišku, kad daugiau ar mažiau B. Vilimaitės novelių struktūra ir ritmas ima kartotis, todėl sunku įsiminti atskirus kūrinius, veikiau lengviau nusakyti visus pasakojimus kaip vientisą novelių rinkinį.

Šios knygos novelių pasaulis atspindi Sovietinio pasaulio griūties metus – ryškus socialiai neteisingo pasaulio vaizdavimas, dažniausiai – daugiabučių rajonai, kuriuose slypi tik iš pirmo žvilgsnio nieko neypatingi veikėjai. Novelių „svoris“ jaučiamas veikėjų likimuose, tarpusavių santykių situacijose ir, žinoma, jų ribotose ir sunkią realybę charakterizuojančiose profesinėse pareigose. Nors B. Vilimaitė politiškai nesistengia kritikuoti sistemos, tačiau akivaizdu, kad veikėjų likimai „mindomi iš viršaus“ ir dauguma pilkų, niūrių, piktų žmonių charakterius kuria, rodos, ne jų prigimtis, o nužmoginanti brutali socialinė kultūra, kuri stumia žmogų laužyti teisingo ir idilinio pasaulio vaizdinį. Iš esmės toji kultūra susijusi ne vien su Sovietų sąjungos paskutiniuoju dešimtmečiu, bet ir su pirmaisiais Nepriklausomos Lietuvos metais, kada griuvus imperijai mūsų tautos socialinis pasaulis susvyravo ir pirmieji penkeri metai itin smarkiai luošino žmonių likimus. Apie šį laikotarpį, tarpusavio žmonių santykius ir akivaizdų „meilės badą“ kūrė B. Vilimaitės kūrybai gimininga Vanda Juknaitė knygose Stiklo šalis bei Išsiduosi. Balsu. 

B. Vilimaitės dėmesys socialinei aplinkai nėra vienintelė svarbi tema. Daug temų susieta su lietuvių tautos tremtimi – reikšminga tautos atmintimi. Novelė Užpustytas traukinys (kaip ir rinkinio pavadinimas) stengiasi pasakyti, kad tremties atmintis žmoguje niekur nedingta ir analogiškai atsikartoja kasdienybėje. Senukas traukinyje lieka su vaiku, tačiau kažkur jo atminties tremtyje jis yra kitame traukinyje, kuris paleidžia tremtinius į Sibirą. Tokių paradoksalių aliuzijų į skaudžią okupacijos patirtį novelių galima rasti ir daugiau. 

Jau minėtas trapus moters pasaulis taip pat labai svarbus. Moteris motina, moteris žmona, studentė, kaimynė ir t. t. Daug įvairių tapatybių, tačiau akivaizdu, kad novelėse vaizduojamos moterys turi sunkią egzistencinę naštą – pareiga išmaitinti vaikus, išgyventi, mylėti gyvenimą. Tai toli gražu neprimena populiariosios literatūros moterų charakterių, moterų, kurias kamuoja banalios santykių ir nemeilės problemos, B. Vilimaitės moterys prislėgtos, jos tyliai kenčia šio pasaulio naštą ir vienatvę, laiko save iš paskutiniųjų, o kartais ir neatlaiko.

Dar vienas svarbus kūrinių leitmotyvas – mirtis. Mirties paženklinimu prasideda ir novelių rinkinys, kada moterys susirenka į Onos laidotuves ir apmąsto pagarbą jas išauginusiai moterį. „Prisilietimas“ prie mirties novelėse kartojasi nuolat, tačiau „priėjimas“ vis kitaip subtilus. Kartais atrodo, kad autorė apžiūrinėja savo moteriškomis rankomis mirties reiškinį iš įvairiausių žiūros taškų kaip kokį sniego rutulį. Subtilios užuominos, aliuzijos į Biblijinius pasakojimus, lakoniškumas, dėmesys įvykio fragmentui kuria lyrinės novelės žanrą, o tai viena iš modernios novelės žanrų ypatybių.

Ne siužetas Užpustytas traukinys novelėse yra svarbiausia, bet žmogaus likimas, padiktuotas realybės impulso. Neretai skaitant atrodo, kad B. Vilimaitė skaitė ir regėjo pernelyg daug negatyvios kriminalinių istorijų, nes dauguma novelių, kad ir kaip jautriai ir subtiliai parašytos, jų situacijos itin niūros, skaitytos žiniasklaidoje – apie žmogžudystes, padegimus, prievartavimą, vagystes ir t. t. Rodos, kitaip negalėjo ir būti, nes novelės rašytos ypatingu Lietuvai laikotarpiu, kai politinės ir socialinės permainos keičia žmonių vertybių sistemą, o kartais destruktyviai griaunamąja jėga – naikinant žmogų dvasiškai iš vidaus.

Nepaisant niūrių realistinių temų, rinkinyje galima aptikti ir simbolinių novelių, kurias vaizdiniais būtų galima lyginti netgi pasakomis, pvz., novelė Pelytė, kurioje pasakojama kone metaforomis apie tėvo ir dukters santykius. O štai novelė Stebuklų nebūna pasibaigia kone kaip Kafkos Metamorfozėje – realybę pranoksta sapnų ir fantazijų pasaulis. 

Norėtųsi apibendrinti B. Vilimaitės Užpustytą traukinį keliais sakiniais: tai savitas rinkinys ir savitos novelės, kurios turi aiškią lakonišką loginę struktūrą, aiškų aktualijų lauką, kuris akivaizdžiai susijęs ne vien su mūsų istorine tautos atmintimi, bet turi subtiliai sukrečiančios egzistencinės jėgos. Meniškai vertinga, įdomi ir unikali knyga, kuri turėtų patenkinti subtilų ir išrankų skaitytoją, kuris iš literatūros tikisi ne vien istorijos ir patrauklių nuotaikų asortimentą, bet ir intuityvių teksto struktūrų – ypač ritmo, egzistencinių pajautų, aktualumo ir tai, kas būdinga geroms novelėms – prasmių vibracijos skaitytojo galvoje, perskaičius paskutinį sakinį.

Jūsų Maištinga Siela

Aktualijos: Mirė Leonidas Donskis, mirė "Skersvėjų filosofas"

Sveiki, 

Šiandien mirė Leonidas Donskis. Prieš daugel metų buvau atsidūręs visai šalia. Tai buvo Vilniaus knygų mugė. Kažkokia pusiau valgyklos salė, kurioje užsisakę kavos su draugais ilsinome kojas, o prie gretimo stalo Leonidas Donskis kažką aiškino ir dėstė įvairiausio plauko žmonėms. Palinkęs kažkuris iš draugų man sako:

 

– Žiūrėk, čia gi Donskis!

– Kas tas Donskis? – beveik vyptelėjau.

Nepažinojau. Apskritai jo net nežinojau, bet atsisukau pasižiūrėti.

Knygų mugės stalelis buvo panašus į Jėzaus Kristaus paskutinę vakarienę. Žinoma, Leonidas – viduryje, visi kiti (kaip Leonardo da Vinčio paveiksle), palinkę klausėsi jo aiškinimo. Tąkart man tas Dosnkis buvęs nebuvęs, tačiau vėliau...

... vėliau, po visų Europos Parlamentų, knygų, šimtų straipsnių, televizinių laidų ir net (OMG!) Donskis iš tikrųjų net mane priėmė Facebook‘e į draugus. Paskutiniuosius metus skaitydavau jo ilgus „postus“ ir semdavausi kažin kokių dorai sukramtytų idėjų. Leonidiškų idėjų. Net vardas man asocijuojasi kažin kodėl su Antikos filosofais. Taigi.

Šiandien darbe sužinojau, kad Leonido Donskio nebėra. Nebėra doro ir idėjinio žmogaus. Mirė neįtikėtinoje vietoje – Vilniaus oro uoste. Sako, jo širdis. Pamaniau pirmiausia ne apie tai, kad niekada nebeskaitysiu jo įrašų Facebooke, bet apie doro žmogaus mirimo vietą. Karma? Matrica? Gyvenimo programa? Ženklas? Kažkieno kelionių pradžia, kažkieno pabaiga – oro uostas. Jei rašyčiau kokį apsakymą, visai būtų įdomu parašyti apie tai, kaip Donskis gyvena toliau oro uoste, kaip jis stebi gyvuosius, apmąsto besikeičiantį laiką, kaip tauta sutinka olimpiečius, kaip emigruoja bėdų prispausti tautiečiai... Vaiduoklis, įkalintas kelionių sankryžoje. Tik pamanykit, oro uoste. Liks kaip skersvėjų filosofas. Liks Leonidas. 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Mapplethorpe: Pažvelk į nuotraukas" / "Mapplethorpe: Look at the Pictures"

Sveiki, skaitytojai, 

Šiemet Emmy apdovanojimams nominuotas biografinis filmas „Mapplethorpe: Pažvelk į nuotraukas“ (angl. Mapplethorpe: Look at the Pictures) (2016), kuris pasakoja apie Robert Mapplethorpe (1946-1989). Šis asmuo vienas žinomiausių devinto dešimtmečio fotografų, fotografavęs nuo tokių žinomų žmonių kaip Madonna, Blonde iki Arnoldo Švarcnegerio, nuo subtilių gėlių iki gėjų pornografijos su sadistinėmis scenomis. Tai tos seksualinės revoliucijos kartos menininkas, kuris nesirinko itin padoraus kelio ir gyveno taip pat nevaržomai, kaip ir vaizdavo žmones savo fotografijose.

Šis dokumentinis filmas yra apie jo gyvenimą ir asmenybę. Nemeluosiu, daugelį tikriausiai gali šokiruoti ryškūs ekshibisionistiniai kadrai ir fotografijos. Daug homoseksualios erotikos, BDSM ir fetišistinių kadrų, tačiau nereiktų visko suabsoliutinti ir iškart teisti. Manau, kad šis šokiruojantis filmas puikiai nusako ir tą kitokio meno pasaulį, kuris mums galbūt net neprieinamas arba nesuvokiamas kaip menas, nes pornografijos mes apskritai nesame linkę laikyti menu. Filmas, kaip ir daugelis dokumentinių kūrinių, apima visą žymaus fotografo gyvenimą – pasakojama apie vaikystę, santykius su tėvais, ankstyvas meninis potraukis fotografijai bei baigiant tuo, kaip jis mirė nuo AIDS.

Kaip visada menininkų gyvenimai būna pilni pikantiškų niuansų, taip ir šio fotografo: jis gyveno su moterimi, tačiau neslėpdamas miegojo su tiek vyrų, kiek tik pajėgė, tačiau jo darbas nenuėjo veltui. Padaryta šimtai tūkstančių kadrų, išleistas ne vienas fotografijos albumas – apie jų koncepcijas filme taip pat užsimenama. Labiausiai, žinoma, šokiruoja įvairūs aktai ir meniškos nuotraukos su vyriškais lyties organais. Keletas atvirų nuotraukų, kad ir ta garsioji, kur jis pats į išangę susikišęs botagą, nuolat šmėžuoja kadre, todėl filmas gali itin patikti laisvamaniams menininkams ir tiems, kurie į pasaulį žvelgia šiek tiek beprotiškai.

Apskritai man filmas patiko, nors jis Emmy statulėlės ir nepelnė, tačiau įdomi asmenybė, gyvenimas, laisvas požiūris į meną ir seksą apskritai plečia kiek kitokį suvokimą apie mus pačius, kurie esame linkę gyventi padoriai, tačiau retsykiais akivaizdžiai pasvajojame apie kur kas labiau palaidą gyvenimą, o gal net kai kurie vieną sako, o kitą daro. Bet galiausiai tai filmas ne apie palaidūną, bet apie asmenybę, kuri ir stebina, ir kažkuo visgi galima tam žmogui pavydėti. Mėgstu tokius dokumentinius filmus, todėl „prie progos“ pažiūrėkite, jeigu netingite.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 75/100

IMDb: 7.6

Jūsų Maištinga Siela