Sveiki, kino pasaulio
žmonės ir praeiviai,
Pastaruoju metu esu nutolęs nuo kino. Vakarus „suvalgo“
kokia nors įtraukaus serialo serija, o rimtesniam ir įdomesniam kinui nebelieka
laiko. Bet norisi vėlei kino įtraukties, pasinerti į nepriklausomo kino
istorijas, nematytas perspektyvas, o labiausiai, noriu likti apstulbęs ir paveiktas.
Šitaip nutiko, kai visai neseniai žiūrėjau norvegų režisierės Emilie Blichfeldt
filmą „Bjaurioji poseserė“, kai kas verčia kaip „Bjaurioji įseserė“
ar net „Bjaurioji pamotė“ (Norv. Den stygge stesøsteren) (2025).
Iš filmo tikėjausi patetiškos rokoko stiliaus juodojo
humoro lengvos parodijos su saikingais ir kiek absurdiškais siaubo elementais. Žmonės,
nieko panašaus! Filmas „Bjaurioji poseserė“ iš esmės nukelia į tariamą
karalystę, kuri tarsi galėjo būti ir visai tikra istorija, įrėminta rokoko
stiliaus rūmuose, kuriuose įvyksta Š. Pero pasakos „Pelenė“ interpretavimas. Iš
vienos pusės istorija siurrealistinė, iš kitos – kur kas siaubingesnė, nei
pasaka. Žanrų sintezė ir stilius – vienas puikiausių šio filmo pavykusių
elementų.
Visi žino, apie ką pasaka „Pelenė“, šįkart dėmesys ne
Pelenei, o vyriausiajai pamotės dukrai Elvirai,
kuri tampa savo motinos grožio projektu. Karalystėje paskelbiama, kad princas
ieško nuotakos ir tam be proto imasi ruoštis pačios gražiausios šalies
merginos. Jos ruošia šokį, meta svorį, darosi beprotiškai skausmingas
operacijas ir visas tas procedūras tenka iškęsti Elvirai, kuri, prisiskaičiusi
svajingų pasakojimų apie princą, trokšta už jo ištekėti ir įgyvendinti motinos
troškimus. Galiausiai, pagal Pelenės pasakos struktūrą, aišku, jai
nepavyksta...
Bet svarbiausias dėmesys yra tam, kad Evira yra savo
aplinkybių ir tironiškos motinos auka, kas visiškai neakcentuojama
literatūrinėje pasakoje. Režisierė hiperbolizuoja „standartinio grožio“ reiklumą,
nes būti tobulai, reiškia, gyventi nuolatinėje disciplinoje ir emociniame bei fiziniame
skausme. Filme Elvira praryja kaspinuočių kiaušinėlį, kad sulieknėtų, kapoja
savo kojų pirštus, kad užsimautų mažesnį batelį, leidžiasi luošinama kaltu, kad
nosis neturėtų kuprelės ir badauja, apimta sukurtos obsesijos, kad ji būtinai
turi ištekėti už princo. Elvira tampa ne tik motinos projektu, bet ir savo sukurtų
troškimų vergė.
Tai siaubinga istorija, bet pavykusi taip puikiai, kad
stebėjausi viso filmo tekstūra ir provokacijomis. Kiekvienas sprendimas,
kiekvienas žingsnis naikinti save dėl tobulumo veda į šių dienų grožio iškreiptus
standartus. Filmą riektų pamatyti moterims ir vyrams, kurie gulasi po
skalpeliais ir pumpuodami į savo kūną chemiją, nori atrodyti kuo nenatūraliau,
o iš esmės tenori paslėpti neįtinkančius trūkumus, kuriuos susigalvojo ir
įteigė, norėdami būti kaip ir visi.
Filmas nėra didaktinis, tačiau visos jo siaubo formos
veda į socialinę šių dienų kritiką. Iš tikrųjų nauja „Pelenės“ interpretacija
tampa šių dienų tikrovės iškreipto grožio ir standarto nemaloniu veidrodžiu,
apgaubtu prigimtinio kūniškumo, erotizmo, baimių, nuojautų ir obsesijų,
kylančių iš spaudimo nebūti bloga, prasta, negraži. Elvira išgyvena daugybę
stadijų, kol ją nuveda prie gyvenimo suluošinimo. Filmo pabaigoje ji it elgeta
vaikšto ant rankų, bet pagaliau ji šypsosi natūraliai, nes sumokėjo visiško
grožio praradimo kainą, bet susigrąžino savo individualumą ir laisvę būti
tokiai, kokia yra. Manau, filmas nepaprastai išraiškingai aktualus šiandien, o
jo skandinaviška siaubo ekspresija primintų šiek tiek Yorgos Lantimas filmą „Favoritė“:
veikėjos varomos pragaištingų obsesijų tampa aplinkybių marionetėmis, o mums,
žiūrovams, tiesioginiu mūsų pačių veidrodžiu. Filmas labai patiko!
Mano įvertinimas: 9.5/10
Kritikų vidurkis: 70/100
IMDb: 7.0
Maištinga Siela
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą