Filmas: "Šaltasis karas" / "Cold War" / "Zimna wojna"

Sveiki,

Nusprendžiau metus užbaigti su išties geru filmu, nes paskutiniu metu niekaip nerandu jokios geros juostos tarp tų išliaupsintų filmų – matyt, tokia jau dalia, kad su metais vis sunkiau aptikti ką nors ypatingo, nes tampu tiesiog pernelyg reiklus. Lenkų filmas, kurį jau laiko šedevru, pavadinimu „Šaltasis karas“ (lenk. Zimna wojna) (2018) ką tik pelnė daug svarbių Europos kino akademijos apdovanojimų ir yra rimtas pretendentas laimėti „Oskarą“ 2019 metų kino sezonuose.

Kalbant apie patį filmą, nuo pat pirmųjų kadrų traukia savo sakralia ir unikalia raiška. Juodai baltame filme viskas daugiau ar mažiau labai skoninga ir estetiška ir, žinoma, mums, lietuviams, filmas dvelkia laikmečio nostalgija, nors mano karta negyveno ir nepatyrė sovietmečio ir Šaltojo karo, tačiau dėl tautinių motyvų, ideologijos, kažin, ar rasime labiau artimesnę tautą už lenkus...

Visgi filmas ne apie Šaltąjį karą, veikiau tai tik istorinis kontekstas, nusidriekęs per du dešimtmečius, tikrasis šaltasis karas yra dviejų įsimylėjėlių muzikantų tarp Varšuvos ir Paryžiaus širdyse, kurie kaip du ožiai vis susibėga, kad patirtų meilę, bet po to vėl išsiskiria... Iš esmės juk paviršutiniškai siužetas yra super banalus: myliu-noriu-negaliu. Visais atžvilgiais tokios meilės peripetijos tampa klasikiniu absurdu, tačiau P. Pawlikowskis randa būdų ir formų, kaip klasikinį siužetą paversti spindinčiu melancholišku brangakmeniu. Pasakojimo forma, maniera, susitelkimas į natūralias detales, gyvus charakterius išties stebina ir priverčia ne kartą kilstelėti antakį ir pasakyti: kaip paprasta, bet kaip tai puikiai veikia!

Nuostabus lenkų aktorių duetas Joanna Kulig (man jau žinoma iš ankstesnių filmų) bei Tomasz Kot buvo tokie organiški, kad nejučia prisiminiau iš tikrųjų seną gerą Holivudą, kada tokie gražuoliai įsimylėdavo tokias gražuoles ir būdavo tokie nutrūktgalviški... Sąsajų su senuoju nespalvotu kinu ypač daug. Galiu pasakyti, kad lyginant su šio režisieriaus ankstesniu daug kam stogą nunešusiu tyliuoju filmu „Ida“ (2013), man „Šaltasis karas“ įtikinamesnis, jaukesnis ir tikresnis visomis prasmėmis. „Ida“ man buvo pernelyg tylus, pernelyg pauzuojantis, reikalaujantis pauzėse žiūrovui susikurti prasmes, perdėm, tokiu atveju man vėrėsi tiesiog negyvumas, bet „Šaltajame kare“ viso to nebelieka, todėl man jis paliko išties labai gerą įspūdį.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 91/100

IMDb:7.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pirmoji reformuota bažnyčia" / "First Reformed"

Sveiki,

Labai ilgai laukiau režisieriaus Paul Schrader, kuris parašė scenarijų filmui „Taksi vairuotojas“ (1976), naujausio filmo „Pirmoji reformuota bažnyčia“ (angl. First Reformed) (2017), kuris buvo šitaip išliaupsintas kino kritikų. Ši istorija pasakoja apie liuteronų pastorių, kuris rengiasi 250 metų bažnyčios šventei, bando išspręsti savo problemas, girtas rašydamas klaikų dienoraštį ir padėti vietos jaunai porelei, kovojančiai prieš taršą ir klimato kaitos pokyčius.

Tiesą sakant, sunku man paskutiniuoju metu su kino filmais. Absoliučiai nusiviliu į srautą patekusiais „rimtomis“ juostomis, nes joms nebepavyksta absorbuoti mano emocijų, nebepalieka diskusijų lauko, apmąstymų. Panašiai ir su daug žadančiu „Pirmoji reformuota bažnyčia“, kuris veikiau labiau ne tiek trileris, kiek simboliškas rimtas manifestas, bandymas susieti šiuolaikinę pasaulietinę kovą su liuteronų bažnyčios tradicijomis... Galima sakyti, kad tai pavyko, kad pavyko režisieriui išgauti ir filosofinį lygmenį, kiek pernelyg pamokslaujantį, kiek gal per daug angažuotą religine maniera, bet iš esmės filmas nepatogus dėl savo keistos ir lėtos tėkmės, plepėjimo. Lyg filme vyksta visko labai daug, tačiau tarsi ir nieko nevyksta, tarsi esminiai dalykai būtų nesvarbūs, pavyzdžiui, vieno vaikino savižudybė, kuri turėtų sukrėsti, bet tampa kažkokia keista teatrinė dekoracija, pilant jo pelenus į užteršta surūdijusiais laivais vandenį.

Filmas lyg ir rezonuoja natūralizmu, tvirtais ir esminiais pasikalbėjimais tikėjimo prasmėmis, bet iš esmės juntamas ir pauzavimas, kažin koks šaltumas ir absoliutus negyvumas. Tai vienas iš tų filmų, kuris sukelia gana prieštaringus jausmus, kuris turi ir gerų savybių, gerą istorija, keistą režisūrą – o aš taip mėgstu keistas režisūras, – bet visumoje filmas nesukėlė emocinio pliūpsnio. Priešingai – vertė abejoti tiek istorija, tiek veikėjų sprendimais, tiek pačia filmo kokybe. Bet neabejoju, kad ši kiek nestandartinė juosta ras tarp gurmanų savą žiūrovą.

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 85/100

IMDb:7.1

Jūsų Maištinga Siela

Geriausios 2018 metų mano perskaitytos knygos: Top 10!

Sveiki,

Šįkart bandysiu apžvelgti per pastaruosius metus perskaitytas knygas, apibendrinti (galbūt labiau net sau asmeniškai susistyguoti), kas nuvylė, kas nustebino, kas pateisino lūkesčius. Mano šių metų literatūros sąrašuose labiau dominuoja dar šiais metais išleistos knygos, bet į jų sūkurį pakliuvo ir seniau ir netgi labai seniai išleistos knygos. Kadangi mano prioritetas – šiuolaikinė literatūra, todėl šiemet orientavausi būtent į šių dienų literatūros srautą, tiksliau – į elitinę verstinę literatūrą, kuri kad ir „elitinė“, tačiau ne visada pateisindavo mano lūkesčius.

Smagu, kad pernai buvau numatęs daugiau dėmesio skirti tiek lietuvių autoriams, tiek dokumentinei prozai, todėl šiemet atsirado daugiau topų, kada galiu daugiau knygas reitinguoti pagal žanrą. Žinoma, tai leido ir rekordinis perskaitytų knygų kiekis, kuris mane itin džiugina, nes nesitikėjau sumušti pernykščio 40 knygų rekordo, bet visgi pavyko, nepaisant, kad daug žiūriu kino ir užsiimu kitomis veiklomis, tačiau literatūra yra, sakyčiau, jau kokie antri-treti metai iš esmės privilegija tarp kitų meno šakų.

Pernykščius topus galite pažiūrėti čia: 2017 sąrašas.

Užpernykštis topas: 2016 sąrašas.

Už užpernykštis sąrašas: 2015 topas.

Bandžiau savo kukliu fotoaparatu „apžioti“ visas šiemet perskaitytas knygas, tačiau į kadro visos net nebepateko, tad dalijuosi su knygofilais taip, kaip pavyko padaryti. Smagu, kad šiemet daugiau teko perskaityti lietuvių poezijos – tai nutiko rudenį, kada užsinorėjau kažko aiškaus ir jautraus, todėl „bridau“ į per paskutiniuosius metus išleistus poezijos rinkinius.

2018 metų statistika:

Iš viso perskaityta: 50 knygų.

Verstinės knygos: 35 knygų.

Lietuvių autorių knygos (įskaitant ir vaikų bei paauglių literatūrą): 15 knygų.

Poezijos: 4 knygos.

GROŽINĖS VERSTINĖS LITERATŪROS TOP 10!

Pernai labai pūčiausi, kad perskaičiau itin daug kokybiškos literatūros ir labai sunku reitinguoti. Šiemet absoliučiai esu pasimetęs, nes beveik visos knygos buvo vertos laiko, nes suteikė daug džiaugsmo ir apmąstymų. Dabar, žvelgiant jau iš metų galo perspektyvos, knygos gali atrodyti kiek kitaip nei tuokart, kai rašiau recenzijas, tad nenustebkite dėl prieštaravimų. Visgi vadovausiuosi, kaip visada, subjektyviais potyriais, atmintimi ir nostalgija, todėl gal net kokybiškesnė knyga gali atsidurti visai gale, bet sakau, šiuo atveju esu nepakaltinamas.

P. S. Paspaudę ant nuorodų, atidarysite mano rašytą knygos recenziją.

1. Philippe Claudel – „Brodekas“. Ilgai laikiau šią knygą atmintyje. Manau, ji viena geriausių šiemet skaitytų knygų. Jau esu įsigijęs šio autoriaus „Pilkosios sielos“, galbūt tai viena iš tų priežasčių, kodėl jis pirmoje pozicijoje, kad perskaitęs ėmiau žaibiškai dairytis, ką dar turime šio prancūzo autoriaus ir radau! Magiško, gotiško, kone Brolių Grimų atmosferos knyga apie Holokaustą. Padarė neišdildomą įspūdį.

2. Norvegų rašytojas Roy Jacobsen – „Neregimieji“. Nežinau, su kokia knyga dar šiemet galima sulyginti šį perliuką. Viena iš tų retesnių knygų, kurios galėjo nesibaigti. Ypač pirmoji knygos dalis labai patiko, ta šiauriečių meilė, filosofija... Romi, nešokiruojanti, bet velniškai užburianti savo estetika ir atmosfera. Labai tikiuosi, kad sulauksime tęsinių.

3. Toni Morrison – „Mylima“. Pritrenkianti, šokiruojanti, jautri, magiška, žiauri knyga, apdovanota Pulitcerio premija. Manau, ją sėkmingai galėtų perleisti koks Sofoklis kultinių knygų serijoje, nes knyga lietuviškai išleista 2000 metais ir ją įsigijau skaitytų knygų knygyne. Apie juodaodžių vergystės laikus, aprašytus su pritrenkiančia literatūrine išmone ir jautrumu. Labai patiko ir labai rekomenduoju gurmanams.

4. Arundhati Roy „Didžiausios laimės ministerija“. Šiai indų rašytojai po tiek metų vis tiek pavyko mane pritrenkti savo didžiuliu jautriu ir sudėtingu epu, per kurį vibruoja visa Indijos istorija. Sodri, giliamintė istorija tiesiog kaip kaleidoskopas atveria ne tik egzotiškus vartus į Rytus, bet į kiekvieno iš mūsų gyvenimišką tragediją, valdomą korumpuotos politikos. Nuostabus literatūrinis perliukas.

5. Amor Towles „Aristokratas Maskvoje“. Puikus literatūrinis brangakmenis, leidžiantis vėlei patirti didžiosios auksinės rusų literatūros susigrąžinimo ir skaitymo malonumą. Tiesą sakant, kai nesitiki nieko iš knygos, gauni visada su kaupu ir dar daugiau. Tai knyga – skaitymo malonumas apie rusų tautos tragedijos atspindžius. Išmoninga, jautri, įstabi ir kruopščiai su istorine išmone parašyta knyga, kurią siūlyčiau, aišku, būtinai gurmanams.

6. Leila Slimani „Žmogėdros sode“. Po „Lopšinės“, nuo kurios negalėjau atsiplėšti ir kuri buvo viena geriausių 2017 metais perskaitytų knygų, manau, „Žmogėdros sode“ irgi ne ką mažiau provokuojantis kūrinys,  ambicingas, žiaurus, įtraukiantis ir šis man taip pat labai patiko kaip ir „Lopšinė“. Jautriai, bet nesentimentaliai parašyta knyga, kuri „prabėgo“ pro akis kaip filmas. Tiesiog skanėstas.

7. Eleanor Catton „Šviesuliai“. Vis galvoju, kokia ši rašytoja turi būti geniali, kad šitaip tiksliai ir matematiškai sukurtų šios didžiulės knygos struktūrą. Knyga, apdovanota Man Booker apdovanojimu, stebina savo gurmaniška dikensoniška teksto tėkme, įdomiomis laikmečio detalėmis ir tai... tiesiog nepamirštamas kūrinys. Gal kai kam atrodys nuobodokas, užtęstas, tačiau man šis kūrinys išties labai įsiminė.

8. Nancy Huston „Dolce agonia“. Nepaprasta istorija primine J. Joyce „Mirusiuosius“. Itin talentinga technika parašytas romanas, kuris ne tiek stebino ir šokiravo savo istorijomis, kiek pasakotojo perspektyvomis, mokėjimu aprėpti tuos veikėjus kaip šachmatų lentą ir valdyti tarsi jis būtų dievas. Malonus ir įsimintinas gurmaniškas skaitymas.

9. Ann Patchett „Vieningieji“. Galimas daiktas, kad šis kūrinys turėjo būti aukščiau, bet neišeina visko sutalpinti. Vienas geriausių romanų, kuris atgaivino mano tikėjimą amerikietiška literatūra. Daug nostalgijų paliekantis kūrinys, parašytas talentingai ir planingai apie šeimų ryšius ir gyvenimą plačiąja prasme. Manau, ateinančių metų pradžioje pagaliau pavyks perskaityti ir naujausią šios autorės knygą „Nuostaba“. Bet „Vieningieji“ išties yra labai ypatingas romanas.

10. David Grossman „Užeina kartą arklys į barą“. Man Booker International apdovanojimu įvertintas kūrinys išties labai jautrus, įtraukiantis ir išmoningas. Per parodijos formą nupasakojamos vaikystės traumos, knyga išties giliai kabino, kad net tekdavo daryti per skaitymą pertraukas, kad būtų galima viską „suvirškinti“. Puikus kūrinys.

Kas nepateko į topą, bet buvo ant paties slenksčio?

Tokių knygų dar bent dešimt. Sunku dabar ir paaiškinti, kodėl jų neįtraukiau į dešimtuką, nors ir labai norėčiau ir buvo gaila, kad jie liko už borto. Visų pirma mano labai vertinamo Pietų Afrikos rašytojo J. M. Coetzee „Lėtas žmogus“, kuris savo pritrenkiančiai įtaigia maniera vėlei sugebėjo suklusti ir įsijausti į pasakojimą. Manau, be jokios abejonės į topą turėjau įtraukti YaaGyasi „Auksinės šaknys“ – išties sodri ir sudėtingai parašyta knyga, kuri artima T. Morrison „Mylimai“. Taip pat tope turėtų busi Jose Saramago „Kainas“, kurį pavadinčiau bene plačiausiai interpretuojamu kūriniu su bibliniais motyvais, provokatyvi, aštri ir įsimenanti.

Neįmanoma nepaminėti tokių perliukų kaip VirginiaWoolf „Tarp veiksmų“ – laba stipri literatūra, išmonė, ištarmė ir kaip niekad aktuali skilinėjančiai Europai. Dievas mato, „Alma littera“ pradeda leista kai ką ypatingo (dar manęs laukia „Niksas“, bei „Laukinis“), bet verta paminėti prancūzų rašytojo Didier Decoin „Karpiai imperatoriui“, kuri tapo estetiškiausia, tapybiškiausia ir viena egzotiškiausių knygų šiemet.

Šiemet kaip niekad mažai skaičiau leidyklos Tyto alba knygų. Be N. Huston romano, žinoma, įsiminė knyga M. Pessel „Naktinisfilmas“ – hipnotizuojantis skaitymas, tik gal kiek erzino holivudiniai ir neįdomūs tarpusavių veikėjų santykiai, tačiau pati atmosfera išties pritrenkianti. Verta paminėti S. Schweblin „Prieraišumolaisvė“, kurią pavadinčiau vienu netikėčiausiu skaitinių šiemet, kuris, kaip ir George Saunders „Linkolnas bardo“, yra taip pat netipinis literatūrinis tekstas, atsiradęs iš postmodernizmo tradicijos – eksperimentinio rašymo. 

Julian Barnes „Laiko triukšmas“ daug kam buvo kaip vienas geriausių tekstų, man jis pasirodė irgi įdomus, bet iš esmės ne tas kūrinys, apie kurį pagalvočiau tope. Smagu, kad po šitiem metų grįžau prie Haruki Murukami „Kafka pakrantėje“, kuris man patiko, priešingai nei „Avies medžioklė“, tačiau nepasakyčiau, kad tai „mano sielos“ literatūra. Bandžiau susigrąžinti Ian McEwan per seną jo Booker įvertintą knygą „Amsterdamas“. Patiko, tačiau pabaiga pernelyg nuspėjama ir banali, tad tikriausiai savo romano „Šeštadienis“ pats ir nebepralenks. Richard Flanagan „Siauraskelias į tolimąją šiaurę“ irgi daug kam buvo vienas stipriausių kūrinių 2017 metais, aš spėjau perskaityti tik šiemet, tad galiu pasakyti, kad knyga stipri, tačiau tie nusaldinti holivudiniai romantiniai flirtavimai labai jau neskaniai derėjo prie tokios rimtos literatūros. „Vakaro miglų sodas“ ir „Esekso slibinas“ – rimti vasaros skaitiniai, patiko, įtraukė, tačiau nepasakyčiau, kad norėčiau įtraukti juos į topą, kaip beje, visų išgirtą K. O. Knausgard „Mano kova: Mirtis šeimoje“, kuri man pasirodė lėta, pakankamai įdomi, tėkni, tačiau vietomis tekdavo ir pasikankinti dėl bereikšmio užtęsimo. Gerai pagalvočiau, ar norėčiau skaityti antrąją dalį...

Daugiausia šiemet skaičiau „Baltų lankų“ knygas, manau, šioji leidykla daug investuoja į rimtą ir nepaviršutinišką literatūrą. Tikiuosi, kad „Tyto alba“ dar sugebės mane sudominti ateityje, nes paskutiniu metu jos romanai ne itin patrauklūs, nors va, „Anglai keleiviai“ iki šiol laukia savo eilės ir labai tikiuosi greitu metu perskaityti. Reiktų pagyrų „Sofoklio“ leidyklai, kuri išvertė pernykščius Man Booker‘ius, orientuojasi į Izraelio literatūrą ir norėtųsi, kad dar labiau verstų Lotynų Amerikos literatūros.

KAS 2018 METAIS NUVYLĖ?

Peržiūrėjęs knygas tikriausiai labiausiai nuvylė daug žadantis Jane Harper detektyvas „Sausra“. Skaičiau ir įsivaizdavau beskonę košę burnoje. Pernelyg viskas nuspėjama, atmosfera paviršutiniška, herojai holivudiniai, jų veiksmai pernelyg tipažiniai, lyginant su detektyvinėmis knygomis. Jau geriau perskaityti trumpą, bet įtaigią ir žaismingą vesterno dvasios įkvėpta Alessandro Baricco „Be kraujo“. Taip pat nejaučiu simpatijos suomių rašytojos Elina Hirvonen „Kai baigiasi laikas“ – beskonė, nors ir tema intriguojanti, tik šiuo atveju, esu matęs net daug stipresnių kino filmų nei šioji aktuali knyga, kuri visgi nepaiko įspūdžio. Daugiau tokių neįsimintinų kūrinių kaip ir nebuvo, nes itin kruopščiai renkuosi, ką skaityti ir dažniausiai neprašaunu.

KOKIE 2019 METŲ ORIENTYRAI?

Pas mane tiek daug dar neskaitytų knygų ir tikrai žinau, kad nespėsiu visų perskaityti, bet tam tikrus orientyrus, žinoma, turiu. Manau, tęsiu „Baltų lankų“ ir „Sofoklio“ rimtosios literatūros skaitinius. Manau, didelis pasirinkimas bus per artėjančią Knygų mugę, iš kurios anąkart grįžau plyštančiais maišais.

Manau, toliau tęsiu (ir gal net dar daugiau dėmesio skirsiu) dokumentinei prozai, ji paskutiniu metu mane itin domina. Paskutiniu metu labai domiuosi leidykla „Kitos knygos“, kurios knygos man labai patinka, bet niekaip neprisikasiau, tad po P. Smith „Tiesiog vaikai“ knygos ir dabar – M. Abramovič „Eiti kiaurai sienas“, manau, galiausiai perskaitysiu šios leidyklos seniau išleistus intriguojančius kūrinius, nes domina ne vien tik tradiciška elitinė literatūra, bet ir toji išmoningoji periferinė literatūra, kuri savo formomis ir temomis siūlo parsinerti į ilgas diskusijas. Labai norėčiau perskaityti „Paslaptingas augalų gyvenimas“, „Teritorija ir žemėlapis“, „Praregėjimas“, kurios vis laukia savo eilės... Manau, „Kitos knygos“ mano dabar geidžiamiausias taikinys.

Na, ir žinoma, visos kitos leidyklos mane domina, kurios dažnai nustebina. Kaip ir šiemet, manau, dairysiuosi Man Booker ir Man Booker International iš sąrašo išverstų knygų, taip pat ir klasikų, pavyzdžiui, Borgeso „Smėlio knyga“, kuri jau kokius tris metus laukia mano lentynoje. Žinoma, kaip visada dalį laiko skirsiu lietuvių literatūrai – Pirmosios knygos laureatams, Marijaus Gailiaus „Oro“, Tomo Venclovos „Nelyginant šiaurė magnetą“ ir kt. Nežinau, kiek pavyks įgyvendinti, nes dažnai „įšoka“ kokia nors netikėta naujiena, kurios tiesiog neįmanoma neperskaityti.

LIETUVIŲ AUTORIŲ GERIAUSIOS 2018 METAIS PERSKAITYTŲ KNYGŲ TOP 5:

Kadangi vaikų ir paauglių literatūros kūrinių šiame sraute nėra daug ir jie visi yra lietuvių autorių, manau, bus tikslingiausia juos čia priskirti ir bendrai aptarti.

1. Marius Povilas Elijas Martynenko „Be penkių pasauliopradžia“. Tikriausiai labiausiai diskutuotinas kūrinys šiemet lietuvių knygų baruose. Nuomonių apie jį labai daug, iš kritikų – daug kam šioji knyga pasirodė silpna, kai kuriems – tai naujasis kartos balsas. Aš manau, kad pernelyg susitapatinau su šio kūrinio pasakotoju ir pajutau tai, ką kiekvienas mano kartos (18-30 metų skaitytojas) jaučia. Tiems, kuriems to padaryti nepavyko, manau, knyga pasirodė tik sofistinis nihilistinis sentencijų kratinys. Galbūt. Man asmeniškai ši knyga, liaudiškai tariant, „palietė“.

2. Giedra Radvilavičiūtė „Tekstų persekiojimas“. Štai kitos kartos atstovė, kur kas žaismingesnė ir aptakesnė, kurianti ir žaidžianti literatūros klišėmis. Labai įsimenanti knyga, kurios negalėjau praleisti ir, žinoma, neapsirikau. Labai man patikęs šiųmetis lietuvių skaitymas.

3. Sigitas Parulskis „Amžinybė manęs nejaudina“. Išties S. Parulskio labai ilgai neskaičiau, buvau juo nusivylęs, tačiau ėmiau ir susigrąžinau prielankumą jo kūrybai. Išties jautri, subtili, įtaigi S. Parulskio proza, iškelianti ne vieną tapatybės problemą, atliepianti mūsų tautos nūdienos pasaulėjautą.

4. Laura Sintija Černiauskaitė „Šulinys“. Apie moterį, kuri įmetė savo vaiką į šulinį ir užuot sulaukusi pagalbos, pasaulis ją pasmerkė... Trumpame romane išties poetiškai, jautriai ir subtiliai pasakojama apie nuodėmės padarinius, nusidriekusius per ilgus dešimtmečius.

5. Rebeka Una „Atjunk“. Manau, vienas geriausių literatūros kūrinių, bandant pritraukti jaunąjį skaitytoją atvirkštinio pasaulio projekcija – uždraustos knygos, seksas, gamta, judrumas... Visiškai priešingai, nei dabar tėvai stumia vaikus į šią natūralumo bazę. Puikus būdas sužadinti įsivaizduojamas ateities realybes, patikrinti vertybes. Būtina perskaityti paaugliams.

KAS NEPATEKO Į TOPĄ?

Alvydas Šlepikas „Lietaus dievas ir kiti“, manau, jis vis tiek mano tope, nes sprendžiau ar L. S. Černiauskaitės proza, ar A. Šlepiko, nes jiedu man lygiaverčiai prozininkai ir man jiedu abu labai patinka. Tiesiog taip išėjo, kad užleidau į topą moterį, bet tai nereiškia, kad „Lietaus dievas“ kažkuo prastesnis kūrinys. Bent jau man.

Dainos Opolskaitės „Ir vienąkart, Riči“, nors aktualus ir lengvai paaugliui paskaitomas kūrinys, man pasirodė gal kiek per paprastas, primenantis Vytauto Račicko „Zuika padūkelis“ potekstes ir siužetines linijas. Nelabai sujaudino ir Kazio Sajos „...kurio nieks nemylėjo“, daug socialinių peripetijų, sunkių ir slogių, tačiau pritrūko biliūniško poetinio jautrumo. Štai Monikos Budinaitės „Selfų slėnis“ daug žadėjęs kūrinys, pretenduojantis į elitinę lietuvių literatūrą, tačiau visumoje tai socialinės klišių išnaros ir skauduliai, trūko kažkokių nestandartinių sprendinių. Jurga Vilė ir Lina Itagaki „Sibiro haiku“ visgi man patikęs ir jautrus kūrinys, kuris savo turiniu labai patiks jauniesiems skaitytojams, bet kai išgirdau vienos lituanistės pasipiktinimą dėl didžiųjų raidžių viduryje žodžių ir baisios grafikos, kuri, beje, man patiko, pagalvojau, ar tikrai gramatiškai šioji knyga nėra žalinga ir taip raštiškai menkstančioje kartoje? Čia jau atskiras diskutuotinas klausimas.

DOKUMENTINĖS, AUTOBIOGRAFINĖS LITERATŪROS TOP 4:

Kadangi dalį dėmesio skyriau dokumentikai, autobiografijai, manau, tikslingiausia juos būtų sureitinguoti atskirai. Taigi...

1. Patti Smith „Tiesiog vaikai“. Kai visi jau ją perskaitė pernai, aš tą padariau tik šių metų pavasarį ir, manau, tai viena geriausių (jeigu negeriausia) šiemet perskaitytų knygų apskritai. Nepaprastas literatūrinis juslingumas, įtaiga, šiluma ir 7-8 dešimtmečių Niujorko rekonstrukcija. Labai sužavėjusi knyga, kurią rekomenduočiau ne tik gurmanams, bet ir tiesiog nesudėtingų tekstų skaitytojams. Skaitoma ir kaip dokumentika, ir kaip autobiografija, ir kaip beletristinis tekstas.

2. Svetlana Aleksijevič „Cinko berniukai“. Ši dokumentinė proza nuginkluojanti. Kaip ir „Laikas iš antrų rankų“, taip ir šioji, daugiamatė literatūra, atskleidžianti žmogaus primityvumą ir sudėtingumą karo ir politinių manipuliacijų žemėje. Ar tikrai rusų kariai didvyriai? Kur yra moralė, kur yra idealas, o kur tik aklas žudymas? Labai rekomenduoju. Na, o mano lentynoje dar dvi liko neskaitytos šios autorės knygos, nežinau, kiek reikia stiprybės vėl pasiryžti ją skaityti, nes emocijų sukelia labai daug. Nepaisant visko, šios autorės knygos yra šedevrai. Ne kitaip.

3. Yuval Noah Harari „Sapiens. Glausta žmonijos istorija“. Pasaulį ir lietuvius intelektualus sužavėjusi knyga. Nepaprastai įtaigiai parašyta, tačiau manęs neapleidžia jausmas, jog visa tai melas. Tam turiu priežasčių, kadangi mūsų istorija iš esmės yra sufalsifikuota, moksliniai faktai, kuriais taip vadovaujasi rašytojas, išties stebina, bet... Mano šiandienos suvokimu, labiausiai iškrypęs mokslas yra istorija, kurią mums įpiršo kaip tiesą, o šioji knyga yra šio melo viršūnė. Visgi knyga labai gerai parašyta, kad nepatikėti neįmanoma. Tai melo istorijos triumfas.

4. Eckhart Tolle „Naujoji žemė“. Iš esmės net nežinau, kodėl jį palikau paskutinį, nes knyga, lyginant su „Sapiens“, yra pamatinė ir perspektyvi ateičiai. Ten tiek vidinių žmogaus galių pasireiškimo formulių, kad būtina ją perskaityti tiems, kurie domisi dvasinėmis praktikomis Vakarų pasaulyje.

Apskritai dokumentine proza nenusivyliau nė viena knyga. Matau tendencingą jos užgimimą mūsų verstinės literatūros sraute. Manau, kitąmet perskaitysiu jos dar daugiau.

LIETUVIŲ POEZIJOS TOP 4:

Kadangi poezijos knygų vos keturios, tad visas jas nesunkiai sureitinguosiu.

1. Gintaras Bleizgys „Xeranthemum“. Pasakysiu, kad šioji poezija iš visų perskaitytų pati pačiausia. Labai jautriai „užgriebė“, priminė M. Martinaičio poezijos skausmą ir ilgesį. Tokią „kraujuojančią“ poeziją aš mėgstu, su ja nesunku susitapatinti ir justi, pajusti, išjausti. Metų knygos rinkimuose balsuosiu už ją.

2. Dovydas Grajauskas „Apie reiškinius“. Vis abejojau, ar kartais neduoti antrosios vietos Gretai Ambrazaitei, tačiau ryškesni potyriai ir apmąstymai kilo po D. Grajausko poezijos. Labiausiai žavi sofistinė žodžių ir prasmių žaismė, išreiškianti cinizmą ir kartu paprastumą šio pasaulio abejingumui.

3. Greta Ambrazaitė „Trapūs daiktai“. Sunki ir slogi poezija, kuri sunkiai pasiduoda iššifruojama (čia apie tai mini ir M. Gailius), bet iš esmės, kad nelengvai perprantama, todėl ir įdomi. Turint galvoje, kad tai debiutantė. Visgi gotikinės poezijos mums tarp elitinių poetų labai trūksta.

4. Marius Burokas „Švaraus buvimo“. Įtariu 15min.t šiokiu tokiu šališkumu, kai rinkinį išrinko kaip geriausiu šiemet poezijoje užderėjusiu žiedu. Mano supratimu, tai šiek tiek primityvoka poezija, dvelkianti vaizdeliais, nors tam tikrų poetinių ambicijų yra. Sveikintina pozityvumo, švarumo pozicija, bet, kad ir kaip mėgčiau M. Buroką kaip žmogų, šis rinkinys buvo silpniausias iš visų. Beje – nuostabus knygos dizainas!

Tai tiek šiais metais apie knygas ir literatūrą. Šitiek geros literatūros! Širdis džiaugiasi. Visiems dėkoju, kas šiemet mane skaitėte ir laukėte recenzijų. Kitais metais irgi ketinu rašyti ir dalytis informacija apie skaitinius. Laukiu Jūsų pastebėjimų ir komentarų.

Jūsų Maištinga Siela

Knygos: Marina Abramovič "Eiti kiaurai sienas", Eka Kurniawan "Grožis lyg žaizda", Ali Smith "Ruduo"

Sveiki,

Vakar prieš miegą įsikibau į Marinos Abramovič knygą „Eiti kiaurai sienas“. Rytinis siuntinys privertė šyptelti, nes dar prieš geras kelias savaites sapnavau, kad turiu šias tris knygas nedelsiant perskaityti. Ypač Abramovič! Kol kas esu labai patenkintas šiomis knygomis ir... Kaip ten sakoma? Apetitas atsiranda bevalgant.

Vakar užsistovėjau knygyne. Tiek daug knygų, kurias, rodos, privalau perskaityti. Ypač kai kurias ezoterinės ir dvasinės knygas, nuo kurių buvau kurį laiką nusigręžęs. Varčiau vieną, varčiau kitą... Rodos, kad reikia tos ir anos, va, ir ta gera. Protu suvokiu, jog visa tam paprasčiausiai neturėsiu fizinio laiko ir niekada neperskaitysiu. Kitą vertus, ar reikia viską, kas traukia iš tikrųjų suskaityti? Knygų pasirinkimas didžiulis, jau net nebereikia rinktis geros knygos iš vidutinę vertę turinčios knygų stirtos, spėk tik išsirinkti rekomenduotas ir geresnes iš tų pačių pačiausių srauto ir, žiūrėk, vis tiek ne viską pavyksta apžioti. Kartais nesuprantu, ko labiau reikia – grožinio teksto, dokumentikos ar gyvenimą įkvepiančios knygos... Reikia su tokia sumaištimi tikriausiai susitaikyti ir mėgautis šia akimirka ir negalvoti apie srautus. Juk ir nuo stalo, sakoma, reikia pakilti pavalgius taip, kad dar jaustųsi šiek tiek alkis.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Alvydas Šlepikas "Lietaus dievas ir kiti"

Alvydas Šlepikas. „Lietaus dievas ir kiti“ – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016 – 152 p.

Sveiki,

Kai prieš dešimt metų į savo biblioteką priėmiau Alvydo Šlepiko (g. 1966) knygelę Lietaus dievas (2005), tiesą sakant, net negalvojau, kad kada imsiu ir perskaitysiu. Juolab apie mažo miestelio istorijas. Tuomet kaimiškos aplinka ir problemos manęs absoliučiai nedomino ir, kažin, ar kas būtų privertę perskaityti tas noveles, bet 2016 metais perleista knyga su papildytomis naujomis novelėmis ėmė vilioti. Jau buvau perskaitęs lietuvišką autoriaus bestselerį Mano vardas – Marytė, tad galbūt jau atėjo metas ir Lietaus dievui.

Mažo miestelio istorijos šįkart atrodė kaip paminklas mūsų nykstantiems kaimams ir miesteliams. Galima tik iš dalies sakyti, kad šios istorijos kiek primena 7-8 dešimtmečių novelių tematiką, turint galvoje, kaip anuomet meistriškai rašė šio žanro atstovai Juozas Aputis ir Bronius Radzevičius. Visgi yra tam tikrų skirtumų. Visų pirma A. Šlepiko novelės aprėpia jau Nepriklausomos Lietuvos pirmųjų dviejų dešimtmečių realijas, emigracijos padarinius ir dažnai juntama pasakotojo retrospekcija – laikas, kuris jau pasibaigė, jaučiama laiko distancija tarp buvusių įvykių, nors kartais ir pasakojama esamuoju laiku. Beskaitant šmėžuoja nuojauta, kad šios novelės asmeninės autoriaus perpasakotos, pertransformuotos istorijos, kurios turi savo prototipus.

Dažna novelė pasakojama iš vaiko pozicijos, todėl visumoje atrodo, kad autoriui svarbu „susigrąžinti“ prisiminimus, juos permąstyti, panaudoti kaip elementus konstruojant nuoseklų pasakojimą. Pavyzdžiui, viena jautriausių novelių Violončelė, už kurią autorius pelnė Antano Vaičiulaičio literatūrinę premiją, pasakoja apie mergaitę Živilę, kuri grįžta žiemą per didelė sniegą namo, tačiau nesėkmingai, nes autobusas neatvažiuoja ir mergaitei tenka bristi per sniegą namo, o galiausiai dar ir paklysta... Violončelė kaip svajonė ir pragaištinga našta, nulemianti Živilės likimą. Kaimų bobų plepalai žeidžia labiau nei smūgiai, todėl mergaitei muzika išsigelbėjimas nuo aplinkinio žiauraus pasaulio, netobulos jos motinos, kuri turi vaikus nuo skirtingų vyrų. Iš esmės realistinėje novelėje veriasi violončelės simbolika kaip raktas į mirties pasaulį. Finale galiausiai autorius pasitelkia haliucinacijas, budistinį bardo būseną, kada benamių rankos mostu sužydi žibuoklės, o mergaitei tenka išsipirkti gyvenimą. Priešingai nei Jurgos Ivanauskaitės novelėje Pakalnučių metai (dabar man ji labiau siejasi su H. Marukamiu), ta transcendencija, riba tarp gyvenimo ir mirties labiau pasakiška, primenanti animacinį filmą Dvylika mėnesių, tačiau nepaisant kai kurių nesunkiai atsekamų sprendimų, novelė įtraukia savo jautrumu, kuris veriasi per kaimo gyventojų pasaulėžiūrą ir sprendimus. Juk autobusas su kaimo pletkininke galėjo ir neapsisukti, tada kaip būtų pasibaigęs Živilės gyvenimas? Galbūt kaip jautriojoje Janinos Degutytės pasakoje Pelėdžiuko sapnas – pusnyje amžinu miegu užmiega pelėdžiukas.

Alvydas Šlepikas

Stebukliniai motyvai dažniausiai istorijose pritaikomi novelių pabaigoje, pavyzdžiui, novelėje Lapė berniukas, supleškinęs senelio tvartą, nakties gūdumoje randa kadaise pasikorusio tėvo šmėklą. Nugaišusi ugninė lapė jį nuveda į keistą simbolinę erdvę, nors dar visai neseniai novelės pasakotojas kuo puikiausiai poetine kalba nupasakojo realistinį rudens grožį. „Berniukas pritupia prie skubančio į rudenį moliusko, atsargiai pirštu paliečia jo ragučius – sraigė išsigąsta, slepiasi saugiame kalcio kiaute. Kažkur trekšteli šakelė, nuo medžio pabyra sunkūs lašai – tai paukščiai ar voverės trumpam pažadino snaudžiančius medžius (p. 79)“. Reiktų atkreipti dėmesį į Alvydo Šlepiko kalbos poetiškumą, kurioje pilna muzikos – aliteraciją keičia asonansas, todėl sakiniai retsykiais tampa itin plastiški. Kai pasakotojas kalba apie žmonių likimus, neretai „įsikūnija“ į kurį nors miestelio veikėją, pavyzdžiui, novelėje Gegužės sūkuriai, iš medžio apžvelgdamas miestelį pasakoja senis, kuris savo kalbos maniera išreiškia savo pasaulėžiūrą ir santykį ne tik su kiekvienu pastebėtu gyventoju, bet ir su pačiu Dievu.

Šios istorijos gali pasirodyti gan paprastos, tačiau už jų veriasi egzistenciniai perliukai, nūdien gal kiek primiršti, tačiau, kas yra vasaroję kaime arba ten gyvenę, nesunkiai pajus autentiškumo dvelksmą. Štai novelėje Mėlynojo vakaro ralis net mane patį vertė prisiminti, kaip karstydavomės vaikystėje po medžius, įsirengdavome žaidimo kampelius, pro šakas stebėdavome praeinančius kaimelio gyventojus.

Viena pagrindinių A. Šlepiko novelių jungčių būtų veikėjų intuicija, mirties ar didelės nelaimės atėjimas, kuri persismelkia tekstą ir tampa esminga intrigos varomąja jėga. „Aš labai susijaudinau, mane apėmė keistas jausmas, kad kažkas turi atsitikti, kažkas įvykti, kažkas, ko dar nesu patyręs, matęs, išgyvenęs... (p. 46)“. Štai taip nusako savo jausmus pasakotojas berniukas, kuris ėjo į daržinę žiūrėti keistojo valkatos po atlaidų, kuris galiausiai apsirijęs miršta. Visą laiką skaitytojui kirba nuojauta, ko tas vaikas to valkatos bijo? Visgi tai mirties nuojauta, intuicija grįsta pirmaprade baimė – mirtis palaidūnė atsėlina ir palieka pirmąją suvokimo žymę, kad visi žmonės yra mirtingi ir todėl berniukui apsiverčia pasaulis.

Esama knygoje išties puikių novelių ir tikriausiai nesumeluosiu sakydamas, kad man šioji knyga patiko kiek labiau už romaną Mano vardas – Marytė, kadangi autorius čia išlieka autentiškas, pasakoja įtikinamai, o romane lieka labiau fiktyvus, kinematografiškas. Labiausiai Lietaus dievą ir kiti vertinu už galimybę prisiminti savo paties vaikystę kaime, prisiminti tas realijas, aiškiai perteiktas būsenas ir potyrius, kuriuos galėčiau apibrėžti kaip atskirą lietuvių gyvenimo filosofiją, neatsiejamą nuo jo tapatumo su kaimiškąja kultūra kaip viena esminių ir pamatinių tradicinių mūsų tautos šaknų.

Jūsų Maištinga Siela   

Šios dienos daina: Marron 5 feat. Cardi B - "Girls Like You" [žodžiai / lyrics]

Sveiki,

Tikriausiai šiuo metu populiarios amerikiečių vaikinų grupės Maroon 5 daina „Girls Like You“ yra viena labiausiai skambančių dainų per muzikinius kanalus. Bent tą jau esu pastebėjau retsykiais permaigydamas TV kanalus, todėl šįkart suveikė pop muzikos populiarumas ir skambėjimo dažnis – nesudėtingas tekstas, maloni melodija, kurią prisimintų net vaikas ir, žinoma, nesunkiai įsimenamas tekstas. Gerai, bet man dėl to ir patiko šis gabalas!

Daina pasirodė kaip trečiasis singlas iš šeštojo grupės albumo ir per paskutiniuosius 7 mėnesius jau vaizdo klipo peržiūrų skaičius perkopė pusantro milijardų kartų. Vien JAV šio singlo kopijų parduota per milijoną kopijų. Daina tapo tokia populiari, kad beveik visuose didžiausiuose Vakarų šalyse pasiekė pirmąsias pozicijas. Priminė šios dainos versija buvo sukurta be reperės Cardi B, tačiau singlui būtent parinkta su netikėtai ir žaibiškai išpopuliarėjusia naująja žvaigžde. Tiesą sakant, nesu Cardi B gerbėjas, kaip ir, beje, N. Minaj, ir kiek man nesuprantamas tas skirtingų stilių kryžminimas, kada kelios dešimtys sekundžių skiriama tam besaikiam repavimui, bet visumoje man kūrinys vis tiek patinka, todėl siūlau pasiklausyti:

Žodžiai / Lyrics

"Girls Like You"

Spent 24 hours, I need more hours with you
You spent the weekend getting even, ooh
We spent the late nights making things right between us
But now it's all good, babe
Roll that Backwood, babe
And play me close

'Cause girls like you run 'round with guys like me
'Til sundown when I come through
I need a girl like you, yeah yeah
Girls like you love fun, and yeah, me too
What I want when I come through
I need a girl like you, yeah yeah

Yeah yeah yeah, yeah yeah yeah
I need a girl like you, yeah yeah
Yeah yeah yeah, yeah yeah yeah
I need a girl like you

I spent last night on the last flight to you
Took a whole day up trying to get way up, ooh
We spent the daylight trying to make things right between us
But now it's all good, babe
Roll that Backwood, babe
And play me close

'Cause girls like you run 'round with guys like me
'Til sundown when I come through
I need a girl like you, yeah yeah
Girls like you love fun, and yeah, me too
What I want when I come through
I need a girl like you, yeah yeah

Yeah yeah yeah, yeah yeah yeah
I need a girl like you, yeah yeah
Yeah yeah yeah, yeah yeah yeah
I need a girl like you, yeah yeah
I need a girl like you, yeah yeah
I need a girl like you

Maybe it's 6:45
Maybe I'm barely alive
Maybe you've taken my shit for the last time, yeah
Maybe I know that I'm drunk
Maybe I know you're the one
Maybe you thinking it's better if you drive

'Cause girls like you run 'round with guys like me
'Til sundown when I come through
I need a girl like you, yeah...
'Cause girls like you run 'round with guys like me
'Til sundown when I come through
I need a girl like you, yeah yeah
Girls like you love fun, and yeah, me too
What I want when I come through
I need a girl like you, yeah yeah

Yeah yeah yeah, yeah yeah yeah
I need a girl like you, yeah yeah
Yeah yeah yeah, yeah yeah yeah
I need a girl like you

Jūsų Maištinga Siela