Serialas: "Černobylis" / "Chernobyl" (1 sezonas)

Sveiki, skaitytojai,

Kas dar nematė serialo „Černobylis“ (angl. Chernobyl), kurį sukūrė kanalas HOB kanalas su britų kūrybine brigada. Be to, kad didelė dalis serialo buvo filmuojama Lietuvoje – čia mums, lietuviams, šioks toks pasididžiavimas – serialas pirmiausia išgarsėjo kaip itin didžiuliu IMDb reitingu (šiuo metu jo reitingas 9.6 ir jį suformavo 282 tūkstančių internetinių lankytojų), ir tai serialas, kuris nušluostė itin prabangiam serialui „Sostų karai“, (pastarojo paskutinis sezonas itin sukritikuotas žiūrovų).

Galiausiai didžiausias šio serialo ažiotažas yra tam tikra politinė konkurencingumo kibirkštis, kurią įplieskė Rusijos reakcija. Rusija traktuoja serialą kaip kritiką buvusiai Sovietų Sąjungai. Nežinia, ar Rusija iš tikrųjų taip smarkiai sureagavo į šį serialą, ar tai nėra pačių mūsų žiniasklaidos (kaip dažnai ir būna) išpūstas burbulas dėl propagandinio informacinio karo. Šiaip ar taip jau girdėjau, kad Rusija kurs savitą serialo versiją, kuriame akcentas bus skiriamas šnipams iš Vakarų, nes dabar kol kas atrodo, kad Rusija bando nusikratyti bet kokios kritikos ir formuoja, jog serialas iškreiptas ir neatitinkąs realybės. Galimas daiktas, tačiau prieš kokius septynerius metus teko matyti panašaus turinio dokumentinę juostą (dar rodyta per LRT) apie Černobylio katastrofą ir jos padarinių likvidavimą, bandant užplombuoti sprogusio reaktoriaus šerdį.

Penkių serijų mini serialas pasižymi kruopščiomis detalėmis. Kūrėjai stengėsi atkurti laikmečio madas, santvarką, komunistinį bendravimo manierą, aplinką, ypač pastatus ir t. t. Na, būta, kada praslydo tokios detalės kaip Fabijoniškės plastikiniai langai, bet man į akis tokios smulkmenos nekrito. Tiesa, nesistengiau žiūrėdamas serialą atrasti kokių nors trūkumų, stebėti, ar iš tikrųjų serialo kūrėjai darė daug klaidų. Kur kas man į akis kliuvo pačios istorijos sąranga. Kad ir kaip serialas būtų sutelktas į smulkmenas ir išanalizuotos laikmečio detalės, tačiau iš toli šviečiasi vakarietiškas žvilgsnis į homo sovieticus mentalitetą. Kitaip sakant, serialas nors ir apie tą laikmetį, tačiau išartikuliuota vakarietišku požiūriu. Kodėl iš serialo dingo visi rusiški keiksmažodžiai, kurie buvo neatsiejama brutaliai glušinamos vyrų darbininkų klasės kultūros dalis?

Visi tie vaizduojami valdžios manevrai, bendravimas atrodo tarsi bandoma imituoti rusišką mąstymą, tačiau per tam tikrą britišką filtrą, kad vakarų žiūrovas suprastų. Kitą vertus, galima diskutuoti apie paties serialo tikslus – ar juo norėjo iš tikrųjų rekonstruoti įvykius, o gal norėjo sukalti žiūrimą produktą rinkai? Serialas balansuoja tarp to ir ano. Pavyzdžiui, kad ir kone tarantiniškai absurdiška scena, kai valdžios atstovas atvažiuoja prie angliakasių pasakyti, kad jie turės Černobylyje išrausti šachtą. Tas susitikimas su purvinais vyrais, ta scenografija tampa dirbtina choreografija, primenanti tam tikrą gatvių muštynių ir indiškų šokių rokiruotę, o tas absoliučiai teatrinis triukas, kai darbininkai purvinomis rankomis patapšnoja atstovui per puikų kostiumą irgi atrodo padarytas dėl vaizdo masėms patenkinti. Tačiau tai yra serialo dėsnis, o ne tiksli dokumentika ir žiūrovas tikrai jaučia, kur čia bandymai ekvilibristiškai išlaikyti ir serialo rimtą toną, ir neprarasti kūrybiškų istorijos jungčių žanro rėmuose.

Dėl pačios istorijos turinio negaliu ginčytis, nes tikriausiai nelabai kas žino visą tiesą, kadangi ji sudurstyta iš įvairių liudijimų. Manau, už šį serialą stipriau gali būti tik informacija iš pirmųjų lūpų, o ne sukurptų protokolų, pavyzdžiui, baltarusių rašytojos Svetlanos Aleksijevič dokumentinės prozos knyga „Černobylio malda“, kuri itin pasitarnavo serialo kūrėjams. Tam tikros detalės seriale iš tikrųjų šokiruoja, pavyzdžiui, nuo radiacijos merdintys ir krentančiomis mėsos nuo kaulų dar gyvi esantys vyrukai, apie valdžios abejingumą, apie nelengvus sprendimus tarp to, kas galima sovietinėje santvarkoje ir tuos maištininkus, kurie aukodamiesi pamina santvarkos taisykles ir atvirai žinodami, kad bus sudoroti KGB, vis vien ryžtasi kalbėti apie Černobylio baisumus.

Vakariečius tikriausiai šokiruoja tas sovietų valdžios nesidalijimas informacija apie katastrofą su visuomene. Tai toji tylioji valdymo forma, kada žiniasklaidoje oriai filosofuojama apie pažangą ir šalies produktyvumą, o iš tikrųjų tyliai su visais prievarta susidorojama. Lietuviams dar nesvetima, nes panašiai ir būta mūsuose tuo laikotarpiu, todėl valdžios sprendimo užkulisiai seriale gal kai kuriuos stebina mažiau.

Šiaip serialas edukacinio pobūdžio, tačiau išlaikydamas atskiras biografines istorijos linijas sukuria iliuziją, kad dalyvaujame kažin kokioje makabriškoje pramogoje, kurioje patiriame ir nuotykį, ir esame istorinės katastrofos liudininkai. Seriale nusifilmavo ne viena britų ryški žvaigždė t. y. Emily Watson, Stellan Skarsgard bei Jared Harris, kuriuos akylesnis žiūrovas tikrai prisimins iš ne vieno ryškaus ir žymaus filmo.

Mini serialo sėkmė, galėtume sakyti, fenomenali, tačiau bent jau aš jaučiu, kad vakariečiams (iš esmės ir mums patiems) labai patinka istoriniai filmai ir serialai apie karą ar Rytų bloką, kurie leidžia apsišviesti ir suvokti esminius istorinius procesus, todėl labai svarbu prieš pateikiant serialą kaip tiesą, kiek įmanoma daugiau ištyrinėti medžiagą. Manau, „Černobylis“ išties puikus ir kruopštus serialas, kuris patenkins daugelį žiūrovų. Nemanau, kad serialas sulauks tęsinio, kad ir koks jis bebūtų populiarus, tiesiog nebėra daugiau apie ką kalbėti, nebent... Kitą serialą apie žmonių kartose Černobylio paliktą žymę ir traumas toms šeimoms, kurios buvo pasmerktos kapstytis po radiaciją, apie šeimas, išplėštas iš savo gimtųjų žemių.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Rihanna - Rude Boy [žodžiai / lyrics]

Sveiki,

Sunku pasakyti, kodėl kai kurios dainos buvo pražiūrėtos ir nesiklausomos, kai jos iš tikrųjų buvo ant bangos. Panašiai nutiko ir su Rihannos hitu „Rude Boy“, kuris pirmąkart pasirodė beveik prieš 10 metų 2010 metais ir tapo itin populiarus dėl savo šiuolaikiško ir dinamiško skambesio. Daina buvo įtraukta į ketvirtą atlikėjos albumą „Rated R“ (2009) ir „Rude Boy“ tapo ketvirtuoju singlu.  Albumas tapo sėkmingu, jo parduota daugiau kaip 3 milijonai kopijų.

Kalbant apie patį singlą, jis taip pat patyrė didelę sėkmę, jo parduoda vien JAV per 3milijonus ir pelnė 5 kart platininius sertifikatus. Australijoje keturiskart. Daugelyje vakarietiškos kultūros šalių topuose užėmė pirmąsias vietas. Antraštėse buvo teigiama, kad daina atspindi pačios atlikėjus nelengvus santykius su to meto vaikinu, kada jis smarkiai sumušė Rihanną, o jos nuotraukos paplito po spaudą. Nepaisant užkulisių, daina išties įsimenama.

Žodžiai / Lyrics

Rihanna – Rude Boy

[Chorus]

Come here, rude boy, boy, can you get it up?

Come here rude boy, boy, is you big enough?

Take it, take it (Yeah), baby, baby (Yeah)

Take it, take it (Yeah), love me, love me

Come here, rude boy, boy, can you get it up?

Come here rude boy, boy, is you big enough?

Take it, take it (Yeah), baby, baby (Yeah)

Take it, take it (Yeah), love me, love me

[Verse 1]

Tonight, I'ma let you be the captain

Tonight, I'ma let you do your thing, yeah

Tonight, I'ma let you be a rider

Giddy-up, giddy-up, giddy-up babe

Tonight, I'ma let it be fire

Tonight, I'ma let you take me higher

Tonight, baby, we could get it on, yeah, we could get it on, yeah

[Pre-Chorus]

Do you like it?

Boy, I want, want, want whatchu want, want, want

Give it to me, baby, like boom, boom, boom

What I want, want, want is what you want, want, want

Nah, nah-ah

[Chorus]

Come here, rude boy, boy, can you get it up?

Come here rude boy, boy, is you big enough?

Take it, take it (Yeah), baby, baby (Yeah)

Take it, take it (Yeah), love me, love me

Come here, rude boy, boy, can you get it up?

Come here rude boy, boy, is you big enough?

Take it, take it (Yeah), baby, baby (Yeah)

Take it, take it (Yeah), love me, love me

[Verse 2]

Tonight, I'ma give it to ya harder

Tonight, I'ma turn ya body out

Relax, let me do it how I wanna

If you got it, I need it, and I'ma put it down

Buckle up, I'ma give it to ya stronger

Hands up, we could go a little longer

Tonight, I'ma get a little crazy, get a little crazy, baby

[Pre-Chorus]

Like it?

Boy, I want, want, want whatchu want, want, want

Give it to me, baby, like boom, boom, boom

What I want, want, want is what you want, want, want

Nah, nah-ah

[Chorus]

Come here, rude boy, boy, can you get it up?

Come here rude boy, boy, is you big enough?

Take it, take it (Yeah), baby, baby (Yeah)

Take it, take it (Yeah), love me, love me

Come here, rude boy, boy, can you get it up?

Come here rude boy, boy, is you big enough?

Take it, take it (Yeah), baby, baby (Yeah)

Take it, take it (Yeah), love me, love me

[Bridge]

I like the way you touch me there

I like the way you pull my hair

Babe, if I don't feel it I ain't faking, no, no (Oh no)

I like when you tell me 'kiss you there'

I like when you tell me 'move it there'

So giddy-up, time to get it up

You say you a rude boy, show me what you got now

Come here right now

Take it, take it, baby, baby

Take it, take it, love me, love me

[Chorus]

Come here, rude boy, boy, can you get it up?

Come here rude boy, boy, is you big enough?

Take it, take it (Yeah), baby, baby (Yeah)

Take it, take it (Yeah), love me, love me

Come here, rude boy, boy, can you get it up?

Come here rude boy, boy, is you big enough?

Take it, take it (Yeah), baby, baby (Yeah)

Take it, take it (Yeah), love me, love me

Love me, love me (Love me, love me, Love me, love me)

Take it, take it, baby, baby

Take it, take it, love me, love me

Love me, love me (Love me, love me)

Yeah, yeah, yeah

Take it, take it, baby, baby

Take it, take it, love me, love me

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Madonna - Killers Who Are Partying [žodžiai / lyrics]

Sveiki, skaitytojai,

Gerai, bežiūrėdamas gana skeptiškai į neseniai pasirodžiusį Madonos naująjį albumą „Madame X“, pasirodo, būsiu netgi paskutiniuoju metu užliūliuotas jos muzika, kuri kinta, aišku, pagal laikmečio populiarų skambesį, tačiau priešingai nei daugeliui populiarių atlikėjų, Madonnai jau seniai svarbu yra savo muzika duoti aiškią žinutę. Žinoma, kai kas tai laiko šėtono kalba, tačiau klausantis albumo tekstų – taip, daugelis jų itin politiški, pamokslaujantys, turintys vienokią ar kitokią globalių reiškinių prasmę – tampa aišku, kad Madonnos tekstai yra jos stiprybė.

Daina „Killers Who Are Partying“, sakyčiau, nelabai priklauso pop muzikos hitų naratyvui. Priedainis portugalų kalba skamba kaip lopšinė, o dainos tekstas apie sunkius ir nevienodus skausmo kelius po didelį ir skaudinantį pasaulį. Uždainio tekstas kreipia dėmesį apie išnaudojamus vaikus, prievartaujamas moteris... Nepaisant to teksto, lopšinės skambesys veikia paguodžiamai ir gražiai. Galite patys paklausyti.

Žodžiai/Lyrics

Madonna - Killers Who Are Partying

I will be gay, if the gay are burned
I'll be Africa, if Africa is shut down
I will be poor, if the poor are humiliated
And I'll be a child, if the children are exploited

I know what I am and I know what I'm not

O mundo é selvagem
O caminho é solitário (É, é, é, é)
O mundo é selvagem
O caminho é solitário
É, é, é, é
(É, é, é, é)
(É, é, é, é)
(É, é, é, é)

I'll be Islam, if Islam is hated
I'll be Israel, if they're incarcerated
I'll be Native Indian, if the Indian has been taken
I'll be a woman, if she's raped and her heart is breaking

I know what I am (God knows what I am)
And I know what I'm not (And He knows what I'm not)
Do you know who you are?
Will we know when to stop?

O mundo é selvagem
O caminho é solitário (É, é, é, é)
O mundo é selvagem
O caminho é solitário
É, é, é, é

Eu já sei o que sou
E o que não sou (É, é, é, é)
Eu sei o que sou
E o que não sou (É, é, é, é)
O mundo (Wild is the world)
Wild is the world (É selvagem)
Wild is the world (É, é, é, é)

I know what I am (God knows what I am)
And I know what I'm not (And He knows what I'm not)
Do you know who you are?
Will we know when to stop?

Wild is the world
And lonely is the path
To come to you...

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos sielos kalendorius: Ištekėjo rašytoja Šarlotė Brontė (Charlotte Brontë), parašiusi "Džeinė Eir"

Sveiki,

1854 metais garsi britų rašytoja Šarlotė Brontė (jau mirus jos jaunesnėms seserims, kurios taip pat įėjo į pasaulinę literatūrą savo romanais), ryžosi ištekėti. Šarlotei tuokart buvo 37 metai ir ji jau buvo laikoma senmerge, nes vidutinė gyvenimo trukmė tuo metu buvo apie 40 metų. Ilgą laiką Šarlotė atmetė visus tekėjimo pasiūlymus ir buvo pasišventusi savo šeimai. Galiausiai ji susituokė su pastoriaus padėjėju A. B. Nicholls, nors ligotasis Šarlotės tėvas dvasininkas iš pradžių ir nepritarė šiai santuokai. Rašytoja kurį laiką su mylimuoju netgi susitikinėjo slapta. Sakoma, kad trumpa jos santuoka buvo laiminga, tačiau nepraėjus nė metams 1855 metų kovo mėnesį Šarlotė mirė kartu su savo neišnešiotu kūdikiu...

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos sielos kalendorius: Nužudytas Austrijos-Vengrijos erchercogas Pranciškus Ferdinandas

Sveiki,

Šią birželio 28 dieną 1914 metais Sarajeve nužudytas Austrijos-Vengrijos imperatoriaus Pranciškaus Juozapo sūnėnas erchercogas Pranciškus Ferdinandas. Šioje Europinėje dalyje jau seniai pradėjo veikti balkaniškos jėgos, kurios norėjo įgauti autonomiją nuo Austrijos-Vengrijos imperijos, o šis išpuolis padėjo pamatus lygiai po mėnesio prasidėsiančiam Pirmajam pasauliniam karui, kuriame dalyvavo Antantės sąjungininkės Rusija, Prancūzija ir Britanija ir Trilypės sutarties narės Austrija-Vengrija, Italija ir Vokietija.

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos sielos kalendorius: Išleista pirmoji "Hario Poterio" knyga

Sveiki,

Ne visada spėju kasdien „leisti“ šį kalendorių, tai įdomesnes datas keliu jau vėliau. Taigi 1997 metais birželio 26 dieną pirmąkart Britanijoje po daugybės leidyklų atmetimų išleista kultinės sagos apie burtininką Harį Poterį knyga Joanne Rowling „Haris Poteris ir išminties akmuo“. Prieš jus – pirmojo leidimo ir tiražo viršelis. Tai knyga, kuri pakeitė vaikų, paauglių ir iš esmės suaugusiųjų literatūros madas.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Robert Menasse "Sostinė"

Robert Menasse. „Sostinė“ – Vilnius: Tyto alba, 2019 – 431 p.

Sveiki,

Kuo dabar gyvena europiečiai? Tikriausiai kiekvienas savo daržo lysvėje seka vietinės politikos gyvenimą, o sekdami tarsi imituoja pilietiškumą ir palaiko demokratijos iliuziją bent jau teorijos lygmenyje. Nedaug ką žinome apie pačią Europos Sąjungą – nebent tai, kad iš ten ateina dideli pinigai, kuriuos labai dažnai nemokame įsisavinti arba įsisaviname ne ten, kur reikia. Daugelis Europos Bendriją (bent lietuvių) mato kaip melžiamą karvę, kuri turi duoti mums pinigų, o mes maždaug rikiuojamės prie tos karvės pasturgalio su visais apie uodegą skrendančiais bimbalais, o kas toji Europos Sąjunga iš tikrųjų neretam trūksta paprasčiausio išprusimo.

Austrų rašytojas Robert Menasse (g. 1954), neseniai svečiavosi Lietuvoje ir pristatė išverstą iš vokiečių kalbos romaną Sostinė (vok. Die Hauptstadt), ir susakė puikiuose interviu, kodėl mums Europos Sąjunga yra tokia svarbi. Iš esmės rašytojas labai simpatizuoja Bendrijai ir ją labai palaiko, nors pradėjęs skaityti jo romaną (jau po perskaitytų interviu) nustebau, kad šmaikštus romanas apie šių dienų Europos politiką iš tikrųjų bus ne odė, pašlovinanti Bendriją, bet ir kritika jos nelabai matomai politinei virtuvei.

Nors recenzijos pradžioje minėjau karvę, tačiau pačiame romane įvykių centre atsiduria didelė riebi kiaulė, kuri sukelia Briuselio gatvėse tikrą sumaištį. Dinamiškame tekste žaismingumo, juoko ir ironijos priemonėmis perteikiama iš pradžių išsišakojusi daugiasiužetinė istorija su itin margais personažais ir savitomis jų biografijomis, kurios kartu papasakoja ne tiek Briuselio gyvenimą, bet iš ko toji Sąjungos sostinė susideda. Čia yra ir vokiečių, ir lenkų, ir prancūzų, ir graikų, kurie atkeliavę Europos takeliais ir keliais į sostinę tam, kad kažkuo taptų. Nacionalistinė tapatybė „suplakama“ į europietišką, kurios vienas iš esminių išsilaikymo būdų Briuselyje yra ambicingumas, pažintys, biurokratija, valdžios galia valdyti pėstininkus. Iš tikrųjų labai panašu ir į lietuviškos politikos turškimąsi nacionalinio lygio baloje, tik mums kartais atrodo, kad ES kur kas brandesnė vykdyti ir priimti sprendimus.

Beskaitant ne kartą kilstelėjau antakį dėl tokios kartais absurdiškai sizifiškos atmosferos, kada europarlamentarai kruopščiai dirba prie kokio nors vieno tikrai puikaus projekto, tačiau galutiniame sprendimo priėmime užtenka atsistoti kokiam nors vengrui ir pareikšti, kad idėja susikerta su jo tautos interesais ir visas puikus metų darbas atšaukiamas – tai nacionalistinių pakraipų, patekusių į parlamentą nereta raiška, o jų rietenos tampa ES žlugdymu ir už tai nacionalistas gauna – ot, koks paradoksas! – dar ir didelį atlyginimą. Mes dažniausiai nematome tos kruvinosios interesų kovos, kuri neretai pasižymi specialiai kišamais pagaliais į ratus arba, kad pablogintų Europos Komisijos įvaizdį.

Būtent Europos Komisijos įvaizdžio kūrimas šiame romane tampa vienas juokingiausių įvykių, kurio imasi Kultūros sritį kuruojanti graikė Fenia (ambicinga ir žemo emocinio intelekto karjeristė), kuri žūtbūt nori ištrūkti į kur kas geresnę valdančiųjų sritį. Kultūros niekinimas ir nereikšmingumas Europos Sąjungoje išties perteiktas vykusiai, tačiau kultūros ignoravimas yra ir Lietuvoje, ir kitose ES šalyse, nes ją reikia remti, o pelno ji nenašinti kaip antai kiaulienos eksportas.

Kaip pagerinti Komisijos įvaizdį Europoje ir susigrąžinti europiečių prielankumą Sostinės romane tampa pačiu kurioziškiausiu, bet iš esmės ir labiausiai interesų grupes atskleidžiančiu įvykiu. Ieškomi Aušvice išgyvenusiųjų sąrašai, kad į ES įkūrimo jubiliejinį minėjimą būtų sugūžėta su „rimtais veidais“. Nors nė vienam iš jų nerūpi humanistinės vertybės, o tik prestižas ir populiarumas, tačiau smagumas istorijose kuriasi tada, kai cinikai (savotiški tartiufai) bando sukurti humanistinį įvykį, kadangi prieš daug metų ES buvo įkurta tam, kad nepasikartotų Antrojo pasaulinio karo įvykiai. Kai visa Europa tikisi gerų kiaulienos eksporto kainų, vėl prisimenama žydų tragedija. „Kol bus kapinės, bus civilizacijos pažadas (p.81)“. Tačiau nuolat alų kavinėse begurkšnojantiems politikams akivaizdu, kad „šviečia vienodai“.

Rašytojas Robert Menasse

Derybos su Kinija dėl kiaulienos taip pat brėžia tam tikras iš principo nesuderinamas ekonomines ir politines pozicijas. Pavyzdžiui, austrai susitaria su Kinija, bet eksportas vyksta iš visos Bendrijos, todėl Kinija daro su kiekviena šalimi atskirus kontraktus ir dėl aukštesnių kainų vyksta konkurencija, nors ES yra bendra. Iš esmės knygoje veikia paradoksalios priešpriešos tarp to, kas yra bendra, o kas priklauso nacionaliniu lygmeniu, atrodo, kad sostinė – tai sumišusių vertybių ir interesų kovos kloaka, kurioje taip retai „sublizga“ paprastas žmogiškumas. Skaitant ir suvokiant autoriaus hiperbolizavimą, vis tiek kyla nuostaba, kaip toks tvarinys kaip ES galėjo tiek ilgai išsilaikyti? Vis tikėjausi, kad breksitui bus skiriama labai daug dėmesio, tačiau nė velnio – breksitas tik fone skambanti tyli melodija, o šių interesų katile verda visai kitos intrigos.

Medžiagos romanui autorius turi į valias, galima nuspėti, kad ne visas idėjas jis panaudojo, nes tai jau būtų didžiulis epinis kūrinys – tam, manau, reiktų tomų. Šalia visų šių politinių istorijų yra ir fiktyvioji kriminalinė linija apie nužudymą ir didžiulį per Lenkiją ir Vatikaną nusidriekusį politinį tinklą, kuris neva (o gal iš tikrųjų?) yra veikiamas korumpuotų specialiųjų kunigų agentų – čia tai išvis neįtikėtina! – tinklas suinteresuotas įsilieti į tą šešėlinę ES politikos pusę.

Knygos meniškumo žavesį sudaro ne kokia nors įspūdingai unikali poetinė kalba, (nes ji iš esmės kiek veržli, primenanti žurnalistinį stilių), bet autoriaus gebėjimas kasdieninėmis kalbos normomis sukurti netikėtas prasmių sąsajas. Pavyzdžiui, vyrukas ateina pasidaryti tatuiruotės ant labai nesveikos odos ir meistras atsisako ją daryti. Jis norėjo pasidaryti Europos žemėlapį: „Aš tos vietos neliesčiau. O po poros savaičių ji vis tiek išnyks. Tada turėtumėt žvaigždes, bet pagrindas būtų išnykęs, kodėl – / Taigi, nykstanti Europa lieka be žvaigždžių? (p. 247)“. Štai tokiomis kone kasdieninėmis buitinėmis detalėmis perteikiamas europietiškas požiūris į apokaliptines ES nuotaikas. Arba labai panašiai apie blužnį, organą, anot nušalinto detektyvo, kuris atsakingas už viso kūno organų veiklą. Kitaip sakant, blužnimi tampa Briuselis, o veikiantys organai atskiros Bendrijos narės. Tokios biologinio matmens sąsajos su ES veikimo idėjomis išties R. Menasse tekstuose labai žavingai veikia.

Tokių grožinės literatūros knygų į mano rankas neateina, tai pirmas atvejis, kada susidomėjau šiuolaikiniu ES vaizdavimu grožinėje literatūroje. Norėčiau pasakyti, kad romanas buvo vien skaitymo malonumas, tačiau taip nebuvo. Yra tikrai vykusių ir stebinančių literatūrinių pasažų, tokių lengvai ir kone genialiai perteiktų, bet tikriausiai didžiausias Roberto Menasse Sostinės privalumas yra edukacija, savišvieta apie pačios Bendrijos veikimo mechanizmą. Tai gera proga ne vien iš žiniasklaidos antraščių ir trumpų pranešimų per Panoramą sužinoti apie ES, bet artėliau susipažinti su Bendrija kaip veikimo aparatu, taip dažnai paradoksaliu ir prieštaravimais grįstu, kad (vėl pasikartosiu) stebuklas, kaip ji išvis gyvuoja, ir, žinoma, šiek tiek pasijuokti iš kartais perdėtai rimtos politikos.

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: Denisas Kolomyckis apie demokratijos principą ir pilietiškumą

Sveiki,

Prie šios dienos citatos nelabai ką ir beturiu pridurti. Aktorius Denisas Kolomyckis (g. 1992) taikliai šovė laikraščiui „7 meno dienos“. Nes gi kaip dažnai būna su valdžia: jos atstovai labai nori aktyvumo, reitingų, pilietiško balsavimo ir nori labai tylaus neprotestuojančio ir tylinčio lietuvio. Iš tikrųjų tokia ir būtų jų požiūriu „demokratija“, tačiau...

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos sielos kalendorius: prasidėjo Šiaurės Korėjos ir Pietų Korėjos karas

Sveiki,

Tokią birželio 25 dieną 1950 metais prasidėjo dar iki šių dienų tebesitęsiantis Šiaurės Korėjos ir Pietų Korėjos karas. Sovietų pakurstyta šiaurinė dalis iš pradžių intensyviai kariavo su JAV remiama Pietų Korėja. Ilgi karo metai nieko nedavė nei vienai, nei kitai šaliai, o netrukus jas nustojo remti tiek JAV, tiek Kinija. 2018 metais balandį abiejų valstybių vadovai sutarė, kad jau laikas pasirašyti paliaubų sutartį ir šį sustabarėjusį karą baigti, bet kol kas susitarimas nevirto raštiška taikos sutartimi, todėl karas oficialiai kaip ir tebesitęsia.

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos sielos kalendorius: Mirė filosofas ir politikas Nikolas Machiavelis

Sveiki,

Per ilgiausią metų dieną, birželio 21 d., 1527 metais mirė garsus filosofas iš Florencijos Nikolas Machiavelis (Niccolo Machiavelli) (1469-1527), kuris aktyviai dalyvavo Florencijos miesto politiniame gyvenime. 1513 metais parašo garsiausią savo visuomenės kritikos veikalą „Valdovas“ (jis išleistas tik 1523 m.), kuriame kalbama apie interesų grupių kovą, kad kiekvienas iš esmės žiūri savo minkšto užpakalio ir net atėjus momentui dėl gerbūvio nužudytų net kitą žmogų. Filosofas buvo kritikuojamas dėl savo požiūrių ir ištremtas iš Florencijos į provincijos užkampį, tačiau jo požiūris iš esmės keitė kitų požiūrį į valdžią.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Ištrintas berniukas" / "Boy Erased"

Sveiki,

Joel Edgerton yra ne tik geras aktorius, bet ir neblogas režisierius. Mistinis trileris „Dovana“ (2015), kurį pastarasis režisavo, išsiskyrė nebloga siaubo atmosfera, tad atrodė, kad aktorius susidomėjo mistiniais trileriais, bet daug ką nustebino, kai jis pasiryžo kurti LGBT tematikos filmą pagal amerikiečių advokato Gerrard Conley memuarus „Ištrintas berniukas“ (angl. Boy Erased) (2018), kuriame pasakojami jo jaunystės metai, kai tik pradėjo studijuoti, jo labai tikinčioje šeimoje. Pajutęs, kad jam patinka vaikinai, jis pradeda jausti savo kambariokui (irgi religingam!) aistrą, pasijaučia sumišęs, kadangi religija draudžia bet kokius kitokius santykius...

Iš tikrųjų filmas ganėtinai slogus, tačiau nuteikia ganėtinai gurmaniškam seansui, bet netrukus imi nebetikėti šiuo filmu. Kodėl? Viskas daugiau ar mažiau perteikiama draminiu parodomuoju pernelyg edukaciniu stiliumi, kas iš esmės nėra labai prastai, tačiau pernelyg primena tuos pagraudenimus apie susipriešinusį LGBT ir religinių asmenų pasaulį. Ne dėl to, kad problema perteikiama kažkaip sudėtingai, bet dėl to, kad viskas supaprastinama iki atskirų paveikslėlių, užliūliuojant romantine muzika. Pavyzdžiui, kad ir scena, kai aktorė Nicole Kidman atneša vyrui skyrybų dokumentus, o Russell Crowe pabučiuoja jai ranką – na, mirtis alyvose, kaip viskas dirbtina ir netikra. Ir tokių nusaldintų scenų prifarširuotas visas filmas. Kur kas emocingiau žiūrovas tikriausiai priima vaikino potyrius homoseksualų perauklėjimo mokykloje, kurioje kvalifikacijos neturintys militaristinio ir religinio matymo vyrukai žeminančiai stengiasi palaužti jaunuolius, kitaip sakant, perinstaliuoti smegenis.

Pagrindinį vaidmenį atliko iš esmės, mano supratimu, dabar vienas geriausių jaunosios kartos aktorių Lucas Hedges, kuris atlieka pritrenkiančius vaidmenis. Šįkart jis ir vėl neprašovė su vaidmeniu pro šalį. Apskritai aktoriams lyg ir neturiu priekaištų, čia ir N. Kidman motiniška, čia ir tėviškas Russell Crove, sušmėžuoja ir kino genijus režisierius Xavier Dolan... Manau, Joel Edgertonui tiesiog pritrūko gilesnio nėrimo į šią istoriją, vietomis jis per lengvas, per saldus, netikras filmas, nes pataikaujama masiniam žiūrovui, bet kartu ir balansuoja ant ribos, nes norima filmą išlaikyti „rimtu“, bet ne per daug, kad jo neįveiktų vidutinis žiūrovas. Trūko man ir vidinio gyvastingumo, traumuojančio ir susipriešinusių įsitikinimų padarinių. Pasakysiu taip: filmas pernelyg teisingas. Panašiai nutiko ir su panašaus turinio ir stiliaus filmu „Gražus berniukas“ apie narkomaną jaunuolį, kurį rodė per Kino pavasarį. Kažkaip iš viso panašaus stiliaus trijulės „Ištrintas berniukas“, „Gražus berniukas“ ir „Benas grįžo namo“, kuriame irgi pagrindinį vaidmenį atliko L. Hedges, labiausiai dėl aštresnės pozicijos patiko „Benas grįžo namo“, o kiti nepritempia dėl tos kaip vėžys į kaulus įsimetusios štampuotos ir pernelyg šabloniškos režisūros.

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 69/100

IMDb:7.0

Jūsų Maištinga Siela

Andrejaus Tarkovskio filmo "Veidrodis" metafizinės atminties ir sapno, praeities ir dabarties jungtys

Sveiki, skaitytojai,

Antrąkart žiūrėti šią juostą, sakykim, mažų mažiausiai bandyti įbristi į tą pačią, bet jau nusekusią upę, tačiau, kai kalbama apie Andrejaus Tarkovskio kiną, tikriausiai pasitaikančių tų pačių tendencijų nebūna. Jo vienas asmeniškiausių filmų, kurį galima netgi vadinti biografiniu, vadinasi Veidrodis (rus. Zerkalo) (1975), sukurtas po masyvaus Andrejaus Rubliovo, atrodo, šis filmas mane nutrenkė kaip žaibas. Matytas prieš gerą dešimtmetį filmas atrodo absoliučiai kitoks nei anuomet. Priešingai nei Stalkeris (1979), kuris man ilgą laiką buvo mėgstamiausias šio režisieriaus filmas, Veidrodis atrodė pernelyg „kaimiškas“. Vakar praleistos dvi valandos išmušė iš vėžių, kadangi absoliučiai pakeičiau ne tik požiūrį į šį kino šedevrą, bet ir, galima sakyti, patyriau jį visiškai kitokį. Tai liudija ir mano paties transformaciją ir naują suvokimo kokybę...

Būtent kalbėdamas apie A. Tarkovskio kiną, drįstu sakyti, kad filmas yra absoliutus patyrimas – ne kokia pramoga, ne provokacija, ne mėginimas sukelti šoką ar kviesti žiūrovą dialogui, o tiesiog... intymi meditacija, potyris, kad stebi ne vien vaizdą, bet ir savaip dalyvauji. Lyginant su Stalkeriu, Veidrodis atrodo, mano supratimu, daugeliui lietuvių labiau „naminis“, atliepiantis agrarinės kultūros, mūsų močiučių gyvenseną – namas tarp spygliuočių, platūs žali laukai, ganyklos, paukščiai, namų skersvėjai, besiplaikstančios senovinių raštų užuolaidos... Toji kaimiškoji aplinka tokia sakrali, tokia išgryninta, kad vietomis iš tikrųjų primena ir mūsų literatūros motinos ir namų šventumą, tą jaučiame septinto ir aštunto dešimtmečio novelėse.

Matyt, panašiai jautė ir A. Tarkovskis tuo laikotarpiu kūręs šį filmą. Lietuvoje viešėjusi dar iki šiol gyva kiek jaunesnė Andrejaus sesuo Marina gana glaustai atsakė, kam dar reikia pristatinėti A. Tarkovskio filmus, juk jie jau pernelyg seni... Marinos atsakymas buvo toks, kad turime bendrą kultūrinę atmintį ir turėjome panašias estetines pažiūras. Nežinau, ar kas nors bandė ieškoti Juozo Apučio ir Broniaus Radzevičiaus subtiliojoje prozoje bendrų sąsajų su A. Tarkovskio jausenomis, tačiau šiandien, permąstydamas Veidrodį, vėlei prisiminiau tam tikrus, sakyčiau, gal ne tokius akivaizdžius siurrealistinius vaizdinius, bet per gamtos archetipinius įvaizdžius perteikiamą nematomus pasaulio aspektus mūsų prozoje. Pavyzdžiui, B. Radzevičiaus novelėje Šiąnakt bus šalna absoliučiai, mano supratimu, atliepia A. Tarkovskio metafizinę gyvenimo, grįstu intuicija ir instinktais, pajautą. Prie B. Radzevičiaus ir J. Apučio dar priskirčiau ir Romualdo Granausko kai kuriuos kūrinius. Tačiau priešingai nei mūsų prozininkai, kurie tyrinėjo šeiminius ryšius, A. Tarkovskis Veidrodyje tyrinėja pačią praeitį ir labai įvairiais rakursais – kaip veikia praeitis, kuria jos logikos neturinčią struktūrą, analizuoja praeities ir dabarties perspektyvas, žmogaus kaip asmenybės pokytį, prieraišumą, meilę, traumas ir kt.

Filmas prasideda kone mistine kaspirovskiška scena, kada medicinos seselę primenanti moteris bando išgydyti hipnotizuojančiu užkalbėjimu ir įtikėjimu mikčiojantį vaikiną. Sakoma, kad šioji scena iš pradžių buvo tarp dokumentinių kadrų filmo viduryje, bet A. Tarkovskis paklausė montuotojos ir perkėlė sceną į pradžią – neapsiriko. Toji scena tampa simboliniu raktu į tam tikrą traumos korekciją – vaikinas mikčioja, o gydančios rankos, pasitelkusios įtaigą, bando atitaisyti šią klaidą. Tai siejasi ir su A. Tarkovskio duokle savo vaikystės prisiminimams ir motinai. Kai kurie kritikai filmo potekstėse įžvelgia ne tik vaikystės traumą (tėvų skyrybos), bet ir tam tikrą nostalgiją ir net rekonstrukciją kaip atsiprašymą. Bet kam? Motinai? Sau? Savo likimui? Tarkovskių šeimai? Sunku dabar į tokius asmeniškumus veltis, kadangi tik pats režisierius žino, ką tas filmas reiškia, na, o reginčiam iš salės, filmas tarsi tos seselės rankos, atlieka tam tikrą estetinių ir smarkiai sakralizuotų metaforomis grįstų vaizdinių maginį užkalbėjimą. Filmas turi dvasinį poveikį, todėl jį (kaip ir daugelį A. Tarkovskio filmų) sudėtinga sustyguoti logikos seka, nes jis kurtas iš intuicijos, nesilaikant to meto tarybinio kino standartų.

Filmo struktūra kuriama keliomis linijomis per motinos Mašos ir jau Tarkovskio žmonos Natalijos perspektyvų (abi jas suvaidino ta pati aktorė Maragrita Terechova). Kiekvienas vyras, sakoma, savo žmonoje ieško savo motinos ženklų, gal dėl to tikslinga buvo išlaikyti tą pačią aktorę, o ir veidrodinis atspindys duoda savo misticizmo – generacijos grandyje socialinių šeiminių vaidmenų atsikartojimas, paveldėjimas: čia pasakotojas dar vaikas, čia jis jau pats vyras. Sapno realybė sumišusi su nepatvaria režisieriaus atmintimi, tačiau „išguldžius“ kadrus į filmo visumą, sunku ir pasakyti, kur iš tikrųjų yra sapnas, o kur tik toji nepatvari prisiminimų rekonstrukcija. Galiausiai tai dermė ir jos, mano supratimu, nereiktų skaidyti.

Patys įtikinamiausi ir puikiausi kadrai, žinoma, yra tie kaimiški, kurioje pabunda metafizinis, pranašiškai perspėjantis vėjas, siūbuojantys žolynai, gaisras, katinas, lakantis palietą pieną... Tie vaizdinai – judantys vaikystės atvirukai, išreikšti itin pagarbiai ir sakraliai. Sulėtinti kadrai įgyja sustingusio, bet nuolat sava tvarka besikeičiančios atminties išraiška. Įdomu tai, kad girdime patį Andrejų Tarkovskį, tačiau jis kadre niekada nepasirodo, tarsi dabartis pačiam režisieriui pridengta praeitimi, tarsi jo pasirodymas pakenktų tiems vaizdiniams. Skaitomi ir Andrejaus tėvo poeto Arsenijaus Tarkovskio eilės, kurios dar labiau šį filmą padaro šeimyniškai intymų. Sunku patikėti, kad pirminis šio filmo sumanymas buvo absoliučiai keistas – filmuoti slaptai tikrąją A. Tarkovskio motiną ir iš tos medžiagos padaryti filmą, tačiau dėl etinių niuansų kolegos režisierių visgi atkalbėjo.

Dviejų kartų potyriai – Andrejus Tarkovskis kaip sūnus ir pats kaip tėvas – yra paženklinti kontekstinių istorinių įvykių. Įvykis šaudykloje, kada šaudymo mokytojas apsikabina netyčia nusviestą granatą, kad apsaugotų vaikus arba absoliučiai įmontuoti autentiški dokumentiniai militaristiniai ir politiniai kadrai iš Kinijos sufleruoja, kokias karines istorijas Andrejus girdėdavo iš sugrįžusio iš karo tėvo ir kaip tai formavo vaiko pasaulėvoką ir plėtė jo fantaziją.

Magiškiausią kaimiškąją pasakojimo dalį sutvirtina archetipiniai ugnies ir vandens įvaizdžiai. Poetiškai estetiniuose kadruose visa tai atrodo kaip tapybiškas siurrealizmas, kuris itin turėjo nepatikti Tarybų valdžiai. Filmas prasideda gaisru – griaunančia didžiule jėga, kuri turi ir tam tikros yrančios atminties reikšmės. Vanduo, kuriame moteris skalauja ilgus savo plaukus arba vaikas plaukia „šuneliu“ kūdroje turi savotiškos biblijinio apsivalymo, sakralumo ir nėrimo į gelmę metaforiškumo, kurį sustiprina kantrus ir susikaupęs kameros judesys, tapatinamas su tylinčiu pasakotojo-vedlio žvilgsniu.

Didžiausią misticizmo priemonė, žinoma, yra veidrodis, kuris šioje juostoje yra ne vien tik simbolis, kuris sugeria praeities įvykius ir po to jas saugo savo atmintyje, bet ir tam tikras visos istorijos komponavimo būdas. Veidrodiškai komponuojamos dvi paralelinės istorijos, kurios atspindi savita logika viena kitą ir patvirtina bendrąsias tendencijas. Simboliškai švysteli ir Renesanso epochos tapytojų (auto)portretai, ypač Leonardo DaVinčio autoportretas, pieštas veidrodiniu principu. Tas ryšys tarp reginčio save veidrodyje ir to žmogaus, kuris žiūri save ir suvokia visu savo patyrimu. To niekas neišartikuliuos, nes šis suvokimas priklauso pasąmonės lygmeniui, kuri nebesuvokiama protu, o veikiau jaučiama intuicija.

Nors daug kas pabaigoje paukščio (nerodo režisieriaus) laikymą rankoje laiko atleidimo simboliu, tačiau man tai labiau papildo bendrą filmo ir A. Tarkovskio apsivalymo ir transformacijos pažadą sau pačiam. Pasitelkęs savo praeities potyrius jis ilgai grūmėsi su praeitimi, ilgai buvo prie jos prisirišęs, o juk praeitis ir atmintis – kintantys dalykai, tai ne tvirta dabarties platforma, ant kurios stojasi kojos, todėl tas prieraišumo prie kintančių dalykų paleidimas kaip niekad išreikštas simboliškai, net sakyčiau, šiek tiek dirbtinai. Na, kuris tau ligonis lovoje rankomis laikys sužeistą bejėgį paukštelį? Tačiau ieškoti loginių priekabių Tarkovskio filme reiškia neigti paties filmo metafiziškumą.

Visų efektingiausia scena ir visas veidrodžio efektas atsiskleidžia per paskutinę sceną, skambant grėsmingai simfoninei muzikai, kada senoji Maša iš namų ir laukų vieškeliu ir laukais išsiveda mažuosius vaikus, o jaunoji Maša pasilieka lauke sustingusi. Savotiškas atsiskyrimas, logikos sumaišymas, atminties nepatvarumas, intuicija... Ir toji kamera grįžtanti į miško tankmę kaip pasakotojo ir vedlio metafizinis žvilgsnis, bundančiojo ir iš sapnų ir sumišusios bei logikos neatpažįstamo pasaulio, todėl savaip perkuriančio ir jungiančio pagal veikiančius pasąmonės dėsnius. Būtent toji demoniška atmosfera, kameros judesys, grėsminga muzika ir senosios, ir jaunosios Mašos susijungimas ir pabėgimas vienoje erdvės plokštumoje paliko didžiausią įspūdį. Kine iš esmės galima atsisakyti visko, kas suvokiama protu, tačiau nenueinant į absurdą, perversijas, norą šokiruoti ir kontrastuoti. Priešingai – paliekant sakralumu paženklintus pasėlius, jaukiai bauginamą paties gyvenimo laiko kintamumo ir nepatvarumo faktą.

Ką gi. Nuostabus filmas.

Jūsų Maištinga Siela