„Visiems linkiu optimizmo
ir pasitikėjimo. Vienas kitu. Ir Dievu. Kai mane KGB rūsiuose tardė, kankino,
kaip niekad arti jutau Dievą, tokią ramybę. Tada kagėbistams sakiau: mes vis
tiek laimėsime, nes jūs einate su melu, o mes einame su tiesa. O tiesa anksčiau
ar vėliau laimi. Pažiūrėkite, kaip per tą baisų genocidą, per tas baisias
žudynes Ukrainoje atsivėrė mūsų žmonių širdys - į savo namus priimame
pabėgėlius, visaip padedame. Mes tikrai prašviesėjome. [...] Linkiu visiems
daugiau meilės, šviesios vilties ir tikėti, kad pergalė yra gėrio ir tiesos
pusėje.“ Felicija Nijolė Sadūnaitė.
Šiandien, šv. Velykų
dieną, visus pasiekė žinia, kad vienuolė ir disidentė Felicija Nijolė
Sadūnaitė (1938-2024) paliko šį pasaulį. Neatsitiktinai per Velykas, tokie
sutapimai tikriausiai gyvenime neatsitiktiniai. Šioje citatoje nuskamba pačios
autorės išsakyti žodžiai šv. Velykų proga 2022 metais.
Laimė suktis neskubant
virtuvėje! Nesu kažin koks kulinaras, tačiau pastebėjau, kad tam tikri buities
ritualai veikia kaip raminamoji meditacija. Pavyzdžiui, labai puikiai jaučiuosi
skusdamas bulves ir plaudamas indus, nes suvokimas, jog švariniesi ir gamini,
teikia apsivalymo džiaugsmo. Tikrai! Žinau, kai kurie to pakęsti negali ir su
tuo viskas gerai, bet manau, kad gyvenime reiktų daugiau daryti ir kasdieninių
buitinių dalykų, kurie teikia malonumo. Pasitenkinimą jaučiu ir sparčiai
vaikščiodamas, nes man patinka kai kuriuos dalykus daryti greitai ir be
atokvėpio. Visai ne dėl to, kad nesugebėčiau mėgautis, o kad kartais inercija
verčia jaustis gerai. Smagu šiandien, kai per šv. Velykas tenka virtuvėje daugiau
pasisukioti, suvokti to judėjimo ir dvasinę prasmę.
Šventų Velykų proga
labiau kaip niekada prisimenu vaikystės Velykas. Močiutę, kuri didžiuliame
bidone gamindavo naminį alaus ir giros gėrimą. Prisimenu, koks kildavo jaudulys
žiūrint animacinius filmus apie Jėzaus nukryžiavimą, apie pamaldumą namuose,
įprotį pabučiuoti kiekvieną narį Velykų rytą, net ir tuos, kurių labai
nemėgdavai, nes, anot močiutės, Velykos buvo sakralus reikalas, atleidimo metas
ir, žinoma, valgių bei kiaušinių dažymo reikalai. Visada tradiciškai – svogūnų lukštais
taip, kaip dabar matote šioje mano fotografijoje. Tai tikriausiai vienas iš
nedaugelio dalykų, ką kaip savaime suprantamą dalyką kartoju per kiekvienas Velykas.
Ne dėl to, kad būčiau katalikas, o tiesiog tai daugiau nei krikščioniška
šventė, tai saviti naujieji metai, nauja atgimimo pradžia, kokią maniausi
turėjęs vaikystėje.
Sveikinu visus su dar
vieneriomis Velykomis ir linkiu, kad niekada nedingtų šviesa, nepriklausomai
nuo to, ar Jums tai religinė šventė, ar tiesiog šventė, kai gali susitvarkyti
namus ir pasijausti, jog besitvarkydamas atsinaujinai, išvalei ir save patį,
vadinasi, savotiškai atgimei. Nuolatinio atgimimo ir sveikatos.
„Homeras – tai kolona,
laikanti visą mūsų civilizaciją.“ – Persis Šelis (Percy Shelley, 1792-1822),
vienas didžiausių anglų romantizmo poetų ir rašytojų. Homero įtaka, jau seniai
žinoma, yra nepaprastai didelė daugelio epochų didžiausių literatūros kūrėjų.
„Don
Kichotas tau sako: stipriai galvok apie didelius dalykus ir žinok, kad mintis
yra vienintelė realybė pasaulyje. Pakelk gamtą iki savo lygmens ir visas
pasaulis tebūna tik tavo herojiškos sielos atspindys. Kovo už garbę – vien tai
yra tikrai verta žmogaus. O jei tave sužeis, išliek savo kraują kaip geradarė
rasą ir šypsokis,“ – sako semiotikas Algirdas Julius Greimas.
Daug tikriausiai per
literatūros pamokas ir paskaitas pasakojama ir nuodugniai aiškinama italų poeto,
filosofo ir politiko Dantės Aligjerio (Dante Alighieri) Viduramžių
šedevro „Dieviškoji komedija“ reikšmes ir prasmes, tačiau yra išlikusių ir
paties poeto aiškinimų, viena iš jų – rubrikoje „Šios dienos citata“.
Šiandien paskutinė Kino
pavasario oficialioji diena. Žinau, kaip visada, bus visokie pratęsimai,
papildomi seansai, vasaros, o vėliau ir rudens turai, filmai po atviru dangumi,
bet visi filmai iš to paties sezono, todėl skelbiu, kad šiemet man irgi
oficialiai Kino pavasaris užsidaro. Sutapimas – Tarptautinę teatro dieną, kovo
27 dieną.
Aišku, dar bus ateityje
seansų, kurių nespėjau pamatyti vienokiomis ar kitokiomis sąlygomis. Tačiau kasmet
stebiu ir pastebiu festivalio dizainą ir šiemet jis buvo toks išplaukęs, bet
man patiko, kaip naktinio vėlyvojo kino seansas su 80-ųjų koloritu, atgręžus
nugarą, tarsi sėdėtum už priešais esančio kino žiūrovo. Šūkis: „Geras kinas –
tik į gera!“ Šiemet pagrindine festivalio daina pasirinkta muzikos grupės Everything
But The Girl gabaliukas „Missing“. Grupė susikūrė 1982 metais
ir gyvuoja iki šių dienų. „Missing“ dideliu hitu tapo 1994 metais, o šiemet,
jeigu gerai pamenu, skambėjo kaip garso takelis filme „Kaupikai“ finalinėje
scenoje.
Manęs dar laukia aprašyti
A. Holland filmą „Žalia siena“, bet akivaizdu, kad šiemet mano favoritais iš
matytų filmų tapo japonų „Monstras“ ir britų filmas „Visi mes svetimi“. Na, dar
pridėčiau „Kryčio anatomija“, kuri emociškai mane jaudino labiau, nei „Interesų
zona“, kuris, beje, taip pat gerai pastatytas ir apgalvotas idėjiškai filmas.
Atsinaujino ir www.kinopavasaris.lt puslapis. Bandau
suvokti, ar mega didelės reklamos ir afišos yra pagirtinas dalykas, ar ne?
Santūrumo ir praktiškumo puslapiui trūksta, bet labiausiai gaila, jog dingo
didelis rodytų filmų ankstesniais sezonais archyvas, kuriuose galėdavai pasitikslinti
vieną ar kitą filmą, susirasti praleistų filmų. Gal dar archyvas bus tvarkomas
ir jis pamažu prisipildys? Nežinau.
Taip pat dingo dešimtbalė
vertinimo sistema, kuri būdavo aiškesnė, nei penkios žvaigždutės, kurios
išlygiuoja visus filmus daugmaž panašiai. Labiausiai liūdna buvo dėl kontrakto
su Telia Play, nes biznis dvigubas – turi užsisakyti Telia paslaugas (atseit pirmą
mėnesį nemokamai, bet tam tikros smulkiom raidelėm išlygos nutylimos,
todėl bandoma pamaustyti žiūrovus „ant kontraktų“), negi negalima padaryti
normalios platformos, kur būtų galima iš kitų miestų ar negalintiems tuo metu įsigyti
filmo nuomos online 24 valandom kaip per karantiną? Būtina tą Telia
kišti ir grūsti, ką?
Šiaip visumoje labai jau
nesiskundžiu, kasmet džiaugiuosi, jog turime šį didžiausią nepriklausomo kino
festivalį ir jis jau daugel metų yra mano dėmesio centre. Dėkoju visiems
organizatoriams! Ta proga pasiklausykime pagrindinės festivalio dainos:
Kalbėk apie politiką ir
sulauksi priešų ir pasmerkimo, bet, Dieve, reikia!
Šiomis dienomis ypač, kai
nebesuprantu Ingridos Šimonytės nei veiksmų, nei sprendimų, jaučiuosi
kartais kaip Alisa, atsikandusi absurdą didinančio grybo šono. Akivaizdu, jog premjerė
turėjo daryti spaudimą atsistatydinti Švietimo ir sporto ministrui Gintautui
Jakštui, bet tikriausiai susipainiojo mygtukus ar kairę ir dešinę kaip ir
NŠA, skirdama gimnazistams matematikos užduotis išplėstinio kurso B kursui, o A
kursui palengvintas. Ji atleido Krašto apsaugos ministrą Arvydą Anušauską,
nes... (ar kas girdėjo jos argumentus? Skaičiau 5 kartus ir nesupratau, o šiaip
Šimonytei melžti į tuščią kibirą nebūdinga), bet akivaizdu, kad Anušauskas per
mažai gąsdino, per mažai kalbėjo apie karą ir grėsmę, reketavo iš biudžeto
kerzams ir dronams, per mažai trigerino. Ir tai taip akivaizdu, kai
įsijungi žinias, kad kaip tik sakinys iš žinių vedėjo, taip anekdotas. Paprastai
žiniose tai būna pirmosios naujienos, tas žurnalistinis srutomis perdvėsęs gražusis
mobingas – reikia būti durnu lietuviu arba perplautom smegenim, kad
nesuvoktum, kas aplinkui vyksta. Baisiausia, kad intelektualai, inteligentai tą
pasigavę kaip visuotinę nuleistą iš dangaus maną dalijasi kaip nekvestionuojama
tiesa, atjungę savas paskutines likusio kritinio mąstymo smegenų šakneles.
Ką noriu pasakyti? Tai,
ką sakė Radauskas, ką sakė ir šiųmetės Knygų mugės šūkis: „Pasauliu netikiu, o
pasaka tikiu!“. Supraskite, kas yra pasaka, o kas ne. Dvelkteli nuo A. Kamiu
kapo senomis žiniomis apie absurdą.
Pamažu manasis Kino
pavasaris eina prie pabaigos ir taip... pradėkime apžvalgą apie filmą nuo
švietėjiškos veiklos. Štai ką sako Visuotinė lietuvių enciklopedija:
delinkveñtas
(lot. delinquens, kilm. delinquentis – nusižengiantis), teisės
pažeidėjas; asmuo, padaręs deliktą.
Apie tokius nusižengiančius
filmą sukūrė argentiniečių režisierius Rodrigo Moreno, pavadinęs savo naujausią
filmą „Delinkventai“ (ispan. Los Delincuentes) (2023), pastarasis
sulaukė gerų kino kritikų įvertinimų, o pats filmas įtrauktas į Kino pavasario
repertuarą. Ne kiekvienas dabar pasiryžta tokiems ilgiems filmams, nes seansas
trunka kiek ilgiau nei 3 valandas, todėl dažnas pagalvoja: ar verta?
Šiaip šiemet ir
paskutiniuosius „Kino pavasario“ sykius pasigendu Lotynų Amerikos ir ispanų
kino, kurį tikriausiai išstūmė azijietiški hitai. Kur „Gojos“ laimėtojai ir
žinomos nepriklausomo ispaniško kino žvaigždės, su kuriomis, regis, augau Kino
pavasaryje? Tarsi nustumta į antrą planą, o galgi ir jų kino ambicijos bei
realizacija nebepasiekia aukšto lygio? Sunku pasakyti, tačiau džiaugiuosi, kad šiemet
bent vieną Lotynų Amerikos filmą pavyko pamatyti.
Istorija pasakoja apie du
bankininkus draugus – Moraną ir Romaną. Vieną dieną Moranas apiplėšia savo darbovietės
banko saugyklą su tikslu, kad perduos pinigus savo kitam draugui, o jis
savanoriškai atkalės trejus metus kalėjime, o išėjęs galės gyventi iš paslėptų
pinigų ir nebedirbti sunkių monotoniškų darbų. Planas lyg ir trilerio vertas
siužetas, tačiau trilerio nė iš tolo neprimena. Filmas gana lėtas ir keistas, o
tas keistumas iš tikrųjų labiausiai visoje toje istorijoje ir patiko.
Iš tikrųjų žiūrėjau ir
galvojau: ar tai tikrai komedija? Ar turėčiau šiojo filmo atkarpoje juoktis? Stebiu
Morano kančias kalėjime ir Romano byrančius santykius bei naująjį romaną,
panašėjantį į hipišką atsipūtimą po bankinio darbo, ir nelabai suprantu, kur
link filmas mane kreipia. Režisierius išgauna keistą filmo tekstūrą, lėtą
egzistencinę melancholišką natą, tačiau siužetiškai jis nenutolsta nuo
komercinių siužetinių šablonų, priešingai – ištęsia juos tarsi gumą, kuria retsykiais
sunkiai paaiškinamą istoriją, kuri tikriausiai byloja argentiniečių darbo
etikos ir kultūros perdegimą: žmonės nebemato prasmės gyventi vien tik dirbdami
ir durstydami galą su galu didmiesčiuose, jie pasiilgo kaimo ir gamtos, laiko
sau ir romantikai, santykiams, o ne greitam vartojimui ir pasiekimų bei
rezultatų visuomenėje karjeros darymui. Veikėjas galiausiai išeina iš kalėjimo
ir jo laukia kitoks gyvenimas, tačiau filmas... Jis man toks eklektiškas ir dėl
to sunku nuspręsti, ar tai filmo stiprybė, ar trikdis. Tačiau žiūrisi retsykiais
įdomiai, o kai kada, atrodo, patenki į nieko nesakančią sceninę duobę ir
tiesiog stebi, kaip veikėjai turškiasi vandenyje 10 minučių ir kaitinasi
saulėje. Visgi nesigailiu, kad žiūrėjau, nes tai buvo kitokia kino patirtis,
nei tikėjausi.
Čilės režisierius Pablo
Larrin yra ne kartą mane nustebinęs savo filmais „Spencer“ (2021), „Žaklina“
(2016), „Klubas“ (2015), „Ne“ (2012). Šiemet Kino pavasaris nerodys jo vieno
savičiausio ir originaliausių darbų „Grafas“ (ispan. El Conde),
kuris pasakoja fantastinę siaubo istoriją apie realiai egzistavusį Čilės
diktatorių Augustą Pinochetą (1915-2006). Filme, savaime aišku, nieko
tikroviško nesitikėkite, tai veikiau režisieriaus fantazijos vaisius, nes jis
vaizduoja Pinochetą kaip vampyrą, gyvenantį 250 metų, bet pastaruoju metu,
suvaidinęs visuomenėje savo mirtį, jis pasitraukė su žmona, vaikais ir ištikimu
tarnu į atokų Čilės kaimą, kuriame ruošiasi numirti, nes atsisako kraujo.
Didžiausias vaikų
skausmas yra tėvo palikti palikimo dokumentai, o dar į kaimą atvežama darbšti
vienuolė agentė, nusamdyta sutvarkyti šeimos palikimo buhalteriją, tačiau jai
terūpi bažnyčios interesai, bet netrukus ji suvilios senąjį Pinochetą ir pati
pasiduos demoniškam pasauliui. Visame filme nėra kažin daug veiksmo, viskas
sukasi apie Pinocheto melancholiją, iš kurios jį išvaduoja netikėtai atvykusi
ne kas kita, bet vampyrė Margaret Thatcher, su kuria tikrasis Pinochetas iš
tikrųjų buvo susitikęs.
Filmas nufilmuotas noir
stiliumi, tarsi pasakotų ne apie diktatorių, o Drakulą. Iš vienos pusės filmas
labai originalus, nes tai diktatoriaus metafora, blogis, kuris atnešė šaliai
daug tragedijų, todėl režisierius kandžiai ir pasišmaikštaudamas perteikia
Pinocheto vampyrizmą kaip esminį jo blogio šaltinį, sarkastiškai šaiposi iš
istorinės asmenybės ir tai tikrai veikia. Filmą galima pavadinti savotišku
meniniu protestu prieš šalyje buvusį režimą, deja, mes, lietuviai, bijome kine šaipytis
ir kritikuoti, veikiau ieškome perdėto didvyriškumo ir kuriame istorinius mitus.
„Grafas“ šiaip visai kitokios tekstūros filmas, palyginus su ankstesniais
režisieriaus darbais, bet vis tiek estetiškai išraiškingas ir įdomus darbas,
kuris gal ir nepatiks kiekvienam, bet gurmanai, manau, priims neblogai.
Man patinka filmai apie
švietimą ir mokyklos gyvenimą, nes dažniausiai tokie filmai būna socialiai
aštrūs, iškelia nemažai klausimų, į kuriuos dažnai atsakymo nėra, todėl filmai
lieka atviri ir apie juos įdomu mąstyti. Panašiai to tikėjausi iš vengrų
režisieriaus Gábor Reisz filmo „Tikroji priežastis“ (vengr. Magyarázat
mindenre) (2023), kuriame pasakojama apie abiturientą Abelį, kuris
neišlaiko istorijos egzamino, todėl gėdingai apkaltina mokytoją nusistačiusį jo
atžvilgiu.
Iš tikrųjų filmas
perteikia visą mokyklos ir mokytojo pažeidžiamumo istoriją. Kaip yra lengva
kompromituoti, meluoti ir kerštauti, kai iš tikrųjų dėl savo nesėkmės Abelis
kaltas tik pats. Manau, Lietuvos mokyklose taip pat dažnai mokytojai
terorizuojami vaikų ir jų tėvų dėl asmeninių nesėkmių, jie persekiojami,
atakuojami socialiniuose tinkluose, gėdinami ir aptariami kaip prasti pedagogai.
Filmas ne tik perteikia šmeižto istoriją, bet ir paradoksaliai atskleidžia
žiniasklaidos formuojamą „tiesą“ dėl to, kas tariamai įvyko: Abelis neišlaiko
egzamino, nes jis pamiršo išsisegti patriotinį vengrų ženklelį. Apie šį šmeižtą
parašo ambicinga žurnalistė, kuri iš mokytojo istorijos labai greitai pasidaro
karjerą ir jaučiasi labai dėl to laiminga. Visas socialinis burbulas išpučiamas
iki beprotybės, tačiau labiausiai stebina mokyklos pozicija: nuslopinti
skandalą mokytojo sąskaita, kad tik mokykla išlaikytų gerą reputaciją, nes
reikia gauti remontams finansavimą.
Labai panašią mokyklos
poziciją galima pamatyti ir šių metų japonų filme „Monstras“, kada skalpuojami
mokytojai, priversti administracijos atsiprašinėti, kad tik viešojoje erdvėje
mokyklos vardas nenuskambėtų blogai. Bet argi ne tokioje slopinimo ir melo
visuomenėje gyvename ir mes? Švietimo ministerija meluoja gyventojams, brukdama
klaidingą statistiką, mokytojai lieka neišgirsti ir pateikiami kaip egoistai,
kurie negalvoja apie mokinių ugdymą ir dar drįsta streikuoti, jie gėdinami ir
žeminami. Toji profesija, kurią po metų turėtų padaryti prestižine, išėjo tokia
pajuokianti ir žeminanti, kad tikriausiai belieka tik sėdėti ir sukti tokius
filmus kaip „Tikroji priežastis“ apie absurdą, kuris kuriamas švietimo
įstaigose. Kitą vertus, verta filmą pasižiūrėti ir dėl keistokai, atrodo,
atsilikusios vengrų švietimo sistemos, nes juk šitaip egzaminą, kai
išsitraukdavai bilietėlį ir kalbėdavai komisijai, laikydavo sovietiniai žmonės,
pasirodo, sistema išlikusi dar nuo socialistinių laikų. Taip pat filmas šiek
tiek padeda susigaudyti ir suprasti pačius vengrus Europos kontekste, kodėl jie
tokie prieštaringi. Mokytojas ir Abelio tėvas iškart susipyksta dėl politinių
pažiūrų, atrodo, jog Vengrijoje yra dvi susipriešinusios grupės: vieni iš jų
palaiko Orbano diktatorišką poziciją, kiti trokšta atsinaujinimo ir liberalumo.
Filmas papasakotas iš pačių įvairiausių perspektyvų, todėl istorija teka ekrane
kaip koks kaleidoskopas, o tai patikimas būdas byloti apie skirtingas tiesas ir
pozicijas.
Britų režisierius Andrew
Haigh mėgsta LGBTQ+ temas kine, jo sukurti filmai kaip „Savaitgalis“ ir
serialas „Looking“ tapo tikrai kine LGBTQ temas įprasminančiais pasakojimais,
kurie pasižymi nebanaliu jautrumu ir giliamintiškumu. Lietuviams režisierius
tikriausiai labiau žinomas dėl filmo „45 metai“, o naujausia jo drama, puikiai
įvertinta tiek kino kritikų, tiek žiūrovų „Visi mes svetimi“ (angl. All
of Us Strangers) (2023) šiemet buvo įtraukta į Kino pavasario programą.
Esu šiek tiek sutrikęs, kad kitas LGBTQ temos filmas „Labirintai“ buvo kur kas labiau
reklamuojamas ir jam skirta kur kas daugiau seansų, nei šiam, kuris, mano
galva, yra vertesnis plačiosios auditorijos.
Nesitikėjau, kad filmo
metu bus pilna salė, „Visi mes svetimi“ filmo atėjo pasižiūrėti ir jaunimas, ir
jau visai pagyvenusių sutuoktinių, tad tikriausiai kinas (ir nė vienas
neišįjo!), nors ir turi LGBTQ indeksą, lietuviai toli gražu neskirsto kino. Istorija
pasakoja apie vyrą vardu Adamas, kurį nepaprastai jautriai suvaidino britų
aktorius Andrew Scott, pastarasis veikėjas labai uždaro būdo, tačiau vis tiek
pradeda romantinius santykius su tame pačiame name gyvenančius Hariu, pastarąjį
suvaidino kylanti kino žvaigždė Paul Mescal (kas matė pernykštį jo pasirodymą
filme „Po saulės“, tikriausiai supras apie ką aš). Vyrukai rūko žolę, mylisi
daug ir visaip, o po visko apžiūrinėja Adamo nuotraukas, kalbasi apie savo
prisiminimus ir išgyvenimus ir, regis, pagaliau Adamui pavyko surasti gyvenimo
atramą, tačiau netrukus žiūrovas yra išsviestas į keistus vaiduokliškus
pasaulius, kada Adamas grįžta pas savo mirusius tėvus.
Ką galima pasakyti
mirusiems tėvams apie savo homoseksualumą ir gyvenimą, ko negalėjai pasakyti,
kai jie dar buvo gyvi? Širdį veriantys dialogai ir atsivėrimai šiame filme, man
regis, yra geriausia viso filmo dalis, per juos norisi graudintis,
susitapatinti, suvokti, kaip sunku Adamui buvo mokykloje, kokį abejingumą jis
patyrė, kai šis buvo mažas, suprasti motinos kaltę, kad jis yra toks, koks
yra... Galiausiai tie pokalbiai grąžina Adamui savastį, susitaikymą, apsivalymą
ir savotišką išgijimą. Filmas labai specifinės tekstūros, galima sakyti,
metafizinė patirtis, nes ilgą laiką nesuvoki, ar tai kažkokios Adamo haliucinacijos,
ar sapnai, o gal įsivaizdavimai? Galiausiai visa šioji vaiduokliškoji istorija
šiurpi tuo, kad tai yra būdas kalbėti apie tai, ko negalėjai ar nesugebėjai
padaryti, kol buvai gyvas. Filmas jautrus, veikia emocijas, o pagrindinių
aktorių vaidyba suteikia istorijai jaukumo ir intymumo. Paskutinioji filmo
scena, kada Adamas ir Haris pavirsta žvaigždės šviesa – net nuėjo šiurpuliukai,
kai tamsiame fone tokios pat žvaigždės įsižiebdavo su mirusiųjų sielomis,
bylojančiomis apie begalybėje esančią vienatvę ir svetimumą, kurią tegali
pagydyti tik vienas kito artumas. Vienas geriausių ir gražiausių šio sezono
Kino pavasario filmų.
Kiek daug šiemet girdėjau
apie „Oskarą“ ir Didįjį Kanų kino prizą pelniusį „Interesų zona“ (angl. The
Zone of Interest) (2023), kurį režisavo Jonathan Glazer. Filmas tapo Kino
pavasario atidarymo filmu ir vienu labiausiai internete komentuojamu ir
aptarinėjamu šio sezono festivalio naujienų. Režisierius pasakoja istoriją apie
Antrąjį pasaulinį karą ir vaizduoja vokiečių karininkų šeimynėlę, gyvenančią
gautame prabangiame name su baseinu, sodu ir žalia veja visiškai šalia Aušvico
koncentracijos stovyklos, o tiksliau – jų puikius namus ir mirties stovyklą
skiria tiktai aukšta siena.
Puikus kontrastas, kurį
išgavo režisierius šiaip jau tiek kine, tiek teatre visada pasiteisina, t. y.
byloti apie pačius baisiausius dalykus su naiviai saldžiu švelnumu, neskiriant
smurtiniams efektams ir tiesioginei prievartai dėmesio, o kalbant apie tariamą
gėrio ir teisingumo bei laimės oazę šalia Didžiojo blogio. Tris metus šalia
Aušvico gyvenantis karininkas Rudolfas su žmona Hedvyga ir mažamečiais vaikais,
rodos, patiria įprastą buržuazinį saulėtą gyvenimą: jie rengia piknikus ir
žaidžia prie baseino, įsimylėję paaugliai bučiuojasi, maitinami kūdikiai... ir
visas tas žmogiškasis žemiškasis rojus vyksta girdint už sienos šūviams,
keiksmams, klyksmams, krentant ant sodo pelenams, jaučiant kaminų dūmų tvaiką. Baisiausia,
kad veikėjai per tą laiką tiek įprato prie koncentracijos metamo šešėlio, kad įprato
ignoruoti lyg kokį pravažiuojantį traukinį, kuris nieko nebestebina, kad
skleidžia dundėjimą. Filmas gali šokiruoti, jog tie patys žmonės, išgyvenantys
paprastas žmogiškąsias dramas, iš tikrųjų yra kalti ir dėl abejingumo tam, kas
vyksta už sienos, ir dėl to, kad jie tą siaubą ir kuria. Iš kur tada kyla toji
baisi žmogiškoji jėga? Iš kur atsiranda abejingumas ir pakantumas blogiui?
Vokiečių aktorei Sandra
Hüller – aukso amžius! Per šį sezoną ji sužibo vaidmeniu filme „Kryčio
anatomija“, pastarąjį galite taip pat pamatyti šio sezono Kino pavasaryje.
Nieko, atrodo, neišsiskirianti aktorė geba kaip kokia I. Huppert kurti dramatinę
vidinę liniją, o režisieriai perteikti ją kadrais.
Visumoje man filmas
išties patiko, suprantu jo subtilias užuominas ir nesmagią atmosferą, kurią
papildo ženklai ir garsai, pastarieji ataidi iš koncentracijos stovyklos ir
leidžia pačiam žiūrovui pusę filmo įsivaizduoti, kas vyksta pašonėje. Gal pasigedau
įdomesnės istorijos pačioje Hedvygos ir Rudolfo šeimoje, nes tvyranti jųdviejų
šeimos idilišką kasdienybę iš esmės sudrumsčia tik Rudolfo paaukštinimas ir
perkėlimas, o žmonas negali susitaikyti, kad reikės palikti tokią puikią vietą
su vaikais. TOKIĄ PUIKIĄ, nes mirties pašonėje nėra, kai ją ignoruoji, kaip ir viskas, kas vyksta baisaus mūsų pačių
gyvenime, kai praeiname abejingai. Visgi filmu nelikau šokiruotas, ar kaip nors
prikaustytas prie kėdės, patiko paskutinės Aušvico po daugel metų muziejaus
valytojų pastangos nuvalyti dėmes, kad istorijos siaubas blizgėtų iš po
poliruotų stiklų, o koridoriai būtų švarūs ir pritaikyti turistams, tarsi atėję
pasižiūrėti istorinės tragedijos jaustųsi kaip ant tos žalios pievelės
vaizduojama šeimynėlė. Verta bent kartą pamatyti, ypač tiems, kurie
prisižiūrėjo tiesiogiai vaizduojamų prievartos siaubo vaizdų klasikiniuose Holokaustą
pasakojančiuose filmuose.
Vienas iš rekomenduojamų
filmų buvo šiųmetėj Kino pavasario programoje filmas „Kaupikai“ (angl. Hoard)
(2023), kurį režisavo Luna Carmoon. Apie kaupikus kaip sudėtingą sutrikimą esu
girdėjęs komercinėje amerikiečių dokumentinėje realybės šou laidoje, panašioje
į mūsų „TV pagalba“. Amerikiečiai (dažniausiai suaugę vaikai) išsikviečia
kaupikų valytojus su kameromis, gėdingai filmuoja prišnerkštus ir sąvartynus
primenančius namus, o tuo metu tėvai ašaroja dėl kiekvienos priverstinai
išmetamos šiukšlelės, kurią manę kada nors tikrai panaudosią. Pasižiūrėkite,
manau, dar rodo lietuviškai per kažkokį kanalą. Maždaug to tikėjausi ir iš paties
filmo „Kaupikai“ – analogiškos tos amerikietiškos realybės alternatyvos. Buvo šiek
tiek ir jos.
Istorija pasakoja apie
sutrikusią Marijos mamą, kuri pasižymi infantiliais optimizmo protrūkiais ir
visko, kas blizga, bet iš esmės jau yra šlamštas, kaupimu. Mergaitė besąlygiškai
priima mamą, nes iš jos pačios mokykloje tyčiojasi, todėl keistuolė mama su
savo neregėta fantazija ir vaikiškomis dainomis yra jos paguoda, o šiukšlių
kalnai ir lakstantys gyviai bei smarvė – apsauga nuo brutaliai disciplinuoto
pasaulio. Galiausiai motina išveža į psichiatrinę, o Mariją užaugina geroji kaimynystės
moteris, kuri po savo stogu glaudžia ir trisdešimtmetį Maiklą. Po daugel metų
Marija gauna motinos pelenus, tačiau kvaišindamasi narkotikais su kur kas
vyresniu Maiklu, ji nebeskiria, kur yra tikrovė, o kur praeities atšvaitai,
išnirę iš pasąmonės, todėl režisierė pasitelkia keistą, kone psichodelinį
pasakojimo būdą, atkarodama savaip vaikystės vaizdavimo etapus.
Visgi žiūrovas iš pradžių
nelabai supranta, kodėl Marija kartu su Maiklu ryja motinos pelenus, kodėl jie
taip nuožmiai ir smurtiškai bei erotiškai bendrauja, kai tuo tarpu Maiklo
sužadėtinei liko iki gimdymo ne tiek ir daug. Visgi tai geras režisierės būdas
sulipinti pakrikusią Marijos tikrovę, užgožtą prasiveržiančio psichologinio
skausmo su kvaišalais. Maiklas irgi keistuolis, kuris taip pat priima pamišėliškus
Marijos elgesio būdus kaip dalį erotinio fetišizmo, nes toks sulaukėjimas ir
vaikų žaidimai jį jaudina, jis priklausomas nuo jos siautėjimo.
Visgi filmas kraupiai sudėliotas,
kada maniakiški kaupimai paaiškina poreikį išreikšti esminius praradimus, kuo
daugiau vienatvės ir pažeidžiamumo, tuo norisi daugiau aplink save turėti
daiktų, o šiame sutrikime labiausiai išryškinamas motinos ir dukters ryšys,
kuris normaliems ir socialiai integruotiems visuomenėje gali pasirodyti kraupus.
Visgi režisierė randa savitą meninį priėjimą prie šio sutrikimo, jai padeda tam
tikros netikroviškos ir itin teatralizuotos bei šiaip žiūrovą verčia klausti
(kas čia dabar vyksta?) scenos, kurios tik iš pirmo žvilgsnio neatitinka
tikrovės, bet galų gale viskam per detales iškyla pasąmoniniai pasikartojantys
paaiškinimai. Marija apsvaigusi bando kartoti savo mamos programą, kad vėl
pasijustų saugi ir maža, bet bėda tame, kad Marija visai kitas žmogus, tad kas
atsitiks, kai vieną dieną narkotikų poveikis baigsis ir teks suvokti, kad
šiukšlės – tai ne motinos apkabinimai? Šiaip skaudus filmas, kuriame maža
komiškų dalykų, tačiau papasakota išradingai, man patiko.
.jpg)
.jpg)
