Informacija apie albumą: Katy Perry – 143[Vinyl / LP] (2024)
Maištinga Siela
Sveiki,
Klaipėdos dramos teatras jau pasitiko 89-ąjį sezoną ir
vieną iš karščiausių premjerų pasiūlė rugsėjo 27-28 dienomis jaunosios kartos
režisieriaus Nauberto Jasinsko statytą vienos dalies spektaklį „Sugrįžimas“.
Pastarasis pastatytas pagal Čilės rašytojo Roberto Bolano apsakymą, o scenarijų
kūrė Edgaras Gerasimovičius. Tiesa, neteko skaityti šio apsakymo, todėl
sudėtinga man įsivaizduoti literatūrinės medžiagos adaptaciją, tegul tą aptaria
perskaitę ir išmanantys.
Iš tikrųjų premjerinėmis dienomis nepastebėti šiaip
jau neįprastos Klaipėdos publikos tikriausiai neįmanoma. Pilna nematytų ir iš
kitur atvykusių žiūrovų. Iš aprangos, elgesio ir būrio LGBTQ asmenų, atvykusių palaikyti
aktorių ir režisierių, galima spręsti, kad Klaipėdos dramos teatrui svarbu, jog
čionai statytų ir kitur gyvenantys režisieriai, todėl diena atrodė taip, lyg
visas rūmų dvaras su freilinomis būtų persikėlęs į uostamiestį. Ir tai yra
labai gerai!
Spektaklis „Sugrįžimas“ pasakoja apie besiskiriančią
porą, o dėmesio centre – 34 metų Maiklas, kurio vaidmenį sukūrė Džiugas Grinys.
Jis kalbasi su žmona Claire (aktorė Justina Vanžodytė), abu vienas kitam
atsibodę, užsiėmę savais gyvenimo tikslais, o po skyrybų Maiklas vieną naktį
linksminasi naktiniame klube, kuriame visko perdozavęs numiršta. Jo siela
stebi, kaip su jo kūnu tvarkosi dvi morgo darbuotojos, kaip buvusi žmona iš jo
nelaimės pelnosi ir daro karjeristės TV laidą, o galų gale Žanas Klodas Vineliovas
dar ir lytiškai išniekina jo palaikus...
Žodžiu, pjesėje rodomas ir perteikiamas absoliutus
dugnas, nieko čionai gražaus nėra ir būti negali, visi supuvę, išgverę, be
moralės, galvojantys tik apie save ir dar kartą apie save. Tokios medžiagos
teatrui labai pavojingos, nes spektaklis iš socialinės kritikos gali išeiti į
tiesiog vieną didelę režisūrinį „pasibėdavojimą“, koks neteisingas ir baisus
tas gyvenimas. Nežinau, ar dėl medžiagos, ar dėl režisūrinio tono, režisierius
utriruoja ir ryškina visą tą pasaulį itin šaltu negyvumu. Čionai daug prisideda
ir scenografija – didelė ir uždara balta aplinka, švari ir sterili tarsi morgo
kamera, ji nušviečia ir išryškina veikėjus kaip fotografijas, pastarosiose
išryškinamos veikėjų ydos, blogybės ir parodijuojami socialiniai vaidmenys. Iš
pradžių labai pribloškė viso spektaklio negyvumas, čionai net aktoriai šnekėjimą
imituoja per fonogramą robotišku balsu tik tam, kad perteiktų, jog jie užvaldyti
savo ydų, neturintys jokio gėrio ir nepriklausomybės. Manau, kad aktoriams buvo
kiek nepatogu tik dėl to, jog toji fonograma juos įrėmina, reikia atitaikyti surepetuotas
schemas, o aktorinis vidinis vaidmens naratyvas prislopintas, neišpildytas –
tai nutolina nuo teatro aktoriaus vaidmens klasikinės sampratos, tačiau laimi
kita pusė – spektaklio sumanymas viską konstruoti tarsi lėlių namelyje.
Morge besidarbuojančios skrodikės imituoja go-go
ar striptizo šokėjas, kurios daro asmenukes su lavonu, aptaria jo tatuiruotes
(žodžiu viską, išskyrus tyrimą), kol galiausiai jos transformuojasi į lavono grobikus,
reikalaujančius 2 milijonų eurų išpirkos. Palaikų savininkams palaikai
neįdomūs, jiems kur kas įdomiau tiesiog sumedžioti juos dirginančius
nusikaltėlius (dėl azarto). Žodžiu, spektaklis kaip reikiant toks parodomasis,
jį sudėtinga jausmiškai išjausti, nes, bent jau man, nebuvo absoliučiai su kuo
tapatintis. Manau, kad ir daugeliui kitų žiūrovų. Per dialogus lyg ir atpažįstame
savo tikrovės atšvaitus, tačiau spektaklyje jie veikia šiek tiek nevientisai.
Šmėkla klajoja paskui savo lavoną ir stebi, kaip yrantis kūnas vis dar yra sistemiškai
amortizuotas, juo vis dar naudojasi gyvieji, pelnosi, patyria malonumus. Nors
spektaklio pradžioje Maiklas teigiasi esąs prieš pydarus ir viską, kas
jam netinka (šiuolaikinis heteroseksualus narcizas), tačiau pabaigoje
dramatiškai šypsosi iš to, kad Žanas Klodas pasitenkino su jo palaikais. Nesu tikras,
ar visas jungtis ir prasmes supratau iki galo. Spektaklio pradžia gana nuobodi,
veikėjai veikia kaip idėjinės šeiminės laimės nesukuriančių vyro ir moteris
(kaip iš kokio serialo) hiperbolizuotos karikatūros, kartoja tekstus vienas į
kitą nežiūrėdami, veikiau kaip pusiau monologai, o motinos intarpas išvis toks pakleręs
reikalas, kad nelabai suvokiau jos funkcionalumo, pristigo plėtotės arba
buvo pernelyg abstraktu kaip tokiam ir taip fragmentuotam spektakliui, todėl daugiausiai
klausimų kėlė aktorės Samantos Pinaitytės sukurtų veikėjų variacijos.
Galiausiai visumoje mane stebino spektaklio ritmika.
Žano Klodo judėjimas scenoje toks sulėtintas, toks ištęstas, alinančiai
slenkantis pagal muziką, net pamesdavau mintį ir, kol jis ten nuo vieno krašto
su kinišku chalatu priėjo prie kito scenos krašto, spėdavau pagalvoti, ko
norėtųsi vakarienei ir apie ateinančius savaitės darbus. Tai nėra geras
rodiklis, nors spektaklis valanda ir dvidešimt minučių, jaučiu, jog vietomis
jis gerokai ištęstas. Lankstinuke pabrėžiamas svarbus keršto motyvas, tad
bandžiau sugalvoti už ką Maiklas kerštauja, tačiau susidūriau tik su tuo, kad
jam tiesiog įdomu, kur ir kaip atsidurs jo lavonas, šis kerštavimo motyvas (jeigu
jis apskritai yra?) pernelyg paskendęs efektuose, dialoguose, nesusikalbėjime
ir lėtokame vyksme, kad kelia nuostabą, o ką iš tikrųjų benori Maiklas pasakyti
mums?
Pabaigoje Maiklo šmėkla nusprendžia pasilikti Žano
Klodo namuose, Klodas klausia, ar jam reikia paruošti kokį kambarį, vietą (nes
tikriausiai šmėklos neatsieja nuo lavono, o lavoną kažkur reikia talpinti),
galiausiai mirusysis Maiklas atsako, kad jam jokios specialiosios vietos
nereikia, kas žymi, kad jo dvasia ir mąstymas „atsirišo“ nuo kūno, jis atsisakė
žemiškojo gyvenimo malonumų ir ydų – taigi, praranda ir savo ego, tad
sugrįžimas iš esmės neįvyksta, o kartu ir įvyksta, sakyčiau, atsiskyrimas,
kuris tampa viso spektaklio oksimoronu: sugrįžimas lygu pasitraukimui,
susitaikymui ir paleidimui. Labai kontraversiškas ir nelengvai perprantamas
spektaklis, nesu tikras, ar jį supratau iki galo, nepasiduoda tiesmukai ir
vienai interpretacijai, tiesa, ne viską nuodugniai ir sekiau, nes mintimis spektaklio
metu iškeliaudavau į savo pasaulį. Nebuvo blogai, bet kažkokio aiškumo visgi
pritrūko. Gal visgi prieš einant reiktų perskaityti ne tik lankstinuką, bet ir
apsakymą?
Jūsų Maištinga Siela
„Ar žinote, kad jei į
stiklainį įdėsite 100 juodų ir 100 raudonų skruzdėlių, nieko neįvyks? Bet jei
stipriai pakratysite stiklainį, skruzdėlės pradės žudyti viena kitą. Raudonosios
skruzdėlės mano, kad juodosios yra jų priešai, o juodosios skruzdėlės mano, kad
raudonosios yra jų priešai. Tikrasis priešas yra tas, kas purto stiklainį. Tas
pats vyksta ir žmonių visuomenėje. Todėl prieš užpuldami vieni kitus, turėtume
pagalvoti, kas purto stiklainį!“ Kurt Vonnegut (1922-2007)
Taigi, kai einame ginti amžinai vargšės tėvynes,
pirmiausia manome, kad iš savo patriotinio jausmingumo, nes kas kitas, jeigu
nemes? Kažkas iš to puikiausiai uždirbs, kratydamas pasaulio pakraščius ir
toliau skatins ginkluotis. Argi ne taip yra šiandien?
Jūsų Maištinga Siela
Sveiki, skaitytojai,
Tęsiu savo atsirinktų serialų peržiūras ir vienas iš
tokių šį rudenį tapo populiarus amerikiečių serialas „Rytinis šou“
(angl. The Morning Show). Serialas debiutavo prieš pat pandemiją,
2019 metais, iškart po to, kai per pasaulį nuaidėjo #metoo skandalai, kalbantys
apie seksualinius moterų išnaudojimo ir prievartos atvejus įvairių institucijų
darbo vietose. Serialas remiasi amerikiečių žurnalisto ir rašytojo Brian
Stelter 2013 metais pasirodžiusi romanu „Top on the Morning“. #metoo itin
populiari tema, į kurią ne visi norėjo atkreipti dėmesį, tačiau prasidėję
susivienijusių moterų liudijimai šį procesą pavertė grėsminga kalnų sniego
lavina, staiga visi ėmė apie tai kalbėti, o kinas ir serialai – ne išimtis.
Europoje, deja, apie tai nelabai kalbama, įtariu, kad taip pat galingose korporacijų
įmonėse, politikoje, žiniasklaidoje moterys taip pat patiria panašius dalykus.
Taigi serialas pasakoja apie itin populiarų
nacionaliniu lygmeniu „Rytinis šou“ laidą, kuri tikriausiai atitiktų mūsų „Labas
rytas!“, rodomą per LRT. Amerikos visuomenė itin mėgsta parodomąjį veidą,
viešuosius žmones su nepriekaištinga reputacija, geru humoro jausmu ir puikiais
asmeniniais šeiminiais santykiais. Neduok Dieve, Amerikoje būti žinomu ir
viešai patirti nuopuolio skandalus, apie tai mes puikiai žinome iš geltonosios
spaudos. Vienas pagrindinių veikėjų pirmajame sezone – „Ryto šou“ žymusis
vedėjas Mičas Kesleris (aktorius Steve Carell) jau 15 metų drauge su savo
kolege Aleks Live (aktorė Jennifer Aniston) veda populiariausią TV rytinę laidą.
Charizmatiškas, malonus ir visų mėgstamas vyras, gyvenime auginantis kelis
mažus vaikus, iš tikrųjų ilgą laiką darė darbe savo kolegėms seksualinį
spaudimą, mezgė slaptus romanus, kurie, prasidėję #metoo judėjimui, sunaikino
ir paties Mičo karjerą. Mičas vieną rytą tiesiog buvo pašalintas iš laidos, o
vietoj jo įdarbinta liberaliųjų pažiūrų maištingoji reporterė Bredli Džekson
(aktorė Reese Witherspoon).
Serialas rodo senbuvės Aleks ir naujokės Bredli
sunkiai besiklostančius darbinius santykius, intrigas. Kol Mičas bando nuplauti
savo skandalus ir kaip nors sugrįžti į eterį, studijoje perteikiami vidaus galios
žaidimai, persitvarkymai. Dėmesio centre – Bredli ir Aleks nesutarimai dėl
laidos formato ir eksperimentavimo. Akivaizdu, jog serialo draminis fonas nori
atkreipti dėmesį į tai, kad tokios panašios laidos kaip „Rytinis šou“ yra labai
gerai ir politkorektiškai apgalvotas žaidimas, kurį valdo iš esmės
žiniasklaidos kompanijos magnatai, palaikydami galingus politikus ir iš žinių
darydami pelną. Kitaip sakant, juk tai istorija, kaip moterys griauna ir
pertvarko patriarchalinius galios žaidimus, pačios klysdamos ir bandydamos
atrasti naują vaidmenį besikeičiančiame pasaulyje. Atsiradusi Bredli, kuri tiesioginiame
eteryje neapsikentusi ištaria, kad penkiolikos metų turėjo pasidaryti abortą,
sukelia tikrą audrą. Moterys vėl matomos, nors sulaukia ir pasmerkimo, tačiau
visas serialo centras sukasi apie tai, kiek kiekviena moteris viešai
pasisakydama ir kalbėdama apie asmenines patirtis prisideda prie visuomeninio
pokyčio, dažnai atiduodamos galgi net savo karjeras ir asmeninio gyvenimo
ramybę.
Nors serialas turi tris pagrindinius veikėjus (Mičą,
Aleks ir Bredli), tačiau sezone plėtojamos ir šalutinės istorijos, pavyzdžiui, akcentuojama
dirbti pasilikusių moterų psichologija, traumos ir emocinės būsenos po Mičo
skandalo, kurios turėjo intymių santykių su juo. Taip pat išskirčiau ir vyrų
žaidimų reikalus. Novatoriško šelmio Korio (aktorius Billy Crudup) ir Čipo
(aktorius Mark Duplass) bandymai išsiveržti iš kieto kompanijos savininko
kontrolės. Sezone nemažai įtampos tarp stovyklų pasiskirstymo, kas palaiko senbuvę
Aleks, o kas novatoriškąją Bredli, bandoma organizuoti vidinius politinius
pačios laidos pokyčius, griaunant nustatytus standartus ir politkorektiškumo
ribas.
Serialas buvo pastebėtas ir įvertintas įvairių
prestižinių apdovanojimų, pelnė daug nominacijų, tačiau šiame sezone mane
labiausiai nustebino kultinio serialo „Draugai“ aktorė Jennifer Aniston, kuri
šiaip jau labiau laikoma komedijos žanro aktore (turint galvoje, kiek nemažai
ji nusifilmavo romantinių komedijų filmuose), tačiau jos draminius sugebėjimus
galėjome įvertinti jos pasirodyme „Pyragas“ 2015, kada ji pirmąkart buvo
nominuota kaip draminė aktorė „Oskarui“ (beje, geras filmas, rekomenduočiau).
Šiame seriale, manau, ji iš naujo atgaivino savo kaip aktorės vardą ir pelnė
SAG apdovanojimą kaip geriausia draminė aktorė. Jos Aleks personažas
sudėtingas, moteris su ryškiais karjeristės bruožais, narcizė staiga susvyruoja,
nebežino, kas ji tokia, griūna jos santuoka, dukra nusisuka, ji pikta darbe,
bet drauge pamažu „išsilukštena“ ir išsigrynina, evoliucionuoja kaip veikėja,
todėl šiuo atveju man jos personažė visame sezone buvo pats įdomiausias
reikalas. Visi kiti maždaug nuspėjami, tipažiniai, tačiau, kiek žinau, kituose
sezonuose bus galimybė atsiskleisti ir kitiems personažas, kurie net bus
įvertinti „Emmy“ apdovanojimu.
Noriu pasakyti, kad man patiko šis serialas. Įtraukė,
suintrigavo. Galbūt tikėjausi netgi šiek tiek lengvesnio ir į pramogą linkusį
istorijos toną, daugiau komiškų situacijų, tačiau ne, serialas išties
dramatiškai sudėliotas, scenarijus labai geras, o sezone pasirodo visas pulkas
puikiai pripažintų aktorių. Visgi momentais serijose pagaudavo didaktinio
elemento patosas, toks visgi teisingumo perteikimo troškimas, pvz., kai
veikėjai lyg ir turėtų savanaudiškai kibti vienas kitam į atlapus, visgi tam
tikrais momentais drėgnomis akelėmis, žiūrėdami vienas į kitą, atveria prie
taurės vyno sielas, nors ateina rytojus ir vėlei tenka konkuruoti, grumtis,
dalyvauti viename didžiuliame industriniame intrigų dvare. Klausimų kilo ir dėl
aštuntos serijos, kuri „išgriebta“ iš retrospekcijos, pasakoja apie Mičo
praeitį iki skandalo. Matomai, kad toji serija buvo pilotinė ir nufilmuota
anksčiau, nes dar nesusiformavęs Aleks personažas. Toji serija išties pristabdo
sezono pagreitį, bet iš esmės ir paruošia tramplynui – paskutiniosioms dvi,
kurios užbaigia sezono #metoo probleminį epicentrą.
Kiek jau peržiūrėjau šiemet nematytų serialų pirmųjų
sezonų, šis ir dar „Sekso terapija“ yra tie, prie kurių, manau, tikrai drąsiai
grįšiu anksčiau ar vėliau, tačiau norisi dar keliems nematytiems serialams
suteikti progą. „Rytinis šou“ paliko išties neblogą įspūdį.
Jūsų Maištinga Siela
Labas,
Šią nuotrauką radau archyve.
Prisiminiau dainą: „Žalias vynas – ne vanduo, ne
vanduo, o studentas – ne piemuo!“
Nuotrauka daryta 2024 metų gegužę iš laivo, paliekant
Taliną ir plaukiant link Suomijos.
Nustebino iš po laivo kylantys turbinų sukelti purslai
ir smaragdinio vandens srovės.
Nuo Talino turėjo būti kokie 5 kilometrai.
Vieną akimirką netyčia nutaikiau. Neplaningai... ir
štai –
Akimirka prieš jus.
Ne kartą tuo keliu ir vandenimis palieku Taliną.
Naktis virš Baltijos.
Visada kajutėje prieš užmiegant mąstau apie tai, kas jūros
dugne,
Ką praplaukiame paviršiumi ir kas niekada nebus
iškelta.
Visus tuos ledynmečio paskendusius riedulius,
Kai Baltija buvo Joldija,
Kai prasiverdavo ir užsiverdavo; visus tuos
Dūlančius griaučius, senus laivus, karo paliktas
nuolaužas, žuvis,
Kurias manėme esant išnykusias.
Ramu ir gera tame kokone, tame žinojime
Žinoti, kad netapsi nuskendusia relikvija.
Žali sapnai žalioje jūroje.
Ponia Bovari buvo palaidota su svajonėmis žalio aksomo
karste.
Aš ne Bovari, aš bandau neturėti svajonių, nes jos
netikros.
Geriausi dalykai nutinka net nežinant,
Tarsi kas gyvenimo turbina išverstų žalią pasaulį į
šviesą
Ir staiga nutiktų nesuvokiant
Svajonė be svajojimo.
Maištinga Siela
Sveiki,
„Dievas sukūrė įvairius pasaulius, jis
nori, kad ir kiekvienas pasaulis būtų įvairus. Visa ko vienodumas nėr
gyvenimas. Ir žmonės, kurie kuria, jie atlieka didžiausią Aukščiausiojo Kūrėjo
pavestą uždavinį. Jie įturtina pasaulį, jie daugiau gyvenimo ir noro gyventi
jam suteikia. Jie irgi kovoja su medžiagos palinkimu suvienodinti, aprimti,
amžinai nutilti.“ Ignas Šeinius (Jurkūnas) (1889-1959).
Ignas Šeinius! Ir net gyvenęs prieš tiek laiko,
žymiausias mūsų impresionistas, netgi pasitraukęs iš Lietuvos ir visada dirbęs tik
Lietuvos labui suprato žmonių įvairovę kaip būtinybę išgyventi ir skleistis
tolerantiškam Kūrėjo sumanymui. O ką bando padaryti mūsų šiuolaikiniai radikalūs
nacionalistai su visokiais neaiškiais Gražuliais, prisidengę burnas savo
krikščioniškais postringavimais? Ogi suvienodinti, atimti iš pasaulio įvairovės
pripažinimą ir iš esmės, sakyčiau pagal I. Šeinių, paneigti Aukščiausiąjį Kūrėją.
Maištinga Siela
Sveiki,
„Subkultūrai gyvybiškai reikalinga įtampa,
kurios tikrieji ženklai – aplinkinių dėmesys, pašaipa, bambėjimas („Sudeginsiu
kelnes!“). Laikinai tapusi pagrindine kultūros formuotoja, subkultūra liaujasi
būti subkultūra, jos maištas netenka prasmės ir slopsta. Subkultūra tampa
tradicine, o tai – oksimoronas. Taigi kaskart patenkinus maištautojų poreikius –
pvz., įvedus potvarkį, kad kirpyklose visų plaukai būtų dažomi mėlynai, – būtų
sunaikinta galimybė dėl to maištauti. Tačiau būtent galimybė išsiskirti ir pats
maištas yra svarbiausios subkultūros dalys. Taip skleidžiasi jaudinantis,
trapus jaunystės laikinumas“. Sandra Bernotaitė
Manau, kad anksčiau subkultūrų buvo daugiau. Šiandien nelabai.
Tai leido ne tik išsiskirti, bet ir ideologiškai pagal požymius grupuotis į tam
tikras bendruomenes, pvz., gotai, emo, rokeriai, pankai, „treninginiai“ ir kt.
Dabar visi tiek suvienodėję arba priešingai – suindividualėję, paskendę psichoterapijoje,
savęs ieškojime, savo geriausios versijos kūrime, kad tai, rodos, kas buvo
suvokiama kaip subkultūra deformavosi į kažin ką kitą. Bet yra donaldtrampistai
ir teilorsviftininkai, kurių plika akimi praeinančių neatskirsi.
Maištinga Siela
Sveiki,
Eksperimentas su mityba! Pirmoji diena su 7 grikių
šaukštais. Kadangi esu daręs organizmo valymus su kelių dienų badavimu, tai
šįkart nusprendžiau išbandyti dėl dar geresnės fizinės savijautos grikių mitybą.
7 šaukštai be jokių pipirų ir druskos, vien tik kruopos visą dieną. Ryte keli
šaukštai grikių, grįžus iš darbo – keli šaukštai grikių, vakarienei – likučiai.
Pirmoji diena, laikantis saikingos grikių mitybos (net
nesakau, kad dieta), praėjo sklandžiai. Buvo, žinoma, pagundų pavakariais
pasišildyti skanios gruzdintos vištienos, kitaip sakant, nusižengti, tačiau
sąmoningai to nedariau, nes žaisti mitybą ir valyti organizmą iki penktadienio
vakaro yra smagus žaidimas. Valios ir kantrybės, nes ne kūnas valdo mane, o aš
kūną – to nereikia pamiršti. Ar buvau labai jau alkanas? Pavakariais taip, bet
ne kaip žvėris. Tai visada mano alkio piko metas, norisi lįsti į šaldytuvą, bet
sakau NE. Keli grikių šaukštai numalšina alkį ir vėl viskas gerai, nes kimbu į
darbus, knygos skaitymą, buitinius apsikuopimus ir pabaigsiu šiandien žiūrėti
serialą, kurį norisi rytoj pristatyti ir jums.
Viskas sustyguota, proporcingai mankšta ir sportas,
poilsis. Kol kas jaučiuosi gerai. Pirmasis grikių šios dienos efektas yra
pagerėjusi uoslė. Žiūrėsiu, kaip bus rytoj.
Maištinga Siela
„Nesvarbu, kokioje
vietoje būtų knygynas, nesvarbu, kuriame amžiuje, – dėsniai, apibrėžiantys
lankytojus, lieka nekintantys. Knygų lankytojai bet kur ir bet kada pasaulyje
buvo ir yra vienodi. Pavyzdžiui, jei kur atsidaro knygynas, jame būtinai pradės
lankytis rašytojai. Jo nieku gyvu neaplenks keistuoliai. Šie turi tokią
unikalią uoslę, kad knygyną rastų ir Marse. Esu tikras – kai Marse atsidarys
pirmasis knygynas, tą pačią dieną jame prisistatys keistuolis, nors patekimas į
bredberišką planetą bus griežtai kontroliuojamas. Lietingą vakarą į knygyną
visada užsuks vienišas keleivis, lydimas ištikimo šuns. Keleivis prisės, šuo
priguls. Sušils ir lietui lyjant vėl išeis. Jei viso to nenutiktų, knygynas
būtų pasmerktas užsidaryti. Tai dėsnis“. Jonas Valonis
Retsykiais užsuku Vilniuje į „Mint Vinetu“ knygyną. Kvepia
popieriumi ir knygomis. Galiu tik įsivaizduoti, kaip kartais atrodau juokingai
ir nykiai, kai stebi skaitytų knygų pardavėjų akys. Toji filosofija iš
stebinčiojo man suprantama ir empatiška, nors niekada nedirbau jokiame knygyne.
Studijų metais bandžiau. Nepriėmė.
Jūsų Maištinga Siela
Sveiki,
Gulėti sekmadienyje šiltoje vonioje ir kvėpuoti
gydomaisiais eteriniais aliejais – palaima. Skaityti tarp putų knygą arba
kultūrinę spaudą. Kaip kad šiandien „Literatūrą ir meną“. Išeiti vakare, jau
pasiekus Žemėje astronominį lygiadienį, kai mėnulio delčia pro medžius ir
cerkvę švyti kaip nukąstas blynas. Juk tai irgi palaima, ar ne? Mėgautis paskutiniais
savaitgalio trupiniais, surikiuoti ateinančios savaitės darbų eigą šachmatų
lentoje, žinoti, kad esu saugus ir būsiu toks iki kitos savaitės galo, nes
nieko nebenutiks jau blogo, nes esu taip įsižeminęs ir jaučiantis stabilumą,
kad nebaisūs net žemės drebėjimai, emocijų šuoliai.
Šis ruduo vėlei kažin koks stebuklingas. Įsivedžiau naujus
ritualus, absoliučiai buitinius, tačiau vėlgi teikia kažkokią sunkiai nusakomą
tvarką – oranžiniuose maišeliuose rūšiuoti organines atliekas. Atrodo, kas čia
tokio? Bet visgi tokio. Jaučiu, kad reikia pasirūpinti labiau savo fizine būkle
ir nors pradėjau intensyviau sportuoti nuo šios vasaros vidurio, tačiau to
nepakanka, norisi kažkokio esminio prasivalymo, kuris vėlgi savo procesu, o
galiausiai ir rezultatu apdovanotų, todėl galvoju nuo rytojaus taikyti sau
paprastą grikių dietą. Tik savaitę. Ir pažiūrėti, kaip vėlgi maži pokyčiai
keičia emocijas ir kūną. Kam visa tai? Tik dėl sąmoningo žaidimo, nes juk
galiausiai toks ir yra gyvenimas – malonus patyrimas.
Maištinga Siela
Sveiki,
Prisimenu savo vasaros klajones po Europą ir šįkart
nutariau pasidalyti kuklia pusdienio kelione į Lichtenšteiną arba, kitaip
sakant, Lichtenšteino kunigaikštystę, jos sostinę Vaducą. Tai
buvo kelionė į Italiją su užsukimu į šią vieną iš mažiausių pasaulyje nykštukinių
šalių, apie kurią beveik nieko nežinojau, nors jos istorija sena ir turtinga.
Lichtenšteinas šiemet Paryžiuje per Olimpines žaidynes atsiuntė tik vieną savo
atstovą. Taip, tai nėra sporto šalis, tačiau kuo Lichtenšteinas įdomus ir
patrauklus? Pabandysiu trumpai ir kukliai apsakyti savo įspūdžius, pasidalyti asmeninių
nuotraukų albumu.
Vaduce buvau tik pusdienį, spėjau pasivaikščioti, užkąsti
ir atsigerti kavos, pasivažinėti turistiniu traukinu, kuriame (neįtikėtina!),
bet galite per ausines nusistatyti lietuvių kalbą ir apkeliauti žymiausiais Vaduco
keliais. Aišku, apie šalį ir pačią sostinę susidariau tik grynai turistinį
įspūdį, negaliu komentuoti labai jau išmaniai.
Lichtenšteine jau gyventa 5 tūkstančius metų prieš
mūsų erą, aptinkami bronzos amžiaus archeologiniai radiniai, tačiau vietovės
labiau ir sėsliau apgyvendintos Romos imperijoje. Kai Romos imperija žlugo,
kraštą valdė grafai, vėliau šalį iš kelių sujungtų žemių pavadino Litchtenšteinu,
tai nutiko 1719 metais, bet kaip šalis tokiu pavadinimu nepriklausomybę
paskelbė tik 1806 m. liepos 12 dieną. Šalies valdymo forma – konstitucinė monarchija
ir kunigaikštis Hansas Adamas II yra labai svarbi šalies figūra, gyvenantis
virš Vaduco, ant uolų pastatytoje pilyje. Toji pilis matosi iš Vaduco beveik iš
visų pusių ir primena Drakulos pilį. Lichtenšteine šiuo metu gyvena kiek
daugiau nei 40 tūkstančių nuolatinių gyventojų, o pačioje sostinėje – 5600 gyventojų.
Išties tai mažas, bet itin sutvarkytas miestukas, svarbiausias mikro šalies
centras, bet dar toli gražu nedidžiausias miestas. Pats Vaducas rašytiniuose
šaltiniuose pirmąkart paminėtas 1150 metais.
Į patį Vaducą taip lengvai nepateksi, teko važiuoti
per Šveicariją magistraliniu ir vingiuotu keliu. Visgi Lichtenšteinas kalnų
valstybė ir todėl labai apribota ūkinė veikla, kuri daugiausiai remiasi tuo,
jog čia auginami sezoniniai vaisiai ir daržovės, bet labiausiai vynuogės. Važiuojant
traukinuku per sostinę to pamatyti neįmanoma, Vaducas tiesiog apjuostas
ištisais vynuogynais ir karščiausiomis dienomis nebūna nepakeliamai karšta, nes
tai aukštumos. Oras buvo malonus, vasaromis Vaducoje nuo +20C ir siekia iki +28C,
žiemą reikalai prastesni, nes gyventojams šaltoka +15C. Sostinėje dievinamas
futbolas, vietiniai jį mėgsta žaisti ir tai matėsi iš įrengtų sporto stadionų,
tačiau apie didesnius tarptautinius pasiekimus, deja, nesu girdėjęs.
Vaduce labai tvarkinga ir gražu. Centras grįstas
tokiomis geltomis plytomis, todėl saulėtą dieną atrodo miestas labai šviesus ir
puikus. Matosi, jog išvystytas turizmas, tokiame nedideliame miestuke yra iš ko
rinktis, kur pavalgyti ledų, atsigerti kavos, užkąsti, atsigerti vyno. Yra bažnyčių,
sutvarkytas modernus informacinis centras, įrengta patrauklių ir inovatyvių
muziejų, tačiau jiems jau neturėjau laiko. Tiesiogine to žodžio prasme Vaducas
yra paminklų, lentelių miestas, nes kur tik eisi, visur pamatysi skulptūras! Tą
matysite ir mano nuotraukų reportaže.
Iš esmės miestas, nors turi tik 6 tūkstančius gyventojų, jis labai gyvas, tačiau matosi, jog judriausi čia yra atvažiavę šveicarai ir turistai iš toliau. Lichtenšteine kalbama vokiškai, (tačiau aptarnavimo srityje puikiai susikalbėsite angliškai), Vaducas šliejasi netoli vokiškos Šveicarijos pusės, todėl kalba, kultūra ir ekonomika labai suvienodėjusi. Šalis naudoja Šveicarijos franką, bet, kaip ir įprasta civilizuotoje Europos šalyje, visur galima atsiskaityti eurais kortele, kai kur priima ir grynaisiais eurais, bet tenka pabrėžti, kad Vaduce (o tikriausiai ir visoje šalyje) viskas gana brangu. Paprastas ir niekuo neypatingas magnetukas ant šaldytuvo kainavo 10 eurų, o ką šnekėti apie kokius nors rimtesnius suvenyrus? Kai kada bevaikštant man priminė, nepatikėsite, bet šiek tiek Palangą, Basanavičiaus gatvę rudeniop, kai gatvės aptuštėja ir pasidaro tiesiog gera vaikščioti ir kvėpuoti. Vaduce ramu, jis visas įkurtas ant vakarinio kalnų grandinės šlaito, kaip koks kabantis virš slėnio miestas. Ar norėčiau čia gyventi? Gal ne. Ar norėčiau čia pailsėti kokiai savaitei? Geriau ir nesugalvosi!
Pagrindinė Vaduco pilis,
esanti virš sostinės, ten ir gyvena šalies kunigaikštis Hansas Adamas II.
Vaducas labai žalias, miesto
šlaitai apaugę krūmokšniais ir gausiai vystomi vynuogynai. Kai kurie vynuogynai
labai senoviniai, mena viduramžius ir jie saugomi kaip nacionalinis paveldas.
Tiesa, taip ir neteko paragauti Lichtenšteino vyno.
Kaip minėjau, labai daug meninių
skulptūrų, lentelių, įvairių instaliacijų, eini ir tiesiog vaikštai ant tų
lentelių, tikriausiai neužtektų visos dienos išsiaiškintų jų paskirtis ir
prasmes.