Filmas: "Gravitacija" / "Gravity"

Sveiki,

Amerikiečių kino juosta „Gravitacija“ (Gravity) (2013) tikriausiai buvo viena laukiamiausias kino filmas paskutinį pusmetį. Pavasarį buvau smarkiai susižavėjęs siaubo epopėja „Svetimas“, todėl „Gravitacija“ man jau iš anonsų rodėsi kaip labai ypatinga juosta, kalbanti ir vėl apie kosmosą. Meksikiečių kilmės režisierius Alfonso Cuaron, praeityje sukūręs tokius hitus kaip „Haris Poteris ir Azkabano kalinys“, „Žmonių vaikai“ ir „Taip pat ir tavo mamą“, vėl įrodė, kad neturi ribų savo fantazijai ir sukūrė dar vieną labai skirtingą kino juostą savo karjeroje – „Gravitacija“, kuri tikriausiai bus pakrikštyta kaip geriausiu jo darbu...

Juosta puikiai gali lygiuotis ir į kitas filmus, kalbančius apie kosmoso epopėjas. Filmas vykęs neabejotinai visomis prasmėmis. Geras scenarijus nenuplaukė pasroviui, o buvo įsūdytas į labai vizualius, sakoma, net kosmose filmuotus vaizdinius. Filmas yra pilnas bauginančio grožio, nes kosmoso erdvė visų pirma teikia vienatvės ir menkumo jausmą, todėl net baisu, kokie drąsūs yra tie mokslininkai, kurie dirba tokiose aukštybėse. Tai kosminis trileris, kuriame atsiveria žmogiškųjų galimybių faktorius. Nors filmas realiai gana neįtikinamas, tačiau psichologinė įtampa, vaizdai, aplinkybės kaustė dėmesį jau nuo pačių pirmųjų filmo kadrų. Filme veikia viso labo tik du aktoriai – Sandra Bullock ir George Clooney. Režisieriui visgi pavyko prisikviesti poilsiaujančią S. Bullock, kuri kine buvo padariusi kelėtą metų pertraukos, bet, regis, po Oskaro statulėlės gavimo į kino ekranus grįžta su tikru trenksmu. Aktoriai puikiai išpildė juostos sumanymą...

Žinote, nuostabiausias kino dalykas, ką ir padarė „Gravitacija“, yra tai, kad po juostos lieka burnoje skonis – išgąstis ir malonumas, pasigėrėjimas ir neįmintos mįslės „cinkelis“. Žodžiu, lieka apie ką pamąstyti ir pagalvoti. Tai neabejotinai vienas geriausių fantastinių kino didingųjų juostų per pastaruosius keletą metų po Dž. Kamerono „Įsikūnijimo“. Nors filmas ir su fantastikos elementais, jis labai realistiškas, įtikinamas ir bauginančiai savo erdvėmis ir pojūčiais atviras, suvokiant savo vietą ne tik Žemėje, bet ir visame kame. Nustebčiau, jei filmas nepretenduotu į aukščiausius ateinančių metų kino apdovanojimus.

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 96/100

IMDb: 7.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kanibalas vegetaras" / "Ljudozder vegetarijanac"

Sveiki visi,

Šiandien labai trumpai norėčiau pakomentuoti kroatų kino juostą „Kanibalas vegetaras“ (Ljudozder vegetarijanac) (2012), kurį kroatai siūlė kaip geriausią savo šalies filmą į „Oskarus“. Filmas sukurtas remiantis šiuolaikinio europietiško kino tradicijomis ir yra gan tolokai nuo tos produkcijos, kurią mums siūlo Holivudas. „Kanibalas vegetaras“ – tai juosta sukurta pagal to paties pavadinimo romaną, ji kalba apie ginekologo kasdienybę, kurioje sukasi dviveidiškumas ir dvylipumas. Medicinos pasaulis atskleidžiamas kaip arši karjeros kovų arena, kurioje kai kurie karjeristai yra pasiryžę perlipti per kitų galvas, kad tik galėtų pasiekti savo tikslus.

Žiūrėdamas šią juostą norom nenorom lyginau mūsų šalies sveikatos sistemą, kyšių davimą, kuris, pasirodo, besąs paplitęs reikalas ir Balkanuose. Ginekologo kompetencijos nebūvimas, šokiruojančios spekuliacijos, nelegalūs abortai prostitutėms tiesiog kitų panosėje bei mirties atvejai tiesiog nupiešia gan kraupų kanibalizmo atvejį, kuriam nėra priešnuodžio. Filmas nekalba apie tai, kaip derėtų spręsti šias problemas, atvirkščiai, jas tik iškelia ir palieka lyg slyvas kompote plūduriuoti. Aišku, kad filmas visų pirma nepretenduoja į realybę, tačiau mes patys puikiai suprantame, kad realybėje esama ir dar baisesnių atvejų. 

Bene įdomiausias šiame filme dalykas – tai pagrindinis personažas, kuris yra išsilavinęs, protingas, žino, ką daro, bet vis tiek šliejasi prie mafijos pasaulio, ieško ekstremalių situacijų, kuriose žaidžia purvinus žaidimėlius. Tai irgi mįslė, kaip protaujantis, rodos, turėjęs būti šviesulys visgi ieškosi nemalonumų? Personažo dvilypis gyvenimas galiausiai atsigręžia prieš jį patį, išmuša tokia valanda, kada kelio atgal nebėra ir tenka susigrumti su savo demonais, tačiau filmas neužsibaigia tragedija ar atpildu, atvirkščiai, palieka juodą terpę, virusą sveikatos sistemoje, kaip atsaką žiūrovui ir visuomenei, jog kiekvieną dieną tokie žmonės eina ir dirba ne vien dėl mūsų, bet visų pirma dėl savęs, todėl niekas nėra apsaugotas nuo kanibalų net savo pačių ligoninėse. Juosta gan paprasta, bet joje niūniuojamos itin aktualios temos, kurios nepaliks daugelio žiūrovo abejingo.

Mano įvertinimas: 8/10

IMDb:7.2

Jūsų Siela

Filmas: "Tavo gyvenimas per 65 minutes" / "Tu vida en 65 minutos" / "Your life in 65"

Sveiki visi,

Šiandien noriu trumpai pakomentuoti ispanų režisierės Maria Ripoll kino juostą „Tavo gyvenimas per 65 minutes“ (Tu vida en 65 minutos) (2006), kurį galėjote išvysti festivalyje „Šeršėlafame“. Na, moterys režisierės ir toliau stebina pasaulį savo neblogomis juostomis, na, o filmas „Tavo gyvenimas per 65 minutes“, sakyčiau, labai ispaniškas ir priminė socialinę jaunatvišką kino juostą „Tamsiai mėlyna beveik juoda“, tačiau ši juosta ganėtinai skiriasi savo siužetu ir idėja. Aišku, tai pasakojimas apie meilės įprasminimą, jos atradimą, įvertinimą ir išsaugojimą. Kai kurie siužetiniai taškai ganėtini melodramatiški pvz. melo trumpos kojos t.y, kokia tikimybė, kad mergina „užsirauks“, kai vaikinas pasakys, jog jai melavo savo tapatybę? Visgi poetinės detalės, per kurias veriasi gilūs filosofiniai klodai atrodo pakankamai įdomios, pvz. sėdėjimas priešais skalbimo mašiną, kuri skalbia žmogaus nešvarius rūbus per 65 minutes. Žiūrėti, kaip skalbiasi ir švarėja gyvenimas, kaip ateina permainos ir gyvenimo spalvose išryškėja tikrieji žmogaus siekiai.

Juosta turi ir humoro, ir eleginių spalvų, ji nėra labai tamsi ir vedanti į neviltį, sakyčiau, režisierė norėjo įvairiapusės juostos. Iš pradžių trijų draugų pasakojimas atrodo pernelyg draugiškas ir pamaniau, kad tai bus juosta apie homoseksualus, tačiau tai nuėjo gražiai į antrą planą, nesudramatinant ir neanalizuojant, o padarant tai kaip įprastinį gyvenimo kontekstą. Gražūs aktoriai, kuriozinės situacijos, įsimintinas garso takelis. Man asmeniškai filmas patiko, gal nepaliko tiek daug apmąstymų kaip „Tamsiai mėlyna beveik juoda“, tačiau vaizdelis buvo gana vykęs ir visumoje filmas išėjo vertas dėmesio. Filmas praplečia suvokimą apie šiandienos jaunuomenės meilės suvokimą ir atradimą, nors ir su tais 65 išsakytais žodžiais buvo gal pernelyg poetizuota ir priminė įprastas Holivudo romantines drameles, tačiau ispaniška dvasia visa tai išlygino ir pakylėjo į egzotiškesnį susižiūrėjimo lygį. Filmas ne šedevras, bet vis tiek teikiantis neapčiuopiamos magijos, kurios kartais mes nesugauname savo gyvenime...

Mano įvertinimas: 8/10

IMDb: 7.0

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Skrebutis" / "Toast"

Sveiki,

Šiandien noriu pasidalyti britų filmą „Skrebutis“ (Toast) (2010), kuris mus nukelia į Britanijos provinciją ir pasakoja biografinę istoriją apie vieną garsiausių britų kulinarų t.y. jo vaikystę ir svajonių išsipildymą. 1960 –ieji, puritoniška britų provincijos aplinka ir berniuko kitoniškumas, kuris pasireiškia per kulinarinius gebėjimus ir troškimus iš pradžių atrodė pernelyg sausoka. Filmas šiek tiek priminė olandų kino juostą „Šiaurės jūra. Teksasas“, tačiau šioji juosta visgi nėra tokia poetiška, nors septinto dešimtmečio detalės, mada, dvasia tampa kertiniu šio filmo akmeniu. 

Visgi filmas nors ir klijuojasi biografijos žanrą, jis yra labai fiktyvus, jo pasaulis pakankamai sukinometografintas, santykiai tarp suaugusiųjų, ypatingai keistai nenatūralios atrodo pamotės ir berniuko kulinarinės lenktynės, kurios realybėje tikriausiai atrodė kur kas dramatiškesnės ir niūresnės. Iš kitos pusės būtent tas dirbtinumas, sintetika ir įneša keistos neapčiuopiamos magijos, todėl neįtikinamas pasaulis tampa patrauklus, nors jame vyksta tragiški ir skaudūs dalykai. Pirmoji filmo pusė susižiūrėjo ne itin patraukliai, trūko aiškesnio stuburo ir suvokimo, bet persiritus filmui į antrą pusę t.y., pasirodžius puikiajai britų aktorei Helena‘i Bonham Carter, filmas staiga išsibalansuoja, įgauna pagreitį, įdomumo, intrigos ir nežinomumo, nes motinos užprogramuota mirtis truko pernelyg ilgai ir viskas buvo pernelyg nuspėjama. Na, o po to, prabėgus tam tikram laikui, pagrindinį berniuką pakeičia ūgtelėjęs aktorius Freddie Highmor‘as, kurį puikiausiai prisimename iš muzikinio romantinio filmo „Muzika suradusi mus“ arba kitaip „Augustinas Rašas“. Ūgtelėjusiam aktoriui atiteko ir subtiliai koketuojantis vaidmuo, kuris pareikalavo ir homoerotinio santykio, nuo kurio asmenybės formavimosi procesas filme pasidaro tik dar įdomesnis ir spalvingesnis.

Šiaip filmas tikrai ne šedevras, turi nemažai minusų, vienas iš jų – mažasis aktorius Oscar Kennedy, kuris kai kurias scenas suvaidino labai neįtikinamai, todėl režisierei S.J. Clarkson reikėjo vaiko apsigimusio aktoriaus, nes tokiuose filmuose (kaip ir visuose) tiesiog reikia, kad visos reakcijos sugultų įtikinamai, nes matėsi neišpildymų, kai kurios scenos sužavėjo, ypatingai kai kurie perėjimai iš vienos scenos į kitą, bet visgi filmą laikyčiau tik vidutiniu, tačiau su nebloga istorija, kurią atras ne vienas žiūrovas.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 57/100

IMDb: 6.7

Jūsų Maištinga Siela

Visuomenei reikia skandalų ir dramų

Sveiki,

Kol Ukrainoje kyla nauja revoliucija, krenta Lenino paminklai ir šturmuojami rūmai, tol Latvijoje nesiliauja absurdiški kaltinimai ir bylinėjimasis su „Maxima“, kuri veikiau perauga į nesiliaujančią raganų medžioklę – kažkas, mat, net raudonais dažais sumąstė apipilti duris. Ir kas tuo pasiekta? Tai iš dalies grąžino mane į 2001 – uosius, kada rugsėjo 11 – osios įvykiai paralyžiavo Amerikos nuotaikas taip smarkiai, kad paveikė visą pasaulį. „Maximos“ stogo įgriuvimas prilygo teroristiniams išpuoliams ir... tokiu atveju reikia atpirkimo ožio. „Maxima“ jau dievagojasi, kad jų apyvarta labai smuko, tačiau ar ji statė tą pastatą? Ar ji kalta? Žinoma, galima kritikuoti vis pasirodančius kaltinimus, kad apsauginiai neišleido pirkėjų su prekėmis, o kasininkės tarsi buvo prirakintos prie kasų kaip šunys. Sunkios darbo valandos prekybos centruose suprantamos ir „Maxima“ už nesąmoningą valdymą kritiniu momentu turėtų prisiimti atsakomybę, bet dėl neplanuotos nelaimės, kuri galėjo nutikti „Rimi“ parduotuvėje arba bet kuriame prekybos centre – skamba absurdiškai. Dar absurdiškiau Latvijos vyriausybės atsistatydinimas. Vieni eskaluoja dėl to, kad jie jaučia kalti (kaži dėl ko?), o kiti, kad tai geras, pagarbus gestas (ką jis pakeis?), bet vienaip ar kitaip šis įvykis sudrebino visą Pabaltiją tiesiogine šio žodžio prasme.

Aptarinėdamas šį įvykį tarp draugų net pasipiktinau, kada lietuvaičiai puolė smerktinai kritikuoti moterį, kuri žuvo alkoholio skyriuje, išvadino ją alkoholike ir t.t., o ji juk turėjo sūnų. Negi žūti, mirti pieno skyriuje yra pagarba, o alkoholio skyriuje – negarbė? Mes tokie kartais šlykštūs vieni kitiems, tokios niekingos žemės kirmėlės, kad net šlykštu pasidaro, kaip iš nelaimių priskaldome tiek malkų ir taip ilgai šildomės jų liepsnoje, kad susidaro įspūdis, jog visuomenei nuolatos reikia didelių dramų, kad galėtų išreikšti savo negatyviosios prigimties pusę. 

Jūsų Maištinga Siela