Filmas: "Priešas" / "Enemy"

Sveiki,

Šiandien noriu pakomentuoti kino filmą „Priešas“ (angl. Enemy) (2013), kurį režisavo kanadiečių režisierius Denis Villeneuve. Su pastaruoju buvau susipažinęs, pažiūrėjęs jo seniai matytą kino juostą „Moteris, kuri dainuoja“. Tai buvo išties įspūdinga juosta, todėl nedelsdamas nutariau pažiūrėti ir „Priešą“.

Šis filmas mane iš esmės ne tik nuvylė, bet ir nuliūdino. Jis nė iš tolo neprilygsta „Moteris, kuri dainuoja“, kuri buvo ir įdomi, ir politiška, ir šokiruojanti. „Priešas“ – tai itin šalta kino juosta. Toks jausmas, lyg visos scenos būtų išmėsinėtos ir prileistos kažkokių dujų. Nepatiko beveik nuo pat pirmųjų kadrų. Istorija mistifikuota, daug dalykų lieka neaiškūs iki pat galo ir pasibaigus filmui. Režisierius tiesiog užsižaidė „stalkerizmu“, mistifikuodamas ir kurdamas nuojautą ir atmosferą, formą, pamiršo filmo turinį – atmetus formą, scenarijus atrodo apgailėtinas. Gal visgi čia silpnoji grandis yra scenarijus, nes formą gi kuria tik režisierius. 

Filmas priminė neseniai matytą „Po tavo oda“ – filmo atmosfera kuriama per negyvumą ir asketiškumą. Kitą vertus, „Prieše“ aptikau nemažai Tarkovskio kinui būdingų elementų, tačiau jie man pasirodė atgyvenę. Identiškų vyrų istorija atrodė nuobodoka, scenos tyčia ištęstos, pripildytos muzikos garsų, kad suintensyvintų ne tik personažų dvasią, bet ir žiūrovų jusles. Kartais būdavo netgi per aštru.

Daugelis gurmanų labai mėgsta tokias kino juostas, tačiau man ji buvo sunkoka, nemėgstu, kada lauki filmo finalo dar tik prasidėjus filmui. Vaidyba gera, puikūs aktoriai, bet filmas man nepatiko, neįtiko ir po jo pasijutau taip, lyg nebenorėčiau žiūrėti kino visai.

Mano įvertinimas: 3/10

Kritikų vidurkis: 60/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Baubas" / "Вий" / "Viy"

Sveiki,

Šįkart noriu trumpai aptarti filmą „Baubas“ (rus. Viy) (2014), kurį tikriausiai šiemet žiūrėjau kokius penkis kartus ir tik paskutinį kartą pavyko sulaukti finalo. Ne dėl to, kad filmas būtų prastas, migdytų, bet tik dėl to, kad šampanas ar alus (kažkodėl tik prie jo visada rinkdavausi šią kino juostą) nebeleisdavo sulaukti finalo. Bet šįkart pavyko.

„Baubas“ yra paremtas Gogolio literatūriniu kūriniu „Baubas“ motyvais. Filmo nelaikyčiau siaubo filmo „Baubas“ (1967), kuris buvo sukurtas dar Sovietų Sąjungoje perkūrimo produktu, nors panašumų detalėse ir esama daug, tačiau pasakojimo maniera, intonacijos labai skiriasi nuo klasikinio varianto. Daug kas nusivylė, jog šis filmas neatitinka ne tik literatūrinio kūrinio, bet ir klasikinio filmo. Manau, be reikalo, nes kinui nereikia tiksliai atkartoti, tai, kas jau buvo padaryta. Visgi tai filmas paremtas motyvais, o ne ekranizacija, nors ginčytis dėl žanrų ir pasakojimo ištakų galima.

Kadrai iš filmo "Baubas".

Man patiko. Tikrai. Net nesitikėjau, kad rusai šį filmą pastatys taip gerai. Kažkuo priminė mūsų „Tadą Blindą“, kada komercinis patosas į istoriją įliejo daugiau humoro, lengvumo ir kitų spalvų. Nesistengiu lyginti su klasika, nes nesu jos matęs, tačiau šis „Baubas“ man pasirodė itin lengvas ir skanus užkandis, turintis savyje puikios ir nuotaikingos atmosferos, kažkokios dvasios – toks filmas, manyčiau, galėtų vaidentis TV ekranuose per Lapkričio siaubingas šventes. 

Filme jaučiamas lengvas užtęsimas, pasakojimas nėra kažkuo įspūdingas, tačiau sukurta aplinka, energetika, o svarbiausia – specialieji efektai tiesiog įspūdingi ir net pralenkiantys kai kuriuos Holivudo filmus. Nepasakyčiau, kad filmas baisus, trūko tikrojo siaubo, kurį gožė čia pat esamas humoras, tačiau labiausiai žavėjo, kaip kompiuterine grafika ir kostiumais sukuriama senojo Ukrainos kaimo atmosfera ir vaizdas. Kultūrinis pamatas gal ir nėra tikslus, to nežinau, nes menkai žinau tų kraštų papročius, tačiau jis buvo puikus. Derėtų pridurti, kad šioje versijoje pasirodo ir lietuvių kilmės aktorė Agnia Ditkovskytė, nepaprastai graži, nors jai ir nepatikėtas pagrindinis vaidmuo.

Praleidau tiesiog gerai laiką ir buvo kur kas įdomiau, nei žiūrėti eilinį amerikiečių „siaubeką“ apie skerdynes name, prie kokio nors kukurūzo ar saulėgrąžų lauko.

Mano įvertinimas: 7.5/10

IMDb: 5.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Liokajus" / "The Butler"

Sveiki, kino žiūrovai, 

Šiandien noriu pakomentuoti kino filmą „Liokajus“ (angl. The Butler) (2013). Tai amerikiečių filmas, kuris mus nukelia į XX amžiaus pradžią ir pasakoja Amerikos afroamerikiečių išsilaisvinimą ne tik iš vergijos, bet ir sulyginant jų teises su baltaodžiais. Tai sudėtingas laikotarpis, kuris Amerikai labai svarbus, jame vaizduojami šalies vidaus įvykiai, istorinės asmenybės... Iš esmės filmas savo tematika panašus į „12 vergovės metų“, kuris buvo apipiltas apdovanotas, bet šis kažkodėl taip ir praslinko be didesnių aikčiojimų, nors, sakyčiau, filmas prilygsta ir savo „broliui“.

Žinote, man patiko ši filmo juosta. Kažkodėl žiūrėjau labai lengvai, atsipūtęs, žinodamas, ko daugmaž tikėtis, gal dėl to jis man šiek tiek šiltesnis už „12 metų vergovės“, kuris gal kiek pasirodė ištęstas. „Liokajus“ – tai didelis laiko šuoliavimas per ypatingus juodaodžiams istorinius dešimtmečius. Patiko filmo aranžuotė, dėlionė, atskleisti dešimtmečiai ir, žinoma, jau gerai pažįstami aktoriai. Didelių pagyrų galiu pasakyti aktoriui Forest Whitaker, kuris atliko pagrindinį senstančio liokajaus vaidmenį. Jis šiame filme atrodė toks šiltas, susirūpinęs ir visada atsargus, ką būtent ir reikalavo iš juodaodžių šie sunkūs dešimtmečiai. Aišku, Oprah Winfrey kaip ir filme pasirodžiusi diva laikoma Mariah Carey nėra naujiena, nes režisierius Lee Daniels jau buvo pasikvietęs jas filmuodamas savo tikriausiai stipriausiame darbe – filmą „Meilutė“. Regis režisieriui socialinės problemos ir rasių sumaištis yra kertiniai akmenys – svarbiausia pasiųsti filmu žinią į visuomenę.

Tai filmas nėra pramoga, veikiau tai įdomi istorinė medžiaga, aukštinanti laisvės ir lygybės bei šeimos vertybes. Tai kartu jautri drama, žiauri ir negailestinga, bet tai kartu ir meninė istorinių įvykių rekonstrukcija. Tokius filmus aš mėgstu ir palaikau, tokius filmus aš rekomenduoju visokio kino žiūrovams. Šis – tai, dėl ko nenusivilsite.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 66/100

IMDb: 7.2

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Shirley Ellis "The Name Game" (Jessica Lange "The Name Game" versija)

Sveiki,

Šios dienos dainos rubrikoje svečiuojasi netikėtas svečias, apie kurią tikriausiai čia, Lietuvoje, beveik niekas nežinoma. Tai amerikiečių solo atlikėja Shirley Ellis (1929-2005) ir jos žavusis ir bene garsiausias kūrinys „Vardo žaidimas“ angliškai „The Name Game“. Apie pačią Shirley nėra nieko daug žinoma, ji buvo populiari septintajame dešimtmetyje. Išgarsėjo tada, kada juodaodžių teisės Amerikoje išties tapo lygios su baltaodžiais. Apie jos asmeninį gyvenimą nėra žinoma daug, ji gyveno paprastą gyvenimą. Daina „The Name Game“ ji parašė su pažįstamais 1964 metais ir per kelerius metus tapo smagus hitas.

Šios dainos sėkmę nulėmė tai, kad pati daina tampa žaidimu iš vardų. Priedainis turi formulę su smagiu, skaičiuotę primenančiu skiemenų žaidimu, į kurį įstačius bet kokį vaidą išeina unikalus garsų ir vardų derinys. Smagus reikalas, todėl nenuostabu, kad šis hitas greitai tapo labai populiarus.

Šį hitą iš užmaršties visai neseniai prikėlė serialo „Amerikietiška siaubo istorija“ antrasis sezonas. Dainą perdainavo Jessica Lange, buvo nufilmuotas vaizdo klipas, kuris puikiai įsirėmino į vieną iš šio sezono serijų.

Nežinau kodėl, bet šią dainą tiesiog niūniuoju bet kur ir bet kada. Pridedu pasiklausyti abiejų versijų.

Shirley Ellis versijos:

Amerikietiška siaubo istorija. Jessica Lange versija „The Name Game“:

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Laura Pausini "One More Time"

Sveiki,

Šios dienos daina tikriausiai nuo pat ryto pas mane besisukanti Laura Pausini, kuri buvo šiek tiek primiršta, bet be reikalo. Atlikėja šiais metais švenčia dviejų dešimtmečių muzikinę karjerą ir išleido geriausių dainų albumą, dalyvauja „Meksikos balsas“ (ispan. La Voz Mexica) muzikiniame projekte ir šiandien pasirodė vaizdo klipas su Lotynų Amerikos primadona Thalia. Abi atlikėjos tikina, kad tapo kaip tikros seserys ir seniai svajojo kartu įrašyti bendrą dainą. Tačiau mane jų daina nesužavėjo, tačiau visai neseniai užšokau ant jau seniai žinomos dainos „One more time“, kurią anksčiau kaip ir klausydavausi, bet šįkart ji nuskambėjo dar subtiliau ir visai naujomis spalvomis.

„One More Time“ yra amerikiečių atlikėjo Richard Marx daina, kurią vėliau perdainavo Pausini 1999 metais. Lauros versija skambėjo filme „Žinutė butelyje“, o 2001 daina buvo įtraukta į jos pirmąjį geriausių hitų Laura Pausini albumo sąrašą. Šiai subtiliai baladei buvo sukurtas vaizdo klipas. Man asmeniškai Lauros Pausini versija skamba gražiau nei Marx‘o. 

Pasiklausykime:

Pridedu ir vaizdo klipą, bet vaizdo ir garso kokybė prasta:

Jūsų Maištinga Siela