Filmas: "Normalus" / "Normal"

Sveiki,

Šiandien noriu pakomentuoti amerikiečių televizijos filmą „Normalus“ (angl. Normal) (2003). Šį filmą užsakė TV kanalas HBO. Besiknaisiodamas po Jessica Lange filmografiją, randu labai daug filmų ir projektų, kurie siejasi būtent su šiuo kanalu. Įskaitant ir didžiausią projektą – „Amerikietiškos siaubo istorijos“. 

Filmas „Normalus“ pasakoja apie harmoningą šeimą, kuri turi du vaikus ir jau skaičiuoja 25 santuokos metus, bet vieną dieną vyras žmonai pasako, kad visą laiką jis jautėsi ne savo kūne, kitaip sakant, jis visą laiką jautėsi moterimi, todėl nuo šiol yra pasiryžęs šią klaidą ištaisyti ir nori pakeisti lytį. Jūs tik galite įsivaizduoti, koks šokas ištinka žmoną ir kokia drama įvyksta konservatyvių pažiūrų miestelyje. 

Galiu pasakyti, kad labiau patiko pirmoji filmo pusė. Ji baugino, darėsi nepatogu, norėjosi nusukti akis, kada naivus ir geraširdis vyras tiesiog eina į mačizmu atsiduodanti darbą pasikvėpinęs moteriškais kvepalais, vėliau jau segėdamas auskarus... Toks nepatogus filmas yra neabejotinai gero scenarijaus ir jo realizavimo kriterijus. Tai filmas, kuris kalba apie žmogaus tapatybės atsivėrimą, kuris negali būti ribojimas religija, psichologinėmis manipuliacijomis. Sunkiausia tikriausia yra šeimai, tas 25 metų gyvenimas – kas tai? Viskas buvo tik vaidyba? Kas yra toji meilė? Filmas pasakoja ne apie vyrą, kuris nori būti transvestitu, bet apie transeksualumą. Vyras nesijaučia esąs vyru, nors aktorius Tom Wilkinson, man jau gerai pažįstamas iš kitų filmų, drąsiai pasirodo kaip mačo, kuris pamažu ima minkštėti ir vis labiau, žmonai verkiant ir tuo pačiu besišypsant, virsti tuo, kuo niekada negalėjo tapti.

Kadras iš filmo "Normalus".

Kaip jau sakiau, antroji filmo pusė tapo šiek tiek lėkštesnė. Gal dėl to, kad baugumas atslūgo, drama nebeatrodė tokia aštri. Sužino vaikai, visas miestelis. Tik filmo pabaigoje iškyla daug klausimų. Ar tokia šeima dar gali gyvuoti? Kas jiedu vienas kitam išliko? Platoniški santykiai ir vaikų saitai? Neįtikėtiną darbą filme nuveikė ne tik Tom Wilkinson, kuris man pasirodė emociškai užspęstas, naivus, droviai drąsus, kiek emocijomis kibirkščiuojanti nuostabioji Jessica Lange. Jos vaidmuo filme buvo dar įdomesnis, nei Tom Wilkinson kuriamas personažas. Abu aktoriai buvo nominuoti „Emmy“ ir „Auksiniam gaubliui“. Ir tikrai ne be pagrindo.

Mano įvertinimas: 8/10

IMDb: 7.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pilkieji sodai" / "Grey Gardens"

Sveiki, kino mėgėjai,

Šiandien noriu pristatyti amerikiečių vaidybinį filmą „Pilkieji sodai“ (angl. Grey Gardens) (2009). Tai televizijos užsakytas vaidybinis filmas, apremtas dokumentiniu filmu „Pilkieji sodai“ (1975) apie gana neįprastus dukters ir motinos santykius. Tokie santykiai gali kai ką švelniai sugluminti, bet tai pasakojimas, kuris apima du laikotarpius – ketvirtą ir aštuntą dešimtmečius, iki tol, kol buvo nufilmuotas dokumentinis filmas. Iš pradžių ši šeima buvo pasiturinti, pilna svajonių, kurios, deja, niekada neišsipildė. Nutrūkus finansavimui motina ir dukra, kuri taip trošku tapti aktore, pasiliko didžiuliame Pilkųjų sodų dvare skausmingai skursti. Pamažu dvaras ėmė pilkėti, stogas kiuro, viskas ėmė menkėti, o netrukus tai tapo sąvartynu, kur veisėsi katės, mėtėsi šiukšlės, visur dvokė šlapimu, tačiau motina ir dukra kūrė savo rūbus, gyveno tarp iliuzijos ir tikrovės, amžinai vienišos, be galimybės pajudėti iš Pilkųjų sodų...

 

Drew Barrymore ir Jessica Lange filme "Pilkieji sodai".

 

Realiai egzistavusias moteris įkūnijo nepaprastai gabios aktorės, kurios neįtikėtinai panašiai įkūnijo ne tik kalbos manierą, bet ir judesius, mimiką. Grimas – fantastiškas. Istorija gan graudi, bet nebloga. Manau, kad tai tikriausiai geriausias Drew Barrymore vaidmuo karjeroje, nominuotas „Emmy“ apdovanojimams kaip geriausia aktorė. Šio apdovanojimo, manau, negavo tik per plauką, nes kažkodėl jis atiteko jos kolegei Jessica Lange, kuri suvaidino Big Edie. Tai buvo jos pirmasis „Emmy“ apdovanojimas, bet per ateinančius penkerius metus, J. Lange dar pelnys du „Emmy“. Trečiąjį visai neseniai, prieš kelias savaites, už vaidmenį „Amerikietiška siaubo istorija“.

Negaliu pasakyti, kad filmas sužavėjo, tačiau aktorinis meistriškumas, charakteriai, aplinka, pasaulėžiūra... Manau, pati filmo medžiaga yra stipri ir verta žiūrovo akies. Džiaugiuosi, kad pagaliau pažiūrėjau šią juostą ir praturėjau. Ir vis dėlto, manau, kad filmas visgi šiek tiek viską sušvelnino. Tos moterys gyvenime iškentėjo kur kas daugiau, kur kas daugiau patyrė skausmo, filmas per lengvas, nenusakantis, tačiau užkabinantis tą gyvenimo nervą, kurią galima pavadinti „ne viskas pasaulyje yra gražu ir miela“.

Mano įvertinimas: 7.5/10

IMDb: 7.5

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Timur Vermes "Jis ir vėl čia"

Sveiki, knygų skaitytojai,

Alma litteros šiųmečių knygų lentynoje netikėtai sužibo kitoks viršelis. Baltas, konservatyvus, bet kartu labai iškalbingas, - žodžiu, toks, kokį paskutiniu metu retai arba niekada nesutiksi, nes viskas mirgu margu šios leidyklos asortimente. Tai rašytojo ir žurnalisto Timur Vermes romanas Jis ir vėl čia (vokišk. Er ist wieder da), kuris sukėlė nemažų diskusijų Europos literatūros padangėje ir staiga tapo itin populiarus.

Šiemet Alma littera pristatė šią knygą lietuvių kalba ir visai nesitikėdamas, kad tokia knyga atsidurs mano knygų lentynoje, visgi surizikavau perskaityti kažką kitokio. Jis ir vėl čia romanas tiesiog prašosi apibrėžiamas. Aidas Puklevičius romaną jau spėjo priskirti „alternatyviosios istorijos“ romanui, kitaip sakant, kad tai romanas, kuris žaidžia su istoriniais faktais taip, kaip norisi pačiam autoriui. Aš pats šią knygą pavadinčiau globaline siaubo satyra, gal kiek prieštaraujantys vienas kitam terminai, tačiau kaip kitaip galima apibrėžti Hitlerio asmenybę, jeigu ne blogio genijaus statusu, kėlusiam visai Europai nenusakomą siaubą. T. Vermes nutarė atgaivinti Hitlerio legendą iš pamatų ir jį perkelti į mūsų dienas, tad blogio genijus tampa ir savotišku Robinzonu Kruzu, kuriam iš naujo reikia „įjungti“ prigimtinius išgyvenimo svetimoje erdvėje žmogiškuosius parametrus. O kam gali tai geriau pavykti, jeigu ne blogio genijui?

Manau, kad Timur Vermes ne be reikalo pasirinko Hitlerį, kuris, praėjus daugiau nei 60 metų po jo žūties bunkeryje, ir atgaivino jį literatūroje. Apskritai kažkas jau bando kalbėti apie Hitlerį kaip ikoną, tačiau mane gąsdina tokie terminai, nes ikona, mano supratimu, yra sektinis pavyzdys visai žmonijai, tačiau Hitleris... O kas sako, kad Hitleris neturėjo tokių pasekėjų? Turėjo. Turi ir dabar. Jau keli dešimtmečiai, kai Europoje sustiprėję nacionalistai, kurie seka Hitlerio ir nacių idėjomis, todėl neretai jie susilaukia neonacionalistų statuso, o kai kurie ne tik to nesikrato, bet atvirai didžiuojasi. Apskritai pertekliaus Europoje, kur taika ir demokratija tapo tokia liberali, manau, yra itin palanki terpė kurtis fašistinėms ir nacistinėms idėjoms – tą mes ir matome romane bei gyvenime. Toli eiti, siekiant valdžios ir „tiesos“ nereikia, nes laisvė pati atkelia vartus plisti šioms ideologijoms. Tai matydamas, Timur Vermes gana lengva plunksna ir paprastai bando signalizuoti ir perspėti, kad tokių kaip Hitleris šiandien gali vaikščioti ne vienas ir ne du, ir tik laiko klausimas, kada žmonėms nusibos lygybė ir vėl panorės būti aukščiau kitų.

Rašytojas Timur Vermes.

Romanas parašytas išradingai ir išmoningai. Čia nėra svarbus sodrus leksikonas ar meninių figūrų gama, autorius renkasi paprastą kalbą, bent jau tokią pateikia mums vertėjas Teodoras Četrauskas, todėl knygą skaityti nepaprastai lengva, lyg jis būtų „žurnalistinis romanas“. Tai buvo tik pirminis lengvumo įspūdis, nes po lengva ir savaime suprantama kalba ėmė vertis gilios potekstės, kurios ėmė provokuoti. Visgi tai paradoksų satyra, taikli, išmoninga. Hitleris, perkeltas į mūsų laikus, nejučia tampa komiku, kvaileliu, linksmintuoju, bet argi ne toks buvo pagrindinis veikėjas F. Dostojevskio romane „Idiotas“? Išorinis kvailumas tampa tik kaukė veiklioms smegenims, todėl skaitytojas gali kartu veikti su istoriniu „herojumi“ ir kitaip pasižiūrėti į nūdienos pasaulį.

Kūrinys parašytas pirmuoju asmeniu, todėl knygoje svarbi Adolfo Hitlerio mąstymo maniera, kuri iš visų pusių paramstyta žinomais faktais apie šią asmenybę: prosenelis žydas, aistra architektūrai, oratoriaus sugebėjimai, neįstojimas į menų mokyklą, nuoskauda ir t. t. Šiais faktais autorius konstruoja Hitlerio mąstymo tipą ir pasaulėžiūrą, bet kartu paverčia Hitlerį Robinzonu, kuris turi prisitaikyti šiuolaikiniame pasaulyje. Viskas jam sekasi puikiai. Net prunkštelėjau, kaip gotė sekretorė Hitleriui kūrė elektroninio pašto adreso pavadinimą. Tai buvo kone juokingiausia knygos dalis, bet šalia, aišku, sekė tas nujaučiamas Hitlerio idėjų ir populiarumo augimas. Blogio genijaus protas yra pajėgus išgyventi bet kokiais laikais, prisitaikyti ir laimėti.

Timur Vermes nepamiršta, kad mūsų pasaulis gerokai skiriasi nuo tų laikų, kokiais gyveno Hitleris, tačiau paradoksų dėka, jis sukonstruoja juokingas situacijas, kurios virsta epochų nesusikalbėjimais, neretai vienas apie batus, o kitas apie ratus, bet veikėjai vis tiek jaučiasi susikalbėję. Blogio genijus lengvai atranda pačius pažeidžiamiausius šios epochos žmonijos civilizacijos taškus ir jais pasinaudoja, ateidamas naujai kadencijai po 60 metų į valdžią – jis smūgiuoja į žiniasklaidos saulės rezginį, pasinaudoja „YouTube“ bei televizija, savo dikcija ir oratoriniais sugebėjimais. Rodos, reikia tiek nedaug. Žmonės dievina žvaigždes. Dievina išsišokėlius ir Hitleris tuo pasinaudoja net deramai neištyrinėjęs naujojo pasaulio galimybių. Vokietija jį regi kaip komiką su idėjomis, tvirtomis vertybėmis, todėl greitai jį iškėlė į valdžios forumus. Bet argi mes patys 2008 metais neišrinkome komikų ir TV laidų vedėjų į Seimą?

Kiek man žinoma, yra ketinimų šią knygą ekranizuoti. Tikriausiai turėtų išeiti neprastas filmas, nes medžiaga gana originali ir patraukli režisieriams. Man šiek tiek pritrūko knygos pradžios. Kaip tas Hitleris prisikėlė? Kaip autorius be jokios inercijos ėmė ir pradėjo pasakoti šią satyrą, tarsi be atskaitos taško? Kur Hitleris buvo tuos daugybę metų? Šie klausimai nuolat vedė per visą romaną, bet kuo toliau skaičiau, kuo labiau mėgavausi paradoksais, tuo labiau supratau, kad atsakymo į šiuos klausimus nesurasiu. Galų gale jie visai nesvarbūs, nes knygoje svarbi ne fantastika, o tylus perspėjimas, kad nutilus juokui, gali imti riedėti graudžios ašaros. 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Divergentė" / "Divergent"

Sveiki, kino gerbėjai,

Šįkart apie filmą „Divergentė“ (angl. Digervent) (2014). Taigi. Pasaulis sulaukė dar vienos trilogijos ekranizacijos su fantastiniais elementais. Regis, paskutinieji dešimtmečiai tiesiog taip ir gviešiasi visų populiarių trilogijų scenarijaus. Negalime skųstis, Holivudas visai neprastai perkelia knygos idėjas. Turime mes „Divergentę“ lietuviškai taip pat išsivertę, bet nežinau, kas šiame pasaulyje bepriverstų mane perskaityti tokio tipažo knygas, jaučiuosi iš to išaugęs, nors prisipažinsiu, kad dėl to pavydžiu penkiolikmečiams, kurie turi jose vis dar atradimo džiaugsmų...

Grįžtant prie filmo, pridursiu šabloniškai, kad neįmanoma nepastebėti, kad filmas labai panašus į „Sielonešę“, o labiausiai pirmąją „Bado žaidynių“ dalį: visuomenė skirstoma į sektorius ir luomus, atrenkami kandidatai, kažkas nori būti valdžioje, mergina kovoja su piktadariais... ir žinoma, neįmanoma nesulyginti abiejų filmų pagrindinių aktorių, abi panašios savo suapvalėjusiais skruostikauliais. Filmo atmosfera ir nuotaika taip pat panašios ir galiu beveik nuspėti, kad kritikai „Divergentę“ sumenkino dėl to, kad jau buvo sukurtas „Bado žaidynių“ filmas. Aišku, filme nieko čia naujo itin ir nepamatysime, bet filmo vienareikšmiškai kaltinti panašumu nereikėtų, veikiau tai literatūros supanašėjimo problema.

Visgi „Divergentę“ sulaukė komercinės sėkmės, surado savo žiūrovų klaną ir tai nėra blogai. Man asmeniškai filmas patiko, kažkaip įtraukė, viskas vyko nuosekliai, negąsdino ir neerzino panašumai su kitais filmais, tiesiog atsipalaidavau ir gyvenau su filmu. Pramoginio tipažo filmas, kuris kuo puikiausiai sulaukė mano dėmesio. Smagu čia matyti šmėkštelėjusią Kate Winslet (viena iš priežasčių, kodėl žiūrėjau šią juostą!), bet tikriausiai labiausiai patiko jaunoji pagrindinė aktorė Shailene Woodley, su kuria visai neseniai mačiau filmą „Dėl mūsų likimo kaltos ir žvaigždės“. Labai dailaus „sukirpimo“ aktorė, kuri užburia savo didelėmis akimis. Gana vykusi filmo atmosfera, aktoriai, istorija, nors ir primena savo struktūros eiga kitus filmus, tačiau mėgautis istorija tai nesutrukdė.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 48/100

IMDb: 7.0

Jūsų Maištinga Siela