Filmas: "Meteora" / "Metéora"

Sveiki, kino žiūrovai, 

Visiškai kitoks filosofinis filmas man pasirodė graiko Spiros Stathoulopoulos „Meteora“ (gr. Meteora) (2012). Tiesą sakant, iki šiol negirdėtas režisierius ir negirdėta Graikijoje esantis Meteoros vienuolyno kompleksas, įsikūręs sunkiai prieinamoje uolėtoje kalnų teritorijoje. Tai nuo seno žinoma religinga vieta, kurioje iš vienuolių reikalaujama besąlygiško atsidavimo krikščionybei t. y. senajam ortodoksiškos šakos tikėjimui.

Istorija konstruojama gana labai paprastai – dvasininkas įsimyli vienuolę. Visa kita užpildoma sodriais simboliniais vaizdiniais, netgi animaciniais intarpais, todėl estetiniu atžvilgiu, juosta verta pasigėrėjimo. Filmas pribloškiamas dėl savitos kultūros bei gamtos vaizdų, kurių nepamatysite jokiame kitame filme. Savita geografinė energetika, atšiaurios uolos, senojo tikėjimo kaimo gyventojai, besąlyginis atsidavimas dvasiniam gyvenimui. Visa tai labai stipru ir įtaigu, kad net filmas tampa kone meditacinio pobūdžio, nors čia pat pasakojama savotiška Ievos ir Adomo nuopuolio paralelė, kai Dievo keliui atsidėję vyras ir moteris, po medžiu (aliuzija į Rojaus medį!), pietaudami, atsiduoda savo prigimčiai. Čia nerasite pasirinkimo melodramos, didelių vidinių dramų, išreikštų monologais ar kivirčais, viskas vyksta kone dzenbudistinėje tyloje. Nuopuolis atskleidžia žmogaus tikrąją prigimtį, kurią bando herojai užgniaužti daug melsdamiesi... Daug sodrių aliuzijų į Senąjį ir Naująjį Testamentą, simbolių, bet, tiesą sakant, pati nuopuolio drama menkai mane jaudino, o meilės pasakojimo linija nebuvo tokia įdomi ir unikali, kiek tas smagumas atpažinti vieną kitą Biblijos simbolį, na, ir žinoma, vaizdai, atmosfera.

Kur kas liūdniau buvo stebėti, kaip vietinis gyventojas brutaliai skerdžia gailiai mekenančią ožkytę, nei širdgėlos ir geidulio kamuojamą vienuolę iš Rusijos. Nors siužetas įvykių atžvilgiu skurdus, istorija sausa ir menkai išvystyta, bet viską apvainikuoja sakraliniai režisieriaus pagauti kadrai, sunkiai suvokiamas vienuolyno uždarumas ir detalės, ypač iš tinklų sunertas „liftas“, čia greit ir sakraliai plyštantis garso takelis, kuris leidžia pasimiršti, kad apskritai žiūri filmą, o ne poetinius video klipo kadrus. Filmas vertas pagarbaus žiūrovo, savotiškai ieškančio katarsio ir ieškančiojo kadre prasmių gelmės. Tai filmas, kuris mažai ką turi bendro su pramoga, todėl jis išskirtinis, gilus ir gal kai ką net sukrečiantis.

Mano įvertinimas: 8/10

IMDb: 6.2

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vaikis" / "El Niño"

Sveiki,

Tiems, kuriems patinka ispanų kinas, vertėtų suklusti, nes neseniai pasirodė ispanų filmas „Vaikis“ (ispn. El Nino) (2014), kuris pelnė net keturias ispaniško „Oskaro“ „Gojos“ nominacijas. Seku „Gojos“ apdovanojimus ir, jeigu yra galimybė, visada stengiuosi ką nors pažiūrėti iš nominacijų ir dažniausiai tikrai netenka nusivilti. Su režisieriumi Daniel Monzon jau esu susipažinęs, žiūrėdamas jo filmą apie kalėjimo taisykles „Kamera 211“, todėl iš filmo „Vaikis“ išties tikėjausi nemažai, o ir „Gojos“ nominacijos buvo tas rodiklis, kad nusivilti neteks.

Visgi lyginant su filmu „Kamera 211“, kuris man buvo išties įtemptas ir nukaltas kaip iš plieno, filmas „Vaikis“ truputį pasirodė skystesnis. Čia rasite daugiau siužetinių linijų, pasakojimas atrodo truputį išdrikęs, nes istorija eina dviem frontais ir iš dalies primena filmą „Infiltruoti“, tačiau, žinoma, jam neprilygsta. Vėlgi tai kriminalinė drama su trilerio elementais apie narkotikų prekeivius tarp Ispanijos ir Maroko. Čia nestinga puikių egzotiškų vaizdų, pasiplaukiojimų tarp Gibraltaro sąsiaurio, neretai ekstremalių gaudynių, kurios tikrai patiks kokio nors „Kobra 11“ serialo gerbėjams. Vystoma keista meilės istorija, nevykėlio policininko istorija, kuriam vis praslysta narkotikų prekeiviai ir, žinoma, paties Vaikio istorija, noras smarkiai ir greitai pralobti, žaisti su likimu ir traukti draugų įklimpusius užpakalius, nejaučiant, kaip pats klimpsta į pavojus.

Filmas išties neblogas, turi savito cinkelio, aštrių vaizdų, gamtos ir kultūrinių niuansų. O ką jau kalbėti apie aktorių Luis Tosar, kuris buvo pagrindinis „vairas“ filme „Kamera 211“, šįkart atliko blankesnį vaidmenį, bet iš esmės jį labai mėgstu ir niekada juo nenusiviliu. Atradimas buvo Vaikelio vaidmens atlikėjas Jesus Castro, kuris atliko itin temperamentingą pašėlusį vaidmenį. Visumoje filmas nėra prastas, bet norėjosi labiau kondensuoto pasakojimo, meilės istorija nejaudino ir nelabai įtikino, o ir pasirodė truputį vietomis ištęsta, nors kartu netrūko sudėtingų ir įmantrių scenų, pvz., sraigtasparnio skendimas. Nepaisant šiokios tokios antipatijos, manau, filmas vis tiek geras ir jis daug kam turėtų patikti, juolab, kad buvo įtrauktas į „Kino pavasario“ repertuarą. 

Mano įvertinimas: 7.5/10

IMDb: 6.5

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Nulis motyvacijos" / "Zero motivation"

Sveiki, skaitytojai,

Šįkart apie „Kino pavasaryje“ pasirodžiusią kino juostą „Nulis motyvacijos“ (angl. Zero motivation) (2014), kurį režisavo iki tol man nežinoma izraelietė Talya Lavie, kitiems labiau žinoma kaip trumpametražių filmų autorė. Štai pirmasis ilgametražis filmas „Nulis motyvacijos“ iškart buvo pastebėtas ir įvertintas tiek žiūrovų, tiek kino kritikų. Ir ką čia bepridursi, buvo tikras atradimas mano akims.

Tiesą sakant, ilgai mane atbaidė karinė tematika, nemėgstu karinių dramų ir dažnai tenka tokiais filmais nusivilti, todėl pirmieji vaizdai kažkaip stabdė pažiūrėti, tačiau užteko pirmųjų 10 minučių suvokti, jog filmas toli gražu ne karinis ir jame dedasi kur kas įdomesni dalykai. Tai istorija apie dvi drauges, dirbančias provincialioje karinėje parengties bazėje. Čia svarbiausia – jaunų moterų viltys, likimai ir meilės bei bebūtų keista kompiuteriniai žaidimai. Daugybė linksmų, rimtai pateiktų absurdiškų situacijų, daug juokingų momentų, bet viską vainikuoja ne holivudinė parengtis ir pasakojimo tonas. Išties filme netrūksta įvairiausių situacijų ir įvykių, kad net pagalvojau, jog kuo puikiausiai žiūrėtųsi ištisas serialas apie ten tarnaujančias ir dirbančias moteris.

Tiesiog filmas kuo puikiausiai nuteikia, lengva įsijausti. Čia motyvacijos neturėjimas personažuose tampa ištisu komedijos branduolinės bombos sprogimu. Pavargusios ir nualintos nuobodulio ir motyvacijos neturinčios merginos leipsta biure dainuodamos, naikindamos ir pildydamos popierius, o klasikinio tipažo muzikinis takelis tiesiog sustiprina šį absurdišką kasdienybės polėkį, kad tiesiog belieka gėrėtis kadrų ir įvairių situacijų pateikimais kaip desertu. Rekomenduoju, žinoma, kinomanams, bet įtariu, kad filmas labai patiks ir Holivudo bei „greitojo vartojimo“ filmo mėgėjams.

Filmo lietuviškus titrus galite parsisiųsti iš ČIA.

Patį filmą, atitinkantį lietuviškus titrus galite parsisiųsti ČIA arba ČIA.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 69/100

IMDb: 7.5

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Donaldas Kajokas "Apie vandenis, medžius ir vėjus"

Donaldas Kajokas. „Apie vandenis, medžius ir vėjus“. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2015.

Sveiki, skaitytojai, 

Visada naują eilėraščio rinkinio pirkimą esu linkęs lyginti su retos vinilinės plokštelės pirkimu. Skirtumas tik tas, kad vinilinė plokštelė išgros ne tik žodžius, bet ir melodiją, o geram poezijos rinkiniui, jo surašytiems žodžiams, melodiją turės susikurti pats skaitytojas. Kaip ir jo prasmes, žinoma. Paskutiniu metu vis dažniau susiduriu su Donaldo Kajoko kūryba: esė rinkinys Lapės gaudymas, romanas Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys iš esmės ir pavieniai eilėraščiai iš rinkinio Kurčiam asiliukui. Štai Kajokas ir vėl sugrįžo į mano skaitomos literatūros aktyvųjį lauką su naujausiu eilėraščių rinkiniu, sakytume, taip paprastai, melodingai ir agrariškai skambančiu Apie vandenis, medžius ir vėjus.

Knyga iškart tapo skaitoma ir pastebėta, tai liudija ir patekimas į Metų knygos rinkimų sąrašą poezijos penketuke. Nieko nuostabaus, nes D. Kajoko poezija savita ir kaskart, anot Viktorijos Daujotytės, tęsianti ankstesniojo rinkinio temas ir „prisiauginanti“ kažko naujo. Pats poetas, sako, kad poetu tapo pradėjęs skaityti verstinę rytų poeziją ir pats pradėjęs užsiiminėti vertimais, netrukus šalia vertimų ėmė kauptis parašyti autentiški jo paties eilėraščiai. Tiesą sakant, nemažai mūsų poetų perima rytų poezijos elementus, bet kartu nesistengia atkartoti tų prasmių ir kultūros aidų, kuriuos jaučia rytų poetai. Priešingai, dažniausiai paimama tik eilėraščio forma, o dar dažniau – net ne formą, o minimalistiniu būdu dzenbudizmo persunktą eilėraščio prasmės vibraciją, kuri nuskamba eilėraščiui pasibaigus, lyg iki tol girdėtume vieną didelį smūgį į gongą, o po to tik jo pasklidusią vibraciją. Tokių lietuvių poetų, kurių kai kuriuos eilėraščius galėtume įvardyti kaip artimus rytų poezijai, yra ne vienas: Sigitas Parulskis, Justinas Marcinkevičius, Aidas Marčėnas, Sigitas Geda, Jurga Ivanauskaitė, Vidmantė Jasukaitytė, o prie jų priskirti galime be jokios abejonės ir Donaldą Kajoką.

Apie vandenis, medžius ir vėjus rinkinys persisunkęs rytų poezijos vibracijomis, tačiau žodžiai, vaizdiniai, prasmės absoliučiai absorbuoja lietuvišką, netgi paantrindamas V. Daujotytės recenzijai, pažemę, agrarinę lietuvišką kultūrą. Šiuose eilėraščiuose daug šviesios nostalgijos poeto praeičiai, sovietmečio patirtiems jaunystės nuotykiams, meilės ir grožio išgyvenimams, tiek poetui svarbioms geografinėms vietoms, neretai eilėraščio lyrinis subjektas leidžia kalbėtis su numatomu palydovu (mylimąja, draugu...), toks prozinis kalbėjimas sutrupa, išvirsta į nujaučiamo pokalbio fragmentus ir įgyja neužpildyto prozinio kalbėjimo įspūdį.

Paskaičius rinkinį iki vidurio, jau tampa aiškus D. Kajoko eilėraščio receptas, jo struktūra vienaip ar kitaip pasikartoja: miniatiūrinis peizažo ir laiko nusakymas (naktis, rūkas, spalis, lapkritis, sniegas...) ir toliau konstruojamas per veiksmažodžius esminis eilėraščio įvykis. Ir išties, eilėraščiai sukelia įspūdį, jog jie pasakoja kažin kokias jaukias istorijas, gal net ne istorijas, o istorijas apie kitas istorijas. Deminutyvų gausa taip pat sušvelnina lyrinio subjekto toną, suteikia eilėraščiams šviesumos, giedrumos, atsargumo, lyg bijota žodžiais įvardinti tamsiąsias subjekto pajautos puses.

Galite rasti puikų profesorės Viktorijos Daujotytės straipsnį "Pasakyta apie pasakyta" savaitraštyje "Literatūra ir menas" Nr. 41 (3542), kur kalbama apie šią D. Kajoko knygą.

Žodžių žaismas itin svarbus D. Kajoko bruožas, kuris dažniausiai išryškėja eilėraščių pabaigose ir yra vienas iš pagrindinių rytų  poezijai būdingos vibracijos sustiprinimo elementų. Žodžių žaismas dažniausiai pasireiškia dviem būdais t. y. aliteracijos ir asonanso sąskambiais, o žodžių prasmes sudaro kartais antonimų poros, todėl paradoksas, priešpriešų, prasmių „apsivertimas“ tarsi sukuria trūkį eilėraščio prasmių sferoje, lyg lyrinis subjektas lėtai ir mąsliai ėjęs keliu ir galvojęs ilgą laiką apie kelią kaip apie vienintelę tiesą, staiga ima ir išsuka iš kelio. Gera žinia, kad D. Kajokas tai daro nehiperbolizuodamas, nedaugžodžiaudamas, o suteikdamas grakštų judesį eilėraštyje, kartais užtenka vieno žodžio, pakeisti eilėraščio turinį – tai tikra dzenbudistinė tyla, minimalizmo grakštumo galia sustiprinti prasmei esančiai už ištarto žodžio tylos.

Kalbant apie rinkinį, neįmanoma paminėti ir kultūrinio konteksto, aliuzijų per dedikacijas, eilėraščių pavadinimus ar net tiksliai tikriniais daiktavardžiais įvardytus asmenis, miestus, pvz., prienai-pirėnai,  aliuzijos į tokius asmenis kaip Marcelijus Martinaitis, Algimantas Mackus ir t. t. Šis kultūrinis kontekstas gana lengvai atpažįstamas, bet svarbiausia, kad jis natūraliai įsilieja kaip prieskonis, o ne sukapotas gabalais į rinkinio visumą. Kur kas daugiau dėmesio poetas skiria gamtos detalėms, iš pirmo žvilgsnio, gana nuvalkiotoms, bet lyrinio subjekto potyriai absorbuoja medžius, vandenis, žemę, smilgas, bites, sodus ir t. t. autentiškai, savitai, juos apglobdamas mažybinėmis formomis kaip savus. Kaip ir daugeliui užsigrūdinusių poetų, eilėraščiuose prasprūsta ir tie eilėraščiai, kurie kalba apie paties poeto santykį su poezija, su darbu. Nevengia D. Kajokas filosofiškai ir ironiškai pažvelgti į jį supančius žmones, kaip jie vertina poeziją, jo paties darbą prie tekstų – toks eilėraštis rinkinyje ne vienas ir jis suprantamas.

Poetas mėgsta kasdienybėje ir akimirkoje „įstatyti“ amžinybės ir mirties priešpriešas. Tai jam akimirka yra amžinybė, tai amžinybė tėra akimirka, o viskas žmogaus atmintyje. Kas mes be savo atminties, nė neatsimintume, kur gyvename, neprisimintume dangaus, 1980-ųjų, dumblėtų Neries krantų. Visgi eilėraščio šviesoje, kuri gaubia rinkinį, aiškėja tarp tų vandenų, medžių ir kitų gamtos objektų, sukauptos informacijos apie gyvenimą, tai daiktai reliktai, kaip ir lyrinis subjektas, sugėręs atmintin nugyventas dienas, kurios sugrįžusios tampa amžinos, apie jas kuriamos istorijos ir... eilėraščiai. Apie vandenis, medžius ir vėjus kaip ir apie meilę, kuri, rodos, keitėsi, bet kartu ir liko tokia pati, o mus pakeitė tik mūsų nauji patyrimai, laikas. Jauki filosofijos aura dengia šį vėjuotą ir vandeningą rinkinį, kuriame properšomis atsidengia ta tiesa, kad žmogus lieka vienišas ir, kaip bebūtų paradoksalu, prisirišęs prie gyvenimo, prie tų pačių medžių ir vandenų, vakarų, su kuriais kalbama, bet kartu yra ir slenkstis, kuris skiria vakarą nuo žmogaus ir tas slenkstis, rodos, yra vienatvė, bet ji tokia šviesi ir atsargi, kad D. Kajoko rinkinyje ji jau tampa beveik prijaukinta. Beveik.

P. S. Puikus Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos parengtas knygos dizainas. Tiesiog poligrafija verta retos vinilinės plokštelės.

Jūsų Maištinga Siela