Filmas: "Robas Rojus" / "Rob Roy"

Sveiki, skaitytojai,

Britų režisieriaus Michael Caton-Jones, kurio, velniai griebtų, filmo „Berniuko gyvenimas“ (1993) niekaip nepažiūriu, šįkart teko „suvalgyti“ jo beveik pustrečios valandos trunkantį epą „Robas Rojus“ (angl. Rob Roy) (1995). Oi, kaip seniai šis filmas pragulėjo mano laukiamų filmų lentynoje ir tiesiog įsigeidžiau susigrąžinti „Amerikietiškų siaubo istorijų“ ir šiaip kino legendą Jessica Lange, o ką jau kalbėti apie visų numylėtinį Liam Neeson.

Iš esmės filmas man priminė mūsų „Tadą Blindą“ – istorija ne tik apie revoliuciją, kiek apie garbę. Būtent garbė filme „Robas Rojus“ linksniuojama visais įmanomais būdais ir kone visuose monologuose ir dialoguose, kad netgi vietomis neskanu pasidarė. Jeigu filmas apie garbę, tai nereikia jo akcentuoti kiekviename pirstelėjime, tačiau dovanokime, juk tai XVIII amžiaus Anglija ir manieringumas bei kalbėjimas aukštomis frazėmis, netgi tarp ūkininkų, atrodo, dovanotinas dalykas.

Visgi filmas labai smagus. Tiesiog kvapą gniaužiantys Škotijos vaizdai, kalnai, rūkas, iš akmenų suręstos trobelės, upės, rūmai... Atmosfera ir kostiumai tiesiog nuostabūs, kaip nuostabūs ir šio filmo aktoriai – Liam Neeson tiesiog pritrenkiamai jaunas, nes, prisipažinsiu, esu susipažinęs labiau su jo filmus iš vėlesnio periodo. Na, ir Jessica Lange... Sunku surasti šiai aktorei lygių, nebent Meryl Streep, tiesa, jos personažas gal negeriausias karjeroje, bet tikrai įsimintinas. Derėtų paminėti aktorių Tim Roth, kuris už manieringo sukčiaus didiko vaidmenį buvo nominuotas „Oskarui“ kaip geriausias aktorius.

Filmas gyvas ir žavus, leido prisiminti paskutinio dešimtmečio epinio filmo pasakojimo dvasią, kai didingi vaizdai ir lėta siužetinė tėkmė teikė pasakojimo, o nei staigių ir netikėtų veiksmų, malonumą. Tiesiog didelių priekaištų neturiu, žiūrėdamas patyriau malonumą. Gal laikas pažiūrėti ir Robiną Hudą?

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 55/100

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Pragaras Konektikute 2" / "The Haunting in Donnecticut 2: Ghosts of Georgia"

Sveiki, skaitytojai,

Šitaip buvau apsidžiaugęs pažiūrėjęs filmą „Pragaras Konektikute“ (2009), kad netruko prabėgti laikas, kai pažiūrėjau jau ir kito režisieriaus Tom Elkins režisuotą „Pragaras Konektikute 2“ (angl. The Haunting in Donnecticut 2: Ghosts of Georgia) (2013), kuris, regis, turėjo visus šansus būti lygiaverčiu filmu su savo pirmtaku, tačiau nieko panašaus, nes iš viso to, ką teko pamatyti pirmojoje dalyje, kur buvo ir siaubo, ir tikros dramos elementų, tai šioje dalyje praktiškai liko tik pavadinimas, o visa kita lėkšta ir be intrigos.

Vėlgi, režisieriui buvo svarbiausia remtis tikrais įvykiais, ir tie tikri įvykiai išties įvykę, gale filme pristatomi realūs biografiniai faktais, tačiau priešingai nei pirmoje dalyje, šioje viskuo patikėti sunku, praktiškai neįmanoma. Čia kur kas klasikinis variantas, kai nebelieka dramos elementų, charakteriai suplokštėję iki minimumo, o veikėjų elgesys tiesiog erzinančiai naivus ir nerūpestingas, labai stigo realių psichologinių elgsenos pamatų. Neįtikino nei mergaitė, nei kiti šeimos nariai, kurie realiai buvo kur kas iš fotografijų realesni, nei tiek aktoriai, primenantys porno žvaigždes. Tiesiog apsčiai viskas erzino, pradedant įvykiais, veikėjas ir pabaigiant režisūra. Vos vienas kitas „išlaužtas“ krūptelėjimas, vos viena kita įdomesnė siaubo scena, bet praktiškai, nesuklysiu pasakydamas, kad filmas mėšlas.

Mano įvertinimas: 2/10

Kritikų vidurkis: 23/100

IMDb: 5.2

Jūsų Maištinga Siela

Aktualijos: Viena neprasta ir kita ne tokia gera naujiena: kuri baisesnė?

Sveiki, skaitytojai,

Šiandien sužinojau du labai esminius ir ganėtinai skirtingus dalykus. Pirmoji geroji naujiena yra ta, kad moksliniai tyrimai pagaliau įrodė, kad moterys gadina orą kur kas nemaloniau, nei vyrai t. y. moterų pagadintas oras dvokia stipriau. Sakysite, kad „maža kas per naujiena“, bet jeigu prisiminsime, kad visi vyrai kiaulės, tai moterys tada...?

Kita ne tokia, sakyčiau, gera naujiena yra ta, kad kasmet mūsų planetoje užmušama per 170 milijardų gyvūnų maisto pramonei. 170 milijardų, kai mūsų tuo pačiu viso labo 7 milijardai! Tai per dešimt metų, paskaičiuokite, užmušama 1 trilijonas 700 milijardų gyvūnų. Tai diskusija apie tai, kodėl vertėtų tapti vegetarais. Tai šokiruojantys skaičiai, bet, patikėkite manimi, kai ką labiau pribloškė vis tiek pirmoji naujiena apie oro gadinimą.

Grįžtant prie antrosios naujienos, man visgi neramu, kad 1 kilogramui jautienos reikia daugybės elektros ir vandens atsargų. Čia vienam kilogramui, jeigu gyvūną skaičiuosime pagal suvalgomos mėsos kiekį! 170 milijardų gyvūnui išlaikyti reikia tiek pašaro, tiek ploto ir tiek vandens ir iškirstų miškų ir pastatų, kiek žmonijai per daugybę metų nereikės. Jau nešneku apie masinį skerdimą, paskaičiuokite, kiek kasdien paskerdžiama gyvūnėlių? Kas sekundę miršta po kelis šimtus visoje planetoje, o tai reiškia, kad nėra planetoje sekundės, kad nebūtų nužudomas ar kankinamas gyvūnas.

Ką daryt? Atsisakyti mėsos? O jūs žinote? Aš nežinau.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Giedrė Kazlauskaitė "Meninos"

Giedrė Kazlauskaitė. „Meninos“. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014.

Sveiki, skaitytojai,

Pirmą kartą su Giedrės Kazlauskaitės (g. 1980) kūryba susipažinau atsitiktinai, kai pliaupiant lietuj Vilniuje, pasislėpiau Pilies gatvės knygyne. Šiaip prie poezijos tada retai prieidavau, bet viena ausimi buvau girdėjęs „drūtus“ autorės pasisakymus Knygų mugėje, todėl lentynoje sąmoningai užčiuopiau ploną poezijos knygelę pavadinimu Heterų dainos, kurią tąkart visą beveik ir perskaičiau, stovėdamas po knygyno lempomis. Be kultūrinių objektų žongliravimo, važinėjimosi troleibusais ir homoerotikos tikriausiai daugiau nieko ir nebeprisimenu, tačiau žinau, kad patiko. Po šešerių metų pasirodžiusi antroji rinktinė Meninos iškart tapo pastebėta ir gražiai „įmontuota“ tarp vyrų poetų Metų knygos rinkimuose, nors, tiesa, tikriausiai per plauką netapo metų poezijos knyga, tačiau pelnė Jurgos Ivanauskaitės premiją.

Meninos apskritai yra patraukliai ir įmantriai apgalvotas poezijos rinkinys, kuris žavi savo struktūra. Visų pirma pavadinimu – Meninos. Kas jos yra? Čia kokios nors tarnaitės? Na, gerai, tiek to, paaiškės skaitant... Bet palaukite, skyrius prasideda Infantei pina kasas. Ne, pavadinimas nebuvo atsitiktinumas. Rinkinio visuma tarsi kruopštus baroko suknelės siuvinys, kuriame visko itin daug, bet labiausiai akį traukia platūs kultūriniai kontekstai, pradedant Antikos mitologija ir baigiant asmeniniu poetės akademinio gyvenimo kasdienybės niuansais, kad ir Vinco Mykolaičio-Putino simbolistinės poezijos lukštenimu – poetė rašė iš šio autoriaus kūrybos disertaciją. Tiesą sakant, autorė nė kiek nevengia absorbuoti savo akademinio gyvenimo ir labai mėgsta realijas, kad net įžūliai vieną savo eilėraštį pavadino V. Mykolaičio-Putino poezijos rinkinio pavadinimu Tarp dviejų aušrų, tačiau paties eilėraščio turinyje V. Mykolaičio-Putino kūrybos sąsajų menkai randama.

Nors paskutiniu metu G. Kazlauskaitė beveik neberašo recenzijų ir lyg atokiai pasitraukė nuo literatūros kritikos, visgi eilėse pliūpteli buvusios kritikės gairės, užuominos apie rašytas recenzijas poetams, kuriuos „visus pažįsta“, apie susitikimus su jais bibliotekoje, o labiau jų knygose (Kaip ilgai kurpėme visokias niekam, atrodo, nereikalingas recenzijas / ir laikraščius, kuriuose citavome vieni kitus. / p. 34). Jaučiama akademinė žinių našta, įgytos žinios, kurios kažkada buvo tokios vertingos ir svarbios, bandant „perkąsti“ literatūros pasaulį, dabar lyg ir tampa nebesvarbios, lyg būtų įminta kažkokia nujaučiama gyvenimo ir kūrybos sąsajų mįslė (Viešpatie, kiek knygų jau perskaičiau. / Jeigu prislėgtų man karsto dangtį jos visos – / garbingiausias tai būtų antkapis. / p. 20).

 Giedrė Kazlauskaitė

Kaip dabar labai „madinga“ poezijoje, taip ir G. Kazlauskaitės eilėse pasireiškia socialinė kritika. Tikriausiai jau kadaise baigėsi išgryninta ir neretai sentimentalioji „aukštoji materija“ poezijoje, o poetai seniai vaikšto tvirtai ant žemės ir nebeskraido padebesiais, todėl žaibiškas reagavimas į kasdienines aktualijas, jų komentavimą poezijoje, poetams suteikia ne tiek politiškai aktyvaus įvaizdžio, kiek pilietiškumo (Ukrainoje vyko revoliucija, socialiniai tinklai ūžė / ir visi bent kiek asmeniški įrašai tuo metu / atrodė juose apgailėtinai / p. 17). Apskritai daugelyje eilėraščių, kur žybteli socialinė kritika, visa tai G. Kazlauskaitės poezijoje atrodo kaip tuštybių mugės vertinimas, sumenkinama tai, kas iš pirmo žvilgsnio menkavertiškai svarbu, pvz., Facebook‘as.

Neretai gretinami įvairūs kultūriniai elementai suteikia sodraus vaizdų polėkio, netgi retsykiais kuriama tiesiog tuštybių perteikta karnavalinė kultūra, kad ir eilėraštyje Kaziuko mugė (Meduolinės širdys ir krišnaitų pyragai, / iš vytelių pinti lopšiai, klumpių drožėjų peiliai / bjaurios veltinio gėlės, daug nereikalingo šlamšto – / štai ir visa, ką siūlome vieni kitiems. / p. 27). Daugiakultūrinės briaunos papildo ir bendrą rinkinio sąrangą, perkrauta ir iš dalies apsunkinta baroko kalbėsena ir prasmės siejasi su meninomis, infantėmis ir freilomis, tarsi tyliai bylotų apie tik iš pirmo žvilgsnio manieringai naivų moteriškumą, prie etiketo ir lepinimo pripratintą, prijaukintą lyrinį subjektą-damą, kuri išlepusi nuo menų gausos, „išsiuvinėtų“ prasmių, patiria (anti)intelektualinį nuobodulį karnavalinės kultūros šurmulyje.

(Užtat labiausiai ramina moterų pliažas – / kapinynas gyvųjų, belaikių, nuogų. / p. 63). Viena įdomiausių ir tikriausiai intriguojančių rinkinio temų, galgi net ne temų, o užuominų, yra lyrinio subjekto seksualinės orientacijos dvipoliškumas, netgi sakytume, biseksualumas. Akivaizdu, kad eilėraščių subjektas myli „ir vyrus, ir moteris“, tarsi šios užuominos, kurios buvo gana aiškiai apčiuopiamos Heterų dainose, persikelia ir į Meninas (belieka sekioti / dvidešimtmetes, jų kone vulgariai / atvirose tinklaraščiuose / kartais paliekant pabaisos pėdą / p. 48). Arba netgi per asmenybės biografijos aliuziją išreikšta intencija, pvz., eilėraštyje Kai aš buvau berniuku (Karnavalo masuotė, labai graži moteris (greičiausiai auklėtoja), tyrinėjantis Sapho žvilgsnis, įsmeigtas į ją, tuomet dar mažą mergaitę. / p. 83). Arba netgi visiškai išreikšta publicistiniu būdu (Gėjai perka cukrinius gaidelius – / gal net mergaitei, kurią atpažinčiau / iš anketos gayline. / p. 27). Priešingai, nei būtų galima tikėtis, subjekto biseksualumas nėra jokia problema, netgi jaučiamas susitaikymas ir prisitaikymas, subjekto mokėjimas balansuoti ties seksualumo dvipoliškumu ir tatai jokios asmenybės indentifikavimo dilemos nėra, tačiau nuolat eilėse švytuojantys binarios seksualumo užuominos leidžia daryti išvadą, kad visgi, kaip ir visiems, subjekto seksualinė gyvenimo dalis yra esminė asmenybės dalis.

Viena ryškiausių ir svarbiausių rinkinio temų galima laikyti prarasto laiko (iš)ieškojimą t. y. mokyklos laikotarpio rekonstravimas, įvairios vaikystės nuotrupos, šeimos santykiai ir netgi ryšys su dukra. Mokyklos svarba ir pirmieji autoritetai, pradedamas aktyvus kultūrinis gyvenimas ir meno vertinimas subjektui nepaprastai svarbus, gal net svarbesnis už jau sukauptas visas žinias, žvelgiant iš nūdienos subjekto laiko taško. „Šiaurės Atėnų“ skaitymas mokykliniame autobuse, pirmieji troškimai „užkariauti“ meno pasaulio paslaptis (Mokykloje / tikėjome kilnumu to šūvio, pradėjusio revoliuciją. / p. 68). Šiandien lyrinis subjektas jau praradęs turėtus autoritetus arba jų svarba labai nežymi, išlikusi tik pagarba. Gana ryškiai mitologijos elementais atskleista ir įprasminta vaikystės periodo svarba. Pastoralinė, šviesi ir pilna tikėjimo subjekto vaikystė (gausiai ganydavos ties vandens balija, / prie akmenų, kuriuose vis dar rasdavom / velnio nagų ir pasaulio tvėrimo mišių. / p. 57). Kiek netikėtas ir pompastiškas atrodo pasikartojantis papūgos leitmotyvas, kuris atlieka savotiškos „žydrosios paukštės“ funkciją. Kažkada subjektas augino dvi papūgas, kurios išskrido iš narvelio, vieną suėdusi katė, kitą pavykę pagauti (O papūgų maldos vaikystės giraitėse, / padėjusios tapti tokia, kaip visi. / p. 56). „Kaip visi“ ir papūga, kuri yra šiaip egzotiškas ir išskirtinis paukštis, mūsų gamtos sąlygomis laisvėje neprisitaikantis paukštis, taip ir lyrinio subjekto asmenybės tapsmo, netgi „normalizavimasis“ prie kultūrinės sąmonės, simboliškai byloja apie nelengvą šio proceso kelią, užgožtą kultūrinių monolitų, galgi net savotiško nuolatinio ieškojimo, metodo, kaip prisitaikyti ir neprarasti vaikiškos „mokyklinio suolo“ šviesos.

Meninos, meninos, meninos... Giedrės Kazlauskaitės subrandintas „produktas“, džemas, žodžių padažas, skirtas intelektualiam skaitytojui, kuris intuityviai atpažįsta kultūrinius simbolius ir aliuzijas, jaučia žodį, geba orientuotis bendroje poezijos energetikoje. Perskaičiau apsiklojęs apklotu su vienu prigulimu kaip kažką iš dalies savo ir atpažįstamo, bet kartu perskaičiau ir savitai stoišką asmenybę, kuri sako eilėraštyje sako, jog neturi nieko pasakyti, kaip kiti poetai, o iš tikrųjų meniniškai intelektualiai plepa tiek, kiek kartais penki rinkiniai negali nusakyti to, kas žmogui svarbu.

Jūsų Maištinga Siela