Didysis Šeimų Maršas 2021: gėda! gėda! nepakeliama gėdos lengvybė!

Sveiki skaitytojai,

Maniau, kad šio įrašo išvengsiu, tačiau nebegalėjau sulaikyti vis sprūstančių minčių. Turėčiau atsijungti nuo visų informacijos kanalų, kad nematyčiau to šeimas ir pavienius žmones žeminančio „Didžiojo Šeimų Maršo“ iš neapykantos laimės apsiputojusius veidus. Galiu tik pasidžiaugti, kad meno pasaulio žmonės sureagavo ir pasisakė prieš tai, kad jų muzika būtų panaudojama šitam neapykantos karnavalui.

Kai per vienas populiauriausių šalyje TV žinių laidą moteriškė apsigobusi trispalve aiškina, kad „mes“ išsirinkome ne tokią valdžią, kuri priimtų partnerystės įstatymą, imu purtytis. Kada tauta ir šeimos institucija tapo korumpuotos grupuotės nuosavybe? Kodėl šitas balaganas nusisavino ir manąjį balsą ir visų tų, kurie nepritaria Šeimos maršui? Nuo kada jie kalba už visus? Žinoma, kad sudarytų stipresnį įspūdį, tačiau būkime sąžiningi, tai iškreipia, skaldo ir silpnina Lietuvą. Kad ir kiek atributikos bus panaudota šiame neapykantos karnavale, kad kiek Vyčio ženklų, trispalvių – tai nepridengs to fakto: šeimos institucija praktiškai tapo uzurpuota Orlausko, Krivicko, Gražulio, influencerio Celofano ir dar kelių moteriškių, kurie taip ir nebuvo išrinkti atstovauti Lietuvai. Tikriausiai matėte ir TV reportažus apie šių organizatorių teistumą ir kiek purvo ir noro atsikeršyti su Valstybe pas šiuos žmones.

Kai šiandien pasipylė straipsniai apie automobilių kolonas iš Klaipėdos ir Kauno, pasidarė dar liūdniau, nesaugiau, baisiau, kad prie šių teistų organizatorių prisidėjo iš dalies ir tos šeimos, kurios tiesiog nori palaikymo už tai, kad jos yra šeimos ir jų ketinimai nėra blogi. Jie tiesiog suklaidinti visų tų trispalvių, Vyčių ir herbų, lozungų. Baisiausi yra tie aktyvistai, kurie kovoja prisidengę šeimos institucija (visiškai nepagrįstai) prieš LGBTQ asmenis. O kaip turėtų jaustis visi tie išsiskyrę, vieniši, vaikų namuose augę žmonės, arba vaikai, kurie buvo iš tų „tradicinių“ šeimų išplėšti, nes jų tėvai sužalojo jų gyvenimus...

Nebandau supriešinti, kad tradicinė šeima yra kažkas blogai. Tokios sąvokos kaip „tradicinė“ išvis yra nesuprantamos, jos nerasite jokioje konstitucijoje. Tai tik organizatorių būdas kaupti ir rodyti minios valdymo galią, sutraukti ir manipuliuoti moralinėmis vertybėmis, supriešinant su tuo „kas ne su mumis“. Nieko nėra paprasčiau nei supriešinti morališkai, per vertybes. Baisi ir Prezidento Nausėdos pozicija, kuri nieko nesiskiria nuo kandidatūros pradžios. Tai yra silpno, populistinio ir pasiduodančio masėms prezidento pozicija. Šeimų maršo metu vėl suspėjo pataikauti, įtikti. Ten, kur minia, ten Nausėdos ir pritarimas.

Citata iš 15min.lt: „Esu už normalią šeimą, kurioje vyras yra vyras, moteris yra moteris, vaikas yra vaikas ir priešinuosi visiems mažiems žingsniams, kuriais siekiama įteisinti man net fiziologiškai nesuprantamus dalykus“, – 15min sakė į mitingą atvykęs vilnietis 43-ių Jaroslavas.

Kai nesupranti, tai kodėl reikia būtinai trukdyti kitiems siekti lygiateisiškumo ir laisvės? Kodėl už kitus nori prisiimti atsakomybės su draudimais, pasiliekant tik sau išskirtines teises? Nes tau pasisekė gimti heteroseksualiu ir turėti vaikų? Aš nesuprantu tų idiotų, ar jiems kokia korona išgraužė smegenis, ar jie tiesiog savo šeimose nebeišsprendžia kažkokių problemų, kad dairosi iš išorės priešų? Gerai, kiekvienas žmogus turi teisę kažko nemėgti, netgi nepritarti, tačiau prisiimti atsakomybę visos tautos vardu ir pasakyti, kaip kitoms socialinėms grupėms gyventi, jau yra galios pozicijos troškimas.

Aš turiu šiokios tokios fantazijos ir galiu įsivaizduoti, kaip dėl švietimo stokos, homofobinių įsitikinimų veikia šių primatų mąstymas: kad suliberalėję lietuviai pasiekę vakarietišką žmogaus teisių lygį, bijo, kad pačių vaikai sąmoningai pasirinks seksualinė tapatybę. Galiu kažkaip įžvelgti pro tas dumblėtas homofobo smegenis, kad šis maršas yra baimė, jog jų vaikai vaikysis, laiudiškai tariant, madų. Bet kas bus tuo atveju, kai jų pačių vaikai užaugs ant šio surambėjusio ir kieto Šeimos maršo palikto mėšlo ir bus įsprausti vaidinti, imituoti netikrus savo jausmus, nes juk cool būti tėra tik „tradiciškam“, kitaip sakant, homofobui. Ar ne jie patys po to dejuos, kokia vėl prasta Lietuva ir savo vaikus siųs į saugesnius Vakarus? O gal išsižadės vaikų dėl principų ir „tradicinių vertybių“?

Kiek iš tikrųjų šeimos maršo suaugę žmonės galvoja apie savo vaikus ir kitų šeimų vaikus, kai kalbame apie tų vaikų gyvenimą ateityje? Apie jau suaugusių vaikų dabartį, kurie lieka už Šeimos maršo tvoros, nes nėra jau tokie „tradiciniai“? Tačiau tai tik vienas iš aspektų, juk tikrasis Šeimos maršo tikslas yra gąsdinti visų pirma ne vien LGBTQ žmones, bet išskirtinai valdžią, kuri šiemet itin daug dėmesio skiria žmogaus teisėms. Šis maršas yra protestas prieš europietiškas vertybes, prieš sąmoningumą, prieš konstruktyvų pasaulio modelį, įvairovę, laisvę ir priedermę būti tuo, kas esi, nesislapstant ir neimituojant prieš kitus tuo, kas nesi. Šis maršas yra didžiulė gėda, galvos skausmas, baimė, neapykanta, o baisiausia, kad visa tai dar įpakuota į šeimos atvaizdą ir pasinaudota silpnapročiais ir šiaip sentimentaliai mąstančiomis šeimomis, kurios nesuvokia, kad prisidėjo tiesiog prie to, kad jų vaikai būtų dar labiau susiskaldę, nesaugūs, persekiojami ir atskirti vieni nuo kitų.

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Oyinkan Braithwaite "Mano sesuo, serijinė žudikė"

 Oyinkan Braithwaite. „Mano sesuo, serijinė žudikė“ – Vilnius: Baltos lankos, 2021. – p. 224.

Sveiki knygų ir šio puslapio skaitytojai,

Kas jau nemažą laiką seka mano puslapį, tas žino, kad esu gana didelis Booker ir International Booker premijų laureatų ir nominuotų literatūros skaitytojas. Prieš kelerius metus Nigerijos rašytoja Oyinkan Braithwaite (g. 1988) debiutavo literatūroje su knyga Mano sesuo, serijinė žudikė (angl. My Sister, The Serial Killer) ir beregint buvo pastebėta anglakalbių skaitytojų ir literatūros kritikų. Knyga pateko į tokius prestižinius topus kaip Women‘s Prize for Ficion bei į mano minėtą Booker sąrašus. 

Knygos žanrą galimą įvardyti dvejopai. Iš vienos pusės jis yra trileris, o iš kitos – drama. Draminis trileris! Ką gali tokio parašyti iš Afrikos jauna rašytoja, ko negali amerikiečių ar britų autoriai, kad su tokiu žanru patektų š prestižiškiausius literatūros sąrašus? Pripažinkime, kad neužtenka parašyti vien gerą trilerį, kad būtum pastebėtas pasaulio. Nenoriu sumenkinti autorės kūrybinio potencialo, bet visada įtariai žiūriu į juodosios rasės atstovų populiarinamą literatūrą įvairiuose „prestižiniuose“ sąrašuose? Juk čia kaip kino apdovanojimai „Oskarai“, privaloma, kad autorius būtų juodaodis, kad iš Afrikos (bent po vieną, kad niekas nedraskytų akių dėl diskriminacijos). Labai įtariai žiūriu į tuos meno kokybės ir meno atstovų politizavimą dėl diskriminacijos, nes tai iš tikrųjų leidžia daryti vieną iš prielaidų, kad apskritai gera literatūra gali būti ir nebepastebėta. Kitą vertus, toks dėmesys autorių tautinei ir seksualinės orientacijos įvairovei tokiuose įvertinimuose veikia ir kitaip: dėmesys Afrikos rašytojams (ir dar moterims!) absoliučiai teikia palaikymą to regiono kūrėjams, kuriems reikia proveržio ir pelnyto dėmesio. Juk ne tik baltieji kuria gerą literatūrą! Tai labai sudėtinga ir jautri tema, kuria vis dažniau diskutuojama.

Visgi grįžtant prie paties kūrinio, kurį mums į lietuvių kalbą išvertė Kristina Aurylaitė, turi tam tikrų literatūrinių įdomių, dėl ko ir mėgstu aukštesnės prabos literatūrą. Visgi neapsiriksiu pasakęs, kad nesu skaitęs daug trilerių, kurie nebūtų, liaudiškai tariant, paturbinti, kur veiksmą keičia kitas veiksmas, kur vyksta detektyvinis analitinis tyrimas, viską gaubia nežinomybė ir pateikiama netikėta atomazga. Turiu galvoje, skandinaviško stiliaus trilerius, beveik serialus, todėl šioji autorė suka priešinga linkme ir nuo pat pirmo puslapio įvardija, kad žmogžudė yra dailioji sesuo Ajula, o košę srėbti tenka vyresnėlei Koredei, kuri dar dirba ir ligoninėje slauge ir yra šios istorijos pasakotoja.

Romanas prasideda, sakyčiau, labai vykusiai pasirinkta dilema: kaip išvalyti kraują iš nusikaltimo vietos? Kone žmogžudystę planuojantiems skirtas pradžiamokslis vadovėlis. Pasakotoja susitelkusi į valymo procesą, dėsto baliklio medžiagų sudėtį ir viską daro, kad nutoltų nuo moralės ir sąžinės. Tai pakrikusio, šoko efekto ištiktos pasakotojos mąstymas, kuris iškart įtaigiai įveda į dinamišką pasakojimą. Romanas susideda iš trumpučių skyrelių, todėl jį labai lengvą skaityti. Tokia pasirinkta lakoniškų skyrelių struktūra man priminė periodinėje spaudoje beveik išnykusį apsakymų publikavimo žanrą, kai per keletą leidimų tęsiniais publikuojamas autoriaus kūrinys. Skyrelis nutrūksta ir jau lauki kito. Iš tikrųjų Mano sesuo, serijinė žudikė labai lengvai paskaitoma, primena populiariosios literatūros vartotojiško malonumo patyrimą, kur mažokai belieka peno apmąstymams ar gilesniems pamintijimams.

Oyinkan Braithwaite 

Visgi dviejų seserų istorija primena serialų tipines veikėjas: „Panašumų yra – mudviejų tokios pat lūpos, tokios pat akys, – bet Ajula panaši į „Bratz“ firmos lėlę, o aš – į vudu figūrėlę (p.57).“ Kadangi pasakojimas perteiktas per vyresnėlės perspektyvą, sunku nusakyti, kaip visa tai atrodytų iš jaunėlės perspektyvos, tačiau akivaizdu, jog autorė žaidžia grožio sampratos klišėmis. Ajula atitinka visus grožio standartus, tačiau ji ir vaizduojama kaip neatsakinga ir nuo instagramo priklausoma tuštutė, kuri traukia vyrų dėmesį, o vyresnėlė pasižymi pedantiškumu, atsakingumu ir turi nežabotą atsakomybės jausmą. Nuo pat mažens Koredei buvo kalama į galvą, jog turi pasirūpinti seserimi ir jeigu Ajulai kas nepavykdavo, Koredė buvo dėl to kaltinama. Negi kaltinsi gražuolę? „Ajula sudaužydavo stiklinę, o aš likdavau kalta, kad daviau jai atsigerti. Ajula mokykloje gaudavo skolą, o mane apkaltindavo, kad nepadėjau jai mokytis. Ajula paimdavo obuolį ir išeidavo iš parduotuvės nesusimokėjusi, o mane apkaltindavo, kad neapsižiūrėjau ir ji išalko (p. 94).“ Paprastai tokios užguitos sesės dėl atsakomybės nekenčia jaunėlių, tačiau Koredė tampa patologiškai atsakinga ir nuo tos atsakomybės priklausoma.

Kitą vertus, Ajulos polinkį suvilioti vyrus ir juos nudaigoti yra sietina su patriarchaliniu tironišku tėvo elgesiu, kuris į namus stačiai atsiveda meilužę, prie jos sumuša isterijos ištiktą žmoną, o dukras auklėja lazdomis, tačiau visuomenėje jis prisistato kaip nepriekaištingos reputacijos mylintis tėvas ir sutuoktinis. Dukterų panieka tėvui tokia stipri, kad jos ima kerštauti ne tik prieš tėvą, bet, pavyzdžiui, Ajula tampa psichiškai taip suluošinta, kad vyrai jai tampa tik išnaudojamu subjektu, kurį išsunkus reikia nužudyti.

Kur didžioji šios knygos intriga? Kaip Pelenė ir negražioji Koredė įsimyli daktarą, kuris toks švelnus ir geraširdis, tačiau nekreipia į ją dėmesio, tačiau vos tik pamatęs Ajulą tampa puspročiu asilu, negalinčiu blaiviai mąstyti. Koredei tenka laviruoti tarp asmeninių jausmų daktarui ir seseriai, kuri beregint paveržia iš jos simpatiją. Klausimas: kada Ajulai atsibos daktarėlis ir ji į vyruką suvarys peilį? Ir ką gins vyresnioji? Sesę ar daktarą? Atsidūrusi tarp pasirinkimo, Koredė viską pasakoja komoje gulinčiam pacientui Muchtarui, kuris kaip nuodėmklausys viską pasąmonėje girdi, o atsibudęs dar ir duoda patarimų... Žinoma, dabar atomazgos neatskleisiu, tačiau darosi akivaizdu, kad autorė, pasirinkusi istoriją pasakoti „nuo antro galo“, atrado pagrįstų auklėjimų pasekmių bei moralinių įsipareigojimų pagrindimų savo personažėms. Skaitydamas vis galvojau: o kaip šiuo atveju pagal savo programą elgtųsi Ajula? Ar  ji viską mestų ir gelbėtų seserį?

Nesudėtingas, patraukliai ir intensyviai skaitomas romanas su trileriniu siužetu leidžia kūriniu mėgautis kaip filmu. Čia įvykiai veja įvykius, tarp kurių periodiškai „išlenda“ praeities fragmentai, pastarieji paaiškina pasekmių priežastis ir kūrinys atrodo tiesiog tobulai suręstas pramoginio žanro lygmenyje. Ar to užtenka, norint patekti į Booker sąrašus? Sunku pasakyti, tačiau tokios knygos, kurios įtraukia ir gurmanus, ir atsitiktinius skaitytojus, manau, užima periferinę literatūros zoną, kai kūrinys atrodo savo menine verte dviprasmiškai: jis iš vienos pusės skaitytoją įtraukia ir nebepaleidžia, jį galima skaityti kaip paaugliams su prožektoriumi po antklode per naktį, tačiau imu abejoti, kai galvoju apie šio kūrinio aktualumą ir vertę, tarkim, po 20 metų. Ar kas beprisimins tada Mano sesuo, serijinė žudikė?

Jūsų Maištinga Siela  

Filmas: "Palm Springsas" / "Palm Springs"

Sveiki,

Kai toks pavasaris, norisi kuo daugiau linksmybių ne tik gyvenime, bet ir kine, todėl pasirinkau režisieriaus Max Barbakow komediją „Palm Springsas“ (angl. Palm Springs) (2020), kurį labai puikiai įvertino kino kritikai.

Istorija pasakoja apie atokiame Teksaso valstijos kurortiniame miestelyje vystančias vestuves, kuriose jaunosios sesuo susipažįsta su keistuoliu hiperaktyviu vyruku Neilu. Viskas prasideda ir vyksta kaip eilinę įprastos komedijos vakarėlį per vestuves, bet netrukus po išgertuvių ima diena kartotis iš naujo, o anos dienos įvykius mena tik keletas asmenų... Iš tikrųjų idėja – ne naujiena. „Švilpiko dienos“ formulę, kai nubudę asmenys vis gyveną tą pačią dieną išbandydami vis ką nors nauja, panaudojo ne vienas pavykęs ir visiškai nepavykęs filmas, tai persikėlė ir į literatūrą.

Kas šiame filme išties patiko? Tai iš tikrųjų ne toji besikartojančios dienos sena idėja, bet išgauti tam tikri komedijos atspalviai, pavyzdžiui, kaip tarpusavyje bendrauja personažai, kaip netikėtai tarp kalnų praeina seniai seniai gyvenę dinozaurai, susprogdinta ožka kažkokioje paralelinėje kirmgraužoje ir visoje toje mokslinės fantastikos plotmėje sustyguotas ir paprastai atpažįstamas amerikietiškas humoras: alkoholis, įsimylėjimas, neigimas, prisipažinimas... Nežinau, kaip jums, vyručiai, bet man šis filmas atmosferiškas, susižiūrėjo smagiai ir neįpareigojančiai. Tos pačios senos, lyg ir banalios tiesos suskamba kiek kitoniškoje perspektyvoje. Nesitikėkite, kad juosta „nuraus stogą“ – to tikrai nebus, tačiau žiūrėti tikrai nebus nuobodu. Sakyčiau, pavykusi komedija.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 83/100

IMDb: 7.4

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Denis Johnson "Jėzaus sūnus"

 Denis Johnson. „Jėzaus sūnus“ – Vilnius: Rara, 2021. – p. 124.

 Sveiki skaitytojai,

Amerikiečių kultinis autorius Denis Johnson (1949-2017) žinomas dėl savo romano Dūmų medis, kuris jam pelnė Nacionalinę grožinės literatūros premiją, tačiau į klasikos panteoną įėjo būtent dėl mažos apimties apsakymo rinkinio Jėzaus sūnus (angl. Jesus‘ Son), originalo kalba pasirodęs 1992 metais.  Leidykla Rara, bendradarbiaudama su vertėju Mariumi Buroku, išleido šį amerikiečiams reikšmingą apsakymų rinkinį.

Jėzaus sūnų sudaro 11 tarpusavyje susijusių apsakymų, kurie iš esmės perteikia hipinių laikų psichodeliniu sluoksniu apsinešusį ir egzistencinės beprasmybės kamuojamą protagonistą. Priešingai nei, tarkime, panašiu metu Amerikoje pasirodžiusios Elizabeth Wurtzel knygos Prozako karta, kuri analizuoja egzistencinės beprasmybės kamuojamą personažę, per kurią bando pavaizduoti viso to suzmekusio pasaulio priežasčių ir pasekmių grandinę, tai Jėzaus sūnuje apskritai priežastys neanalizuojamos, tačiau kontekste akylesnio skaitytojo nujaučiamos. Rinkinį vienija vienas ir tas pats veikėjas, kuris vaistų, alkoholio, pagirių ir narkotikų atbukusiu pasaulio suvokimu pasakoja skirtingas situacijas iš skirtingų savo gyvenimo etapų. Skaitytojas turi iš šių padrikų skutų susidėlioti tam tikrą puolusio ir vėl savo kelią atradusio žmogaus gyvenimo istoriją.

Viename savo gyvenime etape veikėjas lankosi bare „Vynmedyje“ ir įsivelia į visokias nemalonias skolas, kurias dėl black out‘o pamirštamos, arba bučiuojasi su savo gero draugo mergina ir po to jį graužia sąžinė; eina vogti vielos, kad su draugeliu užsidirbtų papildomų dolerių „ant alaus“; ant galinės sėdynės po miestą vežinėja kurčnebylį; įsidarbina ligoninėje slaugytoju ir vagiliaudamas haliucinogeniniais vaistais, patiria neįtikėtinus, žargonu tariant, tripus, keliones po pasąmonės ir realybės susiliejusius vaizdinius. Vienas įsimintiniausių apsakymų buvo Avarija tranzuojant, kai veikėjas važiuoja su jį priėmusia šeima ir veikėjas dėl vaistų sukeltų poveikio žino, kad šioje kelionėje nutiks avarija, jis jaučia daugiau – geba tarsi numatyti ateitį, bet negali jai pasipriešinti, tik atsiduoti. Bet kartu pavaizduotas paradoksas: ateities numatymo galia atima gebėjimą patirti dabarties potyrį, todėl „apsinešęs“ veikėjas tiesiog įvykius vertina tarsi iš nuotolio, lyg per filmą, nebepajėgia visko patirti ir pajusti normaliomis žmogaus emocijomis.

Viena įsimintinesnių ir labiau išplėtotų pasakojimų buvo Skubioji pagalba, kai veikėjas dirba ligoninėje ir į jo pamainą prisistato vyrukas su peiliu akyje. Beje, pagal šias istorijas pastatytas ir vaidybinis filmas (rež. Alison Maclean, 1999), – filmas tuo pačiu pavadinimu, kaip ir apsakymų rinkinys. Toji scena dar nuo vaikystės įsiminė, kai veikėjas su peiliu akyje sau lyg niekur nieko bendrauja su apsinešusiais nuo vaistų slaugytojais, beje, pats rašytojas būtent ir suvaidino šį personažą. Taip pat įsiminė ir vienas iš paskutiniųjų pasakojimų Beverlio namai, kai tas pats veikėjas, jau gerokai atpratęs nuo narkotikų, maniakiškai susidomi moterimi už lango ir ima ją stebėti, kol galiausiai sužino, kad ji itin uždaros ir konservatyvios religinės bendruomenės narė...

Rašytojas Denis Johnson

Pats rašytojas Denis Johnson 1999 metų „Jėzaus sūnus“ ekranizacijoje atliko vieną iš vaidmenų. Vyrukas su peiliu akyje.

Visos šios istorijos jungiasi į tam tikros amerikiečių depresuojančios ir kartu psichotropinėmis medžiagomis užliūliuotą kartos literatūrą. Pats rašytojas Denis Johnsonas ilgą laiką praleido tokiose būsenose ir tik išlipęs iš liūno pasinėrė į literatūros pasaulį. Toji karta, kuri patyrė hipių laikus, meilės badą bandant užkimšti dienas narkotikais ir seksu, protestuoti prieš Vietnamo karą, smurtą ir žiaurumą pasaulyje. Paradoksalu, tačiau būtent protestuodami prieš smurtą patys veikėjai dvasiškai ir psichiškai naikina save. Nors knygoje istorinis kontekstas neatskleistas, galima brėžti su šia literatūra atskirą psichodelinių tamsių patirčių kartos literatūrą, savotiškai liūdnuosius antruosius bytninkus, atsiradusius po pačių bytninkų. Šiuo atžvilgiu šiems apsakymais itin artima nobelisto Peter Handke romanas Tamsią naktį išėjau iš tylių namų, kuris parašytas kaip vienas ilgas narkomano tripas per menamą gyvenimą. Narkotikai ir alkoholis išsekino šios kartos žmones, jie „dirbo su pačiu skausmu“, tikriau, mėgindami jį malšinti, ir tuo pačiu atrodė kaip veltėdžiai, pastrigusios dharmos valkatos: „Buvome purvini ir pavargę. Paprastai jausdavome kaltę ir baimę, nes su mumis buvo kažkas ne taip ir mes patys nežinojome, kas būtent; tačiau tą dieną jautėmės kaip darbą dirbę žmonės (p. 54).“

Kalbiniu požiūriu istorijų stilius nesudėtingas, išgrynintas, skaidrus ir savaime pripildytas abejingumo, o kartu fokusuotas į groteskišką tikrovės vaizdinį. Pasakotojas atrodo atbukęs, jam realybė tėra filmas, judantys paveikslėliai, su kuriais jis kontaktuoja, todėl neretai atrodo, kad pasakotojas, kuris sutampa su pagrindiniu veikėju, yra tam tikra prasme auka ir budelis. Pasakojimai persmelkti subtiliu juodu humoru tarsi skambėtų nuo anoniminių alkoholikų tribūnos, prisimenant tuos juodus, retsykiais gėdingus gyvenimo epizodus. Kai kada autorius itin meniškai ir poetiškai randa situacijų perteikimo būdų, o štai vienas man įspūdingesnių: „Užsukantys į Pirmosios aveniu barus atsisakydavo savo kūnų. Likdavo matomi tik mumyse gyvenantys demonai. Čia susitikdavo viena kitą nuskriaudusios sielos. Prievartautojas sutikdavo savo auką, pamestas vaikas rasdavo čia savo motiną. Bet žaizdos negydo, veidrodis buvo it peilis, atskiriantis viską nuo tavęs paties, ir netikros beprotybės ašaros lašėjo ant baro. Ir ką jūs dabar galite man padaryti? Kuo tikitės mane išgąsdinti? (p. 95).“

Kodėl rinkinys pavadintas Jėzaus sūnumi, kai apie religinius dalykus beveik nekalbama? Pats autorius sako: „Aš rašau apie gyvenimo puolusiame pasaulyje dilemą, ir klausiu: jeigu Dievas yra, kodėl jis toks?“ Pagal krikščionių tikėjimą Jėzus atpirko ant kryžiaus mūsų sielas, tačiau, kas atpirks tuos pasilikusius gyvuosius, kurie palikę vienui vieni be meilės ir saugumo vedlio yra linkę skęsti egzistenciniame liūne. Rinkinio pavadinimas dviprasmiškai sujungia šiuos trumpus pasakojimus į tam tikrą manifestą, kaltinimą ir tuo pačiu paguodos ir užtarimo prašančiojo asmenį. Jeigu žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą, tai kodėl jis toks bejėgis keisti savo gyvenimą ir kur jo dieviškumas?

Vieniems ši knyga bus tik apie nuo priklausomybių bandantį išsivaduoti protagonistą, kitiems jis bus tam tikros amerikiečių povietnamietinio karo ir hipiškos epochos kartos literatūra, dar kitiems – priešprieša viskam, ko mokė Kristus. Paskutiniame apsakyme veikėjas bando gyventi be priklausomybių naują gyvenimą ir padėti tiems, kurie dar tik žengia savo pirmuosius žingsnius į blaivybę, kitaip sakant, sūnus palaidūnas grįžta pas savo Jėzų tėvą – įdomi psichodelinė metaforinė kelionė į savo gyvenimo kontrolės susigrąžinimą.

Jūsų Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Gwen Stefani - The Sweet Escape [Vinyl, LP] (2006)

Informacija apie albumą: Gwen Stefani - The Sweet Escape [Vinyl, LP] (2006)

Vinilinė plokštelė: Christina Aguilera - Lotus [Vinyl, 2LP] (2012)

 
Informacija apie albumą Christina Aguilera - Lotus [Vinyl, 2LP] (2012)

Vinilinė plokštelė: Britney Spears - Famme Fatale [Vinyl, LP] (2011)

 Informacija apie albumą Britney Spears - Famme Fatale [Vinyl, LP] (2011)