2022 m. vasario 5 d., šeštadienis
Klaipėdos universiteto "Žemynos" gimnazija: atsinaujinusi perspektyviausia Klaipėdos gimnazija - čia patekti nori visi!
Sveiki,
Kodėl visi nori patekti
ir mokytis į prestižinę Klaipėdos universiteto „Žemynos“ gimnaziją?
Geras žodis apie geras
mokyklas netrunka pasklisti. 2021 metais Klaipėdos „Žemynos“ gimnazija tapo
Klaipėdos universiteto „Žemynos“ gimnazija. Tapo pirmąja Klaipėdoje tokia
mokykla ir čia nori ateiti mokytis visi! Smarkiai atsinaujinusi gimnazija
traukia mokinius iš viso miesto su puikiais ugdymo programos pasiūlymais. Nuo
šiol gimnazija intensyviai bendradarbiauja su Klaipėdos universitetu, o dėl
patogios geografinės padėties (viskas beveik viename kieme) mokiniai gali
dalyvauti paskaitose, įsitraukti į biofizijos, biologijos, fizikos, inžinerijos, gamtos ir
kitų dalykų paskaitas. Universiteto dėstytojai tampa tiesioginiais gimnazistų
mokytojais. Ir tai ne trumpalaikis projektas, o nuolat besitęsiantis ugdymas, į
kurį įtraukti šimtai gimnazistų, kurių mokymasis integraliai susietas su Bendrosiomis
ugdymo programomis gimnazijoje. Mokiniai rengia išvykas, tiria Baltijos jūros
dugną, vyksta į ekspedicijas, turi galimybę išmėginti naujausią ir moderniausią
Jūrų tyrimo instituto laboratorijos įrangą, Mažojoje auloje rengia miesto mastu renginius įvairiomis temomis.
Mokyklos įstaigos viduje
taip pat daugybė pokyčių. Atsinaujinęs mokytojų ir direktoriaus pavaduotojų kolektyvas
orientuojasi į gabiųjų mokinių ugdymą, stiprina pagarbą švietėjiškoms idėjoms,
diegia saugios ir jaukios ugdymo aplinkos modelį. Gimnazijoje įdiegta STEAM
ugdymo kryptis, kuri itin stiprina matematikos, gamtos mokslų, technologijų,
inžinerijos ir menų mokslus, šių dalykų glaudų tarpdalykinę integraciją. Klaipėdos
mieste nėra daugiau nė vienos gimnazijos, kuri šitaip sėkmingai, sparčiai
ir plačiai plėtotų skirtingo ugdymo kryptis tiek mokykloje, tiek už jos ribų. Gimnazijos
bendruomenė šiuo metu itin aktyvi ir neslepia ambicijų, jog visai netrukus rengs
ir plėtos humanitarinių mokslų projektus ir glaudins ryšius su kitomis
Klaipėdos miesto institucijomis.
Jūsų Maištinga Siela
2022 m. vasario 2 d., trečiadienis
Filmas: "Prancūzijos kronikos iš Liberčio, Kanzaso vakaro saulės" / "The French Dispatch"
Sveiki,
Naujausias Weso Andersono
filmas yra verčiamas į lietuvių kalbą absurdiškai griozdišku pavadinimu, kurio,
sakyčiau, niekas neįsimins „Prancūzijos kronikos iš Liberčio, Kanzaso vakaro
saulės“ (angl. The French Dispatch) (2021). Kitą vertus, šis
nesąmoningas pavadinimas atspindi režisieriaus filmo komedijos stilių. Perteikti
stilingai viską barokiniu absurdo formatu. Kaip ir ankstesniuosius savo darbus
(o jų išties labai daug), kūrėjas išlaiko tai, ką galima vadinti absoliučiai
susiformavusiu ir nesunkiai atpažįstamu spalvingu kūrybos braižu. Kaip Q.
Tarantinas, tai ir W. Andersonas kuria savo kino istoriją.
Naujausiame savo filme
režisierius pasirenka Prancūzijos kino istoriją ir XX amžiaus kultūros
istorijos raidos kontekstus, kuriuos akylesnė akis nesunkiai atpažins. Kaip ir
Pedro Almodovaras, taip ir Andersonas kino kičą paverčia makabriškai
teatralizuotu maskaradu. Filmą sudaro trys atskiros novelės, skirtos
skirtingiems prancūziškiems laikmečio periodams. Susikvietęs nerealią aktorių
komandą (kuri, beje, ištikimai su režisieriumi dirba jau ne vieną dešimtmetį),
jis sukuria karkasinius ir absurdo perpintus personažus. Labiausiai iš šių
trijų istorijų tikriausiai įsiminė apie kalėjime-beprotnamyje kalinamą žmogžudį
menininką, kuris įkvėptas sargės Simonos, nutapo šedevrą ir tampa vienu
ryškiausių modernistinio meno atstovu.
Autorius istorijoje utriruoja absurdą, balansuodamas ant parodijos, viską bando perteikti taip, kad
vaizduojamo pasaulio logikos atžvilgiu veikėjams viskas yra nepaprastai rimta
ir tikra. Daug dėmesio, kaip visada, režisierius skiria dekoracijoms, rūbams ir
šįkart preciziškai viską stengiasi „suprancūzinti“, kad net veikėjai ima
kalbėti skirtingomis kalbomis, tačiau Andersono pasaulio logikoje viskas
įmanoma. Autorius nevengia „sulieti“ dinamiško kino su statiška fotografija, įterpia
animacinių kadrų ir išgauna teatralizuoto filmo efektą. Visgi galvoju, ką
režisierius nori šiuo filmu pasakyti? Ar jis kritikuoja socialinius suvaržymus?
O gal verčia kūrybiškai ir žaismingai vertinti istorinius ir kultūrinius
procesus? O gal provokuodamas ir eksperimentuodamas su medžiaga ir skirtingais
pasakojimo būdais tik linksmina(si) ir mėgaujasi? Ką šneka autoriaus kinas? Sunku
vienareikšmiškai į šį klausimą atsakyti, bet tikriausiai ir nereikia. Vieniems šis
filmas taps pramoga, kitiems estetiniu atradimu, kitiems keistas humoristinis
avangardas, dar kiti išeis iš salės numoję ranka ir nieko nesupratę. Taip
veikia tas W. Andersono kinas, kaip abstraktus ar lėlių teatro kinas mūsų protui,
tačiau vis tiek turintis savo vidinę pasaulio logiką ir magiškos žaismės.
Mano įvertinimas: 7/10
Kritikų vidurkis: 74/100
IMDb: 7.3
Jūsų Maištinga Siela
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)