Knyga: Rachel Cusk "Atsarginis pasaulis"

 Rachel Cusk. „Atsarginis pasaulis“ – Vilnius: Tyto alba, 2022. – p. 176.

Sveiki, knygų skaitytojai,

Prieš pat savo vasaros atostogas spėjau perskaityti garsios kanadiečių rašytojos Rachel Cusk (g. 1967) neseniai lietuviškai pasirodžiusį romaną Atsarginis pasaulis (angl. Second Place), kuris buvo įtrauktas į ilgąjį Booker Prize 2021 sąrašą ir kurį į lietuvių kalbą išvertė Justė Povilaitienė kartu su Jolita Parvickiene, o išleido puikiai visiems žinoma Tyto albos leidykla.

Šiame nedideliame romane, galima sakyti, tik iš pažiūros primenančiame kurortinį romaną, pasakojama apie nebe pirmos jaunystės moterį, kuri romane vadinama tiesiog M. Ji savo istoriją pasakoja paslaptingam Džefersui, kuris neaišku, kas toks yra, ir pats Džefersas istorijos vyksme nedalyvauja. Tokia išpažinties pasirinkta pasakojimo strategija leidžia personažei būti atvirai ir intymiai. Taigi M pasakoja apie savo šeimą, kuri gyvena netoli jūros, kurios vandenys užlieja didžiulę pelkę. Suaugusi dukra bando užmegzti santykius su Toniu, kuris, atrodo akivaizdu, jos dukrai netinka. Visgi M gyvena su savo mylimuoju, tačiau jiedu įrengia ir antruosius namus, skirtus apgyvendinti menininkams. Vieną vasarą pas M ir jos vyrą atvyksta dailininkas L, nuskuręs ir savo kūrybinės galios nebeturintis menininkas, pastarasis mano, kad šioje rezidencijoje vėl galės nutapyti ką nors įstabaus. Su juo kartu atvyksta turtuolių dukra Bretė, kuri erzina M, nes M nori su dailininku palei vyro nosį užmegzti romaną, pajusti, kad vėl gyvena ir yra geidžiama.

Iš tikrųjų romanas primena psichoterapinį rašymo tekstą. Tikriausiai tas skambus užrašas atgaliniame viršelyje, kuris skelbia, kad R. Cusak prozos nesupainiosi su kitų rašytojų kūryba, yra teisingas, nes autorė aiškiai valdo savitą stilių. Pirmuoju asmeniu bylodama M gyvenimą ji leidžiasi ne tik į keisto flirto istoriją, bet detaliai analizuoja veikėjos poelgius ir jausmus suteikdama personažės kalbai ir mintims psichoterapinės išpažinties įspūdį. Romane nemažai svarstymų, tam tikros gyvenimiškos patirties filosofiškos analizės apie santuoką, motinos ir dukters ryšį, apie laisvę ir įsipareigojimus bei menininko reikšmę.

Iš vienos pusės pagrindinė veikėja atrodo snobiškai gyvenime nuobodžiaujanti. Ji pateisina savo tingėjimą, beveik nesikiša į vyro kasdieninius darbus, vaikštinėja po pakrantę, rašinėjasi laiškais su L ir iš dykinėjimo prisigalvoja problemų. Iš kitos pusės pati M save tapatina su menininkės statusu, nes ji savo kūryboje užstrigusi rašytoja, nepatenkinta pernelyg ramiu ir aiškiu gyvenimu. Jos tolerantiškasis vyras, atrodo, ją supranta, tačiau nesistengia koordinuoti jos gyvenimo ir leidžia netgi prisigretinti prie šalia apsistojusio menininko L.

Veikėja sukelia savo gyvenime minčių chaosą, kai ima analizuoti savo ir dailininko L santykį, kuris romane labai įdomus ir, sakyčiau, nebanalus. Dailininkas L tiesmukas, atsiribojęs, atšiaurus ir su M susitinka labai retai, laiko ją per atstumą. Galima sakyti, M kenčia nuo tam tikros platoniškos meilės, nes L pasiekiamas ranka, kitame name, kuris atrodo kaip atsarginis pasaulis, kuriame ant obels veši uždrausti rojaus vaisiais. M primena mazochistę, kuri suvokia, kad šita savo jausmų analize ir santykių su L rizika gali sugriauti savo pačios santuoką, tačiau jai svarbus ne tiek paikas romanas su L, kiek galimybė suprasti savo gyvenimo tėkmę ir realizacijos stoką. Prieš 15 metų susižavėjusi L paveikslas ji susitapatino su kūrinių turiniu ir manėsi, kad tai galimybė atsiverti pasauliui, būti suprastai kaip menininkei. Iš tikrųjų Rachel Cusk iškelia seną idėją, kad jeigu mėgstame autorių kūrinius, tai nereiškia, kad patys menininkai, kai juos sutiksime tikrovėje, mums irgi patiks. Meno kūrinio ir jo autoriaus santykis šiame romane yra esminis poleminis klausimas, kurį aiškinasi veikėja, tačiau įdomiausia yra, kaip ji tai daro.

Rachel Cusk

„Gal tai paaiškintų ir tam tikrą neįveikiamą potraukį, kurį jutau L: pavyzdžiui, kai žiūrėdavau į pelkę, regis, paklūstančią daugybei jo šviesos ir suvokimo taisyklių, todėl dažnai primenančią jo tapybą kūrinį, jausdavausi taip, lyg žvelgčiau į L darbus, kurių jis nesukūrė, todėl – mano galva – ir jaučiausi lyg kurčiau juos pati. Nežinau, koks yra šių puslapių kūrinių moralumas, galiu tik drįsti spėti, kad jis panašus į įtakos moralumą, todėl žmonių santykiuose yra galinga tiek gėrio, tiek blogio jėga (p. 54-55).“

Artėjant šios istorijos atomazgai, M sužino, jog L nori ją sunaikinti. Tai labai įdomu, nes aštraus konflikto tarp M ir L niekada nebuvo, jis labiau idėjinis, tarsi trumpuose debatuose dalyvautų antikiniai filosofai-išminčiai, tad šis konfliktas pagrįstas kūrėjo dvasia ir energija, mat L garsus tapytojas pasaulyje, o M beveik niekam nežinoma kūrėja. Iš vienos pusės L naikina jos barjerą, iliuzijas apie kūrėjos stagnaciją, savotišką M tingėjimą, tačiau ir pats sugriauna save kaip menininką. Tai šiek tiek primena Jurgos Ivanauskaitės romano Ragana ir lietus vyrų ir moterų lemtingų santykių atomazgas. Akivaizdu, kad L užstrigęs, pernelyg dažnai geria, vartoja narkotikus, bet iš M pozicijos, atrodo, kad L tikrasis menininkas, kuris patiria bohemišką nevaržomą menininko gyvenimą, o pastarosios laisvės M niekada nepatyrė. Tiesa, šis menininkų galios žaidimas ir analizė perteikta amžina lyčių galios priešprieša. L klausia: „Kodėl vaidini moterį? (p. 103). M nepriešgyniauja ir neneigia, tarsi sutinka su L ir pritaria jo abstraktiems klausimams, kurie iš esmės yra puolimo klausimai, taip sumažindama įtampą.

M nekamuoja perdėti kūniški geiduliai, ją kamuoja gyvenimo prasmės ir tapatybės klausimai, kai gyvenimas persiritęs į antrąją gyvenimo pusę, o dukra užauginta. Moteriškumas ir laisvė, būti reikšminga ir gerbiama ne tik šeimos institucijos citadelėje, bet turėti reikšmingą visuomenės statusą (kaip kad L) yra, sakyčiau, vienas pagrindinių šios personažės motyvacijų, paskatinusių įsivelti į šiuos platoniškus santykius.

Romanas dvipolis. Čia daug priešpriešos. Geografinėje plotmėje teritorija padalyta į šeimos namų teritoriją ir tą, kurioje apsistojęs L su meiluže, o dvasinėje ir idėjiniame lygmenyje – šeimos moters ir bohemiečio nerūpestingo dailininko pasaulių sankirta. Galiausiai pagrindinė veikėja, bandydama suvokti save, nors ir išlieka gyva iki romano pabaigos, jos vertinimo sistema, požiūris perteiktas per mačistinės galios ir moters tabu svertus. Visgi romano atomazga man itin tradicinė ir neskani: bohemiškas pasitikėjimas ir kūrybinė laisvė išsikvepia ir lieka žmogui susinaikinimas, o moteris, apjuosta šeiminių įsipareigojimų ir ilgesingos egzistencinės kūrėjos, veikėją įgalina toliau gyventi. Tam tikri saugikliai egzistuoja, todėl man Atsarginis pasaulis yra apie socialinių tapatybių balanso paieškas.

Romanas ganėtinai literatūriškas, stilius mąslus, analitiškai filosofiškas, tačiau tai suderinta su keliama intriga, dialogai retsykiais buitiški, tačiau retsykiais konstruojami tarsi šarados, leidžiančios skaitytojui sukelti įspūdį, jog visada norima pasakyti daugiau, nei yra. Visgi apmąstydamas romano kertines idėjas, padariau klišinę ir visiems iki skausmo nusibodusią išvadą, jog romanas labai... moteriškas. Jame, sakyčiau, telpa visos moteriškos, feministinės temos jau gvildenamos nuo Jane Austin laikų. Štai garsi XX amžiaus pirmosios pusės britų rašytoja Virginia Woolf savo eseistikoje Savas kambarys sako, kad kiekvienai moteriai reikia savito kampo ir laiko, kad ji galėtų save realizuoti kaip kūrėja. Pagrindinė veikėja Atsarginiame pasaulyje turi daug laiko ir daug erdvės, tačiau neturi parako, gyvenimo kibirkšties, adrenalino, todėl iš nuobodumo leidžiasi į filosofinį flirtą su jaunesniu menininku lyg bandydama užvesti seniai įkalnėje sustojusį gyvenimo autobusą. Visgi siužeto romane nėra jau tiek ir daug, tad didžiausias šio romano pliusas yra Rachel Cusak literatūrinė giliamintė akrobatika, leidžianti išskleisti įvairias menininkų galios žaidimo perspektyvas.

P. S. Kiek žinau, leidykla jau ruošia Rachel Cusk romano Kontūrai leidimą. Manau, pasirodys šiemet.

P. S. S. Siūlau pasižiūrėti Tyto albos paruoštą interviu nuotoliniu būdu. Yra lietuviški titrai.

Jūsų Maištinga Siela

Graikijos žemėlapis lietuviškai. Graikija.

 

Filmas: "Mano didelės, storos, graikiškos vestuvės" / "My Big Fat Greek Wedding"

 

Sveiki,

Kaip Joel Zwick sukūrė filmą „Mano didelės, storos, graikiškos vestuvės“ (angl. My Big Fat Greek Wedding) (2002), dar būdamas vaikas pamenu, kad filmas buvo itin reklamuojamas. Matyt, kad po Rugsėjo 11-osios įvykių visiems daugiau ar mažiau reikėjo pramogų ir juoko, nes visi buvo persisunkę tų įvykių aidais ir prezidento Dž. Bušo politika, panašiai kaip dabar mes dėl karantino ir Rusijos karo su Ukraina. Prisimenu, kad šį filmą paauglystėje visgi buvau matęs, tačiau taip jau susidėliojo repertuaras su graikų aktore Nia Vardalos, kad iškart po „Mano gyvenimas griuvėsiuose“ (2009) teko pamatyti ir „Mano didelės, storos, graikiškos vestuvės“, kuriam scenarijų parašė pati Nia Vardalos. Šiuo metu, kiek man žinoma, filmuojama trečioji šių filmų dalis...

Filmas utriruotas graikų tema, o pagrindinis veiksmas vyksta Amerikoje, kurioje vaizduojama didelė emigrantų graikų šeima, kuriai vadovauja tėvas su senomis graikiškomis ir itin konservatyviomis pažiūromis. Jo dukra jau sulaukusi 30 metų ir dar netikėjusi staiga padaro esmingą karjeros šuolį ir netikėtai susiranda vyrą amerikietį ir taip prasideda ilgos derybos, nes graikų šeima nė iš tolo nenori įsileisti amerikietiškų tradicijų...

Filmas, sakyčiau, pakankamai linksmai pavykęs. Jame naratyvas ir scenarijus gerai išvystytas, pavykęs scenarijus ir galiu įtarti, kad tuo metu, kada pasirodė filmas, jis išties atrodė neblogai. Vienas didžiausių šių filmų privalumų, jog jis pašiepia graikų nacionalistines pažiūras, susireikšminusius graikų vyrus. Scenarijaus autorė panaudojo visus tikriausiai žinomiausius graikų štampinius įsitikinimus, pavyzdžiui, „pasaulyje gyvena tik graikai ir tie, kurie nori būti graikais“. Filmas nors ir apie vestuves bei merginų graikių gudrumą šeimoje, bet problematinis laukas visgi išlieka ši: kaip išsaugoti graikišką kultūrą, papročius ir tradicijas liberalioje amerikietiškoje kultūroje? Filmas atsako, jog tiesiog reikia kitus paversti graikais, o tai byloja apie tam tirą uždarą kultūrinį getą, į kurį užsidaro diasporos atstovai.

Šiame filme meilės istorija nėra tokia svarbi ir įdomi, kiek ta graikiška nacionalistinė patriarchalinė šeimos diktatūra ir jos ironiškas vaizdavimas, bet šis filmas visgi tampa tam tikra prasme dviprasmišku kūriniu, nes iš vienos pusės graikai pasijuokia iš savo graikiškumo, bet tuo pačiu ir pasireklamuoja.

Mano įvertinimas: 5.5/10

Kritikų vidurkis: 62/100

IMDb: 6.6

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Mano gyvenimas griuvėsiuose" / "My Life in Ruins"

 Sveiki,

Yra tokių keistų komedijų, kurių nė už ką nežiūrėčiau, tačiau imi ir vis tiek pažiūriu, nes kitiems tiesiog neįsiūlysi geresnio ir rimtesnio filmo. Tokiais atvejais belieka susitaikyti ir žiūrėti tai, ką pasirenka artimieji ar kompanija, tad ir šįkart nutiko labai panašiai su šia senstelėjusia komedija „Mano gyvenimas griuvėsiuose“ (angl. My Life in Ruins) (2009), kurį režisavo Donald Petrie, o pagrindinį vaidmenį atliko graikų kilmės aktorė Nia Vardalos.

Istorija pasakoja apie gidę Džordžą, kuri Graikijoje turistams veda kelionę po žymiausias Graikijos vietoves. Kelionės metu nutinka pačių keisčiausių, nemaloniausių ir kartų įdomiausių nutikimų, kurie tik gali nutikti gidams ir turistams.

Iš tikrųjų filmas komedijos prasme labai amerikietiškai hiperbolizuotas, prisodrintas kiekvienoje scenoje anekdotinių situacijų, iš kurių galima pasijuokti, tačiau tą patį galima išgirsti ir kokiose nors stundapuose kiek kitomis tonacijomis. Kleptomanė turistė, užsislaptinęs hipis mačo vairuotojas, palikinėjantis gidei ramunėles, susiraukusi ir pasipūtusi moterėlė, kuri neturi jokio dialogo su maištaujančia dukra ir ištisas autobusas įnoringų, nuobodžių ir apie Graikiją tikrai negalvojančių turistų, primenančių psichiatrijos klinikos klientus. Veikėjai vienkrypčiai, komiškai monotoniški be individualių istorijų, o kelionių situacijos atrodo itin dirbtinės, nuvalkiotos, o neįdomiausiai žiūrėjosi gidės ir vairuotojo meilės istorija, kuri šiame skystokame komedijos balagane atrodė kaip pigiausias meilės romanas minkštais viršeliais Vilniaus autobusų stotelės kioske.

Visgi filmas absoliučiai pigiai foninis, tinkantis retkarčiais užmesti akį ir spoksoti kaip į visiems žinomų ekranizuotų turistinių anekdotų rinkinį, kurią jungia banaliausia kokia tik gali būti meilės istorija.

Mano įvertinimas: 3.5/10

Kritikų vidurkis: 34/100

IMDb: 5.9

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Meilė pagal iškvietimą" / "Good Luck to You, Leo Grande"

 Sveiki,

Kur nusifilmuoja britų aktorė Emma Thompson, tą filmą būtinai turiu pasižiūrėti, nes ji britų komedijos žanro (ir ne tik!) karalienė. Tokios energijos, sveiko proto ir humoro retas derinys, kuris išlaiko tą balansą, kurį atneša ir duoda savo kuriamoms veikėjoms. Gal dėl to pamaniau, kad neapsiriksiu, jog pažiūrėsiu su šia aktore naujausią jos komediją „Meilė pagal iškvietimą“ (angl. Good Luck to You, Leo Grande) (2022), nors filmas tikriausiai turėtųsi verstis „Sėkmės, Leo Grande“.

Trumpai apie pačią istoriją. Filmas pasakoja apie 55 metų amžiaus tikybos mokytoją Nensę, kuri po vyro mirties bando pratęsti savo gyvenimą, nors visą gyvenimą buvo konservatyvi, nepatyrė nė vieno orgazmo ir užaugino itin skirtingus bei lūkesčių nepateisinusius vaikus. Ji nusiperka sekso paslaugas už daug daug jaunesnio jaunuolio ir užsako viešbučio kambarį...

Tiesą sakant, filmas banalokų apsukų ir siužetine prasme nieko jame įspūdingo ar nenuspėjamo nerasite. Konservatyviai mokytojai reikia pralaužti ledus ir (kaip spėjau, taip įspėjau) reikia ne tiek sekso (nors ir to), kiek psichoterapijos. Praktiškai nesuklysite, jeigu iš šio filmo tikėsitės sudėtingų temų komedinio varianto. Tiek eskorto vaikinas, tiek mokytojos pokalbiai yra būtini, norint patirti malonumą, nes kitaip klientės laukia eilinis nusivylimas. Suprasti savo santykius su vyru, vaikais, savo pačios nusistatytais tabu tampa ilgų mokytojos ir eskorto santykių diskusija, kol pralaužius ledus pasiekiamas tiek dvasinis išsilaisvinimas, tiek orgazmas... Ir tai taip teisingai sukalta, kad kitokio filmo negalima tikėtis. Ar banalu? Taip, bet tai filme kažkaip vis tiek stebuklingai veikia!

Visgi stipriausias dalykas nebuvo Emmos Thompson savo nuogo kūno tyrinėjimas veidrodyje (drąsu ir savaime aktorei tikriausiai suveikė kaip psichoterapija!), bet pastebėjau, kad mano draugas nuolat striksėjo komentuodamas, kaip šiai aktorei reikia atsinaujinti, kokių plastinių, kad atrodytų kitaip... Nė velnio! Pats filmo turinys ir mintis sako, kad nustokime dairytis į stereotipus ir savęs nekęsti, nes tobulumo nėra, kaip nėra ir tobulo amžiaus išgyventi nuotykius! Emma Thompson vėl buvo nuostabi, nors filmas nenustebino ir netgi vietomis atrodė pernelyg pigus, hermetiškas, nufilmuotas viename viešbučio kambarėlyje, tačiau nemažai ką atperka neblogai sukalti literatūriniai dialogai, pedagogės ir žigolo pamokos, kurios tiesiogiai apeliuoja į patį žiūrovą: orgazmą, laisvę ir tikrą gyvenimą patirsime tik tada, kai išsivaduosime iš savo pačių susikurtų melo kalėjimo grotų.

Mano įvertinimas: 7/10

Kritikų vidurkis: 78/10

IMDb: 7.1

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Ruslanas Kirilkinas – Prisiglausk

Sveiki,

„Tu mano mergytė, aš tavo berniukas...“ Gerai, gerai... Tą girdėdavau kasryt važiuodamas autobusu į mokyklą, o dabar jau kiti laikai ir kitos dainos. Tiesą sakant, Ruslano Kirilkino dainą „Prisiglausk“, žargonu sakant, nuleidau juokais. Pamaniau sau, kad va, vyrukas (gal jau ir vyras pagal amžių) nusprendė išbristi vėl į šviesą po skandalų, paieškų ir atsitiesti pradėdamas išleisti naujos muzikos, tačiau mano paties santykis su lietuviška muzika toks, kad lietuviškus atlikėjus tikriausiai pamatau per Nacionalinę „Eurovizijos“ atranką ir... tiek žinių.

Visgi šią „Prisiglausk“ dainą noriu pasidalyti, nes ji kalasi mano galvoje. Kad ir kiek beužsukčiau į „Maxima“ skalbimų miltelių, naujo žurnalo numerio, ar kokios „kvietkelės“, ar paprasčiausios dienos skrebučiams, visada mane pasitinka per garsiakalbius šitas Ruslano gabalas. Iš pradžių labai nepatiko, nes, kas gali būti banaliau, nei dainos žodžiai „prisiglausk, prisiglausk...“ bei banalaus teksto metai iš metų kartojami leitmotyvai kaip dūžtantis stiklas ir t. t. Pamaniau, kad žiauri banalybė, tačiau argi kokia pop amerikietiška muzika nepanašiai visada rikiuojama? Kiekvienoje dainoje tos pačios reklama tapusios frazės ir žodžiai „baby“, „bitch“ ir t. t.? Ramūnas Zilnys pastebėjo, kad su metais apskritai pasaulio muzika vis banalėja, plokštėja, tekstai plaukioja paviršiumi. Kad ir kiek Ruslanas stengtųsi perteikti savo naujojo hito frazes kaip išgyvenimus, (o jie ir yra jam brangūs, čia viskas gerai), tačiau pripažinkime, kad tai lietuviškos muzikos popso klišių kratinys, kuris... visgi muzikaliai sukaltas taip, kad kabintų. Ir kabina! Ir jeigu prisipirkęs stumiu per automobilių aikštelę savo pirkinių vežimėlį ir vis niūniuoju prekybos centre ką tik išgirstą „Prisiglausk“ dainą, vadinasi, viskas su šia daina tvarkoje.

Gal vietoj anos vasaros „Kunigundos“?

Jūsų Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: t. A. T. u – 200 km/h in the Wrong Lane [Vinyl, LP] (album 2002, vinyl edition 2021)

Informacija apie albumą:  t. A. T. u – 200 km/h in the Wrong Lane