2023 m. birželio 17 d., šeštadienis

Vinilinė plokštelė: Celine Dion – Courage [vinyl / 2LP] (2019)

 
Informacija apie albumą: Celine Dion – Courage [vinyl / 2LP] (2019)


Jūsų Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Clodplay – Viva la Vida or Death and All His Friends [vinyl / LP] (2008)

 
Informacija apie albumą: Clodplay – Viva la Vida or Death and All His Friends [vinyl / LP] (2008)


Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Arti" / "Close"

 

Sveiki,

 

2018 metais smarkiai debiutiniu filmu „Mergina“ išgarsėjęs belgų režisierius Lukas Dhont įskriejo į europietiško kino Olimpą ir, atrodo, ketina, kaip anuomet X. Dolanas, kurį laiką kurti itin sėkmingus kino projektus. Naujausias jo darbas „Arti“ (pranc. Close) (2022) Europoje po Kanų kino festivalio sulaukė liaupsių, o režisierius tęsia tai, kas jam kine įdomu – analizuoja intymius, netipinius seksualinius niuansus, kurie dažnai mums, lietuviams, atrodo neleistini, neadekvatūs ar netgi smerktini, tačiau tai egzistuoja netgi pas mus ir niekur nuo to nepabėgsi.

 

Filmas „Arti“ pasakoja apie dviejų berniukų ankstyvajame paaugliškame brendime draugystės istoriją. Leo tėvai dirba gėlių plantacijose, Remio mama – ligoninėje, tad berniukai dažnai kartu praleidžia laiką, netgi miega vienas pas kitą ir tėvai ne tik neprieštarauja, bet ir džiaugiasi jų draugyste. Vienmečiai atrodo neišskiriami, švelnūs, žaismingi, dar visai vaikai, tačiau po vasaros atostogų mokykloje kiti mokiniai pastebi nepaprastą berniukų artumą ir pradeda juos įtarti esančius daugiau nei tik gerais draugais. Sutrikęs Leo ima bijoti, jog artumas iš tikrųjų gali būti pernelyg griaunantis jo asmeninį gyvenimą, todėl paveiktas aplinkinių apkalbų pamažu ima tolti nuo Remio. Netrukus berniukai visai susipyksta ir atsitinka neatitaisoma nelaimė...

 

Man labai patiko šis filmas! Tikrai! Tyrinėti visiškai gluminančiais draugystės, seksualumo ir brendimo niuansais vaikų-paauglių pokytį kine nėra lengvas uždavinys, ypač, jeigu jis atskleistas iš pačių vaikų perspektyvos. Režisierius jautriai susitelkęs į Leo pasaulį fiksuoja jo apsisprendimą būti „normaliu“ t. y. tuo, ko iš tavęs tikisi visuomenė ir tėvai. Tai tarsi perauklėti save patį sąmoningai, kartais traumuojančiai, trokštant aplinkinių pripažinimo, neriant į brutalias perauklėjimo pratybas, pvz., ledo rutulį. Režisieriui pavyko užgriebti ir jautriai atskleisti draugystės problemą. Iš vienos pusės, galima sakyti, kad tai ir LGBTQ teminis filmas, o iš kitos – režisieriui pavyko išvengti aštresnių visuomenės ir individo sankirtos.

 

Žinoma, filmo raktinis žodis ir lieka „arti“, kuris nuo pat pradžių įgalina ir pačios kameros darbą – stambūs planai perteikia draugystės intymumą, kuris įrėmintas iš pradžių vaikišku naivumu, o po to perauga į veikėjų vidines prieštaras, dramatizmą. Štai LRT puslapyje Dmitrijus Gluščevskis apžvelgdamas šį filmą, įvardijo, kad jis manipuliatyvus, pernelyg simboliais ir metaforomis paaiškinantis, nepaliekantis vietos žiūrovui interpretuoti ir kelti galimus klausimus. Išties filmas užbaigtas, viskas aišku nuo A iki Z, todėl, sakyčiau, kad stipriosios filmo pusės būtų jaunojo aktoriaus Eden Dambrine pasirodymas, pasirinkta netipinė, nelengva tema bei filmo tapybiškumas. Režisierius randa balansą tarp gėrio ir blogio, meilės ir kaltės atpirkimo, sutelkęs į šią pusiausvyrą mums perteikia augančio žmogaus sudėtingus psichologinius išgyvenimus. Gurmanams labai rekomenduoju.

 

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 81/100

IMDb: 7.8



 

Jūsų Maištinga Siela

2023 m. birželio 14 d., trečiadienis

Filmas: "Mano gyvenimo filmas" / "O Filme da Minha Vida"

 Sveiki,

 

Brazilų aktorius ir režisierius Selton Mello (tiesa, man iki šiol nebuvo žinomas) siūlo savo filmą „Mano gyvenimo filmas“ (portugal. O Filme da Minha Vida) (2017), kuriame pats atlieka Pako, nedorėlio melagio vaidmenį. Filmas pastatytas pagal Čilės rašytojo knygą, remiantis tam tikrais autobiografiniais motyvais. Lietuvoje tiek režisierius, tik pats filmas mažai kam žinomas, tačiau nusprendžiau pažiūrėti vedinas braziliškų spalvų, muzikos ir neblogų internetinių vertinimų bei Vincento Casselio pasirodymo.

 

Filmas pasakoja apie jaunojo Antonijaus gyvenimą, pastarasis grįžta į savo miestelį įgijęs mokytojo išsilavinimą ir pradeda mokytojauti. Sugrįžęs tikėjosi tėvo pasididžiavimo, bet sužinojo, jog ūkyje motina likusi viena, o tėvas išvyko į Prancūziją. Jausdamas ir gėdą, ir kaltę bei ieškodamas pateisinimo Antonijus susidraugauja su Paku, vietos vyruku, kuris rėžia sparną apie motiną ir pasakoja istorijas apie tėvą, o mokykloje berniukai provokuoja jį seksualiniais klausimais ir prašo, kad šiuos jis nuvežtų į artimiausio miesto viešnamį, kad galėtų patirti pirmuosius seksualinius nuotykius. Antonijus pradeda megzti ir pirmuosius santykius su vietos mergina, tačiau jaučia, jog norėtų tikrojo tėvo patarimų ir apsaugos...

 

Filmas apie žingsnius į suaugusiųjų gyvenimą. Subrendęs jaunuolis jaučia tėvišką ilgesį, negali viso to užpildyti, todėl rašo tėvui laiškus be atgalinio adreso. Iš tikrųjų filmo siužetas pakankamai paprastas ir primena netgi dalinai muilo operą, todėl viskas laikosi dėl kitoniškai spalvingos režisūros. Filmas nukelia į 1963 metų Braziliją, tad nereikia stebėtis, kad jaunas mokytojas nuveža paauglį į viešnamį (dabar neįmanomas dalykas!), kas anuomet buvo dar ir pakankamai priimtina norma. Filmas prisodrintas puikiai atpažįstamais to laikmečio populiariosios muzikos garso takeliais, kuri įsilieja į savitą filmo koloritą. Atrodo, kad filmas nufilmuotas po egzotiška braziliška saule, tiek daug gintarinės, geltonos, oranžinės ir beveik auksinės šviesos, kuri tikriausiai galima tik Pietų Amerikoje, o naktiniai žiogų ir svirplių paryškinti garsai kuria atskirą magišką atmosferą, kurioje jautrus jaunuolis pagaliau šį bei tą išsiaiškina apie save ir gyvenimą.

 

Filmas labai poetiškas, turintis ne tik egzotiškumo, bet ir kažin kokio disnėjiško lengvumo, gražaus karikatūriškumo, primenančio, bent jau man, italų režisieriaus Tornatorės filmą „Naujasis „Paradiso“ kino teatras“ (1988). Kaip aname, taip ir „Mano gyvenimo filmas“, taip pat svarbus kino teatras kaip pagrindinio veikėjo gyvenimo žiūros ir (į)vertinimo perspektyva ir kaip atmosferinis, kultūrinis to laikmečio mažo miestelio epicentras. Taip pat savo niuansais priminė ir ne taip seniai matytą S. Spielbergo „Fabelmenai“ (2022), kuriame pagrindinis jaunasis veikėjas buvo apsėstas kinu kūrimu. „Mano gyvenimo filmas“ dvelkia pasakos motyvais, režisierius aiškiai atsispiria į klasikinio filmo sugestijas, pripildo kadrus šviesios ir viltingos kino dvasios, tačiau dėl braziliškos atmosferos ir garso takelio išgauna dar ir savitą spalvą, saikingą ir kartais naivų erotiškumą. Filmas pozityvus, lengvas ir, sakyčiau, neprastas.

 

Mano įvertinimas: 7/10

IMDb: 7.2

 



Jūsų Maištinga Siela

2023 m. birželio 13 d., antradienis

Vinilinė plokštelė: Monika Linkytė – Healing [vinyl / LP] (2023)

 
Informacija apie albumą: Monika Linkytė – Healing [vinyl / LP] (2023)


Maištinga Siela

Filmas: "Paryžius. 13-as rajonas" / "Les Olympiades, Paris 13e"

 Sveiki,

 

Prancūzų filmas „Paryžius. 13-as rajonas“ (pranc. Les Olympiades, Paris 13e) (2021) tapo netikėtu vakaro filmo pasirinkimu, nes pamačiau, jog pastarojo režisierius Jacques Audiard, kuris man žinomas iš Kanų Auksine palmės šakele apdovanoto filmo „Dypanas“. Tiesą sakant, nelabai žinojau, ko tikėtis iš naujausio jo darbo, kuris, atrodo tiek tematiškai, tiek estetiškai nutolęs nuo ankstesniojo puikiai įvertinto darbo, tad pasidaviau nežinomybei ir leidausi be didesnių lūkesčių į seansą.

 

Filmas pasakoja apie vieną iš Paryžiaus darbininkų klasės rajonų istorijas. Centre – juodaodis jaunas ir perspektyvus mokytojas, kuris nori ištrūkti iš mokyklos, baigti doktorantūrą ir tapti kažkuo, kas tenkintų. Jis įsinuomoja pas jauną azijietę butą, daug dulkinasi, kalbasi apie gyvenimo perspektyvas, tačiau nenori su ja turėti rimtų santykių. Netrukus istorija pradeda pasakoti apie jauną nekilnojamo turto agentę, kuri bando grįžti po 10 metų pertraukas ir užsibaigti mokslus, tačiau visas universitetas po vieno vakarėlio ima ją tapatinti su populiaria internetine porno žvaigžde Amber dėl stulbinamos išvaizdos panašumo. Neapsikęsdama patyčių, mergina meta studijas iš išvažiuoja į kitą Paryžiaus rajoną, bet ją nuolat persekioja buvusių įvykių nesėkmės. Jai lemta susitikti su buvusiu mokytoju, kuris irgi pakeičia gyvenimo kryptį...

 

Filmas primena keletą persikertančių novelinių pasakojimų pynę. Paryžius – didžiulis megapolis ir jame kasdien įvyksta tiek daug netikėtų istorijų, tad autoriui svarbu panagrinėti, kas gali paradoksalaus nutikti kelių žmonių prasilenkiančiuose gyvenimuose ir kokią įtaką turi miestas jų likimams. Filmas nufilmuotas nespalvotai, primena Naujosios prancūzų kino bangos darbus, savitai perteiktas šiuolaikinį Paryžių, kuriame į gyvenimą kabinasi vidutiniokai užimdami darbo rinką, bandydami joje išsilaikyti ir rasti asmeninę laimę. Filme nemažai erotikos, beveik visi veikėjai santykius suvokia ir perteikia per seksualinio pasitenkinimo aspektą ir nors veikėjai lyg ir pasiryžę kurį laiką įsipareigoti, tačiau neturi nieko tokio, ką mes, lietuviai, galėtume vadinti tęstinumu ar noru sukurti šeimą. Iš esmės filmas lyg ir atspinti hedonistinę, aistringą ir kūnišką poreikį būti saugiam, bet tik iki tam tikros ribos, nes vaikams ir bendriems namams, kai karjeros dar nesukurtos, tiesiog nėra laiko.

 

Nežinau, kuo šiandien gyvena jaunieji prancūzai, kaip jie kuria santykius ir šeimas, tačiau šis filmas ir nesistengia nieko panašaus perteikti. Veikiau tai apie vienišus žmones, kurie kasdienybėje ieško užuovėjos, suvokia savo seksualumo poreikius ir trūkumus, bando surasti, kas juos atjaustų ir suprastų. Poetiškas, gražus, įtraukiantis filmas su Paryžiumi toliau nuo klasikinio turistinio centro ir dėl to man jis labai patiko, kaip ir aktoriai bei erotika, kuri man vietomis priminė eksperimentinį ir kiek seksualiai laukinį John Cameron Mitchell filmą „Shurtbus“ (2006), truputį itališko Tinto Brasso, truputį paryžietiškos poetiškos melancholijos. Vykęs atmosferinis filmas ir... labai kitoks nei „Dypanas“.

 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 76/100

IMDb: 7.0



Jūsų Maištinga Siela