Informacija apie albumą: Celine Dion – Courage [vinyl / 2LP] (2019)
Jūsų Maištinga Siela
Sveiki,
2018 metais smarkiai
debiutiniu filmu „Mergina“ išgarsėjęs belgų režisierius Lukas Dhont įskriejo į
europietiško kino Olimpą ir, atrodo, ketina, kaip anuomet X. Dolanas, kurį
laiką kurti itin sėkmingus kino projektus. Naujausias jo darbas „Arti“ (pranc.
Close) (2022) Europoje po Kanų kino festivalio sulaukė liaupsių, o
režisierius tęsia tai, kas jam kine įdomu – analizuoja intymius, netipinius
seksualinius niuansus, kurie dažnai mums, lietuviams, atrodo neleistini,
neadekvatūs ar netgi smerktini, tačiau tai egzistuoja netgi pas mus ir niekur
nuo to nepabėgsi.
Filmas „Arti“ pasakoja
apie dviejų berniukų ankstyvajame paaugliškame brendime draugystės istoriją.
Leo tėvai dirba gėlių plantacijose, Remio mama – ligoninėje, tad berniukai
dažnai kartu praleidžia laiką, netgi miega vienas pas kitą ir tėvai ne tik
neprieštarauja, bet ir džiaugiasi jų draugyste. Vienmečiai atrodo neišskiriami,
švelnūs, žaismingi, dar visai vaikai, tačiau po vasaros atostogų mokykloje kiti
mokiniai pastebi nepaprastą berniukų artumą ir pradeda juos įtarti esančius
daugiau nei tik gerais draugais. Sutrikęs Leo ima bijoti, jog artumas iš
tikrųjų gali būti pernelyg griaunantis jo asmeninį gyvenimą, todėl paveiktas
aplinkinių apkalbų pamažu ima tolti nuo Remio. Netrukus berniukai visai
susipyksta ir atsitinka neatitaisoma nelaimė...
Man labai patiko šis
filmas! Tikrai! Tyrinėti visiškai gluminančiais draugystės, seksualumo ir brendimo
niuansais vaikų-paauglių pokytį kine nėra lengvas uždavinys, ypač, jeigu jis atskleistas
iš pačių vaikų perspektyvos. Režisierius jautriai susitelkęs į Leo pasaulį
fiksuoja jo apsisprendimą būti „normaliu“ t. y. tuo, ko iš tavęs tikisi
visuomenė ir tėvai. Tai tarsi perauklėti save patį sąmoningai, kartais
traumuojančiai, trokštant aplinkinių pripažinimo, neriant į brutalias
perauklėjimo pratybas, pvz., ledo rutulį. Režisieriui pavyko užgriebti ir
jautriai atskleisti draugystės problemą. Iš vienos pusės, galima sakyti, kad
tai ir LGBTQ teminis filmas, o iš kitos – režisieriui pavyko išvengti aštresnių
visuomenės ir individo sankirtos.
Žinoma, filmo raktinis
žodis ir lieka „arti“, kuris nuo pat pradžių įgalina ir pačios kameros darbą –
stambūs planai perteikia draugystės intymumą, kuris įrėmintas iš pradžių
vaikišku naivumu, o po to perauga į veikėjų vidines prieštaras, dramatizmą. Štai
LRT puslapyje Dmitrijus Gluščevskis apžvelgdamas šį filmą, įvardijo, kad jis
manipuliatyvus, pernelyg simboliais ir metaforomis paaiškinantis, nepaliekantis
vietos žiūrovui interpretuoti ir kelti galimus klausimus. Išties filmas užbaigtas,
viskas aišku nuo A iki Z, todėl, sakyčiau, kad stipriosios filmo pusės būtų
jaunojo aktoriaus Eden Dambrine pasirodymas, pasirinkta netipinė, nelengva tema
bei filmo tapybiškumas. Režisierius randa balansą tarp gėrio ir blogio, meilės
ir kaltės atpirkimo, sutelkęs į šią pusiausvyrą mums perteikia augančio žmogaus
sudėtingus psichologinius išgyvenimus. Gurmanams labai rekomenduoju.
Mano įvertinimas: 9/10
Kritikų vidurkis: 81/100
IMDb: 7.8
Jūsų Maištinga Siela
Sveiki,
Brazilų aktorius ir režisierius
Selton Mello (tiesa, man iki šiol nebuvo žinomas) siūlo savo filmą „Mano
gyvenimo filmas“ (portugal. O Filme da Minha Vida) (2017), kuriame pats
atlieka Pako, nedorėlio melagio vaidmenį. Filmas pastatytas pagal Čilės rašytojo
knygą, remiantis tam tikrais autobiografiniais motyvais. Lietuvoje tiek režisierius,
tik pats filmas mažai kam žinomas, tačiau nusprendžiau pažiūrėti vedinas
braziliškų spalvų, muzikos ir neblogų internetinių vertinimų bei Vincento
Casselio pasirodymo.
Filmas pasakoja apie jaunojo
Antonijaus gyvenimą, pastarasis grįžta į savo miestelį įgijęs mokytojo
išsilavinimą ir pradeda mokytojauti. Sugrįžęs tikėjosi tėvo pasididžiavimo, bet
sužinojo, jog ūkyje motina likusi viena, o tėvas išvyko į Prancūziją. Jausdamas
ir gėdą, ir kaltę bei ieškodamas pateisinimo Antonijus susidraugauja su Paku,
vietos vyruku, kuris rėžia sparną apie motiną ir pasakoja istorijas apie tėvą,
o mokykloje berniukai provokuoja jį seksualiniais klausimais ir prašo, kad
šiuos jis nuvežtų į artimiausio miesto viešnamį, kad galėtų patirti pirmuosius
seksualinius nuotykius. Antonijus pradeda megzti ir pirmuosius santykius su
vietos mergina, tačiau jaučia, jog norėtų tikrojo tėvo patarimų ir apsaugos...
Filmas apie žingsnius į
suaugusiųjų gyvenimą. Subrendęs jaunuolis jaučia tėvišką ilgesį, negali viso to
užpildyti, todėl rašo tėvui laiškus be atgalinio adreso. Iš tikrųjų filmo
siužetas pakankamai paprastas ir primena netgi dalinai muilo operą, todėl viskas
laikosi dėl kitoniškai spalvingos režisūros. Filmas nukelia į 1963 metų Braziliją,
tad nereikia stebėtis, kad jaunas mokytojas nuveža paauglį į viešnamį (dabar
neįmanomas dalykas!), kas anuomet buvo dar ir pakankamai priimtina norma. Filmas
prisodrintas puikiai atpažįstamais to laikmečio populiariosios muzikos garso
takeliais, kuri įsilieja į savitą filmo koloritą. Atrodo, kad filmas
nufilmuotas po egzotiška braziliška saule, tiek daug gintarinės, geltonos,
oranžinės ir beveik auksinės šviesos, kuri tikriausiai galima tik Pietų
Amerikoje, o naktiniai žiogų ir svirplių paryškinti garsai kuria atskirą magišką
atmosferą, kurioje jautrus jaunuolis pagaliau šį bei tą išsiaiškina apie save
ir gyvenimą.
Filmas labai poetiškas,
turintis ne tik egzotiškumo, bet ir kažin kokio disnėjiško lengvumo,
gražaus karikatūriškumo, primenančio, bent jau man, italų režisieriaus
Tornatorės filmą „Naujasis „Paradiso“ kino teatras“ (1988). Kaip aname, taip ir
„Mano gyvenimo filmas“, taip pat svarbus kino teatras kaip pagrindinio veikėjo
gyvenimo žiūros ir (į)vertinimo perspektyva ir kaip atmosferinis, kultūrinis to
laikmečio mažo miestelio epicentras. Taip pat savo niuansais priminė ir ne taip
seniai matytą S. Spielbergo „Fabelmenai“ (2022), kuriame pagrindinis jaunasis
veikėjas buvo apsėstas kinu kūrimu. „Mano gyvenimo filmas“ dvelkia pasakos
motyvais, režisierius aiškiai atsispiria į klasikinio filmo sugestijas,
pripildo kadrus šviesios ir viltingos kino dvasios, tačiau dėl braziliškos
atmosferos ir garso takelio išgauna dar ir savitą spalvą, saikingą ir kartais
naivų erotiškumą. Filmas pozityvus, lengvas ir, sakyčiau, neprastas.
Mano įvertinimas: 7/10
IMDb: 7.2
Jūsų Maištinga Siela
Sveiki,
Prancūzų filmas „Paryžius.
13-as rajonas“ (pranc. Les Olympiades, Paris 13e) (2021) tapo
netikėtu vakaro filmo pasirinkimu, nes pamačiau, jog pastarojo režisierius Jacques
Audiard, kuris man žinomas iš Kanų Auksine palmės šakele apdovanoto filmo „Dypanas“.
Tiesą sakant, nelabai žinojau, ko tikėtis iš naujausio jo darbo, kuris, atrodo
tiek tematiškai, tiek estetiškai nutolęs nuo ankstesniojo puikiai įvertinto
darbo, tad pasidaviau nežinomybei ir leidausi be didesnių lūkesčių į seansą.
Filmas pasakoja apie vieną
iš Paryžiaus darbininkų klasės rajonų istorijas. Centre – juodaodis jaunas ir
perspektyvus mokytojas, kuris nori ištrūkti iš mokyklos, baigti doktorantūrą ir
tapti kažkuo, kas tenkintų. Jis įsinuomoja pas jauną azijietę butą, daug dulkinasi,
kalbasi apie gyvenimo perspektyvas, tačiau nenori su ja turėti rimtų santykių.
Netrukus istorija pradeda pasakoti apie jauną nekilnojamo turto agentę, kuri
bando grįžti po 10 metų pertraukas ir užsibaigti mokslus, tačiau visas
universitetas po vieno vakarėlio ima ją tapatinti su populiaria internetine
porno žvaigžde Amber dėl stulbinamos išvaizdos panašumo. Neapsikęsdama patyčių,
mergina meta studijas iš išvažiuoja į kitą Paryžiaus rajoną, bet ją nuolat
persekioja buvusių įvykių nesėkmės. Jai lemta susitikti su buvusiu mokytoju,
kuris irgi pakeičia gyvenimo kryptį...
Filmas primena keletą
persikertančių novelinių pasakojimų pynę. Paryžius – didžiulis megapolis ir
jame kasdien įvyksta tiek daug netikėtų istorijų, tad autoriui svarbu panagrinėti,
kas gali paradoksalaus nutikti kelių žmonių prasilenkiančiuose gyvenimuose ir
kokią įtaką turi miestas jų likimams. Filmas nufilmuotas nespalvotai, primena
Naujosios prancūzų kino bangos darbus, savitai perteiktas šiuolaikinį Paryžių,
kuriame į gyvenimą kabinasi vidutiniokai užimdami darbo rinką, bandydami joje
išsilaikyti ir rasti asmeninę laimę. Filme nemažai erotikos, beveik visi
veikėjai santykius suvokia ir perteikia per seksualinio pasitenkinimo aspektą
ir nors veikėjai lyg ir pasiryžę kurį laiką įsipareigoti, tačiau neturi nieko
tokio, ką mes, lietuviai, galėtume vadinti tęstinumu ar noru sukurti šeimą. Iš
esmės filmas lyg ir atspinti hedonistinę, aistringą ir kūnišką poreikį būti
saugiam, bet tik iki tam tikros ribos, nes vaikams ir bendriems namams, kai
karjeros dar nesukurtos, tiesiog nėra laiko.
Nežinau, kuo šiandien
gyvena jaunieji prancūzai, kaip jie kuria santykius ir šeimas, tačiau šis
filmas ir nesistengia nieko panašaus perteikti. Veikiau tai apie vienišus žmones,
kurie kasdienybėje ieško užuovėjos, suvokia savo seksualumo poreikius ir
trūkumus, bando surasti, kas juos atjaustų ir suprastų. Poetiškas, gražus,
įtraukiantis filmas su Paryžiumi toliau nuo klasikinio turistinio centro ir dėl
to man jis labai patiko, kaip ir aktoriai bei erotika, kuri man vietomis priminė
eksperimentinį ir kiek seksualiai laukinį John Cameron Mitchell filmą „Shurtbus“
(2006), truputį itališko Tinto Brasso, truputį paryžietiškos poetiškos melancholijos.
Vykęs atmosferinis filmas ir... labai kitoks nei „Dypanas“.
Mano įvertinimas: 8.5/10
Kritikų vidurkis: 76/100
IMDb: 7.0
Jūsų Maištinga Siela