Filmas: "Tikroji priežastis" / "Magyarázat mindenre" / "Explanation for Everything"

 Sveiki,

 

Man patinka filmai apie švietimą ir mokyklos gyvenimą, nes dažniausiai tokie filmai būna socialiai aštrūs, iškelia nemažai klausimų, į kuriuos dažnai atsakymo nėra, todėl filmai lieka atviri ir apie juos įdomu mąstyti. Panašiai to tikėjausi iš vengrų režisieriaus Gábor Reisz filmo „Tikroji priežastis“ (vengr. Magyarázat mindenre) (2023), kuriame pasakojama apie abiturientą Abelį, kuris neišlaiko istorijos egzamino, todėl gėdingai apkaltina mokytoją nusistačiusį jo atžvilgiu.

 

Iš tikrųjų filmas perteikia visą mokyklos ir mokytojo pažeidžiamumo istoriją. Kaip yra lengva kompromituoti, meluoti ir kerštauti, kai iš tikrųjų dėl savo nesėkmės Abelis kaltas tik pats. Manau, Lietuvos mokyklose taip pat dažnai mokytojai terorizuojami vaikų ir jų tėvų dėl asmeninių nesėkmių, jie persekiojami, atakuojami socialiniuose tinkluose, gėdinami ir aptariami kaip prasti pedagogai. Filmas ne tik perteikia šmeižto istoriją, bet ir paradoksaliai atskleidžia žiniasklaidos formuojamą „tiesą“ dėl to, kas tariamai įvyko: Abelis neišlaiko egzamino, nes jis pamiršo išsisegti patriotinį vengrų ženklelį. Apie šį šmeižtą parašo ambicinga žurnalistė, kuri iš mokytojo istorijos labai greitai pasidaro karjerą ir jaučiasi labai dėl to laiminga. Visas socialinis burbulas išpučiamas iki beprotybės, tačiau labiausiai stebina mokyklos pozicija: nuslopinti skandalą mokytojo sąskaita, kad tik mokykla išlaikytų gerą reputaciją, nes reikia gauti remontams finansavimą.

 

Labai panašią mokyklos poziciją galima pamatyti ir šių metų japonų filme „Monstras“, kada skalpuojami mokytojai, priversti administracijos atsiprašinėti, kad tik viešojoje erdvėje mokyklos vardas nenuskambėtų blogai. Bet argi ne tokioje slopinimo ir melo visuomenėje gyvename ir mes? Švietimo ministerija meluoja gyventojams, brukdama klaidingą statistiką, mokytojai lieka neišgirsti ir pateikiami kaip egoistai, kurie negalvoja apie mokinių ugdymą ir dar drįsta streikuoti, jie gėdinami ir žeminami. Toji profesija, kurią po metų turėtų padaryti prestižine, išėjo tokia pajuokianti ir žeminanti, kad tikriausiai belieka tik sėdėti ir sukti tokius filmus kaip „Tikroji priežastis“ apie absurdą, kuris kuriamas švietimo įstaigose. Kitą vertus, verta filmą pasižiūrėti ir dėl keistokai, atrodo, atsilikusios vengrų švietimo sistemos, nes juk šitaip egzaminą, kai išsitraukdavai bilietėlį ir kalbėdavai komisijai, laikydavo sovietiniai žmonės, pasirodo, sistema išlikusi dar nuo socialistinių laikų. Taip pat filmas šiek tiek padeda susigaudyti ir suprasti pačius vengrus Europos kontekste, kodėl jie tokie prieštaringi. Mokytojas ir Abelio tėvas iškart susipyksta dėl politinių pažiūrų, atrodo, jog Vengrijoje yra dvi susipriešinusios grupės: vieni iš jų palaiko Orbano diktatorišką poziciją, kiti trokšta atsinaujinimo ir liberalumo. Filmas papasakotas iš pačių įvairiausių perspektyvų, todėl istorija teka ekrane kaip koks kaleidoskopas, o tai patikimas būdas byloti apie skirtingas tiesas ir pozicijas.

 

Mano įvertinimas: 8/10

IMDb: 7.8

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Visi mes svetimi" / "All of Us Strangers"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Britų režisierius Andrew Haigh mėgsta LGBTQ+ temas kine, jo sukurti filmai kaip „Savaitgalis“ ir serialas „Looking“ tapo tikrai kine LGBTQ temas įprasminančiais pasakojimais, kurie pasižymi nebanaliu jautrumu ir giliamintiškumu. Lietuviams režisierius tikriausiai labiau žinomas dėl filmo „45 metai“, o naujausia jo drama, puikiai įvertinta tiek kino kritikų, tiek žiūrovų „Visi mes svetimi“ (angl. All of Us Strangers) (2023) šiemet buvo įtraukta į Kino pavasario programą. Esu šiek tiek sutrikęs, kad kitas LGBTQ temos filmas „Labirintai“ buvo kur kas labiau reklamuojamas ir jam skirta kur kas daugiau seansų, nei šiam, kuris, mano galva, yra vertesnis plačiosios auditorijos.

 

Nesitikėjau, kad filmo metu bus pilna salė, „Visi mes svetimi“ filmo atėjo pasižiūrėti ir jaunimas, ir jau visai pagyvenusių sutuoktinių, tad tikriausiai kinas (ir nė vienas neišįjo!), nors ir turi LGBTQ indeksą, lietuviai toli gražu neskirsto kino. Istorija pasakoja apie vyrą vardu Adamas, kurį nepaprastai jautriai suvaidino britų aktorius Andrew Scott, pastarasis veikėjas labai uždaro būdo, tačiau vis tiek pradeda romantinius santykius su tame pačiame name gyvenančius Hariu, pastarąjį suvaidino kylanti kino žvaigždė Paul Mescal (kas matė pernykštį jo pasirodymą filme „Po saulės“, tikriausiai supras apie ką aš). Vyrukai rūko žolę, mylisi daug ir visaip, o po visko apžiūrinėja Adamo nuotraukas, kalbasi apie savo prisiminimus ir išgyvenimus ir, regis, pagaliau Adamui pavyko surasti gyvenimo atramą, tačiau netrukus žiūrovas yra išsviestas į keistus vaiduokliškus pasaulius, kada Adamas grįžta pas savo mirusius tėvus.

 

Ką galima pasakyti mirusiems tėvams apie savo homoseksualumą ir gyvenimą, ko negalėjai pasakyti, kai jie dar buvo gyvi? Širdį veriantys dialogai ir atsivėrimai šiame filme, man regis, yra geriausia viso filmo dalis, per juos norisi graudintis, susitapatinti, suvokti, kaip sunku Adamui buvo mokykloje, kokį abejingumą jis patyrė, kai šis buvo mažas, suprasti motinos kaltę, kad jis yra toks, koks yra... Galiausiai tie pokalbiai grąžina Adamui savastį, susitaikymą, apsivalymą ir savotišką išgijimą. Filmas labai specifinės tekstūros, galima sakyti, metafizinė patirtis, nes ilgą laiką nesuvoki, ar tai kažkokios Adamo haliucinacijos, ar sapnai, o gal įsivaizdavimai? Galiausiai visa šioji vaiduokliškoji istorija šiurpi tuo, kad tai yra būdas kalbėti apie tai, ko negalėjai ar nesugebėjai padaryti, kol buvai gyvas. Filmas jautrus, veikia emocijas, o pagrindinių aktorių vaidyba suteikia istorijai jaukumo ir intymumo. Paskutinioji filmo scena, kada Adamas ir Haris pavirsta žvaigždės šviesa – net nuėjo šiurpuliukai, kai tamsiame fone tokios pat žvaigždės įsižiebdavo su mirusiųjų sielomis, bylojančiomis apie begalybėje esančią vienatvę ir svetimumą, kurią tegali pagydyti tik vienas kito artumas. Vienas geriausių ir gražiausių šio sezono Kino pavasario filmų.

 

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 90/100

IMDb: 7.8

 

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Interesų zona" / "The Zone of Interest"

 Sveiki,

 

Kiek daug šiemet girdėjau apie „Oskarą“ ir Didįjį Kanų kino prizą pelniusį „Interesų zona“ (angl. The Zone of Interest) (2023), kurį režisavo Jonathan Glazer. Filmas tapo Kino pavasario atidarymo filmu ir vienu labiausiai internete komentuojamu ir aptarinėjamu šio sezono festivalio naujienų. Režisierius pasakoja istoriją apie Antrąjį pasaulinį karą ir vaizduoja vokiečių karininkų šeimynėlę, gyvenančią gautame prabangiame name su baseinu, sodu ir žalia veja visiškai šalia Aušvico koncentracijos stovyklos, o tiksliau – jų puikius namus ir mirties stovyklą skiria tiktai aukšta siena.

 

Puikus kontrastas, kurį išgavo režisierius šiaip jau tiek kine, tiek teatre visada pasiteisina, t. y. byloti apie pačius baisiausius dalykus su naiviai saldžiu švelnumu, neskiriant smurtiniams efektams ir tiesioginei prievartai dėmesio, o kalbant apie tariamą gėrio ir teisingumo bei laimės oazę šalia Didžiojo blogio. Tris metus šalia Aušvico gyvenantis karininkas Rudolfas su žmona Hedvyga ir mažamečiais vaikais, rodos, patiria įprastą buržuazinį saulėtą gyvenimą: jie rengia piknikus ir žaidžia prie baseino, įsimylėję paaugliai bučiuojasi, maitinami kūdikiai... ir visas tas žmogiškasis žemiškasis rojus vyksta girdint už sienos šūviams, keiksmams, klyksmams, krentant ant sodo pelenams, jaučiant kaminų dūmų tvaiką. Baisiausia, kad veikėjai per tą laiką tiek įprato prie koncentracijos metamo šešėlio, kad įprato ignoruoti lyg kokį pravažiuojantį traukinį, kuris nieko nebestebina, kad skleidžia dundėjimą. Filmas gali šokiruoti, jog tie patys žmonės, išgyvenantys paprastas žmogiškąsias dramas, iš tikrųjų yra kalti ir dėl abejingumo tam, kas vyksta už sienos, ir dėl to, kad jie tą siaubą ir kuria. Iš kur tada kyla toji baisi žmogiškoji jėga? Iš kur atsiranda abejingumas ir pakantumas blogiui?

 

Vokiečių aktorei Sandra Hüller – aukso amžius! Per šį sezoną ji sužibo vaidmeniu filme „Kryčio anatomija“, pastarąjį galite taip pat pamatyti šio sezono Kino pavasaryje. Nieko, atrodo, neišsiskirianti aktorė geba kaip kokia I. Huppert kurti dramatinę vidinę liniją, o režisieriai perteikti ją kadrais.

 

Visumoje man filmas išties patiko, suprantu jo subtilias užuominas ir nesmagią atmosferą, kurią papildo ženklai ir garsai, pastarieji ataidi iš koncentracijos stovyklos ir leidžia pačiam žiūrovui pusę filmo įsivaizduoti, kas vyksta pašonėje. Gal pasigedau įdomesnės istorijos pačioje Hedvygos ir Rudolfo šeimoje, nes tvyranti jųdviejų šeimos idilišką kasdienybę iš esmės sudrumsčia tik Rudolfo paaukštinimas ir perkėlimas, o žmonas negali susitaikyti, kad reikės palikti tokią puikią vietą su vaikais. TOKIĄ PUIKIĄ, nes mirties pašonėje nėra, kai ją ignoruoji,  kaip ir viskas, kas vyksta baisaus mūsų pačių gyvenime, kai praeiname abejingai. Visgi filmu nelikau šokiruotas, ar kaip nors prikaustytas prie kėdės, patiko paskutinės Aušvico po daugel metų muziejaus valytojų pastangos nuvalyti dėmes, kad istorijos siaubas blizgėtų iš po poliruotų stiklų, o koridoriai būtų švarūs ir pritaikyti turistams, tarsi atėję pasižiūrėti istorinės tragedijos jaustųsi kaip ant tos žalios pievelės vaizduojama šeimynėlė. Verta bent kartą pamatyti, ypač tiems, kurie prisižiūrėjo tiesiogiai vaizduojamų prievartos siaubo vaizdų klasikiniuose Holokaustą pasakojančiuose filmuose.

 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 92/100

IMDb: 7.5

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kaupikai" / "Hoard"

Sveiki,

 

Vienas iš rekomenduojamų filmų buvo šiųmetėj Kino pavasario programoje filmas „Kaupikai“ (angl. Hoard) (2023), kurį režisavo Luna Carmoon. Apie kaupikus kaip sudėtingą sutrikimą esu girdėjęs komercinėje amerikiečių dokumentinėje realybės šou laidoje, panašioje į mūsų „TV pagalba“. Amerikiečiai (dažniausiai suaugę vaikai) išsikviečia kaupikų valytojus su kameromis, gėdingai filmuoja prišnerkštus ir sąvartynus primenančius namus, o tuo metu tėvai ašaroja dėl kiekvienos priverstinai išmetamos šiukšlelės, kurią manę kada nors tikrai panaudosią. Pasižiūrėkite, manau, dar rodo lietuviškai per kažkokį kanalą. Maždaug to tikėjausi ir iš paties filmo „Kaupikai“ – analogiškos tos amerikietiškos realybės alternatyvos. Buvo šiek tiek ir jos.

 

Istorija pasakoja apie sutrikusią Marijos mamą, kuri pasižymi infantiliais optimizmo protrūkiais ir visko, kas blizga, bet iš esmės jau yra šlamštas, kaupimu. Mergaitė besąlygiškai priima mamą, nes iš jos pačios mokykloje tyčiojasi, todėl keistuolė mama su savo neregėta fantazija ir vaikiškomis dainomis yra jos paguoda, o šiukšlių kalnai ir lakstantys gyviai bei smarvė – apsauga nuo brutaliai disciplinuoto pasaulio. Galiausiai motina išveža į psichiatrinę, o Mariją užaugina geroji kaimynystės moteris, kuri po savo stogu glaudžia ir trisdešimtmetį Maiklą. Po daugel metų Marija gauna motinos pelenus, tačiau kvaišindamasi narkotikais su kur kas vyresniu Maiklu, ji nebeskiria, kur yra tikrovė, o kur praeities atšvaitai, išnirę iš pasąmonės, todėl režisierė pasitelkia keistą, kone psichodelinį pasakojimo būdą, atkarodama savaip vaikystės vaizdavimo etapus.

 

Visgi žiūrovas iš pradžių nelabai supranta, kodėl Marija kartu su Maiklu ryja motinos pelenus, kodėl jie taip nuožmiai ir smurtiškai bei erotiškai bendrauja, kai tuo tarpu Maiklo sužadėtinei liko iki gimdymo ne tiek ir daug. Visgi tai geras režisierės būdas sulipinti pakrikusią Marijos tikrovę, užgožtą prasiveržiančio psichologinio skausmo su kvaišalais. Maiklas irgi keistuolis, kuris taip pat priima pamišėliškus Marijos elgesio būdus kaip dalį erotinio fetišizmo, nes toks sulaukėjimas ir vaikų žaidimai jį jaudina, jis priklausomas nuo jos siautėjimo.

Visgi filmas kraupiai sudėliotas, kada maniakiški kaupimai paaiškina poreikį išreikšti esminius praradimus, kuo daugiau vienatvės ir pažeidžiamumo, tuo norisi daugiau aplink save turėti daiktų, o šiame sutrikime labiausiai išryškinamas motinos ir dukters ryšys, kuris normaliems ir socialiai integruotiems visuomenėje gali pasirodyti kraupus. Visgi režisierė randa savitą meninį priėjimą prie šio sutrikimo, jai padeda tam tikros netikroviškos ir itin teatralizuotos bei šiaip žiūrovą verčia klausti (kas čia dabar vyksta?) scenos, kurios tik iš pirmo žvilgsnio neatitinka tikrovės, bet galų gale viskam per detales iškyla pasąmoniniai pasikartojantys paaiškinimai. Marija apsvaigusi bando kartoti savo mamos programą, kad vėl pasijustų saugi ir maža, bet bėda tame, kad Marija visai kitas žmogus, tad kas atsitiks, kai vieną dieną narkotikų poveikis baigsis ir teks suvokti, kad šiukšlės – tai ne motinos apkabinimai? Šiaip skaudus filmas, kuriame maža komiškų dalykų, tačiau papasakota išradingai, man patiko.

 

Mano įvertinimas: 8.5/10

IMDb: 6.7

 

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Monstras" / "Monster" / "Kaibutsu" / "怪物"

 Sveiki,

 

Mėgstu japonų režisieriaus Kore-eda Hirokazu filmus. Anuomet Kino pavasaryje rodyti „Vagiliautojai“ (2018) buvo vienas geriausių to sezono filmų, tad nemažai tikėjausi ir iš naujausio (čia bus koks jau ketvirtas mano matytas režisieriaus darbas) „Monstras“ (jap. Kaibutsu) (2023). Naujausia juosta Kanų kino festivalyje pelnė pagrindinį prizą už geriausią scenarijų.

 

Filme „Monstras“ pasakojama apie mokykloje kenčiantį ankstyvosios paauglystės berniuką Minato, kuris kasdien iš mokyklos grįžta vis su keistais patyčių ir smurto ženklais. Galiausiai motina kreipiasi į mokyklą su kaltinimais mokytojui Hori pasiaiškinti. Pasiaiškinimas primena „užsiūtas burnas“, nes nei mokyklos direktorė, nei pats mokytojas negali paaiškinti, kas iš tikrųjų vyksta su berniuku, todėl žiūrovui atrodo, jog vyksta kažkokia pseudojaponiška nesusikalbėjimo parodija. Visgi pamažu sluoksnis po sluoksnio režisierius iš įvairių laiko atkarpų ir pasakojimo perspektyvų atidengia vis daugiau paslapčių. Staiga mokytojas smurtautojas pasirodo esąs gelbėtojas, tylinčioji ir anūko netekusi direktorė kenčiančioji ir guodžiančioji, o mokyklos berniukai ne smurtautojas ir auka, o geriausi draugai, suvokę, kad jų trauka vienas kitam pamažu perauga į rimtesnę simpatiją.

 

Tiesą sakant, nežinau, kaip Japonijoje su LGBTQ reikalais mokykloje. Gal kai kur taip pat prastai, kaip mūsų mokyklose. Žiūrėdamas „Monstrą“ vis prisiminiau ne taip jau seniai matytą belgų dramą „Arčiau“, kuriame du paaugliai berniukai taip pat išgyveno artumo jausmą, kuris toli gražu nebuvo abipusiai priimtas ir suvoktas. Apie vaikų ir paauglių seksualinius tos pačios lyties draugystės reikalus kine imta kalbėti ne taip jau ir seniai, nes tikriausiai dėl įsigalėjusio tabu, jog tik sulaukus 18 galima nuspręsti savo seksualumo apibrėžtis, šioji tema nebuvo aktuali. Bet kai kokiame 80-ųjų filme paauglė pabučiuoja berniuką – viskas būdavo lyg ir gerai, nes juk taip nuostabu. Kadangi tokios LGBTQ kine vaizdavimo tradicijos neturi, nenuostabu, kad berniukų draugystė tiek „Monstre“, tiek „Arčiau“ atskleidžiama per tragediją.

 

Visgi „Monstras“ užgriebia ne tik LGBTQ temą, bet ir daug kitų temų ir problemų. Viena iš jų – švietimo sugedusios sistemos. Motina šokdina mokytoją taip, kaip gali, o mokytojas kaip koks nusikaltėlis vis lankstosi ir atsiprašinėja. Direktorė suinteresuota gesinti gaisrą, kad nenukentėtų mokyklos prestižas, todėl veikiau jau rykliams sumaitinti nekaltą mokytoją, bet kad jos vardas ir mokykla nenukentėtų. Ką man tai primena šių dienų lietuviškame švietėjiškame pasaulyje? Kokiam Jakštui su Šimonyte reiktų nulėkti po etatinio į šį filmą ir pasižiūrėti, kaip Švietimo mokslo ir sporto ministerija dažniausiai mokyklos atžvilgiu atrodo iš šono. „Mes atsižvelgsime į jūsų nuomonę ir rytoj...“

 

Visgi filmas įdomus ir įtraukus, kol kas šį sezoną labiausiai nustebinęs kartu su „Kryčio anatomija“, sukėlė nemažai emocijų ir apmąstymų po finalinės simboliškos scenos. Išeidamas iš salės pagalvojau: dievaži, reikia numirti ir pakliūti į rojų, kad galėtum būti tuo, kas esi ir džiaugtis be kitų trigrašio! Visgi Šimonytei į parankę paimčiau ir Nausėdą, kuris prieš rinkimus suokalbiškai skiedė apie paramą LGBTQ žmonėms ir tauškėjo apie lygybę, tačiau tapęs šalies veidu staiga buvo ištiktas amnezijos, kuri niekaip negali praeiti. Filmas išties labai pavykęs ir rekomenduoju tamsių, kiek niūrių ir socialines problemas iškeliančių dramų mėgėjams.

 

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis: 80/100

IMDb: 7.9

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Labirintai" / "Passages"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Teko seniau matyti kelis amerikiečio režisieriaus Ira Sachs filmus, tad galėjau maždaug įsivaizduoti, ko galiu tikėtis iš šiemet pagrindinėje programoje rodomo naujausio jo filmo „Labirintai“ (angl. Passages) (2023). Pastarojo pasaulinė premjera įvyko Berlyno kino festivalyje ir tęsia režisieriaus susidomėjimą LGBTQ santykių periferijomis. Beveik neabejojau, kad filmas bus geriausiu režisieriaus darbu, tačiau po filmo seanso, apmąstydamas visos istorijos eigą, ėmiau svyruoti, ar filmas nėra kai kurių vertinimais perdėtas? Visgi Kino pavasaryje pasirodė pirmieji šykštūs filmo vertinimai, kurie teigia, kad sunku žiūrėti filmą, kurio pagrindinis veikėjas yra neigiamas. Nuo kada Kino pavasario kinas turi pataikauti ir skleisti meilę bei gėrį? Norėtųsi atšauti tiems komentatoriams, bet juk kiekvienam savo.

 

Filmas pasakoja homoseksualaus kino kūrėjo Tomo istoriją. Veiksmas vyksta Prancūzijos didmiestyje, veikėjai kalbasi iš tikrųjų kas kaip moka ir išmano, nes Tomas vokietis, jo mylimasis Martinas britas, o naujoji aistra Agata prancūzė. Tikras Europos galingųjų šalių suvažiavimas, kas pritinka kosmopolitiškam kinui, turint galvoje, kad režisierius išvis iš kito kontinento – amerikietis. Visgi įdomiausias čia aktoriaus Franz Rogowskio pasirodymas, kuris sukūrė infantilaus karštakošio menininko Tomo charakterį. Iš esmės aišku, kad Tomui gyvenimas yra savitas teatras, pasaulis sukasi apie narciziškai pažeidžiamą veikėjo suvokimą, kad visi jam turi būti skolingi, o jis niekam. Per vieną vakarėlį susipažinęs su Agata ima seksualiai eksperimentuoti, o kitą dieną drebia savo gyvenimo partneriui, jog mylėjosi su mergina. Galiausiai visas filmas yra vienas didelis tenisas, kurio kamuoliuku yra Tomas. Nesugebėdamas gyventi įsipareigojančiai, kurti ilgalaikius santykius, stokojantis atsakomybės, jis pasiduoda akimirkos juslėms, todėl nei Marinui gerai, nei Agatai gerai su tokiu nesusitepėjusiu vyru.

 

Filmas, tiesą sakant, buvo šiek tiek nuobodokas. Aišku, kad tokių gyvenime kaip Tomas yra tūkstančiai, kurie negali priimti sprendimų ir kurti romaus gyvenimo, tačiau žiūrint filmą buvo nuobodu, nes aišku, kad toji perteikta nesuaugusio vyro problema niekur nenuves, nebent į susinaikinimą ir vienatvę, narkotikus ir užmarštį. Liberalūs gėjų santykiai kine jau seniai neidealizuojami kaip stipresni už heteroseksulų, šiuo atveju politiškai režisierius nieko nenori įtikinti; galiausiai ir LGBTQ pasaulyje viskas labai nepastovu, trapu ir daug dramų, galgi dar daugiau, nei galime įsivaizduoti. Visgi Agatos nėštumas filmui pridavė muilo operos skonio, intriga pamažu dingsta ir mes matome tik besiblaškantį Tomą, kuris nori viso pasaulio ant padėklo, trokšta visko, kas juda ir teikia malonumą. Jeigu ir tiko bei patiko šis filmas, tai žinoma, kad verta traukti žiūrėti dėl spalvingo ir įsimenančio Franz Rogowskio vaidmens, kuris, beje, jau antrąkart vaidina temperamentingą homoseksualą. Tiesa, verta paminėti jo ir aktoriaus Beno Whishaw sekso sceną, kuri beveik jau buvo priartėjusi prie pornografijos, tad kėdėje įsijautus į sceną su žiūrovais galima pasijausti šiek tiek keistai, bet o kodėl gi ne?

 

Mano įvertinimas: 6.5/10

Kritikų vidurkis: 80/100

IMDb: 6.7

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata: filosofas Günther Anders apie maištą, kritinį mąstymą, išsilavinimą ir visuomenės pavergimą

 

Sveiki gyvi,

 

Buvau švelniai šokiruotas perskaitęs žydų kilmės vokiečių filosofo Günther Anders (1902-1992) mintis, išverstas iš jo 1956 metais pasirodžiusio veikalo „Žmonijos senėjimas“. Turėčiau ką nors pasakyti apie tai, ką autorius išpranašavo, apie tai, kas jau įvyko ir tebevyksta, tačiau tegul dabar socialiniuose tinkluose sklandantis vertimo fragmentas kalba pats už save.

 

„Norint numalšinti bet kokį maištą, to negalima daryti žiauriai. Archajiški metodai kaip Hitlerio yra aiškiai pasenę. Pakanka sukurti tokią galingą kolektyvinę nuomonę, kad pati maišto idėja daugiau net neįsižengtų į žmonių protus. Idealu būtų formuoti asmenis nuo gimimo, ribojant jų įgimtus biologinius gebėjimus...

 

Vėliau smarkiai sumažinti išsilavinimo lygį ir kokybę, sumažinant  iki profesinio parengimo lygio. Neišsilavinęs individas turi tik ribotą mąstymo horizontą ir kuo daugiau jo mąstymas apsiriboja materialiais, vidutiniais rūpesčiais, tuo mažiau jis gali maištauti. Prieiga prie žinių turi tapti vis sudėtingesnė ir elitinė..... kad būtų  iškastas griovys tarp žmonių ir mokslo, kad plačiajai visuomenei nukreipta informacija būtų  ribojama.

 

Ypač be filosofijos. Dar kartą reikia pasitelkti įtikinėjimą, o ne tiesioginį smurtą: jis bus transliuojamas masiškai, per televiziją, idiotiškas pramogas, visada pamaloninant emocijas, instinktus. Užimti jų   mintis tuo, kas bergždžia ir žaisminga. Gerai, kai yra ištisai kalbama ir ištisai  groja muzika ir neleidžia protui stebėtis, mąstyti, apmąstyti.

 

Seksualumas bus žmogaus interesų priešakyje. Apskritai uždrausime egzistencijos rimtumą, turime išjuokti iš visko, kas turi didelę vertę,  reklama sukeltų euforiją, o  vartojimas taptų žmogaus laimės standartu ir laisvės modeliu.

 

Taigi, išsilavinimas lems tokią integraciją, kad vienintelė baimė kuri išliks, bus pašalinimas iš sistemos ir todėl nebegalėjimas naudotis laimei reikalingomis materialinėmis sąlygomis. Taip pagamintas masinis žmogus turėtų būti traktuojamas kaip produktas, veršelis ir turėtų būti stebimas kaip bandos dalis. Viskas, kas leidžia pažadinti jų  kritinį protą socialiai pavojinga, turi būti kovojama su tuo, išjuokta, pasmaugta...

 

Bet kokia doktrina, kuri kelia abejonių sistemai, turėtų būti įvardijama kaip ardomoji ir teroristinė, o tada tie, kurie ją palaiko, turėtų būti traktuojami kaip tokie.“

 

Günther Anders „Žmonijos senėjimas“, 1956.

 

Jūsų Maištinga Siela