Vinilinė plokštelė: Džordana Butkutė – Džordana [vinyl / LP] (2024)

 
Informacija apie albumą:  Džordana Butkutė – Džordana [vinyl / LP] (2024) 

Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Jessica Shy – Sutemos [vinyl / LP] (2024)

 
Informacija apie albumą: Jessica Shy – Sutemos [vinyl / LP] (2024) 

Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: George Michael – Fast Love (single) [vinyl / LP] (1996)

 
Informacija apie singlą:  George Michael – Fast Love (single) [vinyl / LP] (1996)

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 68: nuovargis reikalingas tam, kad pailsėtum, o ne dėl tam, kad kankintumeisi!

 

Paveiksl. Ramon Casas, Decadent young woman After the dance, 1899.

Sveiki skaitytojai,

 

Rugsėjis ir toks karštis!

 

Diena praėjo gerai ir esu dėkingas už tai, kad randu joje daug visokių spalvų. Nuo paprasto gyvenimo tėkmės džiaugsmo iki nuovargio, kurį galiu numalšinti.

 

Esu dėkingas, nes viskas yra normalu ir dėl nieko nereikia itin stengtis. Galvoje turiu šiokių tokių naujų visiškai netikėtų kūrybinių idėjų. Matau visą savaitę puikiai sudėliotą, įskaitant ir penktadienio apsilankymą teatre bei kelionę į vieną gražiausių Lietuvos miestų – Telšius. Tiesiog dėl to, kad noriu jame pasivaikščioti ir paskaičiuoti meškas.

 

Te nuovargis, kuris šiandien mane užplūdo, atneša poilsį ir naujas mintis.

 

Prieš naktinį filmą laukia vonia, pilna putų ir trumpi apsakymų skaitymai. Kiek žmonių planetoje gali sau leisti tą daryti prieš miegą? Kai pamatuoji, viskas atrodo kiek kitaip, nei paprastai.

 

P. S. Šį Romano Caso žymųjį paveikslą „Dekadentiška moteris po šokio“ teko matyti Ispanijoje, Montserato vienuolyno muziejuje. Argi ne stebuklas? O juk tada ėjo, galima sakyti pro šalį... Šiandien išties jaučiuosi kaip šioji ledi po šokio.

 

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 67: devėk kasdien pasisiūtą savo nuotaiką, nusimesk įsitikinimus!

 Photo: škotų vyrai dėvi kiltus

Sveiki,

 

Labiausiai gerai jaustis kasdieniniame gyvenime mums trukdo iš tikrųjų kitų, o labiausiai mūsų pačių įsitikinimai apie tam tikrus dalykus. Mąstymo ir priėmimo įpročiai. Pavyzdžiui, kad vyrai negali dėvėti sijonų, arba visi yra erzinantys kvailiai, kurie prie gydytojo kabineto užlenda su posakiu „aš tik paklausti“ ir ten praleidžia pusvalandį. Dar daugiau įsitikinimų yra susieta su mūsų apibrėžtimi, saugiomis ir įsivaizduojamai komfortabiliomis zonomis, pavyzdžiui, aš tai niekada parduotuvėje negaliu išleisti daugiau nei 50 eurų, kaip kiti gali tiek sau leisti, jie ką – visai mėnesio gale badaus? Ir t. t. Tas pasipiktinimas, kad save limituoji, kad bambi, jog tas ar anas suprastėjo, neįtiko, ne tą pasakė arba pasakė viena, o tu vis tiek išverti į savo negatyvią semantiką ir viduje verdi.

 

Pasisiūk sau naują emocijų kūną! Jauskis visur gerai, net piktame autobuse, kur visi susiraukę, kur visi stengiasi užsiimti vietą prie lango ir neduok Dieve, atsisėsti prie ko nors kito. Šypsokis, kai visi surūgę, pastebėk ką nors gražaus, pakeisk iš vidinės pastangos šiurkštų rūstybės audinį į šilkinį, aplenkdamas įsitikinimų balas, kad už kiekvieno erzelio turi save tempti turkštis negatyvume. Šypsodamasis apeik. Apsimesk kvailu ir žaismingu. Rimtumas dažna liga. Dėvėk tokį sijoną, kuris erzintų kitus, nes jis toks, koks tau patinka! Švytėk taip, kaip galima švytėti rūpesčių kasdienybėje ir tai, kas iš pradžių atrodo kaip teatras, žaidimas, ciniška vaidyba, retsykiais panašu į saviapgaulę, žinokite, tai perlaužia tikrovę ir tavo energetinis rūbas pasikeičia. Tu natūraliai imi jausti, matyti, regėti tai, kas tave pakylėja, kaip kažkada išmokai priimti tik susierzinimo signalus, pastaruosius apjuosei įsitikinimais, dabar sąmoningai gali tą padaryti vien žaisdamas su pozityvumu. Pasisiūk savo rūbą tokį, kokį tu nori!

 

Maištinga Siela

Maištingos Sielos pozityvumo dienoraštis nr. 66: rugsėjis apdovanoja stabilumu

 

Sveiki,

 

Įdomu, kad buvau dar iš ryto parašęs kiek kitokį šio įrašo variantą, ne tokį optimistinį, bet pagalvojau, ar tikrai generuoju gerai rudens idėją, ar tikrai noriu taip jaustis ir visu tuo dalytis, todėl pratęsiu kiek kitomis spalvomis.

 

Kaip ir kiekvieną rugsėjį turėčiau ką nors daryti. Bėgti ir kaip nors dar sustabdyti laiką, auksinę pavakario šviesą, rugpjūčio prislopintas šviesos natas, tačiau tikrovė tokia, kad to padaryti neįmanoma. Vakar perskaičiau Ilzės Butkutės eilėraštį apie rugpjūčio šviesą ir nustėrau, nes taip taikliai ir emocingai, taip arti gamtos ir besitraukiančios rugpjūčio šviesos, kad belieka pritarti. Tas jausmas, kad vis per mažai įsisiurbėm, per mažai patyrėm, per mažai dar saulės, dar norisi, dar šiek tiek ilgesnių vakarų, bet tikrovė tikriausiai tokia, kad tiek, kiek yra, tiek ir pakanka. Tai mes iš vidaus, genami nostalgijos, vis kažkaip generuojame nepakankamumą ir trūkumą, kad gerų ir spalvingų dalykų, kad šiltos vasaros vis per mažai.

 

Žinau, kad rutinos algoritmas rudenį sustiprėja, kad nesinori, jog rytas prasidėtų nuo žadintuvo į darbą, nuo paskubomis išmaukto kavos puodelio, skutimosi reikmenų. Ruduo pirmiausia man kvepia drėgme, vonios procedūromis, šampūnais, skutimosi putomis, nes juk kasryt tik tai tą ir darau. Kai kas pirmiausia apeina sodybą ir apžiūri laukinių žvėrių pėdsakus. Aš viso to neturiu, o turiu tai, ką turiu.

 

Šį rudenį norėčiau išsilaikyti teises, norėčiau pradėti lankyti sporto klubą, išmokti geriau vienos užsienio kalbos, daugiau generuoti pozityvumo ir jaustis pozityviai, bet žinau, kad tai metai iš metų einančios mintys, kurios nenuveda prie ryžto imti ir padaryti, nes nebelieka laiko. Ruduo pas mane skūpas galimybėmis. Visada taip buvo. Tad nebesinervinu dėl to. Užtenka kartais geros knygos, gero filmo, spektaklio, organizmo valymo dienos ir, žiūrėk, vis tiek šviesiau pasidaro gyvenime.

 

Vis dažniau pagaunu save įsivaizduojantį, kad turiu puikų ir jaukų namuką netoli tvenkinio, kur skraido uodai, kurkia varlės, kur saulė kaskart atsispindi besileidžianti, kur išlekia stirnos ir bulves knisantys šernai, bet niekas nelipa ant galvos, tik tyla ir ramybė, kur nereikia pamiršti savęs, kur esi izoliuotas saugumo ir gamtos, kur nereikia apsimesti, kuo nesi. Kur sėdi ant slenksčio ar terasos kėdės, apsigobęs pledu su čiobrelių arbata rankoje, o paskutinius drugius po kiemą vaikosi palaidi ir taikūs šunys.

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: James Baldwin "Džovanio kambarys"

 

James Baldwin. „Džovanio kambarys“ – Vilnius: Baltos lankos, 2024. – p. 228.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Knygą, kurią leidykla Baltos lankos pristato kaip tą, kuri iki Lietuvos keliavo 68 metus, atrodo, būtina perskaityti be eilės, nes gali ji ir nebeišlaukti savo skaitytojų. Labai džiaugiuosi, kad Baltos lankos apskritai be skrupulų leidžia LGBTQ+ turinio knygas, jas drąsiai reklamuoja ir nesistengia kur nors tik subtiliai paminėti, kad knyga priklauso queer literatūros nišai, užuot akcentavusi knygos universaliąsias temas. Turint galvoje, kokia pas mus situacija apskritai su LGBTQ+ informacine sklaida tiek plačiojoje viešojoje erdvėje, tiek mokyklose – bandoma įstatymiškai užčiaupti, prislopinti, nupiešti neva propagandinius Vakarų politikos ideologinius kontekstus, o šią vasarą, nors ir daug organizacijų rėmė Vilniaus Pride akciją ir eitynėse dalyvavo fiziškai, tačiau nereikia pamiršti, kad po kelių savaičių tam tikri politikai, aktyvistai prie Seimo degino LGBTQ knygas ir su pasimėgavimu filmavo savo tinklalaidžių sekėjams. Kada paskutinįkart degintos Lietuvoje knygos? Na gal prieš 10 metų, kai kažkas nusitaikė prieš Andrių Tapiną, tačiau tai gan retas reiškinys, todėl šių dienų kontekste amerikiečių autorius James Baldwin (1924-1987) ir jo romano Džovanio kambarys (angl. Giovanni‘s Room) tarsi pasako, kad laisvoje Lietuvoje nebus užtildomi kai kam nepatogūs žmonės, o laisvoje leidyboje prieinama pati įvairiausia literatūra patiems įvairiausiems žmonėms, kad ir kiek ji bus viešai deginama.

 

Šiemet, rugpjūčio 2 dieną, James Baldwin‘ui būtų suakę 100 metų. Juodosios rasės žmogus ir dar homoseksualus, buvęs JAV žmogaus teisių už įvairovės pripažinimą, deja, savo gimtinėje neturėjo didelių galimybių nei kurti, nei gyventi saugų gyvenimą, todėl autorius nusprendė emigruoti į Prancūziją, kurioje tuo metu homoseksualumas, tiesa, nors ir nebuvo visuotinai pripažintas ir gerbtinas, tačiau nelaikomas nusikaltimu. Maždaug taip patogiai, kaip norėtų dažnas lietuvių homofobas: tegu jie egzistuoja, bet kažkur pusrūsy, nesiviešina, nesidemonstruoja ir kad būtų apie juos pamiršta. Kitaip sakant, juos reikia įgetinti arba patys tegu geruoju įsigetina, užsidaro savo tamsiuose kultūros celėse. Reiktų paminėti, kad knyga atspindi Paryžių ir pačią Europą XX amžiaus viduryje, galima sakyti, dar iki galo neatstatytoje, bet jau vakarietiškai ir savarankiai funkcionuojančioje naujojoje pokario kartoje. Knyga pirmąkart visgi išleista JAV-ose 1956 metais (net nenutuokiu, kokiomis sąlygomis queer literatūra buvo tokiu metu leidžiama ir kiek tam reikėjo ar nereikėjo autoriui pastangų), tačiau iki šių dienų James Baldvino Džovanio kambarys laikomas literatūrinė queer klasika, bet knyga ne vien apie queer, ji turi ir universaliuosius dėmenis.

 

Romaną į lietuvių kalbą išvertė Metų vertėjo krėslo laureatė Violeta Tauragienė ir šis tekstas skamba puikiai. Tiesa, nemažai palikta prancūzų kalbos posakių su paaiškinimais išnašose, nes versta iš anglų kalbos, tad dėl prancūziškos aplinkos bendravimo autentikos palikti visi šie kreipiniai ir frazės šia kalba. Skaitymui tai kojos nekiša ir tekstas susiskaito gana lengvai. Visgi tai XX amžiaus literatūra ir jos maniera, kuri man priminė Remarko Trys draugus ar tą patį mūsų Antano Škėmos Baltą drobulę, kada mizanscenos kuriamos kaip teatro scenos pagrindu: veikėjai nuolat susitinka rašytojo apgalvotoje erdvėje ir būtinai geria kokį nors alkoholį ir rūko. Nežinau, kiek Deividas, pagrindinis šios istorijos veikėjas išgėrė, tačiau tai daro nuolat ir kiekvienoje scenoje. Tai taip tipiška, nes tą darydavo be išskirtinumo ir XX amžiaus teatro veikėjai scenoje, ar tas pats Antanas Garšva, atsiverdamas imigrantui Stenliui tarp darbo pertraukėlių viešbučio barelyje.

 

Romanas Džovanio kambarys apie pabėgėlius į Europą, tiksliau – imigrantus. Deividas yra užmezgęs intymius santykius su Hele, kuri išvykusi į Ispaniją, o jis tuo metu lankosi prastos reputacijos homoseksualų užeigoje, kurioje daugiau ar mažiau pažįsta lankytojus ir netrukus pastebi naują barmeną iš Italijos. Taip, jo vardas Džovanis, ir jis netrukus susibičiuliauja su Deividu ir jiedu pradeda gyventi kartu mažame ir ankštame tarnaitės kambaryje Paryžiaus pakraštyje. Jiedu vos suduria galą su galu, tačiau Deividui netrukus Džovanio kambarys ir jis pats ima atsibosti, Deividas pradeda laukti Helės kaip išsigelbėjimo, tėvo pinigų iš už Atlanto ir visa Deivido socialinė padėtis atrodo labai vargana.

 

Tiesą sakant, siužetas nėra kažin kuo labai ypatingas, visa pasakojimo linija laikosi: įsimylėjau-pamylėjau-nusibodo. Didžiausia romano varomoji jėga yra gėdos ir kaltės jausmas, kurį jaučia Deividas palikdamas Džovanį. Deividui labai svarbus vyriškumo tapatybės dėmuo, akivaizdu, kad jo tapatumas tebėra sumišęs su tradiciniu patriarchaliniu vyro įvaizdžiu, t. y. būti normaliu ir elgtis normaliai, kaip elgėsi jo tėvas. Bet bėda tame, kad Deividas vis tiek gatvėje nužiūrinėja jūreivius, lankosi bare, bendrauja su homoseksualais, vis dar planuoja ateitį su Hele. Jo veiksmai ir svajonės, planai apie normalumą bei homoseksualūs polinkiai yra sumišę, todėl griūna Džovanio, Deivido, Helės ir visas romano sukurta pasaulio iliuzija, kad čia, Paryžiuje, galima kaip nors gyventi dvilypį gyvenimą.

James Baldwin

 

Kitas romano labai svarbus sluoksnis pokarinė migracija. Dažnai, kaip mūsų lietuviams, be atgalinio adreso, tačiau, regis, Deividas turi pasirinkimą. Per jį James Baldwinas perteikia Paryžių kaip tautų katilą, kuriame paguodos ir laimės ieško tas, kas netingi. Imigrantai iš viso pasaulio, apstulbę nuo Paryžiaus grožio, bando imituoti paryžietiškas manieras, tačiau vieni iš kitų dažnai sarkastiškai tyčiojasi, ypač iš Deivido amerikietiškos tapatybės. Knygoje gausu pasikalbėjimo, apskritai romano didžiąją dalį sudaro manieringi pasiplepėjimai, kurie gana daug atskleidžia ne tik apie tuometinę homoseksualų bendravimo kultūrą, bet ir to meto paryžietiškas pritapimo ir adaptacijos pastangas, sumišusias su kiekvieno imigranto tautiniu charakteriu.

 

Nepasakyčiau, kad knyga kokia nors queer erotiška, tačiau intymumo netrūksta. Didžiausias viso pasakojimo simbolis – ankštas Džovanio kambarys, į kurį Deividas nebenori sugrūsti viso savo gyvenimo. „Nubusdavome trečią ketvirtą po pietų, kai blausi saulė grabinėdavo keistus mūsų apšnerkšto kambario kampus. Tada keldavomės, prausdavomės, skusdavomės, atsitrenkdami vienas į kitą, juokaudami ir pykdami dėl neišsakyto noro išsigauti iš to kambario. Paskui šokdavome į gatves, į Paryžių, paskubomis kur nors užkąsdavome... (p. 113)“. Paryžius atskleidžiamas per kontrastą, t. y. kuo labiau Deividas vargsta, neturi pinigų, tuo tas Paryžius atrodo turtingiesiems, tik jiems sukurta mylėti ir būti romantikoje – argi ne iš tų praėjusių dešimtmečių ir atsirado Paryžiaus romantikos kultas? Pasaulio ir Džovanio kambario metafora kontrastinga, nes tai du atskiri pasauliai, tarp kurių migruoja Deividas, jis migruoja be užtikrintumo ir tarp Europos ir JAV, ir nuo vyro prie moters, nerasdamas savojo pasaulio įgalinimo, įžeminimo, aiškios tapatybės, kas jis iš tikrųjų yra ir ko jis nori. „Visos šio miesto šiukšlės? Kur jie veža? Nežinau, kur jas veža, tačiau labai tikėtina, kad į mano kambarį (p. 118)“.

 

Šalia Deivido tapatybės problemos autorius šiek tiek per Helės personažę užgriebia ir feministinių temų. Helė taip pat nežino ko nori. Ji ieško savęs kaip emancipuotos moters, to meto savarankios pasaulietės, kuri gali priimti sprendimus be vyro, štai ką ji sako savo mylimajam Deividui: „Vyrai gali priklausyti nuo moters malonės... Man regis, vyrams patinka taip galvoti – tai glosto jų mizoginiškumą. Bet jeigu koks nors vyras priklauso nuo kokios nors moters malonės... jis liaujasi buvęs vyru. Ir tuomet ta moteris patenka į spąstus, iš kurių neįmanoma išsivaduoti (p. 168)“. Aišku, romano pabaigoje ji atšlyja ir vėl grįžta prie tradicinės namų šeimininkės įvaizdžio, ji nori gimdyti ir kepti pyragus, nes taip saugu, nereikia nieko ieškoti ir dirbti su savimi. Iš esmės Deividas ir Helė kovoja su vyro ir moters vaidmenų įsitikinimais, atėjusiais iš visuomenės nusistovėjusių stereotipų. Deividas nesupranta, kodėl sunku būti moterimi, jam atrodo, kad tai vyrai turi pasirūpinti moterimis ir tai normalu, nors pats negeba be tėvo pinigų išgyventi Prancūzijoje ir aprūpinti Helės. Žodžiu, veikėjai paklydę ne tik tarp šalių, kontinentų, vertybių ir įsitikinimų, jie sumišę ir sutrikę dar ir dėl to, kad lūkesčiai verčia jaustis kaltiems, o bejėgystė gėdinga, iš kitos pusės – negali laisvai pasiduoti savo prigimčiai ir geismui, nes buvo mokomi, kad laimė tėra tik santuokoje su vaikais. Deividas galų gale nebežino ko nori, ar pateisinti viešojo gyvenimo planą, aukojant geidulį ir aistras, ar pasinerti ir lėbauti pogrindyje, tačiau būti atšlijusiam nuo tos laimės, kokią nuo mažų dienų manėsi esanti pačią teisingiausią.

 

Knyga tik atrodo, kad yra lengvai perskaitoma, tačiau tarp tų manieringų XX amžiaus paryžietišką kultūrą imituojančių pokalbių atsiveria prieštaringų žmonių prieštaringi santykiai. Aišku, romano kriminalinė linija, apie kurią nieko sąmoningai nepaminėjau, viską išsprendžia gana šekspyriškai. Tragedijos neišvengsi ten, kur susikerta du vienas kitą paneigiantys pasauliai ir žmogus, kuris negali pasirinkti, neįstengia paneigti nei vieno, nei kito, tokiam lemta susinaikinti. Manau, kad šioji istorija apskritai atspinti psichologiškai sudėtingą queer pasaulį, kurį dažnai matome itin spalvingą, manieringą, protestuojantį, tačiau po karnavaliniu elgsenos modeliu slepiasi sumišimas, atmetimas, kaltė, savigrauža ir gėda, pastangos susigrąžinti savigarbą – dažnai slopinamą, kaip tai darė Deividas. Knyga šiandien kaip niekad reikalinga mūsų verstinės literatūros kontekste, kuri natūraliai įsilieja kaip atsakas į mūsų politinius nūdienos kontekstus ir byloja, atstovauja įvairovės įgalinimo poreikio suvokimui.

 

Jūsų Maištinga Siela