Vinilinė plokštelė: Olly Alexander – Polari [vinyl / LP] (2025)

 

Vinilinė plokštelė: Olly Alexander – Polari [vinyl / LP] (2025) 

Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Teddy Swims – I've Tried Everything but Therapy (Part 2) [vinl / LP] (2025)

 

Informacija apie albumą: Teddy Swims – I've Tried Everything but Therapy (Part 2) [vinl / LP] (2025) 

Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Antis – Antis-40: Geriausios dainos [vinyl / 2LP) (2024)

 
Informacija apie vinilinę plokštelę: Antis – Antis-40 [vinyl / 2LP) (2024) 

Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: ABBA – Vinyl Album Box Set [10 LP] –[vinyl / 10LP] (2022)

 
Informacija apie albumų rinkinį: ABBA – Vinyl Album Box Set [10 LP] –[vinyl / 10LP] (2022) 

Maištinga Siela

Knyga: Andris Kalnozols "Mane vadina Kalendorium"

 

Andris Kalnozols. „Mane vadina Kalendorium“ – Vilnius: Odilė, 2022. – p. 328.

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Leidyklos Odilė išleistą ir vertėjo Laimanto Jonušio išverstą latvių romaną Mane vadina Kalendorium (lat. Kalendars mani sauc), kurį parašė latvis Andris Kalnozols (g. 1983), tikriausiai, kad nebūčiau net skaitęs, nes knyga prasmego mano namų bibliotekos lentynoje, kai tik ją įsigijau, tačiau vasario mėnesį ruošiuosi žiūrėti Klaipėdos dramos teatro pastatymą pagal šį kūrinį, o režisierius daug kam žinomas latvis Elmārs Seņkovs. Šįkart nutariau pasidaryti namų darbus ir prieš pasineriant į spektaklį perskaityti šį kūrinį, apie kurį prieš keletą metų, kai tik knyga išėjo lietuviškai, puikiai socialiniuose tinkluose pasisakė daugelis žymių skaitytojų, tuokart ir profesorė Viktorija Daujotytė, sakydama, kad latviai turi puikų romaną.

 

Knyga puikiu ir išskirtiniu dizainu – alyvinis viršelis, kurį atsivertus pasitinka akinanti ryški rožinė spalva, primena išties kažkuo senuosius kalendorius, kokius leisdavo sovietmečiu, t. y. su visais patarimais, kaip ką sėti, arti, kirsti, megzti. Tik šįkart kalendoriumi tampa pagrindinis veikėjas Oskaras, kuris visus metus kiekvieną dieną rašo dienoraštį į darbo kalendoriaus eilutes, skirtas darbams pasižymėti. Oskaras ypatingas tuo, kad jis nepaprastas žmogus, o turi sindromą, tikėtina, kad didelio spektro autizmą, todėl elgiasi kitaip, nei aplinkiniai. Oskarą visi pravardžiuoja Kalendoriumi, kadangi Latvijos miestelyje, kur jis gyvena, yra viso labo 10 tūkstančių gyventojų ir daugelis Oskarą žino iš to, kad jis kitoks ir moka kiekvienos dienos vardadienius mintinai. Jis niekada nesuklysta. Daugelis Oskaro veiksmų yra inertiški, pasikartojantys ir cikliški, tačiau jam romane pavyksta ne kartą priimti ir nestandartinius sprendimus, kurie turi lemiamos įtakos jam, jo senutei motinai bei miestelio gyventojams.

 

Romano struktūra matematinė, ji struktūruota pagal kalendorines dienas ir savaites. Kiekviena savaitė turi 7 Oskaro įrašus (su specialiu savaitės žodžiu-raktažodžiu), lakoniškus, perteikiančius kasdienybę ir vykstančius pokyčius, išreikštus ir neišreiškiamus, tarp nutylėjimų pasilikusias veikėjo būsenas, jausmus, mintijimo prasmes. Primintų dienoraščio žanrą, nors yra ir cituojamų profesoriaus iš Rygos Otto laiškų fragmentų, su kuriuo Oskaras kurį laiką susirašinėja iš miestelio bibliotekos. Kaip bežiūrėsi, bet stilistiškai sakiniai naivoki, trumpi ir kapoti, bandantys išreikšti kitokio žmogaus kalbėsenos algoritmo logiką ir nuo pat pirmųjų Oskaro įrašų tas juntama ir tęsiasi visą romaną. Kitaip sakant, veikėjo kitoniškumas rašytojui A. Kalnozolui padeda konstruoti romano teksto kalbinį kodą, kuris nesudėtingas, pateisintas ir lengvai skaitomas, bet paradoksaliai veikiantis, nes kuo paprasčiau pasakoma, tuo daugiau atsiveria gyvenimiškosios tiesos.

 

Kaip bepažiūrėsi, tačiau rašytojo žvilgsnis krypsta į latvių provincijos skaudulius, kurie primena pirmuosius dešimtmečius po Nepriklausomybės. Girtuoklystė ir prasmės praradimas, sudužusių likimų, nelaimingų meilių ir traumuotų žmonių skausmas, malšinamas priklausomybėmis, tampa socialinė problema. Man regis, kad lietuviškuose kaimuose pamažu ši problema apnykusi, nebe tokia opi, kokia buvo prieš du dešimtmečius, nes kartos pasikeitė, atsikėlė nauji gyventojai, kurie rekonstravę sodybas suturistino kraštą, pristatė pirtelių, prikasė tvenkinukų, pradeda kurti ramų nuo didmiesčio atitolusį (bet neužmirštą) savo kampelį. Man regis, kad Andris Kalnozols vis dar vaizduoja aną postsovietinio paveldo kaimą, kita vertus, Oskaro aplinkoje išskirtinai seni žmonės (mama, Janina, Otto, Leninas ir kiti senoliai, kurie nusprendžia prisidėti prie Oskaro statomo spektaklio apleistoje vietos ligoninėje). Visi ženklai byloja apie aną prarastą pasaulį: motina prie mirties slenksčio, uždaryta sovietinė ligoninė, senolis pravarde Leninas vis dar su nostalgija mena sovietinius laikus ir karą, likę senoliai, kurių jaunystė ir gyvastis prabėgo sovietmečiu, ir jie tapo pamiršti, vieniši...

 

Atrodo, kad romano kontekstas turėtų būti liūdnas, bet taip nėra. Nors alkoholio ir atsiveriančių istorijų tikrai netrūksta, bet autorius randa šviesą, kuria atstumtųjų socialinius ryšius, teikia vilties, kad, jeigu labai nori, viskas yra įmanoma. Oskaro kasdienį ritmą vieną dieną pakeičia įsimylėjimas. Kadangi jis bijosi miestelyje gyvenančios gražuolės, bijo sužinoti ir jos vardą, atidengti meilės paslaptį, todėl instinktyviai, kaip auksinė žuvelė pasikeitus vandens temperatūrai, keičia savo trajektoriją. Netrukus jis susipažįsta su aguročius auginančia vietos girtuokle Janina Neimane, autorius tarsi kuria iš jų komišką porą, primenančią Don Kichotą ir Sančą Pansą. „Arvydui jau turbūt taip pat žinoma tiesa, kad mes drauge degraduojame. Ji labai daug geria ir šėlsta, ir aš bijau, kad su tokiu gyvenimo būdu gali ilgai neištempti. Ir jeigu išvis ji numirs, aš jos ilgėsiuosi. Ir tas bus toks ilgesys, kai nieko nebegalima sulaukti. Būsiu amžinas žvalgas. O Janina Neimanė yra tankistas (p. 60).“ Vėliau sužinome, kodėl Neimanė apsėsta aguročiais, visas tas derlius iš vienos kadaise jos mirusio vyro rastos sėklelės kišenėje. Šitaip dramatiškai suvokiama skausmingos meilės tąsa, įsipareigojimas kiek įmanoma gyventi dauginant sėklas kaip atminimą.

Andris Kalnozols

 

Viena iš gražiausių Oskaro savybių yra naivus tikėjimas, kad yra taip, kaip jis nori. Tai puikiai atsiskleidžia per tapatybę, kurią Oskaras per visą romaną pakeičia ne kartą. „Neoficialiai aš galiu būti kas tik noriu. Pavyzdžiui, praeitą savaitę kurį laiką aš iš tiesų buvau detektyvas, nes užsiėmiau šnipinėjimu ir apsimetinėjau. Ir dar aš rimtai tebesvarstau dramaturgo ir režisieriaus amatą. O vakar galvojau apie daržininkystę. Dar anksčiau esu dirbęs geležų kraustytoju ir spintų nešiotoju. Esu įkūręs vieną labdaros organizaciją ir gatvėse ieškojęs pinigų (p. 222).“ Ypatingai veikiančios smegenys ir pasaulio suvokimas Oskarui leidžia neturėti išankstinių nusistatymų, nėra įprastinio vertinimo, bet kartu jis suvokia ir žmogiškojo orumo būtinybę. „Kodėl aš išvis tai pradėjau? Tiesiog noriu, kad kai kas galėtų pavalgyti sriubos be pinigų. Ir viskas. Bet nenoriu, kad tai būtų labdara. Noriu, kad tai būtų normalu. Pavalgyti sriubos yra normalu (p. 79).“

 

Mokykloje kentęs patyčias ir užgauliojimus suaugęs Oskaras stoja senukų pusėn, apleidžia kunigo Arvydo bažnyčią ir imasi statyti spektaklį, kuris sutelkia žmones į bendruomenę. Neatimsi vieno – knyga turi didaktinio polėkio, koksai dažnai panašus Holivudo sukurtuose filmuose. Knyga lyginama su Winston Groom knyga Forestas Gampas, pagal kurį pastatytas itin didelės sėkmės sulaukęs Roberto Zemeckio filmas, kuriame vaidina Tomas Hanksas. Nors knygos neskaičiau, tačiau Oskaras išties primena Forestą iš filmo, atpažįstama nesavanaudiška logika, inertiški elgsenos modeliai, pvz., Oskaras palaidojęs mamą susiruošia į gyvenimo kelionę, jam reikia eiti pėsčiomis į Romą, nes ėjimas yra vienintelis būdas susivokti, kas per pastaruosius metus įvyko, kuo jis tapo, nes tik būdamas atskirtyje nuo draugų ir artimųjų gali permąstyti save. Panašiai Forestas Gampas elgiasi ir filme, kai šis pradeda bėgti per Amerikos valstijas ir niekaip negali sustoti, kol neateina toji mintis, kad laikas sustoti.

 

Man regis, Andris Kalnozols iš esmės rekonstruoja Forestą Gampą į latviškos provincijos socialinę terpę, padaro kartu ir mums, lietuviams skaitytojams, artimesnį, nors galbūt autorius tokio tikslo net neturėjo. Dėmesys jautrioms ir pažeidžiamoms socialinėms grupėms, įskaitant ir tokius kaip Oskaras, leidžia kalbėti apie tai, kad ištisos senolių kartos negavo jokios psichologinės pagalbos ir jie visą savo gyvenimą turėjo vieni patys nugyventi su savimi tokiais, kokie jie yra, įkalinti savo vienatvės, traumų, skausmo. Oskaras tampa tam tikra prasme socialinės grupės vienijančiu terapeutu, pats to nežinodamas, pasikliaudamas savo vidine laimės ir gerumo samprata bei logika. Galiausiai, kaip V. Daujotytė ir sakė: „Jei esi senas ir vienišas, paskambink, ir mes ką nors sugalvosim“, – tokį skelbimą tiems, kuriems nuo 70 iki 100, parašo Oskaras. Ir randa atsiliepiančių. Turi būti veiksmų, atgaivinančių dvasią, leidžiančių pajusti tarpusavio bendrumą. Kas žmoniškumas nelengvoje žmonių kasdienybėje, jei ne ryšiai, pasisakymai ir išklausymai, jei ne labdaringa sriuba, jei jau būtina. Bet kažkas ir daugiau. Kodėl ne teatras, kuriamas iš tų pačių žodžių, kurie kažkuo svarbūs.“ Galiausiai įpusėjus skaityti knygą, tampa aišku, kad daugiau ar mažiau mes patys turėtume lygiuotis į Oskaro gyvenimo sampratą, jis yra tas teisingo socialinio elgesio ir pilietiškumo pavyzdys ir normalesnių už jį, kažin ar yra.

 

Maištinga Siela

Filmas: "Anora" / "Anora"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Ką tik praūžė Kritikų pasirinkimų apdovanojimai, kuriuose geriausiu filmu pripažintas Sean Baker filmas „Anora“ (angl. Anora) (2024). Mėgstu šį režisierių už jo ankstesnius darbus „Floridos projektas“ (2017) ir „Raudonoji raketa“ (2021), už jo gyvenimišką filmo tekstūrą, kurią jis išgauna pasakodamas apie socialinius paribio žmones, dažnai kenčiančius nepriteklių, todėl visokiausiais būdais bandančius išgyventi, dažniausiai teikiant seksualines paslaugas, ar tai būtų rožiniame bendrabutyje gyvenanti jauna motina, ar senstelėjęs ir nebereikalingas porno aktorius, taip, sakyčiau, ir filme „Anora“ sutelkiamas dėmesys į pagrindinės veikėjos lengvos laimės vaikymąsi, bandant kaip nors ištrūkti iš seksualinių paslaugų industrijos.

 

Istorija pasakoja apie 23 metų striptizo ir sekso bare dirbančią Anorą, kuri, regis, nieko nesitiki iš gyvenimo, todėl kantriai dirba tai, ką moka, ir, regis, dėl šito ji nesiskundžia. Vieną dieną į šią landynę ateina rusų oligarcho sūnelis Ivanas, kuris laikinai apsistojęs JAV, šniokščia narkotikus, geria, nuo ryto iki vakaro žaidžia kompiuterinius žaidimus ir visaip linksminasi. Galiausiai jis nusiperka Anoros paslaugas visai savaitei ir su ja praleidžia savo namuose, mėgaudamasis jos teikiamomis sekso paslaugomis, kol vieno vakarėlio metu jis nuskrenda į Las Vegasą ir su ja iš kvailumo susituokia... Toliau viskas vyksta pagal planą. Staiga Rusijoje atsibunda Ivano tėvai ir pasiunčia pakalikus, kad kuo greičiau sutvarkytų nesąmoningos santuokos dokumentus ir išmestų kekšę Anorą lauk.

 

Iš tikrųjų tai Pelenės istorija. Žiūrint į Anorą, suprantama jos trumpalaikė ir naivi laimė, kada ji iš tikrųjų patiki, jog yra teisėta Ivano žmona, tačiau neturi jokio žalio supratimo, kaip tuos reikalus tvarko turtingasis luomas, kuriam ji nepripažinta ir nežinoma. Didžioji dalis filmo skirta Ivano prižiūrėtojų ir Anoros organizuotoms jaunuolio dingimo paieškoms, kurios ir įdomios, ir keistos vienu metu. Iš tikrai graudžios Pelenės istorijos filmas netikėtai įgauna daug komizmo, ypač tos scenos, kada du samdytiniai bando telefono laidu supančioti nesitvardančią Anorą. Šįkart režisierius, sakyčiau, labiau smaginasi, bandydamas išlaikyti balansą tarp Anoros tragedijos ir situacijos absurdiškumo. Nustebino filmo pabaiga, kada automobilyje po išties absurdiškos dienos savo gerajam „budeliui“ atsilygina taip, kaip ji moka geriausiai – sekso valiuta, o staiga nuo priverstinio bučinio pratrūkęs raudojimas tik pažymi Anoras pasaulio ribas ir pažeidžiamumą. Pasidulkinti su bet kuo ir bet kada gali, nes to išmokė gyvenimas, o patirtas apgaulingas švelnumas gali palaužti bet kurią akimirką.

 

Manau, filmas išties pavyko, nors jis man pasirodė labiau toks siužetiškai primityvesnis, lyginant su ankstesniais režisieriaus darbais, tačiau filmas pakankamai intensyvus, jaunieji aktoriai drąsūs, seksualūs ir bebaimiai. Didelis pliusas, sakyčiau, yra Anoros veikėjos psichologinis sudėtingumas, nes žiūrovas iš esmės visą filmą yra apgaudinėjamas, kad prieš akis mato tik naivią ir primityvią Anorą, kuri kaip durnelė patikėjo savo laime, nors ir taip aišku, kad visa tai baigsis visko žlugimu. Bet kas nesvajoja ir nebando, tas negeria šampano. Trumpalaikė ir vienos nakties Pelenės karieta Anorai dovanoja tiek, kiek mes daugelis iš tikrųjų per visą gyvenimą net nepatirsime.

 

Filmą lietuviškoje erdvėje bandoma apdėti mėšlu, kad šis projektas prorusiškas, smarkiai politizuojant ir smerkiant, kaip jau įprasta mūsų „teisuoliams“ ir visokio plauko Minedo lygmens troliams, kurių kritinio mąsto periferinis žvilgsnis nesiekia toliau, nei ištiesta prieš akis ranka. Tad siūlyčiau patiems pasižiūrėti filmą ir galvoti sava galva, o ne antraštėmis, nes filmas išties įtraukiantis, nors ir toli gražu siužetiškai ne šedevras. Po seanso su draugu aptarėme šį ir seniau matytą „Emilija Perez“ ir nusprendėme, kad visgi europietiškasis „Emilija Perez“ buvo labiau „su dvasia“ ir novatoriškesnis už „Anora“, tačiau tai nėra garantas, kad „Anora“ prastas filmas, tai filmas, sakyčiau, paliekantis gana konkrečias diskusines gaires ir per didelį aiškumą, o juk galėta kapanotis giliau.

 

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 91/100

IMDb: 7.8

 

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos citata. Ką norėjo pasakyti DJ nevykėlė, rodydama triusikus ir kriokdama dėmesio?

 

Sveiki,

 

„Esu jauna, graži, darau, ką noriu. Užsisakiau 20 „fart“ bombų, kurias suspaudi, meti, jos sprogsta ir pareina niuchas. Galvojau, bus bajeris pamėtyti ant raudono kilimo ir niekas nežinos, kas čia taip vanialina, bent jau man bus juokinga. Tačiau jų nespėjo atsiųsti. Pradėjome kurti įvaizdį, galvojome idėjas, kokias transliuosime, ką jomis norėsime pasakyti. Trys trauzai yra visai gili prasmė.“ Dj nevykele

 

Neturiu žalio supratimo, kodėl apie tai išvis rašau, gal dėl to, kad nuolat man meta paskaityti antraštes apie DJ nevykėlės (tikrasis vardas Ugnė Dominaitė) (kaip puikiai charakterizuoja pseudonimas personą!) apie jos triusikus ir pasirodymą M. A. M. A., kurių nežiūriu ir iš esmės nesidomiu, jeigu ko nors sraute netyčia nepamatau. O pamačiau DJ nevykėlės galimai neblaivios, susireikšminusios ir atėjusios padaryti pigaus 2000-ųjų lygmens vulgaraus skandalo, kokius jau matėme dar tada, kai pati atlikėja dar net neegzistavo šioje galaktikoje. Ar skandalas pavyko? Žinoma, kad ne, tik tiek, kiek žiniasklaida pravilko jaunąją kartos mūzą per bulvarinius padvalus.

 

Žinoma, nėra ko čia smerkti, kai aštuoniolikos metų didinga asmenybė (pagal amžių tikriausiai abiturientė, kuri ruošiasi egzaminams ir šiek tiek nuobodžiauja?) elgiasi kaip 6-8 metų vaikas, kuris krenta prie žaislų skyriaus ant plytelių prekybos centre ir bliauna tėvų nupirkti lego. Tik šįkart perkamas dėmesys, kurio turinį, manau, galima reflektuoti ir plačiau. Kai dėmesio sulaukiančios, pvz., amerikiečių naujosios kartos dainininkai randa būdą kalbėti apie išsilaisvinimą, stereotipų griovimus, apgalvoja daugiau ar mažiau, ką ir kaip sakys viešai, nes suvokia elementariausią dalyką, kad jie formuoja ir daro įtaką savo bendraamžiams, vadinasi, yra ne tik ego ir pigūs skandalai, o atsakomybės jausmas, kuris niekada nebūna „fainas“. Aišku, jie jau turi protingus vadybininkus ir prodiuserius, kurie prižiūri, formuoja, o ką sako savo citatoje DJ nevykėlė? Kad trys triusikai buvo gili prasmė. Žodžiu, toliau pokštauja kaip šešiametė kalbėdama apie persišviečiančius spenelius, sudarydama savo kartai klaidingą įsitikinimą, kad tokiais būdais, kurie ateityje atsirūgs ir tikrai bus gėdingi (bet iki to dar reikia užaugti), galima perteikti kokią nors idėją. Kitą vertus, kas sakė, kad DJ nevykėlė turi ką nors ir kaip nors kažką perduoti užuot vien tik savo kvailą ir vulgarų elgesį? Tad neskubėkime mesti akmenų, nes su egocentrizmo persisunkusiomis personomis sunkiausia būna tėvams. Galiu tik įsivaizduoti, kaip jiems sunku susitvarkyti su DJ nevykėlės didybe ir priklausomybėmis.

 

Kai nėra turinio, o tavęs neleidžia per apdovanojimus ant scenos, galima pasitelkti teroristinius skandalų triukus, tik Lietuvos rinka ne tokia ir didelė, kitąkart ne tik bus palydėta iki paradinių, o ir neįleista, tad prie laukujų durų teks smarvės bombeles sprogdinti ir gaivintis pakvipusiu oreliu. Žurnalistų etika vaikų žaidimams – tikras ėdalas, nes yra apie ką rašyti ir tikriausiai gauna už tokius niekalus po 5-10 eurų į nagus, o jei dar gerai paskaito ir „palaikina“ – premija!

 

Man už šias eilutes premijos ir eurų nereikia. Pakalbėjau su jaunosios kartos žmonėmis, visi juokėsi iš DJ nevykėlės ir neįtikėtinai protingai supranta, kad dairytis į lėkštumą ir skirti dėmesį nevykėlei neverta, tad apie daromą įtaką, kurią minėjau, tėra tik iliuzija, atlikėja tiesiog vaikiškame brendimo etape ir nesugeba paveikti žmonių visapusiškai, o kai esi bejėgė daryti įtaką, belieka garsiai rėkti ir sukelti iliuziją, kad esi reikšminga.

 

Jūsų Maištinga Siela