Pastaruoju metu mane traukia detektyviniai ir
mistiniai dokumentiniai serialai, kuriuos lengva ir paprasta sužiūrėti dėl
pramogos. Kompensacija už daugelį nevykusių arba vidutiniškų siaubo filmų, kuriuos
vis dar pažiūriu, tačiau lieka nepasitenkinimo kartėlis: norėtųsi bent jau
įtraukties, o dažniausiai pažiūri vien sukandęs dantis, galvodamas, už ką
pagirti. Visgi dokumentinis žanras man dar neatsibodęs, priešingai – tiek neblogų
ir kokybiškų serialų sukurtų pagal tikrus įvykius, kurie kelia šiurpą,
nuostabą. Tiesa, jau su šiuo serialu „Enfieldo poltergeistas“ (angl.
The Enfield Poltergeist) (2023), kurį režisavo Jerry Rothwell, pajutau
esminį Apple TV+ dokumentinių serialo braižo šabloną ir bijau, kad
kuo toliau leisiuosi į skirtingas istorijas, tuo labiau išryškės šis scheminis
štrichas. Bet dabar ne apie tai... O apie patį serialą.
„Enfieldo poltergeistas“ – tai keturių dalių
dokumentinis-vaidybinis serialas. Iškart stebina tai, kad režisierius vadelioja
du eiklius žanrinius žirgus, t. y. tiriamąjį žurnalistikos dokumentinį ir
vaidybinį, žiūrovams parodomąjį variantą. Išties „Enfieldo poltergeistas“
mecenuojamas ne bet kaip, o pagal nuotraukas ir kadrus, išlikusius įrašus. Serialo
kūrėjai iš dalies angaruose atstatė dekoratyvinius namus, vidaus interjerą
pagal iš tikrųjų Enfieldo, Žaliosios gatvės, paranormalių reiškinių vietovę.
Nusamdyti aktoriai pagal išlikusius 200 valandų
juostelinius įrašus bando atkurti anuomet viešai ir garsiai nuskambėjusius
įvykius. Istorija pasakoja apie paranormalių reiškinių tyrėjus 1977-1979 m.,
kurie 18 mėnesių praleido Endielde pas vienišą trijų-keturių (tai iki galo ir
nesupratau, kiek ji turėjo vaikų, nes šeima suirusi) vaikų motiną namuose,
kuriuose vyksta paranormalūs reiškiniai. Istoriškai žvelgiant, tai geriausiai
žmonijos istorijoje išnagrinėtas ir dokumentuotas su visais įrašais ir
nuotraukomis vaiduoklių atvejis. Ar jis buvo iš tikrųjų? Apie tai tarsi ir
visas serialas... Įdomu, kad sutapo su tuo metu labai populiarių filmų „Poltergeistas“
bei „Egzorcistas“ kino teatruose pasirodymuose. Įdaru, ką?!
Kaip jau minėjau, pagrindą sudaro daugiau nei 200
valandų autentiškų garso įrašų iš to laikoatrpio, kuriuos tiesiogiai Hodgsono
namuose, Enfielde, tarp 1977 ir 1979 metų, padarė Maurice'as Grosse'as iš
Psichikos tyrimų draugijos. Šiuose įrašuose girdimi patys paranormalūs
reiškiniai – stiprūs beldimai, stuksenimai ir grandymosi garsai, dažnai pasigirstantys
ant sienų ir grindų, taip pat judančių baldų garsai, pavyzdžiui, sunkių komodų
ar kėdžių stumdymasis. Svarbiausia ir labiausiai šokiruojanti dalis yra garsus,
šiurkštus balsas, kuris, kaip teigė šeima, priklausė mirusiam Billui Wilkinsui,
kalbančiam per 11-metę Janet Hodgson; šis balsas ir jos bendravimas su juo yra
užfiksuoti įrašuose ir yra vienas iš unikaliausių dokumentuotų šio atvejo
aspektų.
Be garso įrašų, išlikusi ir kita svarbi dokumentacija.
Yra daugybė nuotraukų, darytų tiek profesionalių fotografų, tiek paties
Grosse'o ir jo kolegos Guy Lyon Playfair, kuriose užfiksuoti įvairūs įvykiai,
įskaitant judančius objektus, keistas pozas, kuriose atsidurdavo Janet, ir,
ypač garsiosios, nuotraukos, kuriose Janet atrodo pakilusi nuo žemės
(levitacija) arba metama ore. Taip pat išlikę policijos pranešimai iš pirmųjų
dienų, kai šeima iškvietė pareigūnus dėl nepaaiškinamų įvykių, ir liudininkų
pasakojimai, įskaitant kaimynų, kurie girdėjo garsus ir matė judančius daiktus.
Ši autentiška medžiaga, apimanti garso, vizualinius ir rašytinius liudijimus,
sudaro unikalų pagrindą, leidžiantį serialui išsamiai nagrinėti vieną
labiausiai dokumentuotų ir ginčijamų poltergeisto atvejų istorijoje.
Matyt, kad Enfieldo istorija garsi, pagal ją sukurtas
ne vienas siaubo filmas (man asmeniškai atsekami „Išvarymas 2“ kai kurie
momentai), visgi 4 dalių serialas pasiūlo kitokią šios istorijos perspektyvą. Atkurdami
studijoje anuometinius įvykius, besiklausydami įrašų, serialo kūrėjai susirado
ir anuometinius gyvus išlikusius įvykių dalyvius, kurie noriai papasakojo savo
versijas. Tad įdomu ne tik jų liudijimai, bet ir pasižiūrėti, kaip jie per tiek
dešimtmečių pasikeitė.
Originali nuotrauka. Viena
garsiausių ir labiausiai diskutuojamų autentiškų Janet Hodgson nuotraukų iš
Enfieldo poltergeisto atvejo yra ta, kurioje ji atrodo levituojanti (arba
metama) ore virš savo lovos. Šią ikoninę nuotrauką, kartu su serija kitų,
užfiksavo laikraščio „Daily Mirror“ fotografas Grahamas Morrisas.
Dar viena originali dokumentinė nuotrauka.
Aktoriai, įkūniję šios keistos šeimos prototipus.
Tikrojo Hodgsonų šeima anuomet, kai vyko tyrimas.
Taip Janet Hodgson atrodo dabar, duodama interviu serialui.
Apple TV+
sakyčiau, nebūtų Apple TV+, jeigu neišliptų sausa iš balos. Serialas
vėlgi, kaip įprasta, išlaiko tarp tiesos ir melo tam tikrą balansą, nieko
primygtinai neteigia ir laikosi konservatyviai neutralios pozicijos, t. y. gali
būti, kad anuomet mergaitė Janet Hodgson, kuriai viso labo 1977 tebuvo
tik 11 metų, melavo pastorindama gerklinį mirusiojo Bilo Vilkinsono balsą, nes
ilgėjusi savo tėvo ir buvo traumuota to meto įvykių (labiausiai šokiravo įrašai
apie menstruacijas, apie kurias klasė Bilas, nors iš tikrųjų atrodė, kad pati Janet
bando tokiu būdu išsiaiškinti apie savo kūno pokyčius).
Tikrasis anų laikų tyrėjas ėmėsi drastiškų priemonių
ištirti, ar mergaitė nemeluoja, pvz., jos burną užklijuoti, pripilti vandens ir
pan. Iš tikrųjų žiūrint serialas sukuria tiesos ir melo iliuziją, kad galimai
mergaitė yra melagė, nors daugelis (įskaitant policiją ir kaimynus) liudijo
apie daiktų pakilimus į orą, mėtomus ir ore sklandomus daiktus... Galų gale
pati Janet po daugel metų liudija, jog ji tai patyrė iš tikrųjų. Tai ką daro šis
serialas? Ar jis pokštauja, papirkinėja veikėjus, kad mums sukurtų dar vieną
versiją, ar tiesiog klaidina? Atsakymų, kaip visada, nėra, o klausimų kyla vis
daugiau, ar tikrai serialo kūrėjai nuoširdūs su savo žiūrovais. Man tai tokių
jausmų ir įtarimų, žinokite, kilo.
Antroje serialo dalyje išryškėja pagrindinio šių
apsėstų namų tyrėjo Maurice Grosse (1919-2006) istorija, seriale jo
istoriją patęs sūnus ir dukra. Pasirodo, jis entuziastingai tyrė ir tikėjo
paranormaliais reiškiniais, nes pats 1976 metais buvo netekęs dukters, tad
noras tikėti ir racionaliai pasverti Enfildo reiškinius iš tikrųjų tampa pačia
dramatiškiausia serialo dalimi (Primena Malderį iš „X-failai“, kuris vis
ieškojo dingusios savo sesers). Nemanau, kad serialui svarbu dokumentaliai
išnagrinėti tiesą, manau, kad svarbiausia sukurti dramatizmą, perspektyvas ir
įvilioti žiūrovą į aklavietę. Kaip visada.
Kita vertus, ar ne kiekvieno Apple TV+serialo toks ir yra uždavinys? Parduoti produkciją. Nenoriu labai kaltinti,
nes serialas įtraukus, jį įdomu žiūrėti nuo antros serijos vidurio, kai suvoki,
kiek daug absurdiškumų iškyla visoje toje vaiduoklių ir apsėdimo istorijoje. Nemažai
daug darbo įdėta, tačiau nepasakyčiau, kad tai pats puikiausias matytas panašaus
sukirpimo serialas, tačiau 4 valandos neprailgo ir galiausiai patyriau ir
jaudulį, ir smalsumą, ir pasipiktinimą, tad rekomenduoju vienareikšmiškai
tiems, kurie dar nenulaižė visos grietinėlės nuo panašiai struktūruotų serialų.
Šią citatą pasirinkau, nes ateityje ketinu perskaityti
dramaturgo Henriko Ibseno dramą „Lėlių namai“. Ką tik pažiūrėjau vieną
dokumentinį serialą „Enfieldo poltergeistas“ apie apsėdimus ir vaiduoklius
aštunto dešimtmečio pabaigoje, apie jį netrukus parašysiu, jo pabaigoje
pateikiama ši citata, tiesa, sutrumpinta. Nors Ibsenas nieko bendro neturi su
serialu, tačiau jo citata paimta iš pjesės „Šmėklos“, parašytos XIX a.
antrojoje pusėje. Nežinau, kiek tikslus čia vertimas, bet esmė tokia. Pateikiu
ir sutrumpintą Henriko Ibseno biografiją.
„Esu kone linkęs tikėti, kad visi esame
vaiduokliai. Mumyse yra kur kas daugiau, nei paveldėjome iš motinos ir tėvo.
Visokiausios mirusios mintys ir negyvi seni įsitikinimai. Juose nėra gyvastingumo,
tačiau vis tiek mus apgaubia, ir mes negalime jų atsikratyti.“
Henrik Ibsen
Henrikas Ibsenas (1828–1906)
buvo žymus norvegų dramaturgas, poetas ir teatro režisierius, plačiai
pripažintas kaip vienas iš moderniojo realizmo teatro pradininkų ir „realizmo
tėvas“. Gimęs 1828 m. kovo 20 d. Skienas mieste, Norvegijoje, Ibsenas savo
kūryba padarė milžinišką įtaką Vakarų dramos raidai. Jo ankstyvoji šeimos
patirtis, patyrus bankrotą, vėliau atsispindėjo jo darbuose.
Ibseno kūrybos kelias prasidėjo nuo romantinių ir
istorinių pjesių, tačiau jis greitai pasuko link socialinio realizmo. Jo
dramose dažnai nagrinėjamos to meto visuomenės problemos, moralinės dilemos ir
veidmainystė. Ibsenas drąsiai kėlė kontroversiškus klausimus apie moterų
teises, santuoką, paveldėjimą ir individualios laisvės svarbą, taip sukeldamas
daug diskusijų ir skandalų. Didžiąją savo kūrybinio gyvenimo dalį – nuo 1864
iki 1891 m. – Ibsenas praleido savanoriškoje tremtyje Italijoje ir Vokietijoje,
kur ir sukūrė savo žymiausias pjeses. Grįžęs į Norvegiją, jis buvo sutiktas
kaip nacionalinis literatūros didvyris ir mirė Osle (tuometinėje Kristianijoje)
1906 metais.
„Brandas“ (1866), filosofinė tragedija, nagrinėjanti
kompromiso ir idealų laikymosi dilemą.
„Peras Giuntas“ (1867), epinė draminė poema, kupina
fantazijos ir norvegų folkloro, tyrinėjanti savęs ieškojimo ir tapatybės
problemas.
„Lėlių namai“ (1879), viena žinomiausių jo pjesių,
sukėlusi didelį skandalą dėl drąsaus požiūrio į moterų nepriklausomybę ir
tradicinę santuoką.
„Šmėklos“ (1881), kontroversiška drama, nagrinėjanti
paveldimos ligos, melo ir veidmainystės temas, stipriai kritikavusi to meto
visuomenės moralę.
„Visuomenės priešas“ (1882), pjesė apie tiesos kainą
ir visuomenės pasipriešinimą reformoms, kai tiesa yra nepalanki daugumai.
„Antys“ (1884), sudėtinga simbolistinė drama apie
iliuzijų ir gyvenimo melo prigimtį.
„Heda Gabler“ (1890), psichologinė drama apie stiprią,
bet nelaimingą moterį, įstrigusią visuomenės rėmuose.
„Kai mes, mirusieji, pabundame“ (1899), paskutinė
Ibseno pjesė, dažnai vadinama jo „draminiu epilogu“, nagrinėjanti prarastas
galimybes, meną ir gyvenimą.
Ibseno kūryba ne tik pakeitė teatro veidą, bet ir
drąsiai kvestionavo visuomenės normas, atverdama duris moderniai dramai ir
palikdama gilų pėdsaką pasaulinėje literatūroje.
HENRIKO IBSENO ASKEZĖ
Henrikas Ibsenas, nors ir nagrinėjo „šmėklų“ ir
„mirusių idėjų“ temas savo kūryboje, jo požiūris į pačią mirtį, spiritizmą ar
mistiką buvo veikiau filosofinis ir socialinis, o ne tiesiogiai susijęs su
antgamtiniais reiškiniais ar asmeniniu domėjimusi spiritistiniais seansais. Jo
dramose mirtis dažnai tampa katalizatoriumi, atskleidžiančiu visuomenės ydas,
moralinį puvimą ar praeities klaidas. Pavyzdžiui, „Šmėklose“ paveldima liga ir
mirtis tampa simboliu, parodančiu praeities nuodėmių poveikį dabarties kartai,
o ne dvasių buvimą.
Nėra plačiai žinomų ar patikimų šaltinių, kurie
teigtų, kad Ibsenas asmeniškai domėjosi spiritistiniais seansais ar okultizmu.
Jo kūryba buvo giliai įsišaknijusi realizme ir psichologizme, siekiant
atskleisti žmogaus prigimties ir visuomenės sudėtingumą. Mistikos elementai,
jei jų ir galima rasti, dažniausiai yra simbolinio pobūdžio, skirti pabrėžti
gilumines, sunkiai apčiuopiamas žmogaus sąmonės ar socialinių santykių puses.
Jis labiau domėjosi dvasinėmis, moralinėmis „šmėklomis“, t. y. praeities įsitikinimais
ir prietarais, kurie slegia gyvuosius, o ne mirusiųjų dvasiomis,
bendraujančiomis per mediumus.
Kalbant apie įdomias detales iš jo gyvenimo, verta
paminėti, kad Ibseno šeima patyrė bankrotą, kai jis buvo vaikas, ir tai paliko
gilų pėdsaką jo kūryboje, dažnai pasireiškiantį finansinių sunkumų, socialinės
padėties ir melo temomis. Jaunystėje Ibsenas bandė studijuoti mediciną, tačiau
nebaigė, susižavėjęs dramaturgija. Didžiąją dalį savo kūrybinio gyvenimo,
beveik tris dešimtmečius (1864–1891), jis praleido savanoriškoje tremtyje už
Norvegijos ribų, Italijoje ir Vokietijoje. Šis atsiskyrimas leido jam nuodugniai
analizuoti Norvegijos visuomenę iš šalies ir sukurti universalius, laikui
nepavaldžius kūrinius. Nors jis buvo kritikuojamas ir gąsdinantis savo epochos
visuomenę dėl drąsių idėjų, Ibsenas tapo vienu įtakingiausių dramaturgų
pasaulio istorijoje. Jo paskutinė drama „Kai mes, mirusieji, pabundame“ (1899)
dažnai laikoma autobiografine ir atspindi jo apmąstymus apie menininko gyvenimą
ir palikimą.
APIE KĄ HENRIKO IBSENO DRAMA „ŠMĖKLOS“?
Henriko Ibseno drama „Šmėklos“ (1881) yra gilus ir
kontroversiškas realizmo kūrinys, atskleidžiantis, kaip praeities nuodėmės,
melas ir visuomenės veidmainystė persekioja dabartį. Ši pjesė, sukrėtusi to
meto Europos visuomenę, nagrinėja „mirusių idėjų“ ir paveldimos moralinės ligos
temą, tapusią dramaturgo firmine žyme.
Veiksmas sukasi aplink ponios Alvingos namus, kur ji
stengiasi nuslėpti savo velionio vyro, kapitono Alvingo, nedorą gyvenimą ir
sūnaus Osvaldo paveldimą ligą (sifilį, nors tiesiogiai neįvardijamą). Ponios
Alvingos pastangos sukurti idealizuotą vyro įvaizdį ir apsaugoti sūnų nuo
praeities žlunga, kai Osvaldas grįžta namo sergantis ir psichologiškai
palaužtas. Pjesėje atskleidžiama, kad kapitono Alvingo „šmėklos“ – jo
ištvirkavimas, melas ir neatsakingumas – persekioja ne tik žmoną, bet ir
tiesiogiai paveikia sūnų Osvaldą bei tarnaitę Reginą, kuri yra nesantuokinė
kapitono dukra.
Ibsenas per „Šmėklas“ kritikuoja visuomenės normas,
kurios verčia žmones gyventi meluojant ir slėpiant tiesą vardan „padorumo“.
Pjesė demaskuoja iliuzijas apie idealios šeimos fasadą ir atskleidžia, kad
praeities veiksmai turi neišvengiamų ir skaudžių pasekmių. Ši drama – tai
perspėjimas apie pasekmes, kurios ištinka, kai ignoruojamos visuomenės
problemos ir atsisakoma susidurti su nemalonia tiesa. Galiausiai, „šmėklos“
Ibsenui yra ne tik mirusiųjų dvasios, bet ir pasenusios idėjos, prietarai bei
moralinės normos, kurios varžo gyvuosius ir neleidžia jiems būti laisviems.
Ką aš manau, apie Salomėjos Nėries išpaminklinimą?
Tas, kas mane pažįsta, tas žino, kad šitos politizuotos trydos,
atleiskite, nepalaikau ir nepalaikysiu. Be jokios abejonės, visas tas paminklų
vertimų ir atseit istorinės tiesos atstatymas tėra vienas didelis bullshitas
ir tą reikia puikiai jausti, matyti ir užuosti. Neseniai praėję skaitymai
prie Salomėjos Nėries paminklo tik parodė, kad ne visiems dar protas užtemo. Pervadinti
gatves, mokyklas, kurios turi Salomėjos Nėries vardą ir zulinti elektriniais
šlifuokliais prie Seimo kanalizacijos dangčių kirilicą ir iš to daryti per
pirmines žinias parodomąjį šou, yra taip lėkšta, kad net nejuokinga, jog žmonės
masiškai tam pasiduoda ir net švenčia dalydamiesi širdelėmis... Pi-gu-ma.
Duonos ir žaidimų visuomenė.
Kas už viso to slypi? Tos pačios kiaulės iš Orwello „Gyvulių
ūkio“ – noras įsiteikti, sukurti viduje masinį priešą – istorinę atmintį, juodinant
ir kuriant didelį baubą heiteriams ir neapykantai pasiduodančiai minei. Vienas didelis
Trojos arklys. Nesakau, kad Salomėja Nėris be nuodėmės, kad nedarė klaidų, kad
nekūrė ir propagandinių tekstų, tačiau, kur tiesos akimirkoje tekstai, kur ji
išreiškia ir atgailą, ir supratimą klydus? Istorinių budelių ir buldozerių
eroje jie nieko nebereiškia, tačiau žmonės nėra kvaili, jie žino, kas ir kaip
jiems brukama. Manau, jie norėtų, kad būtų amnezija, piliulė, kurią visi
išgertume, tačiau istorinės atminties dar neatimsi apdėdamas mėšlu viską, ką
galima juodai nudažyti. Oi ne.. Paminklo gal ir nebus, bet bus tėvai, kurie
savo vaikams dar pasakos apie paklydėlę Salomėją Nėrį ir karmos taškiukų su
pilietiškumo prijuoste tikrai neprikepsite, nes atrodote šlykštūs. Norėtųsi
sužinoti, kas tampo visas tas gumytes.
Tęsiu Jūsų pageidavimus
apie kadaise rodytus TV serialus ir šįkart sulaukiau net kelių prašymų pateikti
kuo plaresnį pasakojimą apie serialą „Apkabink mane“ arba „Apkabink
mane stipriai“ (ispan. Ambrazame muy fuerte), kurį kelis
kartus rodė per Lietuvos televizijos kanalus. Apie šio serialo siužetus,
aktorius, nematytus ir tikras intrigas bei serialo įdomybes šiandien kviečiu ir
susipažinti.
SERIALO „APKABINK MANE“
SIUŽETAS
„Apkabink mane stipriai“ turėtų
verstis į lietuvių kalbą, tačiau vertėjai supaprastino iki „Apkabink mane“ (Abrázame
muy fuerte) – tai 2000–2001 metais filmuota meksikiečių su 135 serijomis telenovelė,
kurios siužetas – tai sudėtingas meilės, paslapčių, socialinių skirtumų ir
atpirkimo audinys. Istorija prasideda turtingoje ir įtakingoje Rivos šeimoje,
kuriai priklauso didžiulės „Alaus dvaro“ žemės, kurioje auginami bananai. Jos
centre – jauna, graži ir geraširdė Kristina Rivos (Cristina Rivera), kuri
beprotiškai įsimyli vieną iš savo tėvo darbininkų – jėzuitų mokyklos mokytoją
Diegą Ernandesą (Diego Hernandez).
Kristinos ir Diego meilė
yra aistringa, tačiau pasmerkta nuo pat pradžių dėl didelių socialinių
skirtumų. Kristinos tėvas, donas Severianas, yra despotiškas ir valdingas
vyras, kuris niekada neleistų savo dukrai susituokti su „paprastu“ darbininku.
Sužinojęs apie jų santykius, jis įsikiša ir per prievartą išskiria
įsimylėjėlius. Jis nužudo Diegą, o Kristinai praneša, kad šis tiesiog dingo.
Sužinojęs apie Kristinos nėštumą, donas Severianas įkalina dukrą užmiestyje,
kad paslėptų šeimos „gėdą“. Ten Kristina pagimdo dukrą, kuriai duoda Marijos
del Karmen (Maria del Carmen) vardą. Tačiau donas Severianas klastoja dukters
mirtį ir atiduoda Mariją del Karmen auginti savo ištikimai tarnaitei Rakelai. Jis
įtikina Kristiną, kad jos kūdikis mirė.
Po šio sukrečiančio
įvykio donas Severianas suplanuoja, kad Kristina ištekėtų už jo valdytojo,
ambicingo ir klastingo Federiko Rivero (Federico Rivero), kuris slapta trokšta
Rivos šeimos turto. Nors Kristina išteka už Federiko, jų santuoka yra be
meilės, o Federikas išlieka šaltas ir negailestingas vyras. Tuo tarpu Marija
del Karmen auga nežinodama savo tikrosios kilmės, manydama, kad Rakela yra jos
motina, o Kristina – teta. Ji auga kartu su Karloso Manueliu Rivero (Carlos
Manuel Rivero), Federiko sūnėnu, kuris taip pat gyvena dvare. Tarp Marijos del
Karmen ir Karloso Manuelio užsimezga stiprus ryšys, kuris ilgainiui perauga į
meilę, tačiau ir ji, atrodo, yra pasmerkta.
Telenovelės siužetas
pasisuka dramatiška linkme, kai donas Severianas miršta, o Kristina netikėtai
apanka per keistą incidentą, kurį sukėlė Federikas. Federikas, siekdamas
užvaldyti Kristiną ir jos turtus, manipuliuoja ja ir bando ją izoliuoti. Jis
taip pat planuoja vesti Mariją del Karmen, manydamas, kad ji yra Kristinos
sesuo, ir taip dar labiau įtvirtinti savo pozicijas Rivos dvare. Vis dėlto,
Marija del Karmen ir Karlosas Manuelis priešinasi šiam planui, o jų meilė
stiprėja, nepaisant Federiko ir jo pusseserės Deboros Faljer (Deborah Falier)
piktų kėslų. Debora, klastinga ir pavydi moteris, taip pat trokšta Karloso
Manuelio ir stengiasi pakenkti Marijos del Karmen ir Karloso Manuelio
santykiams.
Istorijai besivystant,
paslaptingas žmogus, Chuanas Kortesas (Juan Cristobal), pasirodo dvare ir tampa
Kristinos patikėtiniu. Jis padeda Kristinai atgauti regėjimą ir palaipsniui
sužino apie Federiko klastą ir tikrąsias Marijos del Karmen šaknis. Išaiškėja,
kad Chuanas Kortesas yra ne kas kitas, o Diego Hernandezo brolis, atvykęs
ieškoti tiesos ir keršyti už brolio mirtį. Sužinojęs, kad Marija del Karmen yra
Diegoso dukra, jis prisiekia ją apsaugoti. Serialas kupinas intrigų, nes Marija
del Karmen sužino apie savo tikrąją tapatybę ir sudėtingus šeimos santykius.
Jai tenka susidurti su Federiko ir Deboros piktumu, tačiau galiausiai meilė
triumfuoja. Kristina atgauna regėjimą, tiesa išaiškėja, o blogis yra
nubaudžiamas. Marija del Karmen ir Karlosas Manuelis galiausiai gali būti
kartu, o Kristina randa ramybę ir atleidimą. Maždaug toks siužetas, tiesa,
sunku dėl tų vardų lietuvinti, gali būti, kad lietuviškame vertime kai kurie
vardažodžiai buvo pakeisti arba sulietuvinti kitaip.
SERIALO „APKABINK MANE“
KILMĖ IR SERIALO VERSIJOS, POPULIARUMAS IR ŽIŪROVŲ NUOMONĖ
Visgi riektų žinoti, kad
populiarioji versija (2000–2001) nėra originalus serialas. Jo siužetas paremtas
garsios meksikiečių rašytojos Caridad Bravo Adams romanu, pavadinimu
„Pecado Mortal“ (Mirtinoji nuodėmė). Ši knyga, išleista dar 1954 metais, tapo
pagrindu keliems populiariems ekranizavimams.Pati Caridad Bravo
Adams buvo nepaprastai produktyvi ir viena garsiausių telenovelės rašytojų
pasaulyje, o jos kūryba dažnai priskiriama „telenovelių Margaret Mitchell“
stiliui, nagrinėjančiam meilės be meilės santuokos ir kitas gilias temas. Dėl
savo gebėjimo pasiekti plačiąją auditoriją per radijo ir televizijos
adaptacijas, jos romanai, įskaitant „Pecado Mortal“, sulaukė didelio atgarsio
ir išliko populiarūs dešimtmečius.
Pirmasis šios istorijos
perkėlimas į ekraną buvo filmas „Pecado Mortal“ (1955), kuriame pagrindinius
vaidmenis atliko Silvia Pinal ir Víctor Junco. Vėliau, 2015 metais, „Televisa“
sukūrė dar vieną telenovelės versiją, pavadintą „Que te perdone Dios“. Šioje
adaptacijoje vaidino tokie aktoriai kaip Zuria Vega, Mark Tacher ir Rebecca
Jones, siekiant pritaikyti klasikinę istoriją šiuolaikinei auditorijai. Taigi,
„Apkabink mane“ yra tik viena iš daugelio sėkmingų Caridad Bravo Adams kūrinio
interpretacijų.
Serialas taip pat susilaukė
didžiulės sėkmės reitinguose ir buvo vienas žiūrimiausių serialų savo
transliacijos laikotarpiu. Nors konkrečių reitingų duomenų rasti sudėtinga,
bendras atgarsis ir apdovanojimai rodo jo didelį populiarumą. Kritikai ir
žiūrovai gyrė serialą už gerai sukurtą istoriją, puikius aktorių pasirodymus ir
gebėjimą išlaikyti įtampą iki pat pabaigos. Ypač teigiamai buvo vertinamas
serialo tempas, kuris buvo apibūdinamas kaip „greitas ir dramatiškas“. Net ir
po daugelio metų, DVD leidimai sulaukė teigiamų atsiliepimų dėl kokybės ir
galimybės peržiūrėti mėgstamiausias scenas.
Serialas pelnė daugybę
apdovanojimų, patvirtinančių jo sėkmę. Tarp svarbiausių apdovanojimų yra
„Premios TVyNovelas“, kurie yra vieni prestižiškiausių apdovanojimų Meksikos
telenovelėms. „Abrázame muy fuerte“ laimėjo keletą kategorijų, įskaitant:
Geriausia telenovelė
Geriausia aktorė (Victoria Ruffo)
Geriausias aktorius (Fernando Colunga)
Geriausia piktadarė aktorė (Nailea Norvind)
Geriausias piktadarys aktorius (César Évora)
APIE SERIALO „APKABINK MANE“ FILMAVIMO
LOKACIJĄ
Serialas „Apkabink mane“ pasižymėjo išskirtiniais ir
vešliais peizažais, kurie puikiai papildė dramatišką siužetą. Nors „Televisa“
studijos Meksike, kaip ir daugeliu telenovelės atvejų, buvo naudojamos
interjerų filmavimui, didžioji dalis išorės scenų, ypač su kriokliais ir sodriomis
plantacijomis, buvo nufilmuotos Meksikos pietrytinėje dalyje.
Pagrindinės filmavimo lokacijos buvo Tabasko
valstijoje, ypač jos sostinėje Viljahermosoje (Villahermosa) ir Teapos mieste.
Tabaskas yra žinomas dėl savo atogrąžų klimato, vešlios augmenijos, upių ir
įspūdingų krioklių, kas puikiai tiko „Alaus dvaro“ ir aplinkinių žemių
atmosferai sukurti. Šios vietovės suteikė serialui autentiškumo ir vizualinio
grožio, leidžiančio žiūrovams pasinerti į istorijos atmosferą.
Be Tabasko, kai kurios scenos buvo nufilmuotos ir
Čiapaso valstijoje (Chiapas). Čiapasas taip pat garsėja savo nuostabia gamta,
įskaitant kalnus, upes, krioklius ir atogrąžų miškus. Manoma, kad būtent šiose
valstijose buvo nufilmuotos scenos su kriokliais ir didelėmis augalų
plantacijomis, suteikusios serialui įspūdingo fono ir patrauklumo. Taip pat
minima, kad kai kurios scenos galėjo būti filmuojamos Tlakotalpane, Verakruso
valstijoje, ir Kankune (Cancún), nors pagrindinis dėmesys buvo skirtas Tabasko
ir Čiapaso gamtos grožiui. Tokia lokacijų įvairovė padėjo sukurti turtingą ir
vizualiai patrauklų pasaulį, kuris buvo neatsiejama „Apkabink mane“ sėkmės
dalis.
APIE PAGRINDINIUS SERIALO AKTORIUS IR JŲ
SANTYKĮ SU VAIDMENIMIS
María Victoria Eugenia Guadalupe Martínez
del Río Moreno-Ruffo, geriau žinoma kaip Victoria Ruffo,
yra viena žinomiausių ir gerbiamiausių Meksikos telenovelės aktorių. Gimusi
1962 m. gegužės 31 d. Meksikoje, ji per savo ilgametę karjerą, prasidėjusią
1979 metais, sukūrė daugybę įsimintinų vaidmenų, pelniusių jai „dramos
karalienės“ titulą. Jos unikalus gebėjimas perteikti gilų skausmą, trapumą ir
atsparumą pavertė ją viena mėgstamiausių žiūrovų aktorių. Tarp ryškiausių jos
vaidmenų yra „Tiesiog Marija“ (1989), „Gyvenu dėl Elenos“ (1998), „Pamotė“
(2005) ir t. t. Šiaip beveik visi jos garsiausi darbai yra rodyti lietuviams.
Vienas iš reikšmingiausių Victoria Ruffo karjeros
vaidmenų, neabejotinai, yra Kristinos Rivazos personažas telenovelėje „Apkabink
mane“. Šis vaidmuo buvo ypač sudėtingas ir reikalavo didelio emocinio
išgyvenimo. Kristina – tai moteris, kuri patiria neįtikėtiną skausmą: praranda
savo mylimąjį, manosi netekusi kūdikio, apanka ir tampa klastingo vyro auka.
Victoria Ruffo sugebėjo puikiai įkūnyti šią tragišką figūrą, perteikdama jos
vidinį skausmą, neviltį, bet kartu ir nepaprastą stiprybę bei motinos meilę,
kurią ji jautė savo dukrai, nors ir to nežinodama. Ypač įsimintinos buvo jos
scenos, kuriose ji, būdama akla, bandė orientuotis pasaulyje ir kovoti už savo
teisę į laimę.
Šis vaidmuo ir pats serialas Victoriai Ruffo atnešė
didelį pripažinimą ir dar labiau įtvirtino jos, kaip dramos ikonos, statusą. Už
Kristinos vaidmenį ji pelnė prestižinį „Premios TVyNovelas“ apdovanojimą
geriausios aktorės kategorijoje, kas tik patvirtino jos įtaką ir meistriškumą
telenovelės žanre. Nors konkrečių citatų apie šį vaidmenį viešai yra nedaug,
pats faktas, kad šis serialas ir jos pasirodymas jame yra nuolat minimi kaip
vieni geriausių jos karjeroje, rodo, kokią svarbą jis turėjo jai pačiai ir jos
aktorei. Kristinos personažas leido Victoriai Ruffo pademonstruoti visą savo
aktorinį diapazoną, nuo jaunos įsimylėjusios merginos iki sužalotos, bet
stiprios motinos. Šis vaidmuo neabejotinai prisidėjo prie to, kad ji išliko
viena iš labiausiai gerbiamų ir mylimų Lotynų Amerikos telenovelės aktorių.
Interviu yra minėjusi, kad serialas išties pareikalavo
labai daug, nes aktorė kurį laiką sirgo, tad dalis scenų iš tikrųjų nufilmuoti
ligoninėje. Serialas, kaip ji minėjo, pasižymėjo ypač dideliu intensyviu
filmavimu, praktiškai 135 serijų nufilmuoti per kiek daugiau nei tris mėnesius,
tad spaudimo viską daryti greitai ir gerai buvo.
Aracely Arámbula Jaques,
gimusi 1975 m. kovo 6 d. Čihuahua mieste, Meksikoje, yra talentinga ir
visuomenės mylima Meksikos aktorė, dainininkė ir modelis. Savo karjerą ji
pradėjo jaunystėje, dalyvaudama grožio konkursuose, o vėliau, studijavusi
Televisos aktorystės centre (CEA), debiutavo telenovelėse. Nuo pat pirmųjų
vaidmenų Aracely išsiskyrė ne tik savo grožiu, bet ir gebėjimu perteikti gilias
emocijas. Per ilgus metus ji sukūrė daugybę sėkmingų vaidmenų, pelniusių jai
tarptautinį pripažinimą, o jos dainininkės karjera taip pat susilaukė sėkmės.
Vienas svarbiausių ir sudėtingiausių Aracely Arámbula
karjeros vaidmenų, be abejonės, buvo du Marijos del Karmen. Tai buvo didelis
iššūkis jaunai aktorei, nes jai teko įkūnyti tą pačią asmenybę skirtingais
gyvenimo tarpsniais: paauglę, o vėliau jau subrendusią moterį. Marija del
Karmen – tai jauna, naivi, bet stipri mergina, kovojanti už savo meilę ir
tiesą, nežinanti savo tikrosios kilmės, o vėliau tampanti brandžia moterimi,
susiduriančia su gyvenimo sunkumais. Aracely puikiai susidorojo su abiem
vaidmenimis, perteikdama jų unikalumą ir emocinę gelmę, kas jai pelnė didelį
pripažinimą ir įtvirtino jos, kaip talentingos aktorės, poziciją.
Pati Aracely Arámbula ne kartą yra pabrėžusi, kad
„Apkabink mane“ buvo labai reikšmingas projektas jos karjeroje. Ji dažnai
vadina jį savo sėkmės tramplinu ir vienu svarbiausių serialų, atvėrusių jai
duris į tarptautinę šlovę. Apie darbą šiame seriale ir kolegas Aracely yra
kalbėjusi su pagarba ir nostalgija. Ji yra minėjusi, kad darbas su patyrusiais
aktoriais, tokiais kaip Victoria Ruffo ir Fernando Colunga, jai buvo puiki
mokykla. Nors buvo gandų apie įtampą tarp jos ir Fernando Colunga užkulisiuose,
Aracely viešai visada pabrėždavo profesionalumą. Ji yra minėjusi, kad „chemija“
ekrane dažnai yra aktorių darbo ir pastangų rezultatas, o ne būtinai asmeninės
simpatijos. Taip pat ji yra kalbėjusi apie tai, kokią svarbią patirtį įgijo
dirbdama su serialo režisieriais ir prodiuseriais. „Apkabink mane“ leido
Aracely Arámbula pademonstruoti savo talentą platesnei auditorijai ir
įtvirtinti jos poziciją kaip vienos populiariausių telenovelės žvaigždžių.
Fernando Colunga Olivares,
gimęs 1966 m. kovo 3 d. Meksikoje, yra vienas labiausiai atpažįstamų ir
populiariausių Lotynų Amerikos telenovelės aktorių. Jis garsėja savo išvaizda,
charizma ir gebėjimu įkūnyti romantiškus, stiprius, o kartais ir dramatiškus
herojus. Savo karjerą jis pradėjo kaip modelis ir kaskadininkas, o vėliau,
studijavęs Televisos aktorystės centre (CEA), perėjo prie aktorystės. Nuo
1990-ųjų vidurio jis tapo nuolatiniu pagrindinių vaidmenų atlikėju, pelnęs
„telenovelių princas“ reputaciją. Tarp jo ryškiausių vaidmenų yra serialai „La
Usurpadora“ (1998), „Amor Real“ (2003) ir „Soy tu dueña“ (2010).
Vienas iš reikšmingiausių Fernando Colunga vaidmenų
buvo Karlo Manuelio Rivero personažas telenovelėje „Apkabink mane stipriai“.
Karlo Manuelis – tai geras, sąžiningas ir ištikimas vyras, įsimylėjęs Mariją
del Karmen, bet nuolat susiduriantis su kliūtimis dėl savo piktavalio dėdės
Federiko ir kitų intrigų. Fernando Colunga puikiai perteikė šio personažo
tvirtybę, atsidavimą ir ryžtą kovoti už savo meilę ir teisingumą. Jis sukūrė
klasikinį telenovelės herojaus paveikslą, kuris pavergė žiūrovų širdis.
Šis vaidmuo ir pats serialas turėjo didelę reikšmę
Fernando Colunga karjerai, dar labiau įtvirtindami jo poziciją kaip vieno
svarbiausių telenovelės vedančiųjų aktorių. Serialo sėkmė ir dideli reitingai
prisidėjo prie jo populiarumo augimo ne tik Meksikoje, bet ir visame pasaulyje.
Nors Fernando Colunga yra žinomas dėl savo privataus gyvenimo ir retai viešai
kalba apie asmeninius dalykus, jis ne kartą yra pabrėžęs savo profesionalumą ir
atsidavimą kiekvienam vaidmeniui.
Apie Karlo Manuelio vaidmenį ir darbą seriale Fernando
Colunga yra minėjęs, kad jam visuomet svarbu nuodugniai suprasti savo personažą
ir įdėti maksimalias pastangas jį įkūnyti. Jis vertina prodiuserės Salvadoro
Mejia ir režisieriaus Migelio Korcegos profesionalumą ir bendradarbiavimą
filmavimo aikštelėje. Nors viešai nebuvo detalių apie galimus nesutarimus su
Aracely Arámbula ar Victoria Ruffo, Fernando Colunga visada pabrėžia
profesionalius santykius su kolegomis. Jam svarbiausia – sukurti įtikinamą ir
įsimintiną istoriją, kuri pasiektų žiūrovus. Karlo Manuelio vaidmuo leido jam
dar kartą įrodyti savo gebėjimą vaidinti romantiškus, bet kartu ir stiprius,
principingus personažus, kurie yra pasirengę kovoti už teisybę ir meilę.
César Évora,
gimęs 1959 m. lapkričio 4 d. Havanoje, Kuboje, yra vienas labiausiai
atpažįstamų ir gerbiamų Lotynų Amerikos telenovelės aktorių. Jis garsėja savo
išskirtiniu gebėjimu įkūnyti tiek herojus, tiek, ypač, sudėtingus ir
charizmatiškus piktadarius, kas jam pelnė didelį pripažinimą. Karjerą pradėjęs
gimtojoje Kuboje, jis vėliau persikėlė į Meksiką, kur „Televisa“ telenovelėse
įsitvirtino kaip nuolatinis pagrindinių vaidmenų atlikėjas. Jo intensyvus
žvilgsnis, tvirtas balsas ir gebėjimas perteikti personažo vidinius konfliktus
padėjo jam tapti vienu labiausiai ieškomų aktorių šio žanro kūriniuose. Tarp jo
ryškiausių vaidmenų yra serialai „El Privilegio de Amar“ (1998), „La Madrastra“
(2005) ir „Triunfo del amor“ (2010).
Vienas iš išskirtiniausių César Évora karjeros
vaidmenų, neabejotinai, buvo Federiko Rivero personažas telenovelėje „Apkabink
mane stipriai“ (Abrázame muy fuerte, 2000–2001). Federikas – tai pagrindinis
serialo antagonistas, Kristinos vyras, kuris yra ambicingas, klastingas ir
godus vyras, trokštantis užvaldyti Rivazos šeimos turtus. César Évora puikiai
perteikė šio personažo piktumą, šaltumą ir manipuliavimo gebėjimus, tačiau
kartu sugebėjo suteikti jam tam tikro žavesio, kas padarė jį itin įsimintinu piktadariu.
Jo pasirodymas buvo toks įtikinamas, kad jis sulaukė didelio žiūrovų
„neapykantos“ ir susižavėjimo vienu metu.
„Apkabink mane“ vaidmuo ir pats serialas César Évora
atnešė didelį pripažinimą ir dar labiau sustiprino jo, kaip „geriausio
piktadario“, reputaciją telenovelėse.
Nailea Norvind,
gimusi 1970 m. vasario 16 d. Meksikoje, yra talentinga ir universali Meksikos
aktorė, turinti norvegiškų šaknų. Ji išsiskiria savo gebėjimu įkūnyti
sudėtingus ir dažnai kontroversiškus personažus, tiek herojes, tiek piktadares.
Nailea aktorystės karjerą pradėjo dar vaikystėje, o vėliau, subrendusi,
sugebėjo sėkmingai pereiti prie suaugusiųjų vaidmenų, įsitvirtindama
telenovelėse, teatre ir kine. Jos išraiškingumas ir ryžtingumas ekrane padėjo
jai tapti viena žinomiausių Meksikos televizijos figūrų.
Vienas iš labiausiai įsimintinų ir pripažintų Nailea
Norvind vaidmenų yra Debora Faljer šioje telenovelėje. Debora – tai pagrindinė
serialo antagonistė, piktavale ir klastinga moteris, kuri yra įsimylėjusi
Karlosą Manuelį ir, vedina pavydo bei godumo, nuolat stengiasi pakenkti Marijos
del Karmen ir Karloso Manuelio santykiams. Nailea puikiai įkūnijo šį piktą ir
manipuliuojantį personažą, perteikdama jo žiaurumą, melą ir neviltį.
TITUTINĖS SERIALO „APKABINK MANE“ DAINOS
Serialo „Apkabink mane stipriai“ (Abrázame muy fuerte)
titulinė daina, kurios pavadinimas toks pat kaip ir serialo, – tai nepaprastai
svarbi jo dalis, tapusi neatsiejamu emocinio ir siužetinio audinio elementu. Ši
daina, atliekama legendinio meksikiečių dainininko ir dainų autoriaus Juan
Gabrielio (1950-2016), buvo pasirinkta dėl kelių priežasčių. Visų pirma,
jos tekstas ir melodija idealiai atspindėjo telenovelės esmę: gilią, aistringą
ir skausmingą meilę, išbandymus, pasiaukojimą ir viltį. Daina puikiai perteikė
pagrindinių veikėjų, ypač Marijos del Karmen ir Karlo Manuelio, išgyvenimus ir
jų troškimą išsaugoti savo meilę, nepaisant visų kliūčių. Ji kalbėjo apie
prisirišimą, saugumą ir šilumą, kurią suteikia tikras apkabinimas sudėtingame
pasaulyje.
Antra, Juan Gabrielio, kaip atlikėjo, populiarumas ir
charizma garantavo dainos ir, atitinkamai, serialo sėkmę. Jis buvo ir tebėra
viena didžiausių Lotynų Amerikos muzikos ikonų, o jo dainos sugebėjo paliesti
milijonų širdis. Jo gebėjimas perteikti gilias emocijas per balsą ir dainų
tekstus buvo neprilygstamas. Daina „Abrázame muy fuerte“ pati savaime jau buvo
Juan Gabrielio kūrinys, kuris buvo išleistas jo albumu ir tapo dideliu hitu,
tačiau serialo dėka ji pasiekė dar platesnę auditoriją ir tapo vienu žinomiausių
jo kūrinių XXI amžiuje.
Pats Juan Gabrielis, kaip dainos autorius ir
atlikėjas, labai vertino dainos pasirinkimą serialui. Jis puikiai suprato, kad
daina tapo neatsiejama pasakojimo dalimi ir padėjo sustiprinti emocinį ryšį
tarp žiūrovų ir personažų. Jam tai buvo puiki proga pristatyti savo kūrybą
naujai auditorijai ir dar labiau įtvirtinti savo, kaip dainų autoriaus,
talentą. Daina pelnė milžinišką populiarumą ir komercinę sėkmę, laimėjusi
tokius apdovanojimus kaip „Billboard Latin Music Awards“ apdovanojimas už „Hot
Latin Song of the Year“ 2002 metais. Tai patvirtino, kad dainos pasirinkimas
serialui buvo puikus strateginis sprendimas, naudingas tiek pačiam serialui,
tiek Juan Gabrielio muzikos karjerai. Daina tapo neatsiejama telenovelės dalimi
ir viena iš priežasčių, kodėl „Apkabink mane stipriai“ yra prisimenama ir
mylima iki šiol.
Nors Aracely Arámbula pirmiausia yra žinoma kaip
aktorė, ji turi ir sėkmingą dainininkės karjerą. Daina „Niña y Mujer“ buvo
svarbus žingsnis jos, kaip muzikos atlikėjos, kelyje, ši daina taip pat
skambėjo kiekvienos serijos pabaigoje. Jos vokalinės galimybės apibūdinamos
kaip švelnios ir melodingos, tinkamos romantiškoms baladėms. „Niña y Mujer“
parodė jos gebėjimą ne tik vaidinti, bet ir emociškai atlikti dainas, kas
pridėjo dar vieną dimensiją jos, kaip menininkės, įvaizdžiui. Galite ir ją
pasiklausyti.
Tai tiek apie serialą „Apkabink mane“, kuris buvo
rodomas per TV3, tikiuosi, kad straipsnis patiko ir buvo naudingas.
