Friedrich II. the Great – the homosexual King of Prussia: Personality, Character, Historical Peculiarities

 

Frederick the Great: An Official History and Biography

 

Frederick II, known in history as Frederick the Great, was born on January 24, 1712, in Berlin to a family of significant figures who would later change the course of Prussian history. His father was Frederick William I, known as the "Soldier King," and his mother was Sophia Dorothea of Hanover, the daughter of King George I of Great Britain. At the time of his birth, Prussia was an emerging European state with a solid political and economic foundation, though not yet powerful enough to be considered a major power. His father ruled with an iron fist, creating a centralized, disciplined, and financially stable state that he would later leave to his son.

 

In 1740, following his father's death, the 28-year-old Frederick ascended to the throne. The kingdom he inherited was unique in Europe at the time—it had a large, well-trained, and excellently funded army, the fourth-largest on the continent, even though Prussia ranked only tenth in population. His father also left him a substantial, debt-free state treasury and an efficient, centralized bureaucracy that formed the backbone of the Prussian administration. This created a solid foundation for his future ambitions.

 

Immediately after his coronation, Frederick II took actions that would reshape the political map of Europe. In that same year, 1740, he invaded the wealthy and economically crucial province of Silesia, which belonged to the Austrian Habsburgs. This bold move triggered the War of the Austrian Succession. Thanks to Frederick's military talent and his well-trained army, Prussia not only managed to defeat the Austrian forces but also to secure its rule over Silesia. The conquest of this province doubled the Prussian population and gave the kingdom the economic power that elevated it to the status of a European great power.

 

A second, even greater challenge awaited Frederick in the Seven Years' War (1756–1763), where Prussia was forced to fight against a powerful coalition of Austria, France, and Russia. The war demanded enormous sacrifices and resources, but the king's strategic genius and iron will allowed him to withstand the hostile forces and defend Silesia. After this war, Prussia's status as a major military power became undeniable. Later, in 1772, Frederick played a crucial role in the First Partition of Poland, during which Prussia gained West Prussia, connecting its main territories and further solidifying its geographical and political position in Europe.

 

As a ruler, Frederick the Great was an example of enlightened absolutism. He implemented numerous important internal reforms: he abolished torture, introduced a universal legal code (the General State Law for the Prussian States), promoted religious tolerance, and modernized the state economy. He encouraged agricultural development and established state-owned industries. His reign left behind lasting structures that later allowed Prussia to dominate Germany and form the basis for the German Empire (1871). Frederick II the Great died in 1786, leaving behind a strong, modern, and respected state.

 

The Hidden History of Frederick the Great's Homosexuality: Complicated Relationships with His Father and the State

 

Frederick II was a driving force for the Kingdom of Prussia; he greatly strengthened the country and was an energetic and intelligent ruler, but he was also... homosexual.

 

Frederick the Great’s relationship with his father, Frederick William I, was extremely complex and fraught with conflict, marked by constant abuse and the suppression of his son's personality. Frederick William I, known as the "Soldier King," was a pragmatic and militaristic ruler who demanded that his son become a tough, brave soldier and a worthy heir. The young Frederick II, on the other hand, was interested in art, philosophy, music, and literature, and his sensitive nature and perceived "effeminacy" provoked his father's disgust and fury. The father constantly abused his son, openly humiliating him, calling him a "wimp" and a "failure," which only deepened their mutual hatred.

 

The tension in their relationship reached a critical point in 1730 when the 18-year-old Frederick, unable to bear his father's despotism, decided to flee to England. He planned this with his close friend and, as many historians believe, lover, Hans Hermann von Katte. However, the escape was exposed to his father, who viewed the incident as an act of treason and a blatant disregard for his paternal authority. Frederick William I, wanting to restore his power and demonstrate his absolute will, ordered the arrest of both young men and subjected them to a military court.

 

Although the court refused to sentence Frederick to death, believing the son's punishment was the father's own affair, on November 6, 1730, Frederick William I carried out one of the cruelest and most dramatic punishments on his son. By his command, Frederick was forced to watch as his close friend—and to be blunt, his true beloved and lover, Hans Hermann von Katte—was beheaded right before his eyes. This event deeply shocked the young prince and left a lifelong wound. Afterward, Frederick was imprisoned in the fortress of Küstrin, where he spent a year contemplating his fate and ultimately deciding to submit to his father's will. This tragedy completely changed Frederick: he became more pragmatic, tougher, and dedicated himself to the art of ruling, ready to become the monarch his father had wanted.

Regarding Frederick the Great, the King of Prussia, he is often spoken of as one of the most famous monarchs believed to have been gay. His personal story, especially his tragic experience with his friend Hans von Katte, is an essential part of LGBTQ+ history. It demonstrates the immense challenges faced by same-sex individuals in Europe during that era. Although Frederick's homosexuality was not openly acknowledged during his reign, he left a legacy that inspires the LGBTQ+ community to recognize its historical heritage and the ongoing fight for freedom. To this day, his story reflects the historical presence and importance of LGBTQ+ individuals, even when they were forced to conceal their identities.

 

The Hidden History of Frederick the Great's Homosexuality

 

Although Frederick II became king after his father's death and no longer faced direct violence due to his sexual orientation, his homosexuality was not publicly discussed but remained known within his inner circle. It is documented that he maintained intimate relationships with men, and modern historians, relying on letters, diaries, and other contemporary sources, claim that his sexuality was an open secret within the elite society of the time.

 

The most famous witness who wrote about Frederick's homosexuality in veiled terms was the French philosopher and writer Voltaire. Frederick II and Voltaire were close friends for a time, and Voltaire lived and worked at Sanssouci Palace. In his letters and personal notes, which only became publicly available many years later, Voltaire described the king's intimate relationships with allusions. For example, in a letter to his friend d'Alembert, he wrote about Frederick as a "mixture of the loves of Solomon and Sappho," alluding to the king's inclinations toward both men and women. In other letters, he used subtle but to an educated contemporary, understandable hints that clearly pointed to Frederick's homosexuality.

 

In addition to Voltaire, other contemporary sources and figures also wrote about Frederick's homosexuality, although most used allusions. The king was constantly surrounded by the company of close men, especially after his separation from his wife. Members of his circle, such as Jean-Baptiste de Boyer, Marquis d'Argens, and Francesco Algarotti, were considered his close friends and confidants. It was with them that the king communicated openly toward the end of his life. Modern researchers, such as the British historian Thomas Carlyle, also analyze the king's relationships and his homosexuality in his famous "History of Frederick the Great," emphasizing that it was an important character trait that forever distinguished him from his father.

 

Did Frederick the Great Have a Fetish for Tall Men?

 

The army of tall soldiers, known as the "Potsdam Giants" or Lange Kerls, was not assembled by Frederick II the Great but by his father—King Frederick William I. This ruler had an unusual passion, often described by historians as a fetish, for tall men. He believed that a giant soldier symbolized Prussia's military strength and steadfastness. For this reason, he spent his entire life collecting only exceptionally tall men, which became his greatest passion. Only men with a height of at least 188 cm were admitted into the army, while the king himself was only 160 cm tall.

 

The formation of this unique regiment was extremely extravagant and expensive. Frederick William I spared no expense to acquire tall men from across the continent. His agents traveled through Europe, searching for potential candidates. They used various methods to convince or force men to join the regiment, including large monetary payments and sometimes even kidnappings. This regiment became the king's true showpiece, and he used them mostly for parades rather than on the battlefield.

 

When he inherited this army, Frederick II the Great had a completely different perspective. Although he continued to use the "Potsdam Giants" in his army, he did not appreciate his father's extravagance. Frederick II saw them as an expensive, ceremonial unit and had no fetish for tall men himself. He valued military discipline, strategic thinking, and the army's effectiveness on the battlefield more. He reduced the funds for the regiment and no longer sought new members with the same passion as his father.

 

According to historical sources and letters from the time, Francesco Algarotti was one of Frederick II's closest friends and confidants. Their relationship began even before Frederick II became king and was based on shared interests—art, philosophy, and science. When Frederick II ascended the throne, he invited Algarotti to join his court, and Algarotti lived and worked at Sanssouci Palace. Their connection was close, and the letters they wrote to each other contain clear hints of intimacy and deep friendship. Although the exact nature of this relationship cannot be definitively determined, most historians consider it to be homoerotic and believe that Algarotti was one of the few people with whom the king felt completely free.

Friedrich II. der Große – der homosexuelle König von Preußen: Persönlichkeit, Charakter, historische Besonderheiten

 Friedrich II. der Große: Offizielle Geschichte und Biografie

 

Friedrich II., in der Geschichte als der Große bekannt, wurde am 24. Januar 1712 in Berlin in einer Familie bedeutender Persönlichkeiten geboren, die später den Lauf der preußischen Geschichte verändern sollte. Sein Vater war Friedrich Wilhelm I., der sogenannte „Soldatenkönig“, und seine Mutter Sophie Dorothea von Hannover, die Tochter des britischen Königs Georg I. Bei seiner Geburt war Preußen ein aufstrebender europäischer Staat mit einer soliden politischen und wirtschaftlichen Basis, die jedoch noch nicht ausreichte, um zu einer Großmacht zu werden. Sein Vater regierte mit eiserner Faust und schuf einen zentralisierten, disziplinierten und finanziell stabilen Staat, den er seinem Sohn hinterließ.

 

Im Jahr 1740, nach dem Tod seines Vaters, bestieg der 28-jährige Friedrich den Thron. Das von ihm geerbte Königreich war in Europa einzigartig – es besaß eine große, gut ausgebildete und hervorragend finanzierte Armee, die viertgrößte auf dem Kontinent, obwohl Preußen nach Einwohnerzahl nur an zehnter Stelle stand. Sein Vater hinterließ ihm auch eine beträchtliche, schuldenfreie Staatskasse und eine effiziente, zentralisierte Bürokratie, die das Rückgrat der preußischen Verwaltung bildete. Dies schuf eine solide Grundlage für seine zukünftigen Ambitionen.

 

Gleich nach seiner Thronbesteigung ergriff Friedrich II. Maßnahmen, die die politische Landkarte Europas veränderten. Noch im selben Jahr 1740 marschierte er in die reiche und wirtschaftlich wichtige Provinz Schlesien ein, die zu den österreichischen Habsburgern gehörte. Dieser kühne Schritt löste den Österreichischen Erbfolgekrieg aus. Dank Friedrichs militärischem Talent und seiner gut ausgebildeten Armee gelang es Preußen nicht nur, die österreichischen Truppen zu besiegen, sondern auch seine Herrschaft über Schlesien zu sichern. Die Eroberung dieser Provinz verdoppelte die preußische Bevölkerung und verschaffte dem Königreich eine wirtschaftliche Macht, die es in den Kreis der europäischen Großmächte erhob.

 

Eine zweite, noch größere Herausforderung erwartete Friedrich im Siebenjährigen Krieg (1756–1763), in dem Preußen gezwungen war, gegen eine mächtige Koalition aus Österreich, Frankreich und Russland zu kämpfen. Der Krieg forderte enorme Opfer und Ressourcen, aber das strategische Genie und der eiserne Wille des Königs ermöglichten es ihm, den feindlichen Truppen standzuhalten und Schlesien zu verteidigen. Nach diesem Krieg wurde der Status Preußens als militärische Großmacht unbestreitbar. Später, im Jahr 1772, spielte Friedrich eine wichtige Rolle bei der ersten Teilung Polens, bei der Preußen Westpreußen erhielt, seine Hauptterritorien verband und seine geografische und politische Position in Europa weiter festigte.

 

Als Herrscher war Friedrich der Große ein Beispiel des aufgeklärten Absolutismus. Er setzte zahlreiche wichtige innere Reformen um: Er schaffte die Folter ab, führte ein allgemeines Gesetzbuch ein (das Allgemeine Landrecht für die Preußischen Staaten), förderte die Religionsfreiheit und modernisierte die staatliche Wirtschaft. Er unterstützte die landwirtschaftliche Entwicklung und gründete staatliche Industriebetriebe. Seine Herrschaft hinterließ nachhaltige Strukturen, die es Preußen später ermöglichten, Deutschland zu dominieren und die Grundlage für das Deutsche Reich (1871) zu bilden. Friedrich II. der Große starb 1786 und hinterließ einen starken, modernen und angesehenen Staat.

 

Die verschwiegene Geschichte der Homosexualität Friedrichs II. des Großen: komplizierte Beziehungen zum Vater und zum Staat

 

Friedrich II. war eine treibende Kraft für das Königreich Preußen; er stärkte das Land enorm und war ein energischer und kluger Herrscher, aber er war auch… homosexuell.

 

Die Beziehung Friedrichs II. des Großen zu seinem Vater, Friedrich Wilhelm I., war äußerst angespannt und konfliktträchtig, geprägt von ständiger Misshandlung und der Unterdrückung der Persönlichkeit des Sohnes. Friedrich Wilhelm I., bekannt als der „Soldatenkönig“, war ein pragmatischer und militaristischer Herrscher, der verlangte, dass sein Sohn ein harter, mutiger Soldat und ein würdiger Erbe sein sollte. Der junge Friedrich II. hingegen interessierte sich für Kunst, Philosophie, Musik und Literatur, und seine empfindsame Natur und die vermeintliche „Weiblichkeit“ riefen den Abscheu und die Wut seines Vaters hervor. Der Vater misshandelte seinen Sohn ständig, demütigte ihn offen, nannte ihn „Weichling“ und „Versager“, was den gegenseitigen Hass nur vertiefte.

 

Die Spannung in ihrer Beziehung erreichte 1730 einen kritischen Punkt, als der 18-jährige Friedrich, der die despotische Art seines Vaters nicht mehr ertragen konnte, beschloss, nach England zu fliehen. Diesen Plan fasste er mit seinem engen Freund und, wie viele Historiker vermuten, Liebhaber Hans Hermann von Katte. Die Flucht wurde jedoch seinem Vater verraten, der dies als Verrat am Staat und Missachtung seiner väterlichen Autorität ansah. Friedrich Wilhelm I., der seine Macht wiederherstellen und seinen absoluten Willen demonstrieren wollte, befahl die Verhaftung der beiden jungen Männer und ließ sie vor ein Kriegsgericht stellen.

 

Obwohl das Gericht es ablehnte, Friedrich die Todesstrafe aufzuerlegen, da es die Bestrafung des Sohnes als Sache des Vaters ansah, vollzog Friedrich Wilhelm I. am 6. November 1730 eine der grausamsten und dramatischsten Strafen an seinem Sohn. Auf seinen Befehl hin musste Friedrich zusehen, wie sein enger Freund, und ja, um es ganz offen zu sagen, sein wahrer Geliebter und Liebhaber Hans Hermann von Katte, direkt vor seinen Augen enthauptet wurde. Dieses Ereignis erschütterte den jungen Prinzen zutiefst und hinterließ eine lebenslange Wunde. Anschließend wurde Friedrich in der Festung Küstrin inhaftiert, wo er ein Jahr verbrachte, über sein Schicksal nachdachte und sich schließlich entschied, sich dem Willen seines Vaters zu beugen. Diese Tragödie veränderte Friedrich völlig: Er wurde pragmatischer, härter und widmete sich der Kunst des Regierens, bereit, der Herrscher zu werden, den sein Vater sich gewünscht hatte.

 

Die verborgene Geschichte der Homosexualität Friedrichs II. des Großen

 

Obwohl Friedrich II. nach dem Tod seines Vaters König wurde und keine direkte Gewalt mehr aufgrund seiner sexuellen Orientierung erlebte, wurde seine Homosexualität nicht öffentlich diskutiert, blieb aber im engsten Kreis bekannt. Es ist überliefert, dass er intime Beziehungen zu Männern pflegte, und moderne Historiker, die sich auf Briefe, Tagebücher und andere zeitgenössische Quellen stützen, behaupten, dass seine Sexualität ein offenes Geheimnis innerhalb der damaligen Elite war.

 

Der bekannteste Zeuge, der andeutungsweise über Friedrichs Homosexualität schrieb, war der französische Philosoph und Schriftsteller Voltaire. Friedrich II. und Voltaire waren eine Zeit lang enge Freunde, und Voltaire lebte und arbeitete im Schloss Sanssouci. In seinen Briefen und persönlichen Notizen, die erst viele Jahre später öffentlich zugänglich wurden, beschrieb Voltaire die intimen Beziehungen des Königs mit Andeutungen. Zum Beispiel schrieb er in einem Brief an seinen Freund d'Alembert über Friedrich als eine „Mischung aus Liebe zu Salomo und Sappho“, womit er auf die Neigungen des Königs zu Männern und Frauen anspielte. In anderen Briefen verwendete er subtile, aber für einen gebildeten Zeitgenossen verständliche Hinweise, die eindeutig auf Friedrichs Homosexualität hindeuteten.

 

Neben Voltaire schrieben auch andere zeitgenössische Quellen und Persönlichkeiten über Friedrichs Homosexualität, wenn auch meist in Andeutungen. Der König war, insbesondere nach der Trennung von seiner Frau, ständig von einem engen Kreis von Männern umgeben. Mitglieder seines Kreises wie Jean-Baptiste de Boyer, Marquis d'Argens, und Francesco Algarotti galten als seine engen Freunde und Vertrauten. Mit ihnen kommunizierte der König am Ende seines Lebens offen. Moderne Forscher wie der britische Historiker Thomas Carlyle analysieren in seinen berühmten „Lebensbeschreibungen Friedrichs des Großen“ ebenfalls die Beziehungen und die Homosexualität des Königs und betonen, dass dies ein wichtiger Charakterzug war, der ihn für immer von seinem Vater unterschied.

 

Hatte Friedrich II. der Große einen Fetisch für hochgewachsene Männer?

 

Die Armee der hochgewachsenen Soldaten, bekannt als die „Potsdamer Riesengarde“ oder „Lange Kerls“, wurde nicht von Friedrich II. dem Großen, sondern von seinem Vater – König Friedrich Wilhelm I. – gegründet. Dieser Herrscher hatte eine ungewöhnliche, von Historikern oft als Fetisch bezeichnete Leidenschaft für große Männer. Er glaubte, dass ein riesiger Soldat die militärische Stärke und Standhaftigkeit Preußens symbolisierte. Aus diesem Grund sammelte er sein ganzes Leben lang ausschließlich besonders große Männer, was zu seiner größten Leidenschaft wurde. Nur Männer mit einer Körpergröße von mindestens 188 cm wurden in die Armee aufgenommen, wohingegen der König selbst nur 160 cm groß war.

 

Die Aufstellung dieses einzigartigen Regiments war äußerst extravagant und kostspielig. Friedrich Wilhelm I. scheute keine Kosten, um hochgewachsene Männer aus ganz Europa zu rekrutieren. Seine Agenten reisten durch den Kontinent und suchten nach potenziellen Kandidaten. Sie nutzten verschiedene Methoden, um die Männer zu überzeugen oder zu zwingen, dem Regiment beizutreten, darunter hohe Geldzahlungen und manchmal sogar Entführungen. Dieses Regiment wurde zum wahren Prunkstück des Königs, und er setzte es hauptsächlich bei Paraden und nicht auf dem Schlachtfeld ein.

 

Als er diese Armee erbte, hatte Friedrich II. der Große eine völlig andere Einstellung. Obwohl er die „Potsdamer Riesen“ weiterhin in seiner Armee behielt, schätzte er die Extravaganz seines Vaters nicht. Friedrich II. sah sie als teure Paradeeinheit und hatte selbst keinen Fetisch für große Männer. Ihm waren militärische Disziplin, strategisches Denken und die Effizienz der Armee auf dem Schlachtfeld wichtiger. Er kürzte die Mittel für das Regiment und war nicht mehr mit der gleichen Leidenschaft wie sein Vater bestrebt, neue Mitglieder zu rekrutieren.

 

Nach damaligen historischen Quellen und Briefen war Francesco Algarotti einer der engsten Freunde und Vertrauten Friedrichs II. Ihre Beziehung begann bereits, bevor Friedrich II. König wurde, und basierte auf gemeinsamen Interessen – Kunst, Philosophie und Wissenschaft. Als Friedrich II. den Thron bestieg, lud er Algarotti ein, an seinen Hof zu kommen, und Algarotti lebte und arbeitete im Schloss Sanssouci. Ihre Verbindung war eng, und die Briefe, die sie sich gegenseitig schrieben, enthalten deutliche Hinweise auf Intimität und tiefe Freundschaft. Obwohl die genaue Natur dieser Beziehung nicht eindeutig geklärt werden kann, betrachten die meisten Historiker sie als homoerotisch und sind der Meinung, dass Algarotti einer der wenigen Menschen war, bei dem sich der König völlig frei fühlen konnte.

 

Dienos citata: Charles de Montesquieu (Šarlis Lui de Monteskjė) apie įstatymų dvasią, valdžios galios piknaudžiavimą

 

Sveiki, skaitytojai,

 

„Amžių patirtis byloja, kad kiekvienas valdžią turintis žmogus linkęs ja piknaudžiauti ir jis eina ta kryptimi, kol nepasiekia jam skirtos ribos [...]. Kad nebūtų galimybės piknaudžiauti valdžia, reikia tokios tvarkos, kuriai esant įvairios valdžios galėtų viena kitą prilaikyti.“ Charles de Montesquieu.

 

Charles de Montesquieu (Šarlis Lui de Monteskjė), gimęs 1689 metais, buvo prancūzų mąstytojas, teisininkas ir politikos filosofas, vienas ryškiausių Švietimo epochos atstovų. Jo giminė buvo kilminga, todėl jis gavo puikų išsilavinimą ir tapo teisininku. Perėmęs šeimos paveldą – dvaro žemes ir barono titulą, jis pasitraukė iš aktyvaus teisininko darbo ir atsidėjo moksliniams tyrinėjimams. Didžiąją savo gyvenimo dalį jis praleido Le Brède pilyje, kur turėjo didelę biblioteką ir intensyviai rašė. Montesquieu mirė 1755 metais, būdamas šešiasdešimt šešerių, nuo karščiavimo, kuris atsirado dėl ligos, kurią jis patyrė keliaudamas.

 

Montesquieu pasižymėjo itin smalsiu protu, gilumu ir kritiniu mąstymu. Jis buvo linkęs į empirizmą, t. y., rėmėsi faktais ir stebėjimais, o ne vien abstrakčiomis teorijomis. Jo raštai atspindi platų interesų ratą – nuo istorijos ir teisės iki sociologijos ir klimatologijos.  Mokslininkas pasisakė prieš absoliutinę monarchiją ir despotizmą, stengėsi rasti būdus, kaip sukurti teisingą ir laisvą visuomenę.  Jis buvo apdairus ir praktiškas mąstytojas, todėl jo idėjos buvo ne tik utopinės vizijos, bet ir realiai pritaikomos teorijos.  Dėl savo kritiško požiūrio ir satyrinio rašymo stiliaus, jis dažnai susilaukdavo cenzūros ir priešiškumo iš to meto valdžios atstovų.

 

Pagrindinė Charles de Montesquieu idėja, turėjusi didžiausią įtaką Vakarų civilizacijos raidai, yra valdžių padalijimo principas. Savo žymiausiame veikale „Apie įstatymų dvasią“ jis teigė, kad politinė laisvė įmanoma tik tada, kai valstybės valdžia yra padalinta į tris nepriklausomas šakas: įstatymų leidžiamąją, vykdomąją ir teisminę. Iš esmės apie tai yra ir šioji dienos citata, paimta iš būtent šio veikalo. Šis padalijimas, pasak Montesquieu, neleidžia atsirasti tironijai, nes kiekviena valdžia kontroliuoja ir stabdo kitas, užtikrindama pusiausvyrą. Kita svarbi jo idėja – tai įstatymų sąlygotumas. Montesquieu manė, kad įstatymai negali būti universalūs, o turi priklausyti nuo konkrečios šalies geografinės padėties, klimato, kultūros, religijos ir papročių.

 

Be „Apie įstatymų dvasią“, kuris laikomas vienu svarbiausių politikos teorijos veikalų, Montesquieu parašė ir kitą žinomą kūrinį – „Persų laiškai“.  Šis romanas, išleistas anonimiškai, yra satyrinis ir ironiškas Prancūzijos visuomenės, jos moralės ir politikos kritika. Knygoje du persai, keliaujantys po Europą, laiškuose aprašo ir stebisi keistais, jų akimis žiūrint, prancūzų papročiais, religija ir valdžia. Tai leido Montesquieu subtiliai išjuokti tuometinį Paryžių ir jo gyventojus, kartu užduodant klausimus apie universalųjį teisingumą ir laisvę. Jo kūryba apėmė plačias temas, įskaitant ekonominius veiksnius, prekybos įtaką visuomenėms ir netgi vergijos kritiką.

 

Maištinga Siela

Dienos citata: Leonidas Donskis apie pašaipas, aukštesnius idealus, žmogiškumą

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Labai prasmingi žodžiai, kurie šiandien, manau, labai rezonuoja. Net nėra ką labai komentuoti, viską pasako pats Leonidas Donskis (1962-2016).

 

„Taip, žmogus – mylinti ir mylima būtybė. Kitaip jo nėra. Lieka tik kaukės, iliuzijos, šešėliai ir saviapgaulė. Turi būti kas nors svarbesnis už tave patį. Kuo nors turi gyventi, apie ką nors būtina svajoti. Ko nors geisti. Kitaip lieki įkalintas savo svarbos ir ji tampa tavo Achilo kulnu – nuolat žeidžia ironija, nepagarba, kvailos replikos, pašaipios frazės ir visa kita, kas išsklaido mūsų sunkiai susikurtą legendą.“

 

Maištinga Siela

Asmenybė. Frydrichas II Didysis – homoseksualus Prūsijos karalius: asmenybė, charakteris, istorinės įdomybės

 Sveiki, skaitytojai,

 

Ši vasara yra mano tokia labiau tokia Europos istorijos mokymasis, o apie šią asmenybę norėjau įrašą padaryti labai seniai, dar anuomet, kai išgirdau istoriją studijų metais. Taip, tai apie Prūsijos karalių Frydrichą II Didįjį, kuris, kaip sako istorikai, buvo homoseksualus karalius. Kaip anuomet galėjo viešai būti karalius homoseksualus ir valdyti savo šalį, kai iš monarcho reikalaudavo ne tik santuokos, bet ir vyriškosios giminės palikuonių? Apie tai ir dar daugiau ir kalbėsiu šiame įraše.

 

Frydrichas II Didysis: oficiali istorija ir biografija

 

Frydrichas II, istorijoje žinomas kaip Didysis, gimė 1712 m. sausio 24 d. Berlyne, didingų asmenybių šeimoje, kuri vėliau pakeitė Prūsijos istorijos tėkmę. Jo tėvas buvo Frydrichas Vilhelmas I, vadinamas „Karių karaliumi“, o motina – Sofija Dorotėja Hanoverietė, Didžiosios Britanijos karaliaus Jurgio I duktė. Jo gimimo metu Prūsija buvo sparčiai kylanti Europos valstybė, kurios politinė ir ekonominė padėtis buvo tvirta, tačiau dar nepakankama tapti didžia valstybe. Tėvas valdė geležiniu kumščiu, sukūręs centralizuotą, drausmingą ir finansiškai stabilią valstybę, kurią ir paliko savo sūnui.

 

1740 m., mirus tėvui, 28-erių metų Frydrichas perėmė valdžią į savo rankas. Jo paveldėta karalystė buvo unikali to meto Europoje – ji turėjo didelę, gerai parengtą ir puikiai finansuojamą kariuomenę, kuri buvo ketvirta pagal dydį žemyne, nors Prūsija gyventojų skaičiumi tebuvo dešimta. Taip pat tėvas paliko jam nemažą valstybės iždą, neįsiskolinusį ir gausų, bei efektyvią, centralizuotą biurokratiją, kuri buvo Prūsijos valdymo stuburas. Tai sukūrė tvirtą pagrindą būsimiems užmojams.

 

Vos užėmęs sostą, Frydrichas II nedelsdamas ėmėsi veiksmų, kurie pakeitė Europos politinį žemėlapį. Tais pačiais 1740 m. jis įsiveržė į turtingą ir ekonomiškai svarbią Silezijos provinciją, priklausiusią Austrijos Habsburgams. Šis įžūlus žingsnis išprovokavo Austrijos įpėdinystės karą. Dėl Frydricho karinio talento ir gerai parengtos armijos, Prūsija ne tik sugebėjo nugalėti Austrijos pajėgas, bet ir įtvirtinti savo valdžią Silezijoje. Šios provincijos užkariavimas padvigubino Prūsijos populiaciją ir suteikė jai ekonominę galią, kuri pakylėjo karalystę į didžiųjų Europos valstybių lygą.

 

Antrasis, dar didesnis iššūkis Frydricho laukė Septynerių metų kare (1756–1763), kai Prūsija buvo priversta kovoti prieš galingą koaliciją, sudarytą iš Austrijos, Prancūzijos ir Rusijos. Karas pareikalavo milžiniškų aukų ir resursų, tačiau karaliaus strateginis genialumas ir geležinė valia leido jam atsilaikyti prieš priešiškas pajėgas ir išsaugoti Sileziją. Po šio karo Prūsijos, kaip karinės didvalstybės, statusas tapo neginčijamas. Vėliau, 1772 m., Frydrichas atliko svarbų vaidmenį pirmajame Abiejų Tautų Respublikos padalijime, kurio metu Prūsija gavo Vakarų Prūsiją, sujungdama savo pagrindines teritorijas ir dar labiau sustiprindama savo geografinę ir politinę padėtį Europoje.

 

Kaip valdovas, Frydrichas Didysis buvo apšviestojo absoliutizmo pavyzdys. Jis įvykdė daugybę svarbių vidaus reformų: panaikino kankinimus teisinėje sistemoje, įvedė visuotinį teisinį kodeksą (Prūsijos Generalinį žemės įstatymą), rėmė religinę toleranciją ir modernizavo valstybės ekonomiką. Jis skatino žemės ūkio plėtrą ir įkūrė valstybines pramonės įmones. Jo valdymas paliko tvarias struktūras, kurios vėliau leido Prūsijai dominuoti Vokietijoje ir tapti Vokietijos imperijos (1871 m.) pagrindu. Frydrichas II Didysis mirė 1786 m., palikdamas stiprią, modernią ir gerbiamą valstybę.

 

Nutylėta Frydricho II Didžiojo homoseksualumo istorija: sudėtingi santykiai su tėvu ir valstybe

 

Taigi, Frydrichas II tapo Prūsijos karalystės proveržiu, jis labai sustiprino šalį ir buvo veržlus ir protingas valdovas, tačiau kartu jis buvo ir... homoseksualus.

 

Frydricho II Didžiojo santykiai su tėvu Frydrichu Vilhelmu I buvo itin sudėtingi ir konfliktiški, pasižymėję nuolatiniu tėvo prievartavimu bei sūnaus asmenybės laužymu. Frydrichas Vilhelmas I, žinomas kaip „Karių karalius“, buvo pragmatiškas ir militaristinis valdovas, kuris reikalavo, kad jo sūnus taptų griežtu, drąsiu kariu ir būtų tinkamas įpėdinis. Tuo tarpu jaunasis Frydrichas II domėjosi menu, filosofija, muzika ir literatūra, o jo jausminga prigimtis ir tariamas „moteriškumas“ sukeldavo tėvo pasišlykštėjimą ir įniršį. Tėvas nuolat smurtavo prieš sūnų, atvirai jį žemindavo, vadindamas „ištižėliu“ ir „nevykėliu“, o tai tik gilino abipusę neapykantą.

 

Santykių įtampa pasiekė kritinį tašką 1730 metais, kai 18-metis Frydrichas, neapsikentęs tėvo despotiškumo, nutarė pabėgti į Angliją. Šį planą jis sugalvojo su savo artimu draugu ir, kaip daugelis istorikų mano, meilužiu Hans'u Hermann'u von Katte.  Tačiau pabėgimas buvo atskleistas tėvui, kuris šį įvykį įvertino kaip valstybės išdavystę ir tėvo autoriteto nepaisymą.  Frydrichas Vilhelmas I, norėdamas atkurti savo valdžią ir parodyti savo absoliutinę valią, įsakė suimti abu jaunus vyrus ir surengė jiems karinį teismą.

 

Nors teismas atsisakė skirti mirties bausmę Frydrichui, manydamas, kad sūnaus nubaudimas yra paties tėvo reikalas, 1730 m. lapkričio 6 d. Frydrichas Vilhelmas I įvykdė vieną žiauriausių ir dramatiškiausių bausmių savo sūnui. Jo nurodymu Frydrichas buvo priverstas stebėti, kaip jo artimas draugas, ko čia slėpti, ogi tikrasis Frydricho mylimasis ir meilužis Hans'as Hermann'as von Katte buvo tiesiai prieš jo akis nukirsdintas.  Šis įvykis giliai sukrėtė jaunąjį princą ir paliko žaizdą visam gyvenimui. Po to Frydrichas buvo įkalintas Küstrino tvirtovėje, kurioje jis praleido metus, apmąstydamas savo likimą ir galiausiai nusprendė paklusti tėvo valiai. Ši tragedija visiškai pakeitė Frydrichą: jis tapo pragmatiškesnis, kietesnis ir atsidavęs valdymo menui, pasiruošęs tapti valdovu, kokio norėjo jo tėvas.

Hans Hermann von Katte, Frydricho Didžiojo mylimasis

H. H. vo Katte egzekucija

 

Nors Frydrichas II Didysis po tėvo mirties tapo valdovu ir daugiau nepatyrė tiesioginio smurto dėl savo seksualinės orientacijos, jo homoseksualumas nebuvo viešai aptariamas, tačiau jis išliko žinomas artimame jo aplinkos rate.  Yra žinoma, kad jis palaikė intymius ryšius su vyrais, o šiuolaikiniai istorikai, remdamiesi laiškais, dienoraščiais ir kitais to meto šaltiniais, teigia, kad jo seksualumas buvo vieša paslaptis to meto elitinėje visuomenėje.

 

Žymiausias liudininkas, užuominomis rašęs apie Frydricho homoseksualumą, yra prancūzų filosofas ir rašytojas Voltaire'as. Frydrichas II ir Voltaire'as kurį laiką buvo artimi draugai, o Volteras gyveno ir kūrė Sanssouci rūmuose. Savo laiškuose ir asmeniniuose užrašuose, kurie tapo viešai prieinami tik po daugelio metų, Voltaire'as užuominomis aprašė karaliaus intymius santykius. Pavyzdžiui, laiške savo bičiuliui d'Alembert'ui jis rašė apie Frydrichą kaip apie „Salomono ir Sapfo meilės mišinį“, taip nurodydamas karaliaus polinkius tiek į vyrus, tiek į moteris. Kituose laiškuose jis vartojo subtilius, tačiau to meto išsilavinusiam žmogui suprantamus užuominų žodžius, kurie aiškiai rodė Frydricho homoseksualumą.

 

Be Voltaire'o, apie Frydricho homoseksualumą rašė ir kiti to meto šaltiniai bei asmenybės, nors dauguma jų naudojo užuominas. Karalius nuolat buvo apsuptas artimų vyrų draugija, ypač po žmonos atskyrimo. Jo aplinkos nariai, tokie kaip Jean-Baptiste de Boyer, markizas d'Argens, ir Francesco Algarotti, buvo laikomi jo artimais draugais ir patikėtiniais. Būtent su jais karalius atvirai bendravo savo gyvenimo pabaigoje. Šiuolaikiniai tyrinėtojai, pavyzdžiui, britų istorikas Thomas Carlyle, savo garsiuosiuose „Frydricho Didžiojo gyvenimo aprašymuose“ taip pat analizuoja karaliaus santykius ir jo homoseksualumą, pabrėždami, kad tai buvo svarbus jo asmenybės bruožas, kuris visam laikui jį skyrė nuo tėvo.

 

Ar Frydrichas II Didysis turėjo fetišą aukštaūgiams vyrams?

 

Aukštaūgių karių armiją, vadinamą „Potsdamo milžinais“ arba Lange Kerls, subūrė ne Frydrichas II Didysis, o jo tėvas – karalius Frydrichas Vilhelmas I. Šis valdovas turėjo neįprastą, istorikų dažnai apibūdinamą kaip fetišą, aistrą aukštiems vyrams. Jis tikėjo, kad milžiniškas karys simbolizuoja Prūsijos karinę galią ir tvirtumą. Dėl šios priežasties jis visą gyvenimą rinko tik ypač aukštus vyrus, o tai tapo didžiausia jo aistra. Į karių armija buvo priimami tik nuo 188 cm. ūgio, turint galvoje, kad pats karalius buvo vos 160 cm.

Frydrichas Vilhelmas I buvo apsėstas minties turėti milžinų vyrų armiją.

 

Šio unikalaus pulko formavimas buvo itin ekstravagantiškas ir brangus. Frydrichas Vilhelmas I nesišykštėjo lėšų aukštiems vyrams iš viso kontinento įsigyti. Jo agentai keliavo po Europą, ieškodami potencialių kandidatų. Jie naudojo įvairias priemones, kad įtikintų arba priverstų vyrus prisijungti prie pulko, įskaitant didelius piniginius atlyginimus, o kartais net ir pagrobimus. Šis pulkas tapo tikra karaliaus puošmena, o jis juos naudojo daugiausia paraduose, o ne mūšio lauke.

 

Paveldėjęs šią armiją, Frydrichas II Didysis turėjo visiškai kitokį požiūrį. Nors jis ir toliau naudojo „Potsdamo milžinus“ savo kariuomenėje, jis nevertino tėvo ekstravagancijos. Frydrichas II matė juos kaip brangų, paradinį vienetą ir neturėjo jokio fetišo aukštiems vyrams. Jam buvo svarbesnė karinė disciplina, strateginis mąstymas ir armijos efektyvumas mūšio lauke. Jis sumažino lėšas pulkui ir neberinko naujų narių su tokiu užsidegimu kaip jo tėvas.

 

Pagal to meto istorinius šaltinius ir laiškus, Francesco Algarotti buvo vienas artimiausių Frydricho II draugų ir patikėtinių. Jų santykiai prasidėjo dar prieš Frydricho II tapimą karaliumi, ir buvo paremti bendrais pomėgiais – menu, filosofija ir mokslu. Kai Frydrichas II užėmė sostą, jis pakvietė Algarotti prisijungti prie savo dvaro ir gyveno Sanssouci rūmuose. Jų ryšys buvo artimas, o laiškuose, kuriuos jie rašė vienas kitam, yra aiškiai matomos intymumo ir gilios draugystės užuominos. Nors tikslios šių santykių prigimties negalima vienareikšmiškai nustatyti, dauguma istorikų juos vertina kaip homoerotinius ir mano, kad Algarotti buvo vienas iš nedaugelio žmonių, su kuriais karalius jautėsi visiškai laisvas.

Frydrichas II Didysis, 1745 m. 

 

Nelaiminga Frydricho Didžiojo santuoka su moterimi

 

1733 m. birželio 12 d. Frydrichas, būdamas tuometiniu sosto įpėdiniu, vedė Elžbietą Kristiną Braunšveig-Bevernietę. Tai buvo priverstinė santuoka, kuriai jis smarkiai priešinosi, tačiau galiausiai nusileido griežtiems tėvo reikalavimams. Apie savo vestuves jis atsiliepė itin ironiškai, vadindamas jas „nemalonia būtinybe“.  Jausmų žmonai jis niekada nejuto ir beveik iš karto po vedybų pradėjo gyventi atskirai nuo jos.

 

Tapęs karaliumi 1740 m., Frydrichas II oficialiai atskyrė savo gyvenimą nuo žmonos. Jis įkurdino ją Schönhauseno rūmuose netoli Berlyno, o pats gyveno Potsdame, Sanssouci rūmuose. Karalius vengdavo jos lankyti ir su ja bendraudavo tik per oficialias valstybines šventes. Santuoka taip ir liko bevaikė. Šis atotrūkis, lėmęs jo santuokos formalumą ir bevaikystę, buvo ne tik asmeninio nepasitenkinimo, bet ir tėvo prievartos pasekmė, kuri Frydrichą II lydėjo visą jo gyvenimą.

 

Maištinga Siela

Dienos citata: Marija Teresė imperatorė apie kitų neapykantą ir paniekinimą, galią ir šlovę

 

Sveiki,

 

„Geriau visą gyvenimą būti nekenčiamai, nei vienai dienai pasijusti paniekintai.“ Marija Teresė

 

Marija Teresė (1717–1780) buvo viena įtakingiausių ir galingiausių XVIII a. Europos valstybių monarchių, vienintelė Habsburgų dinastijos moteris, valdžiusi Austrijos, Vengrijos ir Bohemijos karalystes. Nors ji niekada nebuvo oficialiai karūnuota Šventosios Romos imperatore, ji neoficialiai vadinosi imperatore, nes jos vyras Pranciškus Steponas Lotaringietis buvo išrinktas imperatoriumi. Ji įrodė, kad gali sėkmingai vadovauti didžiulei ir sudėtingai imperijai, o jos asmenybė ir valdymas paliko gilų pėdsaką Europos istorijoje.

 

Marija Teresė gimė 1717 m. gegužės 13 d. Vienoje, Austrijos erchercogo Karolio VI šeimoje. Po tėvo mirties 1740 m. ji perėmė Habsburgų dinastijos valdymą. Nors tėvas stengėsi užtikrinti jos paveldėjimo teisę vadinamąja Pragmatine sankcija, daugelis Europos valstybių, ypač Prūsija ir Bavarija, atmetė šį susitarimą. Tai paskatino Austrijos įpėdinystės karą, per kurį Marija Teresė parodė išskirtinį ryžtą ir politinį talentą. Nors Prūsijos karalius Frydrichas II užėmė Sileziją, ji sugebėjo sėkmingai apginti kitas savo valdas.

 

Kaip asmenybė, Marija Teresė buvo itin gili ir emocinga moteris. Ji pasižymėjo stipria valia, ryžtingumu ir giliu pamaldumu. Jos gyvenimas buvo persmelktas pareigos jausmo, tačiau ji taip pat buvo aistringa ir ištikima žmona bei atsidavusi motina. Su savo mylimu vyru Pranciškumi Steponu Lotaringiečiu ji susilaukė net šešiolikos vaikų (ne visi sulaukė pilnametystės), kuriuos vėliau sėkmingai ištekino ar apvesdino su kitų Europos monarchijų atstovais, taip sustiprindama Habsburgų politinę įtaką. Ji taip pat buvo ir Marijos Antuanetės, Prancūzijos karalienės, motina.

 

Marijos Teresės valdymas buvo žymimas nuosekliomis reformomis, kurios modernizavo imperiją. Ji centralizavo administraciją, reorganizavo mokesčių sistemą, įvedė privalomą pradinį mokslą ir įkūrė medicinos fakultetą Vienos universitete. Šios reformos sustiprino valstybę ir padidino jos efektyvumą. Jos pomėgiai atspindėjo renesanso epochos dvasią – ji rėmė meną, ypač baroko architektūrą, o jos mecenatystė praturtino Vieną ir kitus miestus.

 

Nepaisant savo didelės galios, Marija Teresė buvo itin jautri. Po mylimo vyro mirties 1765 m., ji paniro į gilų sielvartą ir iki pat gyvenimo pabaigos dėvėjo gedulo drabužius. Nors netekusi sutuoktinio, ji ir toliau tvirtai laikė valdžią savo rankose, tačiau pradėjo daugiau galių suteikti savo sūnui ir bendravaldžiui Juozapui II.

 

Marija Teresė mirė 1780 m. lapkričio 29 d. Vienoje nuo plaučių uždegimo. Jos mirtis užbaigė ne tik ilgą ir sėkmingą valdymą, bet ir žymėjo Habsburgų imperijos istorijos lūžį. Jos asmenybė ir valdymas iki šiol vertinami kaip vieni sėkmingiausių XVIII a. istorijoje, o jos atsidavimas pareigai ir šeimai tapo pavyzdžiu ateities kartoms. Ji buvo valdovė, kuri sugebėjo suderinti motinišką meilę su geležine valia ir politine išmintimi.

 

Maištinga Siela