Vinilinė plokštelė: Barbra Streisand – The Barbra Streisand Album [vinyl / LP] (album 1963 / edition 2025)

 

Informacija apie albumą: Barbra Streisand – The Barbra Streisand Album [vinyl / LP] (album 1963 / edition 2025) 

Maištinga Siela

Dienos citata: Alius Avčininkas švietimo biurokratiją palygina su Kafkos pavaizduotomis sistemomis

 

Sveiki,

 

Dienos citata, skirta nesibaigiančiai NŠA ir Ministerijos mėsmalei. Niekas nieko nekeičia, tik biurokratines pasenusias dešras permala į naujas ir vėl į tas pačias lentynas. Citata priklauso lietuvių kalbos mokytojui Aliui Avčininkui, kuris pastaruosius sprendimus palygino su Kafkos sukurto pasaulio modeliais.

 

„NŠA ėmė kurti dalyko ugdymo tarybas. O tą darydama, rodos, kuria dar vieną procedūrinę dalyvavimo imitaciją. Formaliai viskas skamba demokratiškai: visi gali prisidėti, teikti pasiūlymus, būti išgirsti. Iš tiesų tai yra subtilus atsakomybės perkėlimas į apačias. Klasikinis ėjimas: valdžia nebesprendžia, bet vertina, kaip sprendžia kiti. Ji nebeplanuoja ugdymo turinio, bet prižiūri, kaip bendruomenė tą turinį „stumia“. <...> Aukščiausios prabos iliuzija – visi įtraukti, bet be galios; visi dalyvauja, bet be atlygio; visi atsakingi, bet niekas už nieką neatsako. <...> Kafkos pasaulyje sistema egzistuoja ne tam, kad spręstų problemas, o tam, kad įrodytų savo būtinybę. Švietimo biurokratija šiandien veikia panašiai: ji kuria biurokratinius vaidmenis, kurie neatneša realios naudos, bet sukuria užimtumo iliuziją ir palaiko hierarchinį „status quo“. Kafka parodė, kad biurokratija žudo žmogaus sielą. Šūdmalos teorija – kad ji žudo jo laiką. O švietimo reforma šiandien žudo abu.“

 

Maištinga Siela

Fuko švytuoklės reikšmė ir prasmė Umberto Eco romane "Fuko švytuoklė"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Umberto Eco romanas „Fuko švytuoklė“ („Foucault’s Pendulum“, 1988) yra intelektualus ir sudėtingas kūrinys, įtvirtinęs jo, kaip semiotiko ir rašytojo, šlovę. Eco, italų semiotikas, filosofas ir viduramžių specialistas, jau buvo pelnęs pasaulinę šlovę savo debiutiniu romanu „Rožės vardas“. „Fuko švytuoklė“ seka jo pėdomis, panardindama skaitytoją į sąmokslo teorijų, ezoterinės istorijos, Kavalierių ordinų ir slaptų draugijų pasaulį. Romanas pasakoja apie tris leidyklos darbuotojus – Belbą, Diotallevį ir Kasaboną, kurie, nuobodžiaudami darbe, pradeda kurti fantastinį didįjį sąmokslą, pavadintą „Planu“. Jų ironiškas žaidimas netikėtai tampa realybe, kai kiti, rimtai priėmę jų teorijas, pradeda persekioti juos tikėdami, kad jie atskleidė paslėptą pasaulio tvarkymo mechanizmą.

 

Vienas centrinis romano simbolis, aplink kurį sukasi visas pasakojimas, yra Fuko švytuoklė – monumentalus, 68 metrų ilgio aparatas, pakabintas Paryžiaus Musée des Arts et Métiers muziejuje. Švytuoklė yra realus mokslinis prietaisas, kurį 1851 m. sukūrė fizikas Léonas Foucault Žemės sukimosi įrodymui. Jos pėdsakas smėlyje lėtai, bet užtikrintai braižo pilną ratą, demonstruodamas faktą, kurį visi žino, bet kurį reikia nuolat matyti ir įrodinėti: Žemė sukasi. Romane švytuoklė veikia kaip fizinė, mokslinė tiesa ir vientisos Visatos tvarkos simbolis.

 

Tačiau romane šis moksliškas simbolis greitai įgyja kontrastingą, mistinę prasmę. Trims draugams, kuriantiems „Planą“, ir ezoterinių sąmokslų fanatikams, Fuko švytuoklė tampa kosminės ašies, pasaulio centro arba Pasaulio Medžio (lot. Axis Mundi) metafora. Jie švytuoklę mato ne kaip mokslo instrumentą, o kaip ezoterinio žinojimo – slapto taško, per kurį praeina visos slaptosios žinios ir jėgos – vietą. Ši mistinė interpretacija griauna mokslo ir racionalumo ribas, atverdama duris neracionalumui ir prietarams, kurie ir sudaro sąmokslo teorijų pagrindą.

 

Švytuoklė veikia kaip „Didžiojo plėšiko“ simbolis: objektyvi, neginčijama tiesa (mokslas) yra išplėšiama iš savo konteksto ir pradedama interpretuoti taip, kaip patogiau sąmokslo teoretikams. Ji simbolizuoja, kaip faktas gali būti paverstas fikcija ir kaip atsitiktinumas gali tapti likimu. Visos žmogiškosios istorijos, simboliai ir įvykiai, kuriuos trys draugai sujungia į „Planą“, galiausiai susiveda į švytuoklę kaip į tariamą galutinį tašką, kuriame turi atsiskleisti Didžioji Paslaptis.

 

Svarbiausia švytuoklės reikšmė romane yra jos tiesioginė priešprieša Planui. Planą sugalvoja Kasabonas, Belbas ir Diotallevis; jis yra žmonių sukurta fikcija, subalansuota tik dėl ironijos ir atsitiktinumo (jie sujungia bet kokius slaptus ordinus ir istorinius įvykius be jokios logikos). Fuko švytuoklė yra gamtos dėsnių, nekintamo mechanizmo apraiška. Ji juda pastoviai, nepriklausomai nuo žiūrovų norų ar tikėjimo, rodydama objektyvųjį laiką ir Žemės realumą. Planas yra visiška švytuoklės priešingybė – jis atstovauja subjektyviam, priklausomam laikui, sugalvotam tam, kad įneštų prasmės į atsitiktinį ir beprasmį gyvenimą.

 

Pats veiksmo pikas įvyksta, kai sąmokslininkai susirenka po švytuokle, laukdami tariamos paslapties atskleidimo. Tai pabrėžia didžiausią ironiją: vieta, skirta įrodyti realybę (Žemės sukimąsi), tampa vieta, skirta tikėti iliuzija (Didžiuoju Planu). Švytuoklė, lyg tylus stebėtojas, tęsia savo ritmišką, pastovų judėjimą, kol virš jos verda fanatizmo, paranojos ir smurto scena. Tai rodo intelekto ir fanatizmo kovą, kur racionalumas (švytuoklės judėjimas) yra tiesiog ignoruojamas iliuzijos aistros.

 

Galiausiai Fuko švytuoklė Eco romanui suteikia filosofinį centrą. Ji simbolizuoja nuolatinį ir begalinį Visatos judėjimą ir tikrąjį Žemės centrą. Kad ir kokie sąmokslai būtų kuriami, kad ir kokios slaptos žinios būtų atrandamos ar sugalvojamos, tikrasis Žemės judėjimas lieka nepakitęs ir visada matomas. Švytuoklė klausia, kas yra vertingiau: akivaizdus, pamatuojamas faktas (mokslas, tikrovė) ar sugeneruota, paguodžianti prasmė (sąmokslas, ezoterika). Ji yra tyli pamoka apie pagundos ieškoti slaptos prasmės ten, kur jos nėra, ir priimti pasaulio atsitiktinumą.

 

Tad Fuko švytuoklė „Fuko švytuoklėje“ yra daugiasluoksnis simbolis. Ji yra Mokslas, kovojantis su Mistika, Realybė, apgaubta Fikcija, ir Tiesa, paversta Apgaule. Ji yra romane egzistuojantis vientisos tvarkos įrodymas, kuris kontrastuoja su chaotiškais, sugalvotais planais. Jos pastovus judėjimas per smėlį primena, kad Visatos tvarka veikia nepriklausomai nuo žmogaus neurozių, paranojos ar bandymų perimti kontrolę, o tai yra ir pagrindinė Eco romano žinutė apie sąmokslo teorijų tuštybę.

 

Jūsų Maištinga Siela

Maištingos Sielos dienoraštis nr. 143: visas mūsų gyvenimas yra apie ribas ir jų peržengimą

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Begalinėje Visatos struktūroje, kur per sekundę peršokame per tūkstančius tikrovės realybių, patys to nė nenujausdami, iš tikrųjų gyvename kiek apgaulingą žemiškąjį socialinį gyvenimą. Viskas, kas tu esi, esi jau visas čia ir dabar. Tobulai pasirūpintas ir aprūpintas, netgi jeigu taip ir neatrodo.

 

Viskas, ko reikia ir kas galioja, tai nuolatinis tavo potencialo augimas, kuris visada atveda tave prie tam tikrų ribų, kurias reikia peržengti. Kartais skaudžiai ir dramatiškai vien tam, kad būtų naujos patirtys su naujomis tavo suvokimo ir apibrėžtumo struktūromis. Dabar, kad ir kaip bepažiūrėsi, pokytis mūsų laikiname ir trumpame žemiškame viename gyvenime yra esminis palydovas, veikiantis pozityviai arba destruktyviai vien tam, kad kaskart patirtume augimą ir naują savęs suvokimą.

 

Tai suvokti sudėtinga tiems, kurie gyvenime visada siekia balanso, saugumo ir stabilumo. Saugumas ir stabilumas atsiranda iš priėmimo, kad kaskart save sunaikini ir perkuri į naują save ir tai... niekada nesibaigia.

 

Jūsų Maištinga Siela

Ruduo. Tauro kalnas. Vilnius. Rudens nuotraukos, rudeniški Vilniaus, Tauro kalno vaizdai

 Sveiki,

 

Pamačiau šias nuotraukas šiandien atsitiktinai socialiniame tinkle. Autorius nenurodytas, bet tokios gražios, šviežios. Mano spalvos!

 

M. S.

Filmas: "Išvarymas 4: Paskutinės apeigos" / "The Conjuring: Last Rites"

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Kol sužiūriu visas „Vienuoles“, „Anabeles“ ir „Išvarymus“, pametu iš tikrųjų šių vienu su kitu persipynusių filmų sąsajas ir galus. Kita vertus, gal ir neverta visko taip studijuoti, filmus galima žiūrėti ir pavienius, nekvaršinant sau galvos. Be jokios abejonės, mano viena mėgstamesnių frančizių iš šios serijų yra „Išvarymas“. Naujausia, jau ketvirtoji dalis, vadinasi „Išvarymas 4: Paskutinės apeigos“ (angl. The Conjuring: Last Rites) (2025) ir ją režisavo trečiosios dalies tas pats režisierius Michael Chaves. Tiesą sakant, pirmosios dalies, kuri pasirodė 2013, net nelabai ir pamenu, bet tai buvo šioks toks įvykis siaubo kino rinkoje, kada dokumentuota istorija sulaukė tiek daug triukšmo ir įvertinimų. Puikiai prisimenu antrąją dalį, kuri, sakyčiau, tebėra mano mėgstamiausia iš visų keturių, o dar kaip tik neseniai pamačiau ir mini dokumentinį serialą apie tikrai egzistuojančią Janet Hodgson apsėdimą.

 

Pradėsiu iš toli, nes man pačiam įdomu, kad visos keturios dalys sukurtos remiantis tikromis asmenybėmis ir jų neįprastai gąsdinančia veikla. Taip, Edas ir Lorraine Warrenai (angl. Ed and Lorraine Warren), kuriuos suvaidino aktoriai Vera Farmiga ir Patrick Wilson, yra realiai egzistavę asmenys, kurie pagarsėjo kaip paranormalių reiškinių tyrėjai ir demonologai. Jie įkūrė Naujosios Anglijos psichinių tyrimų draugiją (angl. New England Society for Psychic Research, NESPR) ir teigė tyrę daugiau nei 10 000 atvejų. Jų geriausiai žinomos bylos, tokios kaip Peronų šeimos persekiojimas (pavaizduotas „Išvaryme“ 2013 m.) ir Enfildo poltergeistas (pavaizduotas „Išvaryme 2“ 2016 m.), sudaro pagrindą filmų frančizei „Išvarymo visata“. Ketvirtoji pagrindinės serijos dalis „Išvarymas: Paskutinės apeigos“ remiasi Smurlų persekiojimo atveju (angl. Smurl haunting case). Nors Warrenai tvirtino, kad jų patirtos demoninės apsėdimo bylos buvo tikros, jau nuo pat pradžių buvo daug abejonių, o skeptikai ir kritikai dažnai kaltino juos apgaule bei teigė, kad jų patirtys nebuvo tokios pripažintos kaip vaizduojama filmuose. Filmas „Paskutinės apeigos“ buvo sukurtas kaip emocingas atsisveikinimas su Warrenų pora.

 

Filmo centre – paslaptingas senovinis veidrodis, kuris siejasi su pagrindine veikėja Lorraine. Ji, būdama jauna, vos netenka kūdikio dėl šito apsėsto veidrodžio, bet galiausiai tas prakeiksmas pasiekia ją ir jos jau užaugusią dukrą po kelių dešimtmečių (maždaug 1986 metais). Vėl matytas pasakojimo braižas: šeimoje ištikusi didelė krizė, Edas dėl silpnos širdies negali dirbti stresinio darbo, todėl šeima sustabdžiusi savo veiklą, bet kai istorija ima persekioti jų atžalą, Edui ir Lorreinei nebėra kur trauktis ir jie vėl vyksta į Pensilvanijos miestelį, kuriame viename iš namų ne tik vaidenasi, bet poltergeistas nori nužudyti 8 asmenų šeimą...

 

Daugiau ne kažin ką atskleisiu, bet šis filmas man pasirodė apie Edo ir Lorreinos senatvėjimą, susitaikymą su savo ribotumu. Daug niūraus ir rūpestingo tono, nes Lorreinai ir Edui atrodo, kad jų dukra dar vis per maža, todėl visomis išgalėmis nori ją apsaugoti, tačiau dukra jau sugeba priiminėti savarankiškus sprendimus, jos rankos jau paprašė naujas veikėjas Tonis, kuris nori patikti ir įtikti būsimam uošviui Edui. Iš esmės filmas apie dukters paleidimą, antrosios bambagyslės nutraukimą, todėl čia patogu inkorporuoti praeities įvykius su prakeiktu veidrodžiu.

 

Nepasakyčiau, kad filmas prastas, netgi, sakyčiau, kad labai pavykęs. Scenarijus neskubus, tačiau baisių ir kraupių įvykių ilgai laukti nereikia, nes jie jau eina nuo pat ketvirtosios dalies pradžios. Ketvirtoji dalis, kaip ir antroji, sakyčiau, turi autentišką medžiagą, filmo struktūra, nors ir klasikinė, bet vis tiek viskas atlikta profesionaliai, palaikomas pakankamai racionalus pagrindinių veikėjų psichologinis ir motyvacinis tonas, nepanašu, kaip būna prastuose siaubo filmuose, atsibodę šablonai ir schemos, neretai priartėjusios prie absurdo ar net parodijos. Šiaip frančizės pirmojo etapo pabaigą vertinu gana pozityviai, tai savo žanrinę nišą pateisinantis siaubo filmas, kuris retą kurį labai nuvils.

 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 54/100

IMDb: 6.3

 

Maištinga Siela

Sena nuotrauka: muzikos grupė SEL

 

Grupė SEL, vadovaujama Egidijaus Dragūno, susikūrė 1992 metais, pažymėdama naujo, drąsaus skambesio atsiradimą Lietuvos muzikos scenoje. Grupės istorija prasidėjo 1992 m. lapkričio 10 d., kai jaunas ir ambicingas E. Dragūnas paskambino tuo metu populiariam radijo laidų vedėjui Andriui Mamontovui su prašymu padėti įkurti repo grupę. Ši drąsi idėja greitai peraugo į realybę, ir SEL, pradėjusi kaip hiphopo projektas, išgarsėjo dainomis „Kiemas“ ir „Kašio fanatas“. Ankstyvoji kūryba buvo maištinga, atspindinti gatvės kultūrą ir jaunimo nepasitenkinimą, kas padėjo grupei sparčiai užsitarnauti populiarumą ir įsirėžti į besiformuojančios nepriklausomos Lietuvos kultūrinį žemėlapį.

Tolesnė SEL karjera pasižymėjo nuolatiniu muzikiniu transformavimusi. Pradėję nuo repo ir šokių muzikos, vėlesniuose albumuose (ypač po 2000-ųjų) grupė sėkmingai perėjo prie komercinės elektroninės ir dance-pop muzikos su stipriais lyriškais ir melancholiškais elementais. Šis nuolatinis stiliaus keitimas leido SEL išlikti populiariai ir aktualiai per kelis dešimtmečius, pritraukiant tiek senosios, tiek naujosios kartos gerbėjus. Kiekvienas naujas albumas tapdavo dideliu įvykiu, o SEL koncertai garsėjo savo grandioziškumu, vizualiniais efektais ir masiškumu, nuolat renkant tūkstantines minias didžiausiose Lietuvos arenose ir atviruose stadionuose.

 

Nepaisant lyderio Egidijaus Dragūno kontroversiškos asmenybės ir nuolatinių skandalų, SEL išlaikė savo poziciją kaip viena sėkmingiausių ir įtakingiausių Lietuvos muzikos grupių. Per savo gyvavimo metus SEL išleido dešimtis hitų, o grupės pėdsakas Lietuvos populiariojoje kultūroje yra gilus ir ilgalaikis, įtvirtinantis Egidijų Dragūną kaip vieną ryškiausių ir labiausiai apkalbamų nacionalinės muzikos scenos figūrų.

 

Maištinga Siela