Filmas: "Nesėkmė dulkinantis arba šelmiškas porno" / "Bad Luck Banging or Loony Porn" / "Babardeala cu bucluc sau porno balamuc"

 Sveiki,

 

Antras iš eilės stiprus „Kino pavasario“ filmas! Ir šįkart rumunų režisieriaus Radu Jude provokatoriaus filmas itin keistu pavadinimu „Nesėkmingas pasidulkinimas arba šelmiškas porno“ (rumun. Babardeala cu bucluc sau porno balamuc) (2021). Rumunų kinas vis dar nesiliauja stebinti! Taip prieš kelerius metus norėjau „Kino pavasaryje“ pamatyti jo darbą „Man nesvarbu, jei į istoriją įeisime kaip barbarai“ (2018), tačiau tam nebuvo sąlygų, įtariu, kad anas filmas būtų lygiai taip pat patikęs kaip ir šis.

 

Šiame naujausiame režisieriaus darbe pasakojama apie istorijos mokytoją, kurios filmuoti sekso žaidimai publikuojami internete. Apie šiuos vaizdus sužino ne tik direktorė, bet ir mokiniai, jų tėvai. Mokytoja pirmojoje istorijos dalyje vaikšto po miestą ir ruošiasi tėvų susirinkimui, kurio metu tėvai spręs, ar mokytoja gali toliau mokyti vaikus. Daugiau nei pusvalandį mokytoja blaškosi po miestą, mes regime daugybę vitrinų, automobilių, judrių gatvių. Nuo paprasto sausakimšų miegamųjų rajonų su mažomis vitrinomis ir turgeliais mokytoja leidžiasi į prabangų senamiestį ir mes regiame besikeičiančius miesto vaizdinius. Vis galvojau, kodėl? Ar tai neturėtų pasakoti apie pačią mokytoją? Galiausiai tai ir miesto, ir visos Rumunijos istorija, o tos reklamos ir afišai yra „susisluoksniavusi“ istorija, kurią režisierius ciniškai ir sarkastiškai reflektuoja antrame filmo skyriuje, kai absurdiškai pateikia Rumunijos ir viso pasaulio faktus. Šitaip taikliai ir sarkastiškai kone anekdotiniu žanru ir vaizdiniais sustyguoti paskutiniųjų šimtmečių istorinių vyksmų kritika, pradedant nuo rasizmo, homofobijos ir baigiant Antruoju pasauliniu karu, kai Rumunija išdavė Vokietiją, nuo antisemitizmo iki moterų teisių. Ilgą laiką tas šmaikštumas stebina ir verčia i pergalvoti, kokiose dažnai banalybėse mes visi „maudomės“.

 

Iš tikrųjų tokiu būdu stengiasi nesumenkinti istorijos, tačiau būtent tokiais akibrokštais permąstyti, kad neretai žmonių kova dėl įsitikinimų ir prietarų neatitinka žmogiškųjų faktorių. Kai suokalbiškai garbiname didvyrius, kurie eina į karą iškėlę pergalingus kumščius, o kitame kadre matome dokumentines nuotraukas su tų pačių didvyrių lavonų krūvomis, arba kai aukšto rango politikai karininkai suokia apie šviesią šalies ateitį ir tuoj rodomi badaujantys vaikai, arba kaip taksistas šluotkočiu talžo romų tautybės moterį – iš tikrųjų tai pasakoja apie mūsų civilizacijos absurdiškumą ir beviltiškumą. Ant šių įvykių „susluoksniuotos“ didžiosios afišų ir produktų kompanijos, kurias regėjome, mokytojai einant į susirinkimą. Mes vargani savo netobulos civilizacijos kūrėjai ir savo kūrinių įkaitai. Galiausiai mokytojos teismas tampa Magdalietės teismo procesu, kai tėvai žeminančiai prie jos peržiūri pornografinį įrašą. Vyrai mąsto stereotipiškai, moterys davatkiškai, galiausiai tėvai šiame Linčo teisme tampa tam tikrų istorinių įvykių karikatūromis, kurios atkartoja suskilusio pasaulio vaizdinį tais pačiais istoriniais faktais.

 

Visa tai perteikiama hiperbolizuotai komiškai, kad net beveik tampa civilizacijos parodija. Tėvų susirinkime mokytoja taip pažeminama, kad veikėjai iš esmės tampa personažais – tai panašu į geneliai suregztą pamišėlių teatro šou. Kitaip sakant, režisierius randa aštrų būdą, kaip paprastomis ir daug finansų nereikalaujančiomis priemonėmis – sarkazmu, komedija, cinizmu, ironija – perteikti dirbtinius socialinius primestus konstruktus, kurių įkaitais mes tampame. Mokytoja, kuri negali mylėtis, nes ji mokytoja, o jos moralę apsprendžia ne jos pasirinkimas, o sociumo žeminantis teismas. Tai taip panašu į šių dienų Lietuvą, kur galima rasti susiskaldžiusių ir smarkiai praskalautų smegenų socialines grupes, kurios bando daryti perversmus, pridengusios savo tamsumą trispalvėmis ir prisiskyrusios sau dievo vaidmenį nurodinėti, kaip ir pagal kokias moralines normas gyventi kitiems.

 

Filme yra pornografinių intarpų ir jie taip aiškiai ir aštriai koreliuoja su tuo, kas šiaip žmogiška (mylėtis, mėgautis kūnu, santykiais) ir tuo, kas nėra prigimtis, pavyzdžiui, vaizduoti mokytojos statusą tarsi moters kūnas ir geismas neegzistuotų. Žodžiu, man šis filmas komiškai tobulas istorijos vadovėlis, kuriame galima per įvairias perversijas įvertinti mūsų nacionalizmą ir globalizmą. Filmas nufilmuotas pirmosios pandemijos bangos, veikėjai vaikšto su kaukėmis, tačiau kartu tos kaukės tampa dar ir įsitikinimų ir nuomonių apynasrių simboliais.

 

Mano įvertinimas: 10/10

Kritikų vidurkis: 67/100

IMDb: 6.4

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Blogio nėra" / "There Is No Evil" / "Sheytan vojud nadarad"

 Sveiki skaitytojai,

Vakar atsidarė Kino pavasaris 2021! Kaip jau galėjome numanyti, jis vyks namuose, nuotoliniu būdu. Iš vienos pusės netenkame važiavimo į kino teatrą ceremoniškumo ir garso bei vaizdo kokybės, iš kitos – visoje Lietuvoje žmonės gali žiūrėti visus festivalio filmus bet kuriuo paros metu! Ir jeigu reikia, išleisti tam visą savo atlyginimą ir paskirti bemieges naktis.

Pirmuoju filmu pasirinkau Irano režisieriaus Mohammad Rasoulof „Blogio nėra“ (angl. There Is Not Evil) (2020), kuris tarptautinėje Berlyno kino festivalyje pelnė pagrindinį „Auksinio lokio“ prizą. Šiame pustrečios valandos trunkančiame epiškame pasakojime iš esmės kalbama apie tą blogį, kurį nekalti žmonės dėl įvairiausių aplinkybių yra priversti daryti vieni kitiems. Pasakojimas susideda iš keturių dalių: 1) pasakojama apie sunkiai dirbantį vyrą, kuris dienomis tveria kaprizingos žmonos emocinius pliūpsnius, rūpinasi motina ir dukrele; 2) kareivis, kuris turi egzekucijos metu paspirti mirtininkui kėdę, kad šis būtų pakartas; 3) liūdną gimtadienį švenčianti mergina, kurios mylimasis grįžta iš karinės prievolės ir bando pasipiršti; 4) mergina pas gimines praleidžia kelias dienas dykumų provincijoje. Visas šias istorijas jungia tam tikri siužetiniai sąryšiai, todėl visos keturios istorijos primena atskiras noveles, kurias bežiūrėdami nesunkiai galime nusibraižyti įvykių pasekmių ir priežasčių žemėlapį.

Šios keturios kino novelės turi savo lėtą pradžią, gausių dialogų pliūpsnį ir netikėtą atomazgą, kurioje išryškėja šiurpi tiesa. Prisipažinsiu, kad pirmosios dvi pasakojimo dekados man patiko labiausiai, maniau, kad filmas iš tikrųjų vis aštrės ir atvers vis žiauresnių ir brutalesnių jungčių, kurie prieštarautų filmo pavadinimui, kad blogio nėra, tačiau visas filmas, apimantis 20 metų istorijos vyksmą, išlaiko balansą tarp gėrio ir blogio. Vienas kraupiausių pasakojimo momentų yra trilerio vertas siužetas, kaip kareivis suvokia, jog negalės įvykdyti egzekucijos, jis veikiau išžudys visus tuos, kurie reikalauja iš jo žudymo akto, nei beginklį tariamą nusikaltėlį. Ta įstatymo ir įsakymo prievolė taip smarkiai kertasi su žmogiškaisiais dalykais, kad nejučia imame matyti, kaip veikia per valdžios ir politikos sistemas pats blogis, kaip jis pacifistus paverčia budeliais, moraline prasme juos sugniuždo, paverčia kiborgais. Kai kurie tokiais tampa priimdami įsakymus kaip aukščiausią įstatymą, kai kurie negali to suvokti nei protu, nei širdimi, todėl bėga. Tik ar pasipriešinimas blogiui kartais nesudaro patogesnių kelių plisti kitokiam blogiui? Bėglys po daugel metų susiranda kadaise dėl sunkios padėties paliktą dukrą, kuri jam negali atleisti...

Iš tikrųjų šiame kompoziciškai nebanaliame ir sudėtingame pasakojime veriasi išties diskutuotinos situacijos, kaip tampama aplinkybių auka ir kaip agresoriumi. Ar žmogus ribinėse situacijose turi pasirinkimą tarp priverstinės pareigos tėvynei ir atsisakymo neprisidėti prie blogio, paaukojant savo laisvę? Daug tokių subtilių politinių ir vertybinių niuansų, kuriuos labai greitai galime analogiškai atsekti nūdienos Lietuvoje, kur vyksta nacionalistų tautininkų kiršinimas ir puolimas prieš liberalias europietiškas vertybes. Irano kinas, kad ir nedaug jo kasmet pamatome, bet kas ateina iki mūsų festivalių, tas dažniausiai dvelkia nevienadiene kokybe ir filosofiniais, kartais labai šokiruojančiais ir emocinę įtampą keliančiais veiksmais ir vaizdiniais. Šis filmas, ko gero, vienas stipriausių „Kino pavasario“ atidarymo filmų, kokius atsimenu, nes paprastai atidarymo kinas būna ganėtinai drungnas ir man pernelyg silpnas, šitas – priešingai, įtraukia ir nepaleidžia.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 81/100

IMDb: 7.3

 

Nuoroda į Kino pavasarį ČIA.

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Nuo Lietuvos nepabėgsi"

 Sveiki,

Paskutinis iššūkio filmas iki „Kino pavasario“. Tryliktasis filmas.

Deja, taip ir neteko pamatyti 18 filmų iki šių metų „Kino pavasario“, paskutinis, kurį spėjau pažiūrėti yra lietuvių jaunosios kartos režisieriaus Romo Zabarausko filmas „Nuo Lietuvos nepabėgsi“ (2016), kurį ne taip seniai rodė LRT televiziją. Tai jau trečiasis ilgo metražo režisieriaus darbas ir antrasis, kurį man teko matyti. Viešojoje erdvėje pastebiu R. Zabarausko aktyvias diskusijas ne tik apie kino meną, bet ir apie LGBTQ teises. Dar prieš dešimtmetį jis vienas pirmųjų pradėjo kalbėti apie homoseksualumą ir neslėpė, kad pats toks yra ir taip pat jo kine dominuoja būtent šioji tema. Kiek permetu savo atmintyje, tai unikalu, nes daugiau nėra mūsų režisierių, kurie kurtų filmus homoseksualumo tema Lietuvoje.

Tiesa, tenka pripažinti, kad matytas režisieriaus debiutas „Porno melodrama“ (2011) buvo skaudžiai nuviliantis reikalas: aktoriai buvo beveik mediniai, siužetas išskydęs, atmosfera tokia pilka ir viskas taip sąlygiškai statiška, kad paliko kraupius prisiminimus. Gal dėl to labai vengiau žiūrėti „Streiką“, tačiau nusprendžiau suteikti dar vieną šansą bent filmui „Nuo Lietuvos nepabėgsi“. Tikėjausi išties niūraus ir slogaus filmo su prastoka režisūra (nes Zabarauskui išties sunku su filmų finansavimais, o tai labai atsiliepia filmo kokybei), tačiau gavau kiek priešingą efektą – seansas buvo kaip niekad smagus ir gana įtraukiančiai susižiūrėjau.

Istorija pasakoja apie aktorę Indrę (aktorė Irina Lavrinovič), kuri iš dalies dėl pinigų, iš dalies dėl nuoskaudų nenorom užmuša savo motiną. Nežinodama, ką daryti, ji pasibeldžia į draugo režisieriaus Romo Zabarausko (aktorius Denisas Kolomyckis) duris. Galiausiai Romas nusprendžia išgabenti Indrę su pinigų krepšiu iš Lietuvos lengvuoju automobiliu, o į kelionę leidžiasi ir jo dabartinis širdies draugas meksikietis Carlosas (aktorius Adrian Escobar). Na ir šioji trijulė kelyje patiria tai, ką patiria daugelis „kelioninių ir bėglių filmų“ veikėjų: atsivėrimą, šmaikštumą, suartėjimą ir barnius. Čia žiūrėdamas prisiminiau kitą lietuvišką filmą „Išgyventi vasarą“.

Visgi, gilinantis į siužetą, tikrasis Romas Zabarauskas, kuris parašė scenarijų savo filmui, sudėjo keletą žanrų: savo asmenines vaikystės ir mokyklinių metų patirtis, kriminalinio trilerio štrichus bei santykių melodramas. Kad filmą nebūtų nuobodu žiūrėti, šiek tiek paaštrina ir homoerotika, todėl pasikvieti meksikietį aktorių atlikti eskorto vaidmenį, sakyčiau, buvo ne tik egzotiškas bendradarbiavimas, bet ir vizualiai pasiteisino (merginoms ir gėjams iš tikrųjų yra kur akis paganyti!). Visgi tie tokie knyginiai netikėti siužetiniai posūkiai primena kiek dirbtinokus siužetinius sprendimus: nuo žmogžudystės iki bėgimo automobiliu per Lietuvą, nuo maudynių tvenkinyje iki heteroseksualaus sekso (ir išdavystės panosėje!) miške – tai iš tikrųjų yra telenovelės hiperbolizuoti sprendimai, kada serialo klišiniai siužetiniai vingiai sutalpinami lietuviškuose greitkelio kilometražuose.

Visgi žiūrėti tikrai nėra liūdna, nes palyginus su „Porno melodrama“ autorius smarkiai patobulėjęs, čia jis vienu metu ir dinamiškas, ir kartu skiria dėmesio asmeninėms veikėjų istorijoms, psichologizuoja, pavyzdžiui, Indrė turi menkavertiškumo kompleksą, nes jos giminės vyrai laikomi genijais ir jiems buvo visos galimybės pasireikšti, o ji kaip šeimos autsaiderė dėl to, kad ji moteris. Romas taip pat su istorija: nutrūkę santykiai su tėvu dėl homoseksualumo, slapta tėvų nupirkta mokyklinio aktoriaus sėkmė, kuri neleidžia visiškai pasitikėti kaip kūrybingam režisieriui gyvenime. Visas tas traumų ir menkinančių patirčių bagažas smarkiai lemia dabarties Romo ir Indrės pasirinkimus. Yra ką paanalizuoti, nors kažko išskirtinio siužetuose lyg ir nėra, tačiau įtariu, kad Zabarauskas su šiuo filmu iš esmės pasiekė naują savo lygį, nes apie turinį tikrai pagalvota, o ir teatralizuoti intarpai, kai pasakotojo balsas pasakoja „ant filmuojamų mobiliuoju telefonu kadrų“ irgi atrodo vietoje ir laiku. Bet visgi negaliu dovanoti vieno: kodėl Vaido Baumilos personažas taip ir nepasibučiavo su filme vaizduojamu Romu Zabarausku!

Mano įvertinimas: 6.5/10

IMDb: 4.1

Jūsų Maištinga Siela 

Vinilinė plokštelė: Jonas Brothers ft. Karol G. - X (single) [Vinyl, LP] (2020)

 Apie singlą: Jonas Brothers ft. Karol G. - X (single) [Vinyl, LP] (2020)

Vinilinė plokštelė: Troye Sivan - In a Dream [Vinyl, LP] (2020)

 Informacija apie albumą: Troye Sivan - In a Dream [Vinyl, LP] (2020)

Vinilinė plokštelė: Britney Spears – Oops!... I Did It Again [Vinyl, LP] (2000)

 Informacija apie albumą: Britney Spears – Oops!... I Did It Again [Vinyl, LP] (2000)

Vinilinė plokštelė: Christina Aguilera - My Kind of Christmas [Vinyl, LP] (2000)

 Informacija apie albumą: Christina Aguilera - My Kind of Christmas [Vinyl, LP] (2000)