Sveiki,
Mačiau ir anglišką, ir
lietuvišką šios skaidrės versiją ir ją ilgai laikiau ant savo ekranlaukio kompiuteryje.
Kai atsidarau ir perskaitau visus gero ir turtingo gyvenimo komponentus, imu
galvoti, kad gyvenu išties prabangiai, nes daugel atvejų galiu sau vieną ar
kitą leisti.
Jūsų Maištinga Siela
Sveiki,
Dalijuosi aptiktais
įdomiais žemėlapiais. Šiame žemėlapyje vėl matome Europą ir kiekviena šalis
nuspalvinta tos šalies vėliavos spalvomis, kuri tai šaliai suteikė daugiausia
eurovizinių balsų per pastaruosius 20 metų. Mes matome, kad latviai yra gavę
daugiausiai iš mūsų, o mes iš latvių. Bet yra ir įdomybių, pavyzdžiui, prancūzai
daugiausia yra gavę iš Armėnijos, lenkai ir bulgarai iš Didžiosios Britanijos.
Jūsų Maištinga Siela
Sveiki,
Šiandien nusipirkau baltą
kaip gulbę neperšlampamą klaviatūrą ir pavadinau ją Gulbe Radvilaite. Tiesą
sakant, pernelyg dažnai gėrimai užliedavo mano klaviatūras, kurioms, netgi galvojau,
įrengsiu atskiras „kamurkėje“ kapinaites: Izabelė, Marija Celestė, Izaura, Marytė
Melnikaitė, Victoria Rufo... Visos galiausiai per penkiolika metų atitarnavo ir
atgulė, tiesa, į konteinerius. Visos buvo juodos spalvos, nes baltos – tai negražu.
Aišku, stereotipas, atėjęs iš klaikių gabaritinių 2000-ųjų mokyklinių
kompiuterių baltų, o vėliau jau iki pilkumo nuzulintų klavišų, į kuriuos
galėjai įsprausti didžiulį nykštį tarsi į graikinio riešuto atskilusį kevalą,
taip, tų pačių klaviatūrų, prijungtų prie kaistančių sunkių monitorių, kuriuos
mokytojas vadindavo vaizduokliais, o jie mirgėdavo kaip koks Ostankino kanalas
1980-aisiais... Klaikūs laikai.
Šiandien nutariau
sulaužyti šį stereotipą ir nusipirkau dėl sentimentų baltą ir modernią
klaviatūrą. Tik kad su lietuviškomis raidėmis prekybos centre nerasi, tenka
kaip ekstrasensui iš nuojautos maigyti viršutinius klavišus galvojant, kad
pataikysi iš inercijos į: ą č ę ė į š ų ū ž. Dažnai pataikau. Ir visgi, nauja
klaviatūra, o taip rašyti norisi, taip rašyti... O nėra apie ką. Piktintis
nenoriu. Istorijų neturiu. Atrodo, kaskart vis mažiau ir mažiau apie ką klykti
į internetą ir pasaulį, juk vis tiek nelabai kam įdomu nei mano nauja Gulbė
Radvilaitė, nei tekstai.
Nebent man. Bet neretai
net man nebe.
Jūsų Maištinga Siela
Sveiki,
Vaikystėje dažnai
sapnuodavau milžinus, kad nuo jų bėgu slėptis į miškus, o milžinai būdavę tokie
dideli, kad lengvai perlipdavo mūsų namą. Milžino didingumo ir savo mažumo
jausmą sapnuose ilgai jausdavau taip įtaigiai, kad dar ilgai pabudus
neišnykdavo tas instinktyvus noras bėgti.
Šiandien milžinų, kiek
pamenu, jau nebesapnuoju, tačiau mane dažnai užplūsta jausmas, kad turiu
būtinai turėti kokį nors tikslą, kuris mane varytų į priekį, o kartais tai tooooks
didelis noras nuveikti ką nors svarbaus ir reikšmingo, kad neberandu sau vietos,
tačiau sulaukus atitinkamo amžiaus imu, nors dar ir nesuvokiu, iš kur kyla tas
troškimas veikti didingus darbus, bet susitvarkyti retsykiais jau pavyksta: didingi
darbai laukė dešimtmečius, jie neįvyko dėl draskymosi, neįvyks ir rytoj. Tam
tikra prasme neturėkime iliuzijos dėl rytojaus, o mūsų pačių reikšmingumas
tokiame trumpame gyvenime gal ir neturi būti toks, kad apie mus kalbėtų
ateinančios kartos ir bėgtume perfekcionistiškai kaip asilai prieš
tabaluojančią milžinišką morką.
Manau, tai galioja visur.
Darbuose, įsipareigojimuose, iliuzijose, kad visur ir visada turim suspėti, nes
o ką žmonės pasakys, ką pagalvos... Pasaulis niekam nesugriuvo dėl to,
kad kažkas kažkur nesuspėjo, o gal priešingai – buvo lemta milžiniškiems
projektams ir idėjoms neįvykti ir tik dėl to dabar skaitote šias eilutes ir
ieškote ramybės ir kitokios gyvenimo pajautos.
Šiandien važiuodamas į
darbą suvokiau, kad niekur iš tikrųjų neskubu, t. y. nepatiriu skubėjimo ir
lėkimo jausmo, kad turiu atlikti tą, aną ir dar štai tą, nes, o kaip be manęs
kiti... Įkvėpkime ir iškvėpkime, viskas yra ir bus gerai, o milžiniški norai
gyventi greitai ir reikšmingai dažnai nuveda mus į smulkmenas, mažus darbelius apie
viską, išdalijame dieną ir graužėmės, kad dar to ar ano nepadarėme, o
labiausiai nepailsėjome. Nežinau, man retsykiais tas milžinas manyje nuveda
klystkeliais, reikia jį vyti iš vidinio kiemo ir neleisti užstoti saulės.
Jūsų Maištinga Siela
Sveiki,
Nepaisant to, kad mano
susidomėjimas „Eurovizija“ kasmet nyksta, tačiau išlieka kažin kokia tradicija
vis tiek susiplanuoti „Eurovizinį naktinėjimą“ su užkandžiais. Kiek pamenu šį
konkursą, niekas nesikeičia, išskyrus mano įžvalgos. Dabar galiu beveik 90 procentų
tikslumu nuspėti, kas pateks į finalą ir jų pasirodymų sėkmę bei nesėkmę
finale. Mano prognozuoto „nuo sofos“ šveicaro Nemo dainos „The
Code“ sėkmė išsipildė, nes buvo iš esmės visi komponentai, ko reikėjo
didžiajai scenai: jautri ir asmeninė žinutė pasauliui, aistringas ir perfekcionistinis
pasirodymas, atviri klausimai apie lytiškumą.
Deja, esu senas nagas ir
dainos grožio neįžvelgiau, tiesą sakant, dainų konkurse mažai pačių dainų, nes
konkursas jau seniai tapo sprintu atlikėjams pa(si)reklamuoti ar tai būtų jų
ego, ar tai būtų juokingas performansas, ar šalies įsisenėjusios problemos.
Visgi visame tame renkuosi dainas tokias, kurias parsisiųsčiau ir klausyčiausi
vien savo malonumui. Kitaip sakant, pagal savo skonį, todėl šveicaro pergalės
daina, deja, kaip ir pernykštė, ne mano nugalėtojo daina, šios nesiklausyčiau
malonumui, bet nereikia piktintis, juk visi puikiai žinome, kas yra „Eurovizija“,
kad ir kaip idealizuotume šį konkursą, jis yra paviršutiniškas.
Visgi „Eurovizija“
atspindi europines problemas, kurios nesvetimos ir Lietuvai. Dar niekad tiek
nebuvo daug LGBTQ+ turinio, kurį demonstravo ir žiūrovo salė, ir šalių
atlikėjai. Skandalingu laikomas Didžiosios Britanijos pasirodymas arba ispanės
šokėjai gėjai galėjo varžytis nebent su demonine Airijos atlikėja iš siaubo
filmų. O ką jau kalbėti apie šio sezono laimėtojo atvirumą apie savo binarinį
lytiškumą, kuris eilinį sykį sukėlė ant kojų viena akimi žiūrinčius Lietuvos
homofobus ir transfobus ant kojų.
Ką gi aš matau? Ogi
žmogaus teisių trūkumą Europoje. Kai kuriose šalyse, nors įstatymai jau ir
priimti lygiateisiškumui įteisinti, bet visgi žmonių sąmonėje daug kur vyrauja
atmetimo reakcija, nepritarimas, neapykanta. Šiaip ne veltui „Eurovizija“ tapo
įvairovės lytiškumo klausimais arena, nes tai iš tikrųjų politikų neveiksnumo
padarinys. Jeigu viskas būtų gerai ir įvairovė būtų pripažinta, ar bereiktų atlikėjams
kiekviename interviu dėstyti apie savo asmenines patirtas kančias dėl diskriminacijos
ir patyčių? Taigi, kad ne. Vadinasi, „Eurovizija“, nors ir spalvinga bei marga
kaip karnavalas, bet ji tampa skaudžiu protestu prieš normatyvųjį pasaulį, kuriame
dauguma „apsitvėrę“ save kaip VERTYBIŲ VISUOMENĖ ir atmeta iš esmės kitus ir
politizuoja mažumų sąskaita. Mūsų Silvester Belt nėra jokia išimtis. Šis
politinis fonas labai smarkiai buvo išreikštas ir Izraelyje vykusioje „Eurovizijoje“.
Kiti poliniai ir
neišvengiami aspektai yra Ukrainos ir Rusijos karas, jo fonas prigesintas, nes
eliminuotos Baltarusija su Rusija tiesiog nebegalėjo sukelti tokios
konfrontacijos, kurią galbūt patyrė Izraelis, nes Švedijoje nemažai Palestiną
palaikančių žmonių, kurie protestavo prieš Izraelį. Aš šiuo klausimu
susilaikysiu, nes neturiu itin aiškios pozicijos.
Kitas skandaliukas.
Nyderlandų atstovo pasireiškęs smurtas prieš „Eurovizijos“ darbuotoją
nuskambėjo itin griežtai. Šalis diskvalifikuota pačiame finale, turint galvoje,
kad atlikėjas turėjo didelius šansus būti dešimtuke. Kitą vertus, teko girdėti,
kad atlikėjas tiesiog prašė po repeticijos jo nefilmuoti, o jį filmavo ir už
sudrausminimą tiesiog jį įskundė kaip smurtautoją. Esame labai jautrūs, jeigu
tai tiesa.
Visgi džiaugiuosi šiokia
tokia Lietuvos sėkme. Tikėjausi, kad būsime bent dešimtuke, bet ne. Pakartojome
prieš keletą metų Monikos Liu „Sentimentų“ rezultatą. Visgi daina mūsų
išsiskirianti ir gera, tačiau visumoje daugelis šalių labai puikiai investuoja
į pasirodymų šou. Mes, deja, itin daug padaryti ir parodyti su visomis
konstrukcijomis ir užpakalių krutinimais nelabai galime, tad (bent jau man)
pasirodymo prasme vizualumas pranyko visame kontekste, bet tik dėl to, kad kiti
pasistengė. Geresnio varianto, manau, iki šiol neturėjome ką išsiųsti. Ypač „Eurovizijai“
netiktų antrosios vietos Shower pasirodymo daina, kuri susilietų su latvių ir
vokiečių kur kas geresniais ir įtaigesniais pasirodymais, nors mūsų komisija
būtų juos išsiuntusi...
Pastebiu tendenciją, kad
grįžta daina kaip pokštas, komiški siužetai ir pasirodymai, kurie atrodo labai
primityvūs ir savito lėkšto humoro, turiu galvoje suomius, estus ir tuos pačius
olandus, kurie savaip laužia „Eurovizijos“ kodą ir išplėšia balsų, nors man šie
kūriniai nebuvo nei juokingi, nei įdomūs.
Stebėjau be didesnio
azarto, tačiau pasižymėjau dainų topą, kurių kūrinius paklausyčiau ir vėl,
nepaisant kaip vulgariai, keistai ar gerai jie scenoje pasirodė.
Nr. 1 Kroatija. Baby
Lasagna - Rim Tim Tagi Dim
Mano favoritas. Mėgstu
tuos pop roko elementus. Kaip ir pernai, taip ir šiemet, manau, kad antrąsias
vietas užėmę atlikėjai buvo vertesni laimėti.
Nr. 2 Didžioji Britanija.
Olly Alexander - Dizzy
Žinau, nieko nesakykite. Viename
lietuviškame homofobijos forume užmačiau ištisą neapykantos bangą. Daugelis
tiesiog keiksnodami žėrė savo „nuomonę“ apie Olly, aprangą, orgijas, Dievą ir
moralę. Kažin, kada jie buvo paskutinįkart Bažnyčioje, kad tokie moralūs? Ir
kaip išvis jų moralė leidžia žiūrėti šį pasirodymą? Daina, pagal kurią šokčiau
gatvėje po meilės lietumi, kaip sakytų „Dinamika“.
Nr. 3 Ukraina. alyona
alyona & Jerry Heil - Teresa & Maria
Ša. Visai ne dėl
politikos. Kad ir kokie įvykiai ten vyktų, man daina patiko dėl pačios dainos.
Ir pasirodymas ir tas bažnytinis sakralus priedainis... Aną savaitę prieš miegą
vietoj poterių niūniavau. Tiesiog geras kūrinys ir šios klausyčiausi toliau.
Nr. 4 Graikija. Marina
Satti – ZARI
Jaunatviškas graikės
pasirodymas su man patikusiais etniniais elementais. Šios dainos išvis
nežinojau, todėl po finalo perklausiau dar kartą ir taip. Man ji patinka.
Nr. 5 Portugalija. iolanda
– Grito
Šiaip šiemet su baladėmis
ne kas, labai išsikvėpęs žanras. Nežinau, kokia baladė turėtų būti, kad ji
tiktų „Eurovizijoje“ ir paimtų širdis (na gal dar prancūzo), tačiau šiemet suklusau
klausydamasis šios dainos. Ypač kūrinio pradžioje... Toji graži, gili kaip
rauda portugalų moteriška daina man priminė 2008 puikų kitos portugalės Vânia
Fernandes „Senhora Do Mar“ kūrinį. Gal kas žinote, kokio panašaus turinio
puikių muzikos albumų portugalų kalba?
P. S. Buvo ir kitokių
dainų, kurias mielai antrąkart paklausyčiau atitinkame kontekste, pavyzdžiui,
brolių dvynių Švedijos daina, ispanės. Nustebino jautrus Prancūzijos
pasirodymas, nors labiau pasirodymas, nei kūrinys. Pašokčiau pagal austrės dainą.
Taigi tiek šiemet.
Jūsų Maištinga Siela
