Knyga: Dr. Kate Lister "Įdomioji sekso istorija"

 

Dr. Kate Lister. „Įdomioji sekso istorija“ – Vilnius: Alma littera, 2026. – 416 p.

 
Sveiki, brangūs skaitytojai!
 
Pastaruoju metu pradėjau nemažai skaityti populiariosios mokslinės literatūros ir viena iš jų –britų mokslininkės Kate Lister (g. 1981) neseniai į lietuvių kalbą išversta ir išleista knygą Įdomioji sekso istorija (angl. A Curious History of Sex), kuri originalo kalba pasirodė per patį karantiną – 2020 metais ir beregint susilaukė nemažai susidomėjimo. Į lietuvių kalbą šį veikalą išvertė Eglė Podčašinskienė, o išleido leidykla Alma littera. Seksas ir seksualiniai klausimai, manau, visada bus tas diskusinis socialinis laukas, dėl kurio susitarti netgi šiandien liberalioms visuomenės gana sudėtinga. Pastarieji penkeri metai JAV-ose ir tam tikrose Europos Sąjungos šalyse vėl parodė, kad prasidėjo seksualinis suvaržymas, puritoniškų ir radikalių politikų įtakon nusavinta žmogaus seksualinė įvairovė paversta gėdinimo, manipuliavimo bei „skaldyk ir valdyk“ įrankiu, nes niekas taip žmogaus nejaudina, nei žinojimas, kad yra teisingas ir neteisingas seksualumas bei jo išraiškos. Deja, autorė bando sugriauti šį mitą, analizuodama įvairiausiais aspektais žmonių seksualumą nuo Antikos laikų iki šių dienų.
 
Lietuvių kalboje nedaug turime knygų apie seksualumą. Viena ryškiausių pastarųjų laikų knyga Valdemaro Klumbio ir Tomo Vaisetos pasirodžiusi studija Mažasis o: seksualumo kultūra sovietų Lietuvoje (Baltos lankos, 2022). Apie vyrų seksualumą yra rašęs Artūras Tereškinas savo eseistiniuose leidiniuose bei moksliniame tyrime Vyrų pasaulis (Baltos lankos, 2011) bei Vyrai nusivylimo ekonomikose: tarp gero gyvenimo ir socialinės atskirties su autorių kolektyvu, tačiau seksualumas tebuvo viena iš dedamųjų turinio dalių. Į lietuvių kalbą daugiausia iš užsienio kalbos verčiama erotinio ir sekso pobūdžio literatūra, kuri anksčiau buvo pardavinėja kaip literatūra suaugusiems, o dabar priskiriama tiesiog prie higienos ir (savi)malonumo literatūros, pavartoma knygyne net paaugliams. Štai Dr. Kate Lister yra pripažinta istorikė, rašytoja ir tinkalaidžių kūrėja, universiteto dėstytoja, kurios pagrindinės veiklos sritys yra moterų teisės, seksualumo istorija ir seksualinio elgesio raida, tad ir jos Įdomioji sekso istorija iš esmės yra apie seksą kaip reiškinį.
 
Knyga nesudėtinga ir, tiesą sakant, labai nustebino, kad taip lengvai parašyta. Kai kada dvelkė tokiu populiariosios žurnalistikos stiliumi, kokį galima pasiskaityti Skaivos Jasevičiūtės tuštokuose straipsniuose ar žurnaluose panelėms apie pirmąsias sekso patirtis (visada stebėjausi, kad vyrukai jaunuoliai niekada tokių leidinių neturėjo, tad jų edukacija buvo Lietuvoje visada išskirtinai silpnesnė, atėjusi labiau iš prastos pornografijos, nei žurnalistinio pramoginio supažindinimo turinio). Įdomiojoje sekso istorijoje autorė apžvelgia tik jai įdomias ir svarbias temas ir kaip pati teigia: „Neįmanoma parašyti išsamios sekso istorijos. Nesu tikra, ar kam nors tai pavyks, nes nėra vienos sekso istorijos – jų daugybė (p. 333).“ Skaitant knygą, darosi akivaizdu, kad studija atskleidžia labiau pačios Dr. Kate Lister pažiūros ir žvilgsnį, o jeigu apie seksą būtų rašęs vyras, tada akcentai būtų sudėti visiškai kitokie.
 
Asmeniškai pačią studiją pervadinčiau į Įdomiąją vulvos istoriją, nes Įdomioji sekso istorija parašyta iš feministinės perspektyvos, tad visi skyriaus akcentai labiau yra, kaip pati autorė teigia, apie putytes, vulvas, makštis ir t. t. Tai moteriškoji sekso istorijos studija, kur apie varpas ir vyrų seksualumą rasite ne tiek ir daug, sakyčiau, veikiau tik kontekste tik tam, kad būtų atskleista, kaip vyrai naudojosi drausdami, nusižengdami, kurdami poeziją, dievindami moters seksualumą ir jį išnaudodami savo lytiškumui ir politikai įgalinti. Nepaisant to, vyrams, manau, vis tiek ši knyga bus įdomi, nes jame išties daug informacijos, labiausiai veikia istorinis diskursas, t. y. daugybė aliuzijų, nuorodų į tam tikras istorines asmenybes, epochas ir jų reiškinius. Knyga kaip koks kaleidoskopas, leidžia, pvz., apie Viduramžius mąstyti ne vien kaip apie sugėdintus žmones, kurie plakė save už geidulius, dėvėdami ašutines, bet kaip ir ištvirkusią liaudį, kur Kryžiaus žygio metu vyrai nešiojo po Europą lytiškai plintančias ligas.
 
Autorė knygą pradeda nuo etimologijos, iš kur kilo lytinių organų pavadinimai. Aišku, čia įdomiausia būtų skyrius lingvistams ir kalbotyros mokslo žmonėms. Kita vertus, knyga parašyta iš anglosaksų perspektyvos, todėl didelis dėmesys skirtas britiškai, amerikietiškai ir Vakarų Europos perspektyvai, todėl nieko čia nerasite apie seksualumą ar seksą tai, kas vyko, pvz., LDK ar Abiejų Tautų respublikoje. Autorės žiūros kampas išskirtinai anglosaksiškas, tačiau ji remiasi Antika, Vakarų civilizacijos ištakomis, tad retai kada „dėl egzotikos“ nuklysta į Aziją ar Afriką, kurių civilizacijos tampa labiau kontekstais atskleisti seksualumo ir sekso kultūros įvairovę.

Dr. Kate Lister

 
Kalbėdama apie seksualumą ir seksą bei kūną, autorė pabrėžia, kad Europoje, kur vyravo krikščionybė, pažiūras ir supratimą formavo dažnai ne tik mokslo žinių stygius, bet ir prietaringumas. Knygoje rasite tokių įdomių faktų kaip: „Dideli klitoriai visada buvo siejami su dideliu lytiniu potraukiu ir lesbianizmu, o XVIII amžiuje paplitęs neigiamas požiūris į masturbaciją paskatino naujas spėliones dėl „žąsies kaklo“ atsiradimo priežasčių – buvo manoma, kad tai yra pernelyg dažno trynimo (1938) pasekmė. 1771 metais mažai žinomas prancūzų gydytojas M. D. R. Bienville‘is išleido traktatą apie nimfomanijos pavojus (p. 64).“ Stebino, kad nuo pat Antikos laikų apie moterų lytinius organus spręsdavo mokslininkai ir daktarai vyrai, o jų įsitikinimai dažnai būdavo paremti religinio ir moralinio pobūdžio argumentais, tad dažnas siūlydavo pjaustyti klitorius, užsiimti makšties dušais, atsisakyti važinėti dviračiu ir pan. Autorė pateikia ne vieną šokiruojančią istoriją, remdamasi istoriniais išlikusiais Antikos, Viduramžių, Renesanso, Apšvietos ir Viktorijos laikų literatūra.
 
„Vadinamieji skaistybės pokyliai rengiami visoje Amerikoje. Tėvai lydi paaugles dukras į „pasimatymą“ – mergina pasižada išsaugoti nekaltybę iki santuokos, o tėvas, savo ruožtu, įsipareigoja ginti jos nekaltybę (matyt, su šratiniu šautuvu ar kokia nors signalizacija) <...> O 2017 metais Rusijos tyrimų komitetas ir sveikatos ministras Vladimiras Šuldiakovos sukėlė didžiulį pasipiktinimą liepęs gydytojams tikrinti moteriškos lyties moksleivių nekaltybę ir apie bet kokius mergytės plėvės pažeidimus pranešti valdžios institucijoms (p. 83).“ Šokiruoja ne tiek istoriniai absurdiški įstatymai, kurie buvo taikomi moterims, bet šių dienų tikrovė, pvz., Airijoje visai neseniai vyko išprievartavimo byla, kurioje teismas nusprendė, kad išprievartauta mergina pati kalta, nes ji vilkėjo siaurukes (stringus), o advokatas įrodė, kad siaurukės – tai požymis, kad mergina pati norėjo. Tai sukėlė didžiulį skandalą, apie kurį Lietuvoje nieko negirdėjau, jis net paskatino judėjimą nemažiau reikšmingą nei #metoo.
 
Arba toks visiškas šių dienų absurdas, kuris verčia kilstelėti antakius: „Kai kalba pasisuka apie seksą, mes nesąmoningai vertiname partnerio sveikatą pagal kvapą. 2013 metais Michaelas N. Phamas iškėlė teoriją, kad žmonės užsiima oraliniu seksu norėdami įvertinti poravimosi privilegiją ir galbūt pastebėti neištikimybės pėdsakus. Jis manė, kad atlikdamas kunilingą vyras pagal kvapą ir skonį stengiasi išsiaiškinti, ar ten nėra svetimos spermos. Mmm! (p. 218).“ Taip, autorė pateikia knygoje daug citatų, įskaitant ir nuteisto už homoseksualius santykius rašytojo Oscaro Wilde, ar psichoanalizės tėvo Z. Freudo mintis, Hipokrato ir kt. žinomų asmenybių. Knyga gausiai dokumentuota, o šokiruojantys ir stebinantys pačią autorę dokumentai, citatos nulydi tam tikri ironiški komentarai. Tai suteikia knygai tokio lengvumo, primena tinklalaidės apžvalgą su asmeniniais komentarais.
 
Knygoje galima aptikti ir visai retų užuominų, kurie vis dar stebina, pvz.: „Galbūt esate girdėję apie tai, kad naciai gamino sekso lėles, kad nebeleistų plisti jų karius kamavusiai sifilio epidemijai. Tai vadinamasis projektas „Model Borghild“. Istorija atrodo smagi, bet trūksta įrodymų, jai patvirtinti (p. 211).“
 
Knyga turi nepaprastai gerą poligrafiją – nesenstantį kokybišką popierių, patvarų knygos viršelį, o pats leidinys gana neblogai iliustruotas tiek sekso priemonėmis, tiek Viktorijos laikų erotinėmis ir pornografinėmis nuotraukomis, įrodančiomis, kad po morališkai suvaržyta parodomąja visuomene iš tikrųjų vyko įdomus seksualinis gyvenimas, dažnai baudžiamas ir apribotas įstatymais, paženklintas gėda ir lytiškai plintančiomis ligomis ar pavojingais ir nepageidautinais abortais. Įdomioji sekso istorija kartu tai ir didelė dovana tiems, kurie ieško išsamių nuorodų, nes knygos gale pateikiamas įspūdingas 80-90 puslapių apimantis literatūros sąrašas. Man asmeniškai šioji knyga įdomiausia buvo dėl istorinių-kultūrinių kontekstų, kurie išplėtė ir papildė bendrą suvokimą apie seksualumo pokyčius Vakarų kultūroje.
 
Maištinga Siela

Antika. Devynios mūzos, jų vardai, reikšmės, kilmė ir mitai bei legendos

 Sveiki!
 
Graikų mitologijoje devynios mūzos yra galingojo dievų valdovo Dzeuso ir atminties deivės Mnemosinės dukros. Mnemosinė graikų mitologijoje yra viena iš titanidžių, gimusi iš pirmųjų dievų – Urano (Dangaus) ir Gajos (Žemės). Ji yra Atminties deivė ir jos vardas tiesiogiai kildinamas iš graikų kalbos žodžio mnemosyne, reiškiančio „atmintis“ arba „įsiminimas“. Pasak legendų, jos gimė po devynių naktų, kurias Dzeusas praleido su Mnemosine Pierijos regione prie Olimpo kalno papėdės. Šios deivės įkūnija menų, mokslo ir įkvėpimo esmę, o jų vardai kilę iš senovės graikų kalbos šaknų, nurodančių jų globojamas sritis, tokias kaip „gražiai dainuojanti“ ar „džiaugsmingoji“. Mūzos paprastai lydi Apoloną, menų dievą, džiugindamos dievus Olimpe savo dainomis ir šokiais, taip pat įkvepia mirtinguosius poetus, muzikantus bei mokslininkus jų kūrybiniame kelyje.
 
Kaliopė, kurios vardas reiškia „gražiabalsė“, yra vyriausioji ir garbingiausia tarp seserų, atsakinga už epinę poeziją. Ji lydi didingus poetus ir epinių kūrinių kūrėjus, suteikdama jiems įkvėpimo apdainuoti didvyrių žygdarbius bei mitologinius pasakojimus, dažniausiai vaizduojama su vaškinėmis lentelėmis ir stiliaus lazdele rankose.
 
Klio, kurios vardas kildinamas iš graikų žodžio „kleos“, reiškiančio šlovę ar garsinimą, yra istorijos mūza. Ji stebi ir fiksuoja praeities įvykius, lydi metraštininkus bei tuos, kurie siekia išsaugoti tiesą apie svarbius įvykius ir asmenybes, todėl dažnai vaizduojama su vyniojamuoju raštu ar knyga rankose, simbolizuojančia žinių kaupimą.
 
Erata, kurios vardas siejamas su „eratos“ – mylimoji arba trokštamoji, globoja eleginę ir meilės poeziją. Ši mūza lydi kūrėjus, siekiančius išreikšti jausmų gelmę, ilgesį ir aistrą, o jos atvaizduose dažnai matoma lyra, pabrėžiant ryšį tarp jausmingos kalbos ir muzikos.
 
Euterpė, kurios vardas reiškia „džiuginančioji“ arba „teikianti malonumą“, yra muzikos mūza. Ji įkvepia muzikantus ir tuos, kurie randa paguodą garsų harmonijoje, ir dažniausiai vaizduojama su fleita arba dvejomis fleitomis, simbolizuojančiomis džiaugsmingą ir harmoningą garsų skambesį, lydintį žmogaus gyvenimo šventes.
 
Melpomenė, kurios vardas kilęs iš žodžio „melpomenos“, reiškiančio dainuojančiąją, tapo tragedijos mūza. Nors iš pradžių ji globojo dainas, vėliau jos vaidmuo nusistovėjo dramatiškame žanre, kuriame ji lydi kūrėjus, tyrinėjančius žmogaus kančią bei lemties neišvengiamumą, todėl ji dažnai vaizduojama su tragiška kauke ir kardu arba vėzdu.
 
Polymnija, kurios vardas reiškia „daug giesmių turinti“, globoja lyrinę poeziją bei šventus himnus. Ji lydi poetus, ieškančius gilių, dvasingų išraiškos formų, ir yra dažnai vaizduojama susimąsčiusi, apsigaubusi ilgu drabužiu, kas simbolizuoja rimtį, gilią mintį ir sakralų jos kūrybos pobūdį.
 
Terpsichorė, kurios vardas reiškia „džiaugsmą šokyje“, yra atsakinga už šokio meną ir chorinius himnus. Ji lydi tuos, kurie kūno judesiais išreiškia sielos pakylėjimą, ir dažniausiai vaizduojama su lyra rankose, rodant, kad šokis yra neatsiejamas nuo muzikinio ritmo ir harmonijos.
 
Talija, kurios vardas kildinamas iš žodžio „thallein“, reiškiančio žydėjimą arba klestėjimą, globoja komediją ir idiliškąją poeziją. Ji lydi tuos, kurie atskleidžia gyvenimo juokingąsias puses ar džiaugiasi kaimiško gyvenimo paprastumu, todėl vaizduojama su komiška kauke ir vynuogių vainiku, simbolizuojančiu džiaugsmą bei gyvenimo pilnatvę.
 
Uranija, kurios vardas reiškia „dangiškoji“, yra astronomijos, astrologijos ir geometrijos mūza. Ji lydi mokslininkus bei stebėtojus, kurie nukreipia savo akis į žvaigždėtą dangų ieškodami tvarkos ir dėsningumų visatoje, todėl jos atributai yra dangaus gaublys ir skriestuvas, pabrėžiantys jos ryšį su tiksliuoju pasaulio pažinimu.
 
Maištinga Siela

Vinilinė plokštelė: Eurovision Song Contest Vienna 2026 [vinyl / 3LP] (2026)

 

Vienoje vykęs „Eurovizijos“ konkursas kaip visada padovanoja visų dainų vinilinę plokštelę. Šįkart su 35 dainomis, kurios pasirodė Austrijoje 2026  metais.
 
LP1 - Side A
 
1. Alis - Nân (Albania)
2. Simón - Paloma Rumba (Armenia)
3. Delta Goodrem - Eclipse (Australia)
4. COSMÓ - TANZSCHEIN (Austria)
5. JIVA - Just Go (Azerbaijan)
6. Essyla - Dancing On The Ice (Belgium)
 
LP1 - Side B
 
1. DARA - Bangaranga (Bulgaria)
2. LELEK - Andromeda (Croatia)
3. Antigoni - Jalla (Cyprus)
4. Daniel Zizka - CROSSROADS (Czechia)
5. Søren Torpegaard Lund - Før Vi Går Hjem (Denmark)
6. Vanilla Ninja - Too Epic To Be True (Estonia)
 
LP2 - Side A
 
1. Linda Lampenius & Pete Parkkonen - Liekinheitin (Finland)
2. Monroe - REGARDE ! (France)
3. Bzikebi - On Replay (Georgia)
4. Sarah Engels - Fire (Germany)
5. Akylas - Ferto (Greece)
6. Noam Bettan - Michelle (Israel)
 
LP2 - Side B
 
1. Sal Da Vinci - Per sempre sì (Italy)
2. Atvara - Ēnā (Latvia)
3. Lion Ceccah - Sólo Quiero Más (Lithuania)
4. Eva Marija - Mother Nature (Luxembourg)
5. AIDAN - Bella (Malta)
6. Satoshi - Viva, Moldova! (Moldova)
 
LP3 - Side A
 
1. Tamara Živković - Nova Zora (Montenegro)
2. JONAS LOVV - Ya Ya Ya (Norway)
3. Alicja - Pray (Poland)
4. Bandidos do Cante - Rosa (Portugal)
5. Alexandra Căpitănescu - Choke Me (Romania)
6. Senhit - Superstar (San Marino)
 
LP3 - Side B
 
1. Lavina - Kraj mene (Serbia)
2. FELICIA - My System (Sweden)
3. Veronica Fusaro - Alice (Switzerland)
4. Leléka - Ridnym (Ukraine)
5. LOOK MUM NO COMPUTER - Eins, Zwei, Drei (United Kingdom)

Maištinga Siela

Dienos citata: Oscar Wilde (Oskaras Vaildas) apie savo homoseksualią meilę teisme

Sveiki, skaitytojai!
 
„Meilė, kuri šiame amžiuje nedrįsta ištarti savo vardo, tai toks pats didelis vyresnio vyro prisirišimas prie jaunesniojo, kokį Davidas jautė Džonatanui, koks tapo Platono filosofijos pagrindu, kokį randame Michelangelo ir Shakspeare‘o sonetuose. <...> Mūsų amžiuje ši meilė suprantama neteisingai – taip neteisingai, kad ją galima apibūdinti kaip meilę, kuri nedrįsta ištarti savo vardo ir būtent dėl jos aš atsidūriau ten, kur esu dabar. Ji yra graži, puiki, tauriausia prisirišimo forma. Joje nėra nieko nenatūralaus. Ji intelektuali ir vis įsižiebia tarp vyresnio ir jaunesnio vyro, kai vyresnysis turi protą, o jaunesnįjį perpildo džiaugsmas, viltis ir laukiančio gyvenimo žavesys. Tai ir turi būti, bet pasaulis to nesupranta. Pasaulis šaiposi iš tokio prisirišimo ir kartais dėl jo stato žmogų prie gėdos stulpo.“ Oscar Wilde (Oskaras Vaildas)
 
Tai yra garsiosios jo kalbos teisme, pasakytos 1895 m. balandžio mėnesį, ištrauka. Kai teisme jam buvo užduotas klausimas apie „meilę, kuri nedrįsta ištarti savo vardo“ (angl. the love that dare not speak its name), Wilde’as atsakė šiuo giliu, emocingu ir intelektualiu monologu, kuriame gynė homoseksualią meilę, lygindamas ją su klasikinės literatūros bei meno tradicijomis. Kaip žinia, O. Vaildas visgi buvo nuteistas už homoseksualumą sunkiųjų darbų kalėjime.
 
Oskaro Vaildo patirtis kalėjime buvo sukrečianti ir itin žiauri, privertusi jį pereiti nuo visuomenės numylėtinio statuso į visišką degradaciją ir fizinį išsekimą. Nuteistas dvejiems metams sunkiųjų darbų už „sodomiją“, jis didžiąją dalį laiko praleido Redingo kalėjime (Reading Gaol), kur gyvenimo sąlygos buvo suprojektuotos taip, kad palaužtų kalinio dvasią ir kūną per nuolatinę izoliaciją bei beprasmį darbą. Šiame kalėjime jis buvo žinomas tik numeriu C.3.3, o jo kasdienybė susidėjo iš ilgas valandas trunkančio fizinio darbo, pavyzdžiui, virvių vijimo ar bėgimo ant specialaus rato, kuris neturėjo jokios praktinės naudos, o tik fiziškai vargino ir kankino kalinius.
 
Didžiausią žiaurumą lėmė ne tik fizinis krūvis, bet ir absoliuti emocinė bei socialinė izoliacija. Pagal tuometinę tvarką, kaliniai privalėjo laikytis tylos režimo, jiems buvo draudžiama bendrauti, o vienintelė jų „draugija“ – šaltos, tamsios kameros sienos. Vaildas kentėjo nuo nuolatinio nepakankamo maitinimo, dėl kurio jo sveikata sparčiai silpo; jis patyrė stiprius viduriavimo priepuolius ir badą, o medicininė pagalba buvo minimali arba jos išvis nebuvo. Be fizinių kančių, jis buvo priverstas stebėti kitų kalinių psichikos palūžimą, o vienas ypač sukrečiantis įvykis – vieno kalinio, kuris buvo laikomas protiškai atsilikusiu, mirtis – Vaildui tapo moraliniu išbandymu, apie kurį jis vėliau rašė su dideliu skausmu.
 
Ši kalėjime patirta trauma neabejotinai sutrumpino rašytojo gyvenimą. Po paleidimo 1897 m. jis tapo visišku savo buvusio „aš“ šešėliu – fiziškai pasenęs, psichologiškai sulaužytas ir visiškoje skurde. Jis nebegalėjo atsigauti po patirtų pažeminimų, socialinės atskirties ir sveikatos sutrikimų, kurie komplikavosi dėl kalėjime įgytų chroniškų ligų. Vos po trejų metų laisvėje, gyvenant tremtyje Paryžiuje ir vartojant alkoholį skausmui malšinti, jo sveikata galutinai žlugo, ir jis mirė nuo meningito, būdamas vos 46-erių metų, taip ir nesugebėjęs susigrąžinti ankstesnio kūrybinio gyvybingumo ar socialinės padėties.
 
Maištinga Siela

Asmenybė. Johnas Saulas (1857-1904): pirmasis homoseksualas teisme prisipažinęs, kad didžiuojasi, kas jis yra

 Nuotrauka kurta DI, deja, tikros John Saul nuotraukos nėra išlikusios.

Sveiki!
 
Tęsiu įdomių asmenybių pasakojimus iš Dr. Kate Lister knygos „Įdomioji sekso istorija“, kuri davė man inspiracijos plačiau pasidomėti vienokiomis ar kitokiomis asmenybėmis ir šįkart mano žvilgsnis krypsta į Džoną Saulą arba, kaip knygoje verčiama Johną Saulą (angl. John Saul).
 
Johnas Saulas (1857–1904), dažnai vadinamas Jacku Saulu arba „Dublin Jacku“, buvo prieštaringa ir spalvinga figūra XIX a. pabaigos Airijos bei Anglijos socialiniame gyvenime. Dirbdamas vyrų prostitute, jis tapo liūdnai pagarsėjusiu asmeniu, kurio vardas buvo neatsiejamai susietas su to meto moraliniais skandalais ir slaptais visuomenės sluoksniais. Nors istorinių žinių apie atskirus to laikotarpio vyrų sekso paslaugų teikėjus trūksta, Saulas išsiskiria tuo, kad jo gyvenimas tapo ne tik sensacingų laikraščių antraščių, bet ir vėlesnių mokslinių tyrimų objektu. Jis nebuvo tik pasyvus savo aplinkos stebėtojas; priešingai, jis buvo laikomas nepriklausomu ir drąsiu asmeniu, kuris, būdamas atstūmimo figūra, atsisakė priimti jam primestą visuomenės statusą bei gėdą.
 
Jo veikla buvo glaudžiai susipynusi su aukštuomenės atstovais, o tai ir lėmė jo atsidūrimą didžiųjų homoseksualių skandalų sūkuryje. Saulas tapo plačiai žinomas po savo sensacingų parodymų liūdnai pagarsėjusiame Klyvlendo gatvės skandale (Cleveland Street scandal), kuris sukrėtė ne tik Londoną, bet ir visą pasaulį. Šis skandalas atskleidė slaptus vyrų viešnamius, kuriuose lankydavosi įtakingi aristokratai ir valdininkai. Saulas, dalindamasis detalėmis apie savo santykius su didikais, tapo viešojo gyvenimo taikiniu. Jo pasakojimai, išspausdinti laikraščiuose, įamžino jį kaip asmenį, kuris atvirai kalbėjo apie savo patirtis, nors tokia atvirumo kaina buvo didžiulė visuomenės smerkimo našta.
 
Bylinėjimosi procesai, kuriuose Saulas dalyvavo, atskleidė sudėtingą to meto teisinę sistemą, bandžiusią užmaskuoti galingųjų nuodėmes. Nors jis buvo įpainiotas į teisinius ginčus, galiausiai Saulo atžvilgiu bylos dažnai nesibaigdavo griežtomis bausmėmis, kokias patirdavo kiti. Jo išteisinimas ar baudžiamojo persekiojimo išvengimas dažnai siejamas su sudėtingais ryšiais tarp turtingųjų klientų ir tų, kurie turėjo galios daryti įtaką tyrimo eigai. Saulas puikiai suprato šią dinamiką – jis žinojo, kad jo paties likimas yra glaudžiai susijęs su didikų reputacijos apsauga, todėl teismo salėje jis veikė ne tik kaip kaltinamasis, bet ir kaip žmogus, turintis pavojingų paslapčių apie įtakingiausius šalies žmones.
 
Jo požiūris į seksą ir homoseksualumą to meto represinėje visuomenėje buvo išskirtinis ir, tam tikra prasme, maištingas. Saulas gyveno pasaulyje, kuris siekė jį užgniaužti ir paversti nematomu, tačiau jis pasirinko kitokį kelią – tapti viešai pripažįstama, nors ir smerkiamąja, figūra. Jis buvo tapęs personažu dviejuose pornografinės literatūros kūriniuose, o tai tik dar labiau sutvirtino jo kaip skandalingo subjekto statusą. Jo atsisakymas slėpti savo tapatybę ar jaustis menkesniam už savo klientus aristokratus rodė vidinę stiprybę, kurią šiuolaikiniai tyrinėtojai vertina kaip ankstyvąją kovos už individualią laisvę formą.
 
Ryšiai su didikais neabejotinai suteikė Saului tam tikrą apsaugą, tačiau kartu ir pavertė jį labai pažeidžiamu. Būdamas „Dublin Jacku“, jis navigavo tarp skirtingų socialinių sluoksnių, naudodamasis savo charizma ir gebėjimu patenkinti elito užgaidas. Vis dėlto, aristokratija, kurios dalimi jis tapo per intymius santykius, išliko veidmainiška – jie naudojosi jo paslaugomis, bet viešumoje buvo pirmieji, kurie jį smerkė. Ši įtampa tarp privačių santykių ir viešojo fasado tapo esmine jo gyvenimo istorijos dalimi, o pats Saulas tapo simboliu visuomenės, kurioje seksualumas buvo ne tik asmeninis pasirinkimas, bet ir politinis įrankis.
 
Šiandien Johnas Saulas yra svarbus ne tik kaip istorinis pavyzdys, bet ir kaip asmuo, leidžiantis suprasti to meto vyrų prostitucijos struktūras. Jo istorija rodo, kaip visuomenės atstumtas žmogus gali mesti iššūkį sistemai tiesiog atsisakydamas būti gėdingai nutylėtas. Nors jo gyvenimo pabaiga buvo skaudžiai susijusi su socialiniu atstūmimu, jo palikimas – tai pasakojimas apie žmogų, kuris savo abjekcijos būsenoje atrado būdą pasipriešinti jį engiančiai tvarkai. Būtent dėl šios priežasties Saulo figūra išlieka patraukli moksliniams tyrimams, nes ji atveria langą į XIX a. pabaigos seksualumo kultūrą, kurioje susipynė galia, lytis ir asmeninis maištas.
 
Maištinga Siela

Dzeuso skulptūra Olimpijoje – vienas iš septynių Pasaulio stebuklų, jo istorija

 

Sveiki!
 
Dzeuso statula Olimpijoje, pripažinta vienu iš septynių antikos pasaulio stebuklų, buvo sukurta garsaus Atėnų skulptoriaus Fidijo penktojo amžiaus prieš mūsų erą viduryje. Šis didingas meno kūrinys stovėjo specialiai jam pastatytoje šventykloje Olimpijos mieste, Graikijoje, kurioje vyko senovės olimpinės žaidynės. Statula buvo tikras meistriškumo pavyzdys, pagamintas taikant chrizoelefantinę techniką – ant medinio karkaso buvo pritvirtintos dramblio kaulo plokštės, vaizduojančios dievo kūną, o drabužiai ir karūna sukurti iš gryno aukso, todėl visa figūra spindėjo prabanga ir dieviška didybe.
 
Pasak amžininkų aprašymų, sėdinčio Dzeuso skulptūra buvo tokio milžiniško mastelio, jog užėmė beveik visą šventyklos plotį, o jos aukštis kartu su postamentu siekė daugiau nei dvylika metrų. Dievas buvo pavaizduotas sėdintis ant puošnaus, brangakmeniais inkrustuoto sosto, vienoje rankoje laikantis Nikės – pergalės deivės – figūrėlę, o kitoje – skeptrą, vainikuotą ereliu. Detalūs statulos aprašymai mus pasiekė per antikos rašytojus, tokius kaip Pausanijas, kuris savo kelionių užrašuose itin smulkiai fiksavo statulos estetiką bei jos aplinką, taip pat Strabonas, savo geografiniuose veikaluose minėjęs šį neįtikėtiną statinį.
 
Deja, iki mūsų dienų šis stebuklas neišliko ir nėra žinoma tiksli jo pražūties priežastis, tačiau manoma, kad skulptūra galėjo būti sunaikinta gaisro metu penktajame mūsų eros amžiuje, kai po krikščionybės įsigalėjimo šventykla buvo nuniokota. Kiti šaltiniai teigia, kad statula buvo perkelta į Konstantinopolį, kur galiausiai dingo per didelį gaisrą imperatoriaus rūmuose. Kad ir koks buvo jos galutinis likimas, Fidijo sukurtas Dzeuso atvaizdas per amžius išliko neprilygstamo meninio meistriškumo ir antikinės kultūros didybės simboliu, nors šiandien galime jį įsivaizduoti tik remdamiesi istoriniais liudijimais ir numizmatika.
 
Maištinga Siela

Neeuropietiškos indoeuropiečių kultūrinės šaknys, kalbos: iranėnai, armėnai, indoarijai (indai)

 

Sveiki!
 
Šiame plakate, kurio pavadinimas skelbia „NEEUROPIETIŠKOS INDOEUROPIEČIŲ KULTŪRINĖS ŠAKNOS“, detaliai pristatomos trys pagrindinės ne Europoje susiformavusios indoeuropiečių kilmės šakos. Kiekvienam blokui būdinga vieninga struktūra: viršuje nurodytas šakos pavadinimas, po juo pateiktas trumpas aprašymas, o šalia – istorinę dvasią atspindintis portretas bei kultūrinį identitetą simbolizuojantis ženklas. Toliau išdėstytas šiuolaikinių tautų sąrašas su valstybių vėliavomis bei nurodytos svarbiausios etninės grupės ar kalbos.
 
Pirmojoje dalyje, skirtoje „1. IRANĖNŲ (IRANŲ)“ šakai, pavaizduotas kilmingas vyras. Šią grupę simbolizuoja Faravaharo ženklas, o tarp šiuolaikinių tautų įvardijami Persija, Tadžikistanas ir Afganistanas. Didžiausiomis šios šakos tautomis nurodomi persai, tadžikai, puštūnai, kurdai, beludžiai bei osetinai.
 
Antrojoje dalyje, pavadintoje „2. ARMĖNŲ“, matomas vyro portretas fone turintis Armėnijos kalnyno bei senovinės architektūros vaizdus. Šakos simbolis – geometrinis aštuoniakampis raštas. Šiuolaikinė tauta čia yra armėnai, gyvenantys Armėnijoje.
 
Trečioji dalis, „3. INDOARIJŲ (INDŲ)“, vaizduoja vyrą, o šalia jo pavaizduotas Ašoka Čakra (Indijos simbolis). Tarp šiuolaikinių valstybių pateikiamos Indija, Pakistanas, Bangladešas, Nepalas, Šri Lanka ir Maldyvai. Svarbiausiomis šios grupės kalbomis bei tautomis įvardijamos hindi, bengalų, pandžabų, marathų, gudžaratų, nepalų, sinhalų bei sindų kalbos ir jomis kalbantys žmonės.
 
Maištinga Siela