Šokėjas ir aktorius Paul Swan bei jo paveikslas "Vandens nimfa", 1907

 

Amerikiečių tapytojas, skulptorius, scenos menininkas ir aktorius Paulas Swanas (Paul Swan) (1883–1972) buvo viena spalvingiausių XX a. pradžios meno pasaulio figūrų, dažnai vadintas „gražiausiu pasaulio vyru“ dėl savo akinančios išvaizdos ir bohemiško gyvenimo būdo. Gimęs Ilinojaus valstijoje, jis studijavo dailę Čikagoje, o vėliau persikėlė į Niujorką bei Paryžių, kur greitai išgarsėjo ne tik kaip portretistas, bet ir kaip avangardinių šokių bei vaidybos atlikėjas, kuriam pozuoti ir bendradarbiauti teko su daugybe tuometinių kultūros elito atstovų.

Paul Swan pasižymėjo labai laisvu ir netradiciniu požiūriu į lytį bei seksualumą, o šiais laikais dažnai yra laikomas ir svarbia gėjų bei „camp“ kultūros ikona. Nors 1911–1912 metais jis vedė Helen Palmer Gavit, su kuria susilaukė dviejų dukterų ir palaikė artimus ryšius iki pat jos mirties 1951 metais, jo asmeninis gyvenimas neapsiribojo vien heteroseksualiais santykiais. Jo biografai ir tyrinėtojai pažymi, kad P. Swan buvo biseksualus ir palaikė ryšius tiek su moterimis, tiek su vyrais. Turėta santuoka jam suteikė tam tikrą „užuovėją“ ir apsaugą nuo griežto teisinio bei socialinio persekiojimo, su kokiu tuometinėje konservatyvioje visuomenėje dažnai susidurti privalėjo atviri homoseksualūs vyrai. Jo ekscentriškas, teatrališkas gyvenimo būdas, androgeniška išvaizda ir pasirodymai scenoje aktyviai laužė tuometinius lyčių vaidmenų standartus, todėl šiandien jis užima ypatingą vietą LGBTQ+ kultūros istorijoje.

 

Savo kūryboje P. Swanas stiprų dėmesį skyrė klasikinio grožio, mitologinių motyvų bei idealizuotų figūrų paieškoms, todėl jo darbuose stipriai jautėsi simbiotinis ryšis tarp akademinio realizmo, simbolizmo ir art nouveau estetikos. Jo reikšmingiausių darbų palikimą apima elegantiški portretai, mitologinės kompozicijos bei skulptūros, kuriose meistriškai atsispindėjo jo aistra antikinei kultūrai ir scenos menui. Nors vėlesniais dešimtmečiais jo kūrybos stilius patiko ne visiems meno kritikuojamo modernizmo kontekste, P. Swanas išliko ištikimas savo pasirinktam estetiškam ir teatrališkam pasauliui iki pat gilaus senatvės amžiaus.

 

Vienas ankstyvųjų ir itin kerinčių jo kūrinių yra 1907 metais sukurtas aliejinis paveikslas „Vandens nimfa“ (Water Nymph), kuriame vaizduojama iš kunkuliuojančios bei tamsiai mėlynos vandenų gelmės kildama mitinė būtybė. Šiame paveiksle meistriškai atskleidžiama pati metamorfozės akimirka, kai grakštus nimfos kūnas su pakeltomis rankomis išnyra į paviršių, o pats kūrinys alsuoja paslaptingumu ir elementariu gamtos grožiu. „Vandens nimfa“ puikiai atspindi ankstyvąjį P. Swano kūrybos laikotarpį, kuomet autorius manipuliavo šviesos ir tamsos kontrastais, siekdamas sukurti magišką, amžinosios mitologijos ir jausmingumo kupiną atmosferą.

Paulas Swanas sulaukė gilaus senatvės amžiaus ir mirė 1972 metų vasario 1 dieną, sulaukęs 88-erių, Bedford Hillse, Niujorko valstijoje. Paskutinius gyvenimo mėnesius jis praleido „Bedford Adult Home“ slaugos namuose.

Nors jo jaunystės ir brandos metais jis mėgavosi didžiuliu populiarumu, keliavo po pasaulį, vaidino nebyliuose filmuose (pavyzdžiui, Cecil B. DeMille’io „Dešimtyje įsakymų“) bei dešimtmečius (nuo 1939 iki 1969 metų) kas sekmadienį rengė savo garsiuosius šokio vakarus „Carnegie Hall“ studijoje Niujorke, bėgant metams keitėsi mados ir visuomenės skonis. Jo ekscentriški pasirodymai pamažu įgijo pasenusio, teatriško stiliaus (camp) reputaciją, o pats menininkas vėlesniame gyvenimo etape iš dalies atsidūrė užribyje ir tam tikroje užmarštyje, nors dar 1965 metais spėjo pasirodyti ir režisieriaus Andy Warholo kultiniame pogrindžio filme „Camp“.

 

Pagal paskutinę valią, jo palaikai buvo parvežti į gimtąjį kraštą ir palaidoti šeimos kape Krab Orčarde, Nebraskoje. Šiandien jo atminimas yra atgimęs – jis vertinamas ne tik kaip talentingas tapytojas bei šokėjas, bet ir kaip viena ryškiausių ankstyvosios LGBTQ+ kultūros bei laisvos saviraiškos ikonų.

 

Maištinga Siela

Serialas: "Pusiau žmogus" / "Half Men" (1 sezonas / season 1)

 Sveiki, serialų žiūrėtojai!

 

Prisipažinsiu, kad nustojęs galvoti apie britų serialą „Elniukas“, kurį režisavo aktorius ir režisierius Richard Gadd. Tas serialas toks taiklus ir įtaigus, kad vietomis net nepatogus (gerąja prasme). Tiesą sakant, laukiau naujausio jo serialo „Pusiau žmogus“ (angl. Half Men), kuris beregint taip pat pritraukė savo žiūrovus. Nors jau „Elniuke“ buvo paliestos tam tikros seksualumo temos, „Pusiau žmogus“ iš esmės pasirengė nagrinėti vyrų seksualumą tiek normatyviniame „burbule“, tiek už jo, kitaip sakant, šiandien queer periferijose. Šiame seriale     Richard Gadd, kaip ir ankstesniame, atliko vieną pagrindinių vaidmenų – smurtautoją suaugusį ir iš kalėjimo išėjusį Rubeną. Dėmesio centre – britų aktoriaus Jamie Bell sukurtas Neilo vaidmuo, kuris kovoja su savo trauka vyrams, tačiau iš esmės negali nuo viso to pabėgti.

 

„Pusiau žmogus“ aprėpia daugmaž 30 metų laikotarpį. Pirmosiose serijose daugiau pasakojama vidurinės mokyklos ir studentavimo pirmųjų metų Neilo ir Rubeno istorija. Šeimos padėtis iš esmės keistoka, jeigu galvosime, kad ji vystoma pirmiausiai devintajame dešimtmetyje, o ne dabartyje: Neilo ir netikro brolio Rubeno abi motinos gyvena kaip lesbietės drauge. Rubenas grįžta iš kolonijos ir apsistoja Neilo kambaryje. Nuo pat pradžių kyla didžiulė įtampa, nes Rubenas nevaldo pykčio, yra agresyvus ir visais atžvilgiais linkęs viską išspręsti smurtu, o Neilas – mokykloje patyčias dėl savo nevyriškumo kenčiantis vyrukas, kuriam akivaizdžiai patinka vyrai, tik iki galo nėra sau sudėjęs visus tapatybės akcentus. Galiausiai žiūrovui jau aišku, kad Neilas bodisi, bet ir kartu trokšta Rubeno intymumo, pripažinimo. Iš esmės serialas paremtas vien didžiuliais kontrastais, tai vienas lengviausių, mano galva, būdų sugretinti šiaip jau sunkiai sugretinamus dalykus ir padaryti seksualumo įvairovės išklotinę.

 

Daugmaž nuo trečios serijos (šį mini serialą sudaro viso labo 6 serijos), daugiau istoriją ima pasakoti jau suaugę Neilas ir Rubenas. Atskaitos taškas – Neilo vestuvės su vyru, kuriose jis susitinka su ką tik iš kalėjimo išleistu ir keršto siekiančiu Rubenu. Jiedu susitinka daržinėje ir jau aišku, kad kažkuris iš jos tikėtinai nebeišeis gyvas... Serialas lyg ir intriguoja: žiūrėkite, kas buvo prieš tai, kodėl susiklostė toji situacija?

 

Kaip ir „Elniuke“, taip ir „Pusiau žmogus“, režisierius viską hiperbolizuoja ir dramatizuoja. Jis renkasi ne tikroviškai psichologizuotą pasakojimo versiją, bet būtent iš užaštrintos, traumuotos veikėjų perspektyvos. Labiau dominuoja Neilo požiūrio kampas, kuriame veriasi itin prieštaringi jausmai: jis nekenčia Rubeno smurto, pasireiškiančio kitiems, tačiau pats tą smurtą sugeria kaip psichologinį afrodiziaką ir lyg pasitenkina netikrojo brolio brutalumu, užpildo save to, ko jam pačiam trūksta. Tai tarsi kažin koks fetišas, priklausomybė. Kita vertus, Rubenas lyg ir supranta, kad jo brolis Neilas homoseksualus, todėl nuolat jį seksualiai žemina, priverčia permiegoti su mergina, prie jo elgiasi įžūliai provokuojančiai, kūniškai trinasi ir visaip stengiasi dominuoti lyg boksininkas ringe. Galiausiai tik einant serialui į pabaigą atsiveria tikrosios Rubeno traumos, t. y. tėvo palikti „prisilietimai“, nevaisingumas ir vyriškumo neužtikrintumas, atvėręs baisingą elgesio modelį: reikia kitus įbauginti, kad jie tave pripažintų esant tikrą vyrą. Iš tikrųjų serialo pavadinimas dviprasmiškas: iš vienos pusės „Pusiau žmogus“ iliustruoja socialinio vyriškumo nepilnavertiškumo Neilo pusę, o iš kitos – paties Rubeno, perspaustą brutaliu elgesio modeliu, kylančiu iš to paties šaltinio kaip ir Neilo – vyriškumo įdiegtos sampratos.

 

Serialas nufilmuotas Glazge, didžiausiame Škotijos mieste. Įdomu, kad pirmiausia serialas turėjo vadintis „Liūtai“, o ne „Pusiau žmogus“, nes iš esmės, jeigu gerai įsižiūrėsite į Neilo pastangas, pamatysite, kad suaugęs Neilas yra toks pats smurtautojas, tik jo smurtas pasireiškia nuolatine psichologine intriga ir manipuliacijomis, nukreiptomis prieš Rubeną ir prieš patį save. Pats Neilas save apibrėžia ne kaip gėjų, o biseksualų, kuriam įdomios ir moterys, ir smurtingi vyrai. Jis lankose vyrų saunose, šniokščia per nosį narkotikus vien tam, kad patirtų dar didesnį smurtą iš čionai suėjusių ir į dominavimą linkusių vyrų. Serialas išsiskiria itin sunkia atmosfera ir negailestinga konfrontacija su smurtu. Smurtas ir kopriklausomybė nuo smurto kaip seksualumo savivokos yra vienas svarbiausių serialo varomųjų motyvų.

 

Seksualumo įvairovės ir komplikuotos formos neatsitiktinai dominuoja pas R. Gadd. Šiam vaidmeniui jis priaugo nemažai kūniškos masės, tapo brutalus ir sportiškas (jeigu prisiminsime, koks buvo paliegęs „Elniuke“). Aktorius ir režisierius „Attitude“ žurnalui papasakojo, kad pats save laiko biseksualiu ir kad jo patirtys tampa jo rašomų scenarijų įkvėpimo šaltiniu ir galimybe suvokti savo paties seksualumo formas ir ribas. Iš pradžių jis net neketino šiame vaidmenyje filmuotis, jį įkalbėjo pats aktorius Jamie Bell, garsiojo filmo „Bilis Eliotas“ aktorius, kuris dažnai kuria įvairius vaidmenis vienaip ar kitaip susijusius su seksualumo ne standartais, pvz., kontraversiškai vertiname Trriero dilogijoje „Nimfomanė“.

 

Visgi serialas nepasirodė geresnis už „Elniuką“. Taip, „Pusiau žmogus“ įtikina (mačiau lietuvių apžvalgininkų, kurie sakė, kad nė velnio neįtikina), bet visgi daugeliui, manau, paveikia emocijas savo aštrumu, bet kartu serialas dramatiškai frustruotas, veikėjai tampa beveik kaip personažai. Bet iš kitos pusės, juk tai veikia! Nors galima visaip girti aktorius Jamie Bell ir Richard Gadd, bet norėčiau atkreipti dėmesį į pirmosiose serijose padirbėjusius jaunuosius Mitchell Robertson (Neilo vaidmuo) ir Stuart Campbell (Rubeno vaidmuo), kurie man taip patiko! Iš tikrųjų gal pirmoji serialo pusė net įdomesnė, ji intymesnė, daugiau psichologinės tvyro įtampos, o suaugę veikėjai tampa jau personažais, šiokiomis tokiomis karikatūromis „ant ribos“. Žinoma, serialo pagrindinė diskusijų vinis – seksualumo priėmimo ir atmetimo problematika, kurios tikriausiai niekada neišvengsime, kol gyvuos žmonija. Dėl orientacijos ir priėmimo, normalumo gali susikiršinti kone kiekviena Lietuvos giminė tiesiog vienoje lygioje vietoje, nes tai, kas priimta vieniems, kitiems ne, ir dėl to kariaujama netgi iki nacionalinio absurdiško lygio, rengiant idiotiškus „Šeimos maršus“, atliekant vaidybinius egzorcizmo seansus prie Vilniaus arkikatedros LGBTQ+ eitynių dieną ir geriant švęstą vandenį, prakeikiant kitus... dėl ko? Ar bereikia sakyti, kad serialas neišgelbės ir prie proto neprives nė vieno radikalaus normalizmu sergančio homofobo? Betgi jiems kaip vaistą tikriausiai labiausiai ir reiktų šį serialą pažiūrėti.

 

Taigi serialas „Pusiau žmogus“ yra kokybiškas produktas, deja, neįtiks visiems, kurie išsiilgo tiesiog tvarkingų serialų, pasakojančių iš sveiko proto nuotolio. R. Gadd renkasi visa tai vaizduoti iš sutraumuotos psichikos perspektyvos, keisdamas ir įprastą pasakojimo tempą ir atsisakydamas prislopinančio normalumo. Jis pasakoja apie trisdešimt metų trukusį santykį, paženklintą smurto, pažeidžiamumo ir emocinės gėdos. Peršokdamas per tris dešimtmečius, kūrinys nagrinėja toksiškas vyriškumo puses, traumos pasekmes ir klausimą, ką iš tiesų reiškia būti vyru, kai iš šeimos, visuomenės, abejingos politikos vyksta nuolatinė frustracija būti tuo, kuo nesi. Galų gale serialas sako, kad smurtas gimsta ne dėl seksualinės įvairovės, o iš to, kad neleista tai įvairovei pasireikšti kaip normalumui, o Neilo ir Rubeno veikėjai tą mums ir ištransliuoja.

 

Maištinga Siela

Dailė: Perugino (Pietro Vannucci) ir jo paveikslas „Cristo benedicente“ („Laiminantis Kristus“) 1502

 Paveikslas "Laiminantis Kristus", 1502

Sveiki, meno pasaulio žmonės!

 

Pietro Vannucci, geriau žinomas kaip Perugino (gimęs apie 1450 m., miręs 1523 m.), buvo vienas garsiausių ir įtakingiausių Umbrijos tapybos mokyklos meistrų subalansuotojo Italijos Aukso amžiaus renesanso metu. Kilęs iš nedidelio Četos miesto netoli Perudžos, jis jaunystėje mokėsi Florencijoje, kur perėmė Verročijaus ir Piero della Francesca pamokas bei suformavo savo unikalų, harmonija ir švelnumu pasižymintį braižą, vėliau padariusį didžiulę įtaką jo garsiausiam mokiniui Rafaeliui.

 

Perugino kūrybinis stilius pasižymi išskirtine ramybe, idealizuotais veidais, simetriškomis kompozicijomis ir švelniu, poetišku peizažu fone, kuris žiūrovui sukuria gilios erdvės ir dvasinės harmonijos įspūdį. Jo darbai idealiai įkūnijo brandžiojo renesanso idealus – aiškumą, proporcingumą ir pamaldumą, nors vėlesniame karjeros etape jis kartais sulaukdavo kritikos už tam tikrą stilistinį konservatizmą ir formų pasikartojimą, kai pasikeitė mados Florencijoje.

 

Vienas garsiausių ir svarbiausių išlikusių jo šedevrų yra freska „Raktų perdavimas“ (Consegna delle chiav), sukurta 1481–1482 metais Vatikano Siksto koplyčios sienai, kurioje meistriškai pademonstruotas perspektyvos pojūtis ir monumentalios figūros. Kiti reikšmingi darbai apima įspūdingą Perudžos kolegijos Collegio del Cambio freskų ciklą, kur pagoniškos ir krikščioniškos vertybės susilieja į vieningą visumą, bei tokias paveikslų kompozicijas kaip „Nukryžiavimas“ ir „Mergelės Marijos ėmimas dangun“.

 

Apie 1502 metais sukurtas nedidelio formato darbas, kurį ir matote šioje nuotraukoje, yra „Cristo benedicente“ („Laiminantis Kristus“), šiuo metu saugomas Karališkuosiuose muziejuose Turine (Sabauda galerijoje), atspindi intymesnę ir labiau sukoncentruotą Perugino religinio portreto pusę. Ši tempera ant medžio skydo (545 mm × 405 mm) liudija apie nepriekaištingą menininko gebėjimą vienoje nedidelėje erdvėje sutalpinti didžiulį dvasinį krūvį, tobulą simetriją ir Kristaus veido gailestingumą.

 

Perugino palikimas meno istorijai išlieka milžiniškas ne tik dėl gausybės išlikusių altoriaus paveikslų bei freskų Italijos muziejuose ir bažnyčiose, bet ir dėl to, kad jo dirbtuvėse išaugo didieji ateities talentai. Jo gebėjimas sujungti Umbrijos gamtos grožį su dieviškąja ramybe užtikrino jam amžiną vietą tarp renesanso titanų, kurių kūriniai ir po penkių šimtmečių žavi savo tobula estetika.

Autoportretas (apie 1497–1500 m.) – pats garsiausias autoportretas yra jo paties nutapyta freska Collegio del Cambio patalpose Perudžoje. Šiame nedideliame freskos fragmente dailininkas pavaizdavo save vilkintį tuometine madinga kasdiene apranga, įstatytą į biusto rėmelį tarp antikos išminties personifikacijų, taip išreikšdamas didelį pasididžiavimą savo pasiekimais.

 

Maištinga Siela

Dailė: Jan van Eyck (1390–1441) ir jo paveikslas „Gerosios naujienos paskelbimas“ (The Annunciation, 1434-1436)

 

Jan van Eyck (apie 1390–1441), apie kurio dailės darbus jau buvau rašęs anksčiau, buvo vienas iškiliausių ir novatoriškiausių XV amžiaus flamandų tapytojų, dažnai laikomas aliejinės tapybos technikos meistru ir pradininku. Nors jis gyveno ir kūrė ankstyvojoje Šiaurės Europos renesanso stadijoje (dažnai vadinamoje ankstyvųjų olandų ar flamandų daile), jo kūryba rėmėsi vėlyvosios gotikos tradicijomis, kartu išsiskirdama precedento neturinčiu realizmu, pasaulietiškumo elementais bei gilų dvasinį turinį atskleidžiančiomis detalėmis.

Apie 1434–1436 metus sukurtas šedevras „Gerosios naujienos paskelbimas“ (The Annunciation, saugomas Nacionalinėje meno galerijoje Vašingtone) vaizduoja biblinę sceną, kurioje arkangelas Gabrielius praneša Mergelei Marijai apie tapsimą Dievo Motina. Paveikslo interjeras iš pradžių primena prabangią vėlyvosios gotikos ar romaninio stiliaus krikščionių šventyklą, kurioje meistriškai užkoduoti teologiniai simboliai, atspindintys Senojo ir Naujojo Testamentų sandūrą bei perėjimą iš vienos epochų į kitą.

 

Šio kūrinio stilius pasižymi pribloškiančiu optiniu tikslumu ir smulkmeniškumu, kurį Jan van Eyck pasiekė naudodamas naujoviškus aliejinių dažų sluoksnius, leidusius išgauti nepriekaištingą šviesos spindesį, permatomumą bei audinių ir brangakmenių tekstūras. Kompozicijoje kiekviena plytelė, lango vitražas ar drabužio klostė neša tam tikrą simbolinę prasmę: pavyzdžiui, šviesos spindulys, skrodžiantis patalpą be stiklo sulaužymo, simbolizuoja Marijos nekaltumą, o grindų ornamentuose pasakojami senosios Sandūros siužetai.

 

Paveikslo reikšmė Vakarų dailei yra milžiniška, nes jis įtvirtino naują žiūros tašką į sakralųjį meną, perkeldamas dvasinius slėpinius į itin realistišką, kasdienišką ir apčiuopiamą materialų pasaulį. Verta žinoti, kad šis kūrinys tikriausiai buvo didesnio dipriptiko arba triptiko kairysis sparnas, liudijantis apie šiaurės Europos meistrų gebėjimą sujungti subtilią teologiją su vizualiniu grožiu, kuris ir po šešių šimtmečių tebėra meno istorijos viršūnė.

 

Maištinga Siela

Rašytojos Isabel Allende knygos lietuviškai: trilogija "Dvasių namai, "Fortūnos duktė", "Portretas sepija"

 

Sveiki, skaitytojai!

 

Isabel Allende yra viena žymiausių ir skaitomiausių Lotynų Amerikos rašytojų pasaulyje, kurios kūryba pasižymi magiškojo realizmo elementais, gilia emocine jėga bei stipriais moterų charakteriais. Gimusi Čilėje, ji vėliau dėl politinių aplinkybių buvo priversta emigruoti, o šie asmeniniai išgyvenimai, netektys ir ilgesys tėvynei tapo svarbiais jos literatūrinių kūrinių varikliais. Autorė sugeba meistriškai pinti istorinius įvykius su intymiomis asmeninėmis dramomis, sukurdama epinio masto pasakojimus, kurie alsuoja gyvybe, aistra ir nepaprastu paslaptingumu. Jos romanai yra išversti į dešimtis kalbų, pelnę daugybę tarptautinių apdovanojimų ir pavergę milijonų skaitytojų širdis visame pasaulyje.

 

Ši trilogija, kurią sudaro romanai „Dvasių namai“, „Fortūnos duktė“ ir „Portretas sepija“, yra neatsiejamai susijusi ir viena kitą papildanti saga, apimanti kelias kartas bei žemynus. Kiekviena knyga atveria vis kitą epochą, tačiau jas visas jungia bendras giminės medžio kamienas, stiprios moterys, lemtis bei neišvengiami istorijos vėjai. Šie kūriniai skaitytoją nusiveda į kelionę per politinių sukrėtimų krečiamą Pietų Ameriką, XIX amžiaus Čilę, Kalifornijos aukso karštligę ir San Franciską. Trilogija stebina savo epine aprėptimi ir gebėjimu sukurti tirštą, mistinę atmosferą, kurioje realybė susipina su sapnais ir pranašystėmis.

 

Trilogijos pradžia ir pirmoji dalis „Dvasių namai“ (Originalo kalba pasirodė 1982 m.) vainikuoja giminės sagą nuo pat šaknų, apimdama beveik viso XX amžiaus Čilės istorijos laikotarpį. Knyga pasakoja apie patriarchalinę Truebų šeimą, kurios galva Estebanas Trueba yra ūmaus būdo ir valdžios trokštantis žemvaldys, o jo žmona Klara apdovanota aiškiaregystės dovanomis ir bendrauja su dvasiomis. Per šios giminės pakilimus ir nuosmukius, santykius tarp tėvų ir vaikų bei politinius sukrėtimus autorė vaizduoja visuomenės virsmą nuo feodalinių laikų iki kruvino karinio perversmo. „Dvasių namai“ tapo ne tik magiškojo realizmo klasika, bet ir giliu liudijimu apie diktatūrą, pasipriešinimą bei dvasinę stiprybę.

 

Antroji trilogijos dalis „Fortūnos duktė“ (originalo kalba pasirodė 1999 m.) nukelia mus į XIX amžiaus vidurį, kur Valparaise jauna našlaitė Eliza Zomers užauga britų pirklių šeimoje. Mergina slapta įsimyli neturtingą vaikiną Choakiną, kuris, prasidėjus aukso karštligei, išvyksta laimės ieškoti į Kaliforniją. Sužinojusi, kad laukiasi, Eliza nusprendžia leistis į itin pavojingą kelionę laivu per vandenyną, kad surastų savo mylimąjį. Šiame romane autorė meistriškai atskleidžia drąsios moters virsmą laukinės ir negailestingos Kalifornijos fone, kur susiduria įvairių tautų nuotykių ieškotojai, nusikaltėliai ir svajotojai.

 

Trečioji trilogijos dalis „Portretas sepija“ (originalo kalba pasirodė 2000 m.) pasakoja apie Elizos Zomers anūkę Aurorą Del Valę, gimusią San Franciske ir išgyvenusią skaudžią vaikystės traumą, dėl kurios ji prarado atmintį apie pirmuosius savo gyvenimo metus. Mergaitę užaugina jos ekscentriškoji ir valdinga senelė Paulina Del Valė, vėliau sugrąžinusi ją atgal į Čilę. Užaugusi Aurora tampa talentinga fotografe, bandančia per objektyvo lęšį ir sepijos spalvos nuotraukas sudėlioti savo praeities šukes bei suprasti savo tapatybę. Šis romanas giliai nagrinėja atminties, šeimos paslapčių, skaudžių netekčių ir brandos temas, pratęsdamas ankstesnėse knygose pradėtus likimo vingius.

 

Visi trys šios trilogijos kūriniai išsiskiria nepakartojamu autorės stiliumi, kuriame dera aštrus socialinis realizmas, poezija ir magiški reiškiniai, priimami kaip savaime suprantama kasdienybės dalis. Isabel Allende su reta atida ir empatija kuria personažus, ypač moteris, kurios privalo išlikti vyraujančioje vyriškoje visuomenėje, nešti sunkią tradicijų naštą ir kovoti už savo nepriklausomybę. Kiekviename puslapyje pulsuoja pietietiškas temperamentas, gamtos stichijų galybė, meilės aistra ir gyvenimo trapumas. Ši trilogija tampa ne tik įtraukiančia pramoga, bet ir gilia emocine bei intelektualine patirtimi, praturtinančia kiekvieną skaitytoją.

 

Skaityti šią trilogiją – tai patirti vientisą, svaiginantį epinį pasakojimą, kuriame praeities aidai nuolat atsispindi ateities kartose. Knygos sujungia giminės prakeiksmus ir palaiminimus į vieną darnų grandinės skambesį, įrodydamos, kad likimas yra išaudžiamas iš mūsų pasirinkimų, skausmo ir vilties. Tai literatūra, kuri įtraukia nuo pirmo puslapio ir nepaleidžia ilgai po to, kai užverčiamas paskutinis lapas, palikdama neišdildomą įspūdį apie žmogaus dvasios didybę. Isabel Allende kūriniai išlieka, kai kurių skaitytojų nuomone, amžinais literatūros šedevrais, gvildenančiais amžinąsias gyvenimo, mirties, atleidimo ir meilės paslaptis.

 

Maištinga Siela

Legenda tarp kaštonų: kaip „Rotonda“ tapo laisvės oaze sovietiniame Vilniuje

 

Sveiki!

 

Legenda tarp kaštonų: kaip „Rotonda“ tapo laisvės oaze sovietiniame Vilniuje

 

Sereikiškių parko žalumoje 1957 metais išdygo neįprasta – apvali ir lengva lyg pasakų namelis – kavinė, kurios projektą sukūrė architektas Gediminas Valiuškis. Oficialiai vadinta „Pasaka“, vilniečių lūpose ji akimirksniu tapo tiesiog „Rotonda“. Po senais kaštonais virė ramus, bet gyvas gyvenimas: čia buvo valgomi ledai, gurkšnojama kava ir stebimas aplinkinis pasaulis. Visgi šis ramybės fasadas slepia kur kas įdomesnę istoriją.

 

Prabėgant metams, o ypač aštuntojo dešimtmečio pabaigoje bei devintojo pradžioje, „Rotonda“ pamažu keitė savo veidą. Ji pritraukė kitokią bangą – menininkus, dailės studentus, rašytojus ir maištaujantį jaunimą, kuriam tuometinis pilkas ir visiškai sustyguotas sovietinis gyvenimas keliavo ant nervų. Jiems nereikėjo rėksmingų manifestų; pakako išvaizdos. Senais tėvų švarkais, languotomis kelnėmis ar nudėvėtais sandalais apsirengę jaunuoliai be žodžių rėkė vieną žinutę: „Mes nedalyvaujame jūsų taisyklėse.“

 

Kaip vėliau prisiminė Nėrius Pečiūra, 1982–1983 metais čia užsukdavo ir pankiška chebra. Kavos stiklinė ar porcija ledų kartais būdavo pagardinama lašais nuo slogos, o pats buvimas čia tapdavo mažu protestu prieš sistemą.

 

„Rotonda“ niekada nebuvo vien tik pankų susirinkimo vieta. Prie staliukų susitikdavo įvairiausia bohema, o filosofiniai ir politiniai ginčai tęsdavosi tol, kol išsekdavo valdžios kantrybė. Atsiradus milicijos grėsmei, parkas suteikdavo didžiulį pranašumą – pabėgti būdavo kur, nes išėjimai veda į visas puses. Ši vieta daugeliui atstojo ir namų svetainę, ir ledainę, ir mažytę laisvės respubliką, kurioje kavos stiklinė atstojo herbą.

 

Šios ypatingos vietos dvasią 1988 metais įamžino rašytojas Jurgis Kunčinas savo novelėje „Rotonda“. Nors pati kavinė duris užvėrė 1992-aisiais, jos legenda neprapuolė – tokia pat apvali, marga ir nepaklūstanti jokiems rėmams.

Nuotrauka dalijosi soc. tinkle A. Astrauskas

 

Maištinga Siela

Hobos meteoritas Namibijoje: įdomioji Žemės istorija ir svetimkūniai iš kosmoso

 

 

Sveiki!

 

Ar žinojote, kad Namibijoje 1920 metais atrastas garsusis kosminis kūnas vadinamas Hobos meteoritu (angl. Hoba meteorite). Šis įspūdingas gamtos stebuklas buvo aptiktas tuometinėje Pietų Vakarų Afrikoje, šiauriniame regiono pakraštyje netoli Grutfonteino (Grootfontein) miesto, Hoba West ūkio teritorijoje. Istorinis atradimas įvyko visiškai atsitiktinai, kai vietinis ūkininkas ir žemės savininkas Jacobus Hermanus Brits arė savo lauką jaučiais temptu plūgu. Ariant žemę, plūgas staiga rėžėsi į neįprastai kietą, po negiliu dirvožemio sluoksniu slypėjusią metalinę kliūtį, o vėliau atlikti kasinėjimai atskleidė milžinišką, plokščią metalinę plokštę, kurios didžioji dalis slypėjo po žeme.

 

Savo pavadinimą meteoritas gavo nuo vietovės, kurioje buvo aptiktas – Hoba ūkio, o pats žodis „Hoba“ vietine kalba taip pat reiškia „dovaną“. Nors meteoritas Žemę pasiekė maždaug prieš 80 000–300 000 metų, dėl savo neįprastos plokščios formos, sekliojo kritimo kampo ir stipraus atmosferos stabdymo efekto jis netgi nesukūrė tradicinio didelio smūgio kraterio. Mokslininkai apskaičiavo, kad kritimo metu pradinė kosminio kūno masė galėjo siekti apie 500 tonų, tačiau didžioji jo dalis sudegė arba išgaravo atmosferoje, o ant žemės nusileidęs vientisas gabalas laikui bėgant svorio šiek tiek neteko dėl aplinkos poveikio ir vandalizmo.

 

Šiuo metu manoma, kad Hobos meteoritas sveria apie 60 tonų (kai kurie istoriniai šaltiniai nurodo iki 66 tonų), o jo fiziniai matmenys siekia maždaug 2,7 metro ilgį bei plotį ir apie 0,9 metro storį, todėl jis oficialiai laikomas didžiausiu žinomu vientisu meteoritu ir didžiausiu natūraliu geležiniu gabalu visoje Žemėje. Pagal savo cheminę ir mineraloginę sudėtį šis kosminis radinys yra priskiriamas retam geležinių meteoritų tipui, vadinamam ataksitais, kuriems būdingas ypač didelis nikelio kiekis. Tikslūs laboratoriniai tyrimai parodė, kad meteoritą sudaro maždaug 82–84 procentai geležies, apie 16 procentų nikelio, taip pat nedidelis kiekis kobalto bei fosforo pėdsakų, o dėl itin didelės nikelio koncentracijos jame visiškai nėra būdingų Widmanstätten kristalinių struktūrų linijų, aptinkamų daugumoje kitų metalinių meteoritų.

 

Pirmąsias oficialias mokslines išvadas bei metalurginę analizę 1929 metais paskelbė tyrėjas L. J. Spencer, o vėlesniais dešimtmečiais geologai ir metalurgai atliko gausius tyrimus, siekdami suprasti ankstyvosios saulės sistemos protoplanetinių branduolių sandarą ir meteorito magnetines savybes. Atsakant į klausimą dėl radiacijos, svarbu pažymėti, kad Hobos meteoritas nėra radioaktyvus – jame nėra radioaktyvių elementų skilimo pėdsakų, todėl jis visiškai nekelia jokio pavojaus sveikatai, nors vėlesniais metais to paties regiono urano kasybos bendrovės finansiškai rėmė apsaugos priemones nuo vandalų.

 

Dėl didelio svorio ir masto meteorito niekada nepavyko ir net nebuvo bandoma išjudinti iš jo pirminės radimo vietos, o siekiant apsaugoti šį nekainuojamą mokslinį objektą, Namibijos vyriausybė dar 1955 metais paskelbė jį nacionaliniu paminklu. 1987 metais ūkio savininkas padovanojo žemės sklypą valstybei, po to aplink meteoritą buvo įrengtas akmeninis amfiteatras, lankytojų informacinis centras ir apsaugos infrastruktūra, padėjusi pažaboti suvenyrų ieškotojus, kurie anksčiau bandė kapoti gabalus. Šiandien Hobos meteoritas yra viena lankomiausių ir populiariausių turistinių vietų Namibijoje, kurioje tūkstančiai keliautojų iš viso pasaulio kasmet gali tiesiogiai pamatyti ir paliesti tūkstantmečius skaičiuojančią kosminę relikviją po atviru dangumi.

 

Pagal tokių vizionierių ir ekstrasensų pasakojimus (ne mokslininkų!), Hobos meteoritas yra apibūdinamas ne kaip paprastas metalo luitas, o kaip galingas kosminis „švyturys“ arba energijos akumuliatorius. Teigiama, kad per jį į Žemę milijardus metų buvo transliuojami informaciniai kodai iš giliųjų visatos klodų, o pats metalas veikia kaip senovinė baterija, iki šiol sauganti pirminę kosminės kilmės informaciją apie žvaigždžių sistemų formavimąsi.

 

Hipnozės seansų ar regresinių meditacijų metu, kuriuos atlieka tam tikri ezoterikos praktikai, neva išgyvenami vizualūs prisiminimai apie patį kritimo momentą. Šių regėjimų dalyviai pasakoja matę ne įprastą ugnies kamuolį, o akinantį, keistos violetinės ar sidabrinės spalvos šviesos srautą, kuris perskrodė dangų ir sąmoningai pasirinko nusileidimo vietą dabartinės Namibijos teritorijoje, tarsi inkaras užfiksuodamas tam tikras planetines energijos linijas.

 

Taip pat populiari vizija teigia, kad prie meteorito esantys žmonės patiria keistą laiko tėkmės sulėtėjimą arba emocinį palengvėjimą, kurį ezoterikai priskiria „aurinio metalo lauko“ valomajam poveikiui. Esą nikelio ir geležies junginys sukuria subtilų magnetinį lauką, kuris rezonuoja su žmogaus širdies čakra, padėdamas išvalyti pasąmonines traumas ir sujungti individą su visatos sąmone.

 

Maištinga Siela