Paskutinė šių metų spalio mėnesio diena. Daugelis
švenčia savaip savuosius Helovynus, o kai kas laukia progos nuvažiuoti į
kapus, aplankyti artimuosius per Vėlines. Man tai atostogų ir kelionių metas,
todėl kurį laiką nesulauksite iš manęs naujų įrašų, tačiau neilgam.
Iš kelionių, nors stengiuosi nekelti kokių nors
lūkesčių, visada tikiuosi sužinoti ką nors naujo, prisikrauti įspūdžių ir
patyrimų, vaizdų, naujų minčių.
Kelionėse niekada nepailsiu, netgi, galima sakyti,
pavargstu nuo judėjimo, nesibaigiančių vaizdų, istorijų ir miestų. Dalį,
pažadu, pasidalysiu ir su Jumis. O juk dar ne visos vasaros istorijas papasakojau!
Tik pakilęs į aukštesnes vibracijas, pajauti, kad
žemiškieji ir kasdieniniai vaidmenys nebėra tokie svarbus, o to, ko
instinktyviai laikėsi ego, ištirpsta ir atsiveria visiškai pakylėta, kitokia suvokimo
ir to suvokimo potyrio perspektyva. Palaima. Aš ją įvardyčiau būtent palaima,
kadangi, visko, ko laikosi ego ir viską, ką jis sureikšmina, yra laikina,
neapčiuopiama, viskas kinta ir prarandama, vadinasi, ego vaikosi vaiduoklių ir
iliuzijų, o per meditaciją atsisakę mąstyti iš ego ir susireikšminusios asmenybės
perspektyvos, o priimdami taip, kaip yra, t. y. kaip energijų ir vaidmenų
žaidimą, kuriame gali perkurti savo vaidmenis, atsiveria nauji savęs suvokimai,
vadinasi, ir to suvokimo išlaisvinanti palaima. Daugiau medituokime!
Netarnauk savo ego, o jok kaip šita varlytė ant
vabalo. Ego pasitarnauti turi Tau, o ne Tu jam.
Antano Obcarsko režisuota komedija „Atvira pora“,
sukurta pagal garsią italų pjesę „Coppia aperta, quasi spalancata“ (autoriai
Dario Fo, Franca Rame ir Jacopo Fo), sakyčiau, gerai tiko keliaujančiam po
Lietuvą komiškai aktorių scenos porai Tomai Vaškevičiūtei ir Giedriui
Savickui, kurių duetas iš esmės ir sukūrė duetinį spektaklį „Atvira pora“. Pastarosios
premjera įvyko 2024 metais ir šiuo metu jau antrą sezoną sėkmingai rodoma
įvairiuose Lietuvos miestuose. Ten, kur buvau aš, salė buvo pilnutėlė net su
papildomomis kėdžių eilėmis priekyje.
Komedija Lietuvos scenoje yra tam tikra prasme
fenomenas, kuris negali varžytis su draminiais sudėtingais spektakliais. Jie man
asmeniškai asocijuojasi su vaikystės kultūros namų kultūra, o tai jau beveik
kaip ir koks „Juokis 1995“, kuris pritraukdavo pilnas sales visokiausio plauko
žiūrovus. Kaip pamačiau tos dienos publiką – man tai buvo panašu į tai, kad į
spektaklį atėjo jau kitokio sukirpimo žiūrovas. Prastesni? Tikrai ne, bet
publika arčiau liaudies, kuri po darbų iš tikrųjų atėjo šiek tiek pasipuošusi
pasikrauti dozės juoko. Manau, žiūrovai tą ir gavo, nors, lyginant savo
asmeninį juoką su tuo, kaip salėje skambėjo kai kurių juokas „lygioje vietoje“
ir net ne iš labai juokingų mizanscenų, supratau, kad mano humoras nėra dar
toks išjunkytas.
Tokie spektakliai kaip „Atvira pora“ iš esmės
pasmerkti būti hitais, kurie pritraukia pilnas scenas žmonių. Tema ir problema
elementari, galgi net daugeliui aktuali: Antonija ir Valentinas santuokoje
praleido daugybę metų, jie užaugino jau sūnų, tačiau Antonija kaskart ištinka
nervų krizė, ji žudosi ir visaip kitaip bando susigrąžinti manipuliaciniais
būdais vyro Valentino dėmesį. Deja, vyras žmonos triukus jau perprato ir jai
abejingas kaip ir jų vedybiniam guoliui, nes lankosi bordeliuose pas kekšes ir
nuo Antonijos nelabai slepia.
Galiausiai pora prieina savotišką gelbėjimosi
variantą: kadangi vyras neištikimas, žmona taip pat meta iššūkį ir sakosi, kad
elgsis taip, kaip elgiasi jos vyras – susiras laikinų meilužių ir t. t. tai
visa dramaturgija laikosi ant šeiminio sukurto intrigų ir komizmo balanso ir,
jau žinoma, kas iš viso to gali išeiti. O išeina taip, kaip ir įspėjau. Pažeistas
vyriškasis Valentino ego sukelia panikos priepuolius ir pavydą, ima atkartoti
žmonos manipuliacinius savižudybės triukus, tačiau Antonija jau susidėjusi
visiškai kitus prioritetus. Įvyksta dar vienas klasikinis variantas: pora
apsikeičia emocijų vaidmenimis ir tas, kas dominavo ir buvo abejingas, tampa
priklausomas nuo ankstesnio šeiminio modelio.
Ne, komedija „Atvira pora“ nėra jokia terapinė ar atverianti
romantiškas perspektyvas žiūrovui taip pat drąsiai eksperimentuoti su savo
gyvenimais ir likimais. Bet, kita vertus, gerai pagalvojus, o kam tada
kankintis, kai vienas poroje atviras, o kitas privalo atitikti klasikinius
ištikimos santuokos modelius? Pačią istoriją iš moteriškos perspektyvos galima
palaikyti kaip feministinį, nes, mano akimis, Antonija laimi sutikdama būti
atviruose seksualiniuose santykiuosi. Ji išsivaduoja iš aukos pozicijos, vėl sužydi
jos aistra ir moteriškumas, ji vėl įgauna pasitikėjimo savimi ir noro patirti
nuotykių. Gal geriau, nei saujomis ryti antidepresantus ir gailėti savęs?
Valentino padėtis irgi atrodo tipiška, nes jam labai tinka pasakymas, kad už
kiekvieno sėkmingo vyro slepiasi/stovi stipri moteris, o kai Antonija
susiruošia susitvarkyti savo gyvenimą, vyro pozicija subliūkšta.
Spektaklyje būta netikėtų ir išties juokingų momentų
(net man). Pavyzdžiui, salėje turėjo pakelti rankas, kurie nesimasturbuoja, arba
kurie masturbuojasi gyvenime. Labai juokinga buvo apie Kryžkalnio kalvų teoriją
ir seksualinę energiją, tokių taiklių, lietuviškai integruotų intarpų į šią
itališką pjesę, priartėjančių, sakyčiau, prie improvizacinių komedijinių
aktorių dvikovų atviroje scenoje, o tik sužadina juoką ir įtampą. Iki prakaito
puikiai dirbo tiek Toma Vaškevičiūtė, tiek Giedrius Savickas, puikiai visiems
žinomi. Ar spektaklis kažkuo labai jau ypatingas? Asmeniškai tikrai ne, tačiau
kaip pramoginis pop šeiminis vaizdelis, kuriame galutinį žaidimą laimi iš aukos
pozicijos pakilusi ir vėl sužydėjusi moteris, manau, tikrai veikia.
The Sovereignty of the
Skies: Tracing the Eagle's Power in National Heraldry
Hello,
Have you ever noticed how many nations, across
continents and centuries, have chosen the same powerful raptor—the eagle—as
their ultimate symbol of state authority and power? I’ve taken a closer look at
what these powerful emblems truly signify, from the Balkan mountains to the
ancient steppes.
The Double-Headed Legacy: Inheritors of Byzantium
The double-headed eagle is perhaps the most
historically charged variant, signifying a historical claim to universal rule
or the dual nature of power.
Albania 🇦🇱 The black double-headed
eagle on Albania's flag and coat of arms is a potent symbol of national
identity and sheer resilience, representing the nation's survival through
centuries of subjugation. It is directly linked to the 15th-century national
hero Gjergj Kastrioti Skanderbeg, who adopted the Byzantine emblem. The two
heads are often interpreted as symbolising Albanian unity, looking East and
West, or representing the dual authority of spiritual and temporal power.
Former Byzantine Empire The double-headed eagle was
the principal symbol of the Byzantine Empire (or Eastern Roman Empire),
especially under the Palaiologos dynasty. It epitomised the universality of the
Emperor’s rule and the duality of authority: governing both the East and the
West, or balancing the secular power of the state with the spiritual authority
of the Orthodox Church. This symbol was widely adopted by later empires,
notably Russia, establishing them as successors to the Byzantine legacy.
Russia 🇷🇺 Russia's coat of arms
features a double-headed eagle, directly inherited from Byzantium and adopted
by the Grand Duchy of Moscow, particularly after Ivan III married a Byzantine
princess. The eagle symbolises Russia’s claim as the "Third Rome,"
representing power, sovereignty, and the dual orientation of the realm towards
East and West. At its centre, St. George slaying the dragon (the symbol of
Moscow) is prominently featured, signifying defence and the triumph of good.
Serbia 🇷🇸 and Montenegro 🇲🇪
Both Balkan nations deploy the double-headed eagle to signify state sovereignty
and historical continuity. Serbia's white double-headed eagle was adopted by
the medieval Nemanjić dynasty, asserting Serbia's heritage as an Orthodox
cultural successor. Similarly, Montenegro’s golden double-headed eagle, derived
from Byzantium and the Petrović-Njegoš dynasty, represents the union of church
and state, underscoring its historical connection to the Eastern Orthodox
tradition.
The Republican & National Eagles: New Beginnings
Germany 🇩🇪 Germany’s Black Eagle
(Bundesadler) is one of Europe’s most ancient heraldic symbols, directly
descended from the Holy Roman Empire. Today, this single-headed eagle signifies
the power, independence, sovereignty, and federal stability of the modern German
Republic. While the present form is single-headed (symbolic of the republic),
its long-standing use makes it a clear symbol of German identity and
continuity.
Austria 🇦🇹 The single-headed black
eagle on Austria’s coat of arms symbolises the rebirth and independence of the
Republic following the collapse of the Habsburg Empire. Post-1919, the ancient
Imperial symbol was modified: the eagle holds a hammer (for workers) and a
sickle (for peasants), and wears a mural crown (for the burghers), clearly
establishing the strength of the people and the democratic nature of the state.
Poland 🇵🇱 Poland’s coat of arms,
the White Eagle (Orzeł Biały), is an ancient national symbol embodying
independence, statehood, and bravery. According to legend, it was the sign seen
by Lech, the mythical founder of Poland. Featured on a red background, the crowned
eagle (the crown was restored after the fall of communism) represents the
nation's sovereignty and its return to its royal traditions.
Former Roman Empire 🏛️ The Roman Eagle (Aquila) was not
merely a symbol but the paramount military standard for the legions. It
symbolised the power of the Roman state, the protection of Jupiter, and
victory. The eagle was the ultimate symbol of the Emperor's authority and legitimacy,
becoming the prototype for all subsequent Western and Eastern imperial eagles.
The Latin and Arab Eagles: Identity and Unity
Romania 🇷🇴 and Moldova 🇲🇩
The golden eagle on Romania’s coat of arms (holding a sceptre and a sword)
symbolises heroism, bravery, and sovereignty. It derives directly from the
heraldry of the historic Wallachia province. Moldova's golden eagle is
similarly derived, symbolising the nation's Latin origin, courage, and
independence. The olive branch in its talons signifies peace, while the cross
in its beak stresses its Christian identity.
Egypt 🇪🇬
and Iraq 🇮🇶
Both nations use the Eagle of Saladin, a powerful emblem of Arab unity,
strength, and national sovereignty across the Middle East. The symbol is
directly associated with the 12th-century Sultan Saladin, who unified Arab
forces against the Crusaders. In the 20th century, it became a popular sign of
pan-Arabism and revolutionary resolve. The Iraqi version, like the Egyptian,
stands for the state’s power and has a shield at its centre displaying the
national flag.
Mexico 🇲🇽 Mexico's coat of arms
depicts a golden eagle perched on a cactus, devouring a snake. This profound
image embodies an ancient Aztec legend, which directed the people to found
their capital, Tenochtitlan (modern Mexico City), where they saw this sign. The
eagle represents strength, tenacity, and justice, while conquering the snake
symbolises the triumph of good over evil—an enduring symbol of the nation's
foundation and cultural heritage.
The Unique and Mythical Raptors
Indonezija 🇮🇩 Indonesia’s national
emblem is the Garuda, a mythical eagle-like bird in Hindu and Buddhist
mythology, which served as the mount of the god Vishnu. In the Indonesian
context, the Garuda symbolises creative power, majesty, courage, justice, and
freedom. The number of feathers in its wings and tail reflects the country's
national philosophy, the Pancasila (the Five Principles).
Kazakhstan 🇰🇿 Kazakhstan’s coat of
arms features not a standard eagle, but the Bürkit, a traditional Steppe Eagle
(or Golden Eagle), signifying freedom, independence, nobility, and a soaring
vision for the future. Deeply rooted in nomadic culture, the Bürkit is a symbol
of strength and wisdom, positioned above the shanyrak (the crown of the
traditional yurt), emphasising national identity and ancient traditions.
Zambia 🇿🇲 Zambia’s coat of arms is
crowned by the African Fish Eagle, which symbolises freedom, the Zambian
people's optimistic flight into the future, and faith. As a powerful bird of
prey, it represents the nation's courage, boldness, and national sovereignty regained
at independence.
Ar pastebėjote, kiek daug šalių naudoja vieną ir tą
patį valdžios ir galios simbolį erelį? Nusprendžiau trumpai apžvelgti, ką gi
reiškia šie simboliai.
Albanija.
Albanijos vėliavoje ir herbe pavaizduotas juodas dvigalvis erelis yra vienas
galingiausių nacionalinio identiteto simbolių. Jis reiškia suverenitetą,
atkaklumą ir tautos išlikimą per amžius trukusią priespaudą. Erelis tiesiogiai
siejamas su XV amžiaus didvyriu Gjergj Kastrioti Skanderbegu, kuris ant
savo šalmo ir vėliavos naudojo šį Bizantijos imperijos simbolį. Dvi erelio
galvos simbolizuoja Albanijos vienybę ir galbūt jos istorinį atsigręžimą tiek į
Rytus, tiek į Vakarus, arba dvasinės ir pasaulietinės valdžios dualumą.
Austrija.
Austrijos herbas, kuriame pavaizduotas viengalivis juodas erelis, simbolizuoja
respublikos atgimimą ir nepriklausomybę po Habsburgų imperijos žlugimo. Erelis,
kuris šimtmečius buvo Šventosios Romos imperijos ir vėliau Austrijos-Vengrijos
(dvigalvis variantas) galios simbolis, po 1919 m. buvo modifikuotas.
Svarbiausia, kad erelis laiko kūjį (simbolizuojantį darbininkus) ir pjautuvą
(simbolizuojantį valstiečius), o jo galvą puošia mūro karūna (simbolizuojanti
miestiečius), pabrėžiant liaudies jėgą ir demokratinę respubliką.
Buvusi Bizantijos imperija. Dvigalvis erelis yra
pagrindinis Bizantijos imperijos (dar vadinamos Rytų Romos Imperija) simbolis,
ypač Paleologų dinastijos metu. Jis simbolizavo imperijos universalumą ir
valdžios dualumą: imperatoriaus, kaip Romos palikuonio, valdžią Rytuose ir
Vakaruose, arba pasaulietinės (valstybės) ir dvasinės (stačiatikių Bažnyčios)
valdžios dermę. Šis simbolis buvo perimtas ir tapo svarbus ne tik stačiatikių
Bažnyčios, bet ir vėlesnių imperijų, tokių kaip Rusijos, simboliu, pabrėžiant
jį kaip Bizantijos paveldo tęsėją.
Čekija. Čekijos herbe
erelis nėra pagrindinis simbolis. Centrinis ir svarbiausias Čekijos (istorinės
Bohemijos) simbolis yra sidabrinis (baltas) liūtas raudoname fone. Tačiau
valstybės herbe yra pavaizduoti du skirtingi regioniniai ereliai: Moravijos
simbolis – raudonas-baltas languotas erelis, ir Silezijos – juodas erelis. Šie
trys simboliai – liūtas ir du ereliai – kartu atspindi ir simbolizuoja
istorinių Čekijos Karūnos Žemių – Bohemijos, Moravijos ir Silezijos – vienybę
dabartinėje Čekijos Respublikoje.
Egiptas.Egipto herbas naudoja Saladino Erelį, kuris
yra galingas arabų tautos vienybės, jėgos ir suvereniteto simbolis. Erelis,
žvelgiantis į kairę, siejamas su XII amžiaus sultonu Saladinu, kuris sėkmingai
vadovavo arabų pajėgoms kovojant su kryžiuočiais ir suvienijo didelę dalį arabų
regiono. Šis erelis tapo populiarus XX amžiuje, simbolizuojantis Arabų
Respublikų federacijos idėją ir nacionalizmą.
Vokietija.
Vokietijos herbe pavaizduotas Juodasis Erelis (Bundesadler) yra vienas
seniausių ir labiausiai atpažįstamų Europos simbolių. Šiandien jis simbolizuoja
Vokietijos Federacinės Respublikos jėgą, nepriklausomybę, suverenitetą ir
federalinį stabilumą. Šis erelis tiesiogiai perimtas iš Šventosios Romos
Imperijos heraldikos. Nors dabartinis erelis yra viengalvis, simbolizuojantis
respublikinę valdžią, jo ištakos siekia viduramžius. Erelis vaizduojamas su
išskėstais sparnais, bet nuleistomis plunksnomis, tarsi pasiruošęs skrydžiui,
ir yra valstybės tapatybės tęstinumo ženklas.
Šventosios Romos Imperija.
Dvigalvis Erelis buvo pagrindinis Šventosios Romos Imperijos (gyvavusios nuo X
a. iki 1806 m.) simbolis. Jo dvejopa prigimtis simbolizavo imperatoriaus
pasaulietinės valdžios universalumą ir jo titulą kaip Romos Imperijos
palikuonio. Galvos, nukreiptos į Rytus ir Vakarus, žymėjo Imperijos teritoriją
ir įsipareigojimą tiek krikščioniškajam Vakarų pasauliui, tiek Rytų Europai.
Vėlesniaisiais laikais jis tapo imperijos galios, vienybės ir prestižo ženklu,
o vėliau jo tradiciją perėmė Habsburgų dinastija ir Austrijos-Vengrijos
imperija.
Kazachstanas.
Kazachstano herbas naudoja ne šiaip įprastą erelį, o stepių erelio (dar
vadinamo auksiniu ereliu) atvaizdą, vadinamą Būriu (Būrkit), kuris simbolizuoja
laisvę, nepriklausomybę, didingumą ir didelį polėkį į ateitį. Šis paukštis yra
giliai įsišaknijęs Kazachstano klajoklių ir stepių kultūroje, kur jis buvo
jėgos, ištikimybės ir išminties simbolis. Būrkit herbe pavaizduotas virš
tradicinės jurtos viršaus – šanyrako (apskrito skliauto), pabrėžiant valstybės
suverenumą, senovės tradicijas ir nacionalinę tapatybę.
Irakas. Irako vėliavoje
ir herbe naudojamas Saladino erelis, kurio simbolika panaši į Egipto. Jis
simbolizuoja arabų nacionalizmą, revoliuciją ir vienybę. Erelis siejamas su XII
a. sultonu Saladinu, kuris kovojo prieš kryžiuočius ir suvienijo arabų žemes.
Šiandien erelis reiškia valstybės jėgą, pakilimą ir suverenitetą. Centre ant
erelio krūtinės pavaizduotas skydas, kuriame yra pavaizduota Irako vėliava su
užrašu Allahu Akbar (Dievas yra didis), pabrėžiančia šalies tapatybę.
Indonezija.
Indonezijos nacionalinis simbolis yra Garuda – mitinis erelio paukštis, kuris
hinduizmo ir budizmo mitologijoje buvo Dievo Višnu nešėjas. Indonezijos
kontekste Garuda simbolizuoja kūrybinę jėgą, didingumą, drąsą, teisingumą ir
laisvę. Paukščio penkios plunksnų eilės uodegoje ir sparnuose atspindi šalies
nacionalinę filosofiją Pancasila (penkis principus). Garuda yra auksinės
spalvos, reiškiantis tautos didybę ir šlovę.
Meksika. Meksikos herbas,
kuris yra pavaizduotas ir ant vėliavos, vaizduoja aukso erelį, stovintį ant
kaktuso ir draskantį gyvatę. Šis vaizdinys simbolizuoja senovės actekų legendą.
Erelis rodo galybę, atkaklumą ir teisingumą, o gyvatės nugalėjimas reiškia
gėrio pergalę prieš blogį ir actekų civilizacijos pamatus. Anot legendos,
actekai čia įkūrė savo sostinę Tenočtitlaną (dabartinę Meksiko miestą) ten, kur
pamatė šį ženklą, todėl erelis simbolizuoja tautos gimimą, tapatumą ir
kultūrinį paveldą.
Moldova. Moldovos herbas,
kuris yra ir šalies vėliavos centre, vaizduoja aukso erelį, laikantį kryžių
snape ir skeptrą bei žalią alyvos šakelę kojose. Erelis yra tiesiogiai perimtas
iš Rumunijos (su kuria Moldova turi bendrą kultūrinę ir kalbinę istoriją)
heraldikos ir simbolizuoja lotyniškąją kilmę, drąsą, suverenitetą ir
nepriklausomybę. Kryžius snape pabrėžia krikščioniškąjį identitetą, o alyvos
šakelė simbolizuoja taiką. Erelis iš esmės rodo Moldovos istorinį tęstinumą ir
atstovauja valstybės galią.
Juodkalnija.
Juodkalnijos herbas naudoja dvigalvį aukso erelį, kuris yra tiesiogiai perimtas
iš Bizantijos ir vėliau Petrovičių-Njegošų dinastijos heraldikos, pabrėžiant
valstybės istorinį tęstinumą ir nepriklausomybės idėją. Erelis simbolizuoja
suverenitetą, valdžios dualumą (bažnytinę ir pasaulietinę) ir istorinį ryšį su
stačiatikių Rytų tradicija. Nors erelis laikė valdžios simbolius, dabartiniame
herbe erelio krūtinę dengia liūtas (simbolizuojantis vyskupų valdžią ir jėgą),
o visa kompozicija pabrėžia Juodkalnijos didingumą ir ištikimybę valstybingumo
tradicijoms.
Lenkija. Lenkijos herbas –
Baltasis Erelis (lenk. Orzeł Biały) – yra vienas seniausių Lenkijos
nacionalinių simbolių, simbolizuojantis nepriklausomybę, valstybingumą ir
narsą. Legendos sieja jį su Lenkijos įkūrėju Lechu, kuris pamatė baltą erelį,
nutūpusį ant medžio. Erelis, pavaizduotas raudoname fone, simbolizuoja
valstybės jėgą ir suverenitetą. Po komunizmo žlugimo ereliui buvo grąžinta
karūna, pabrėžianti šalies atsiskyrimą nuo sovietinės įtakos ir grįžimą prie
senųjų karališkųjų tradicijų.
Buvusi Romos Imperija. Senovės Romos Imperijoje
erelis (Aquila) buvo ne tik simbolis, bet ir svarbiausias kariuomenės ženklas.
Jis simbolizavo Romos valstybės galią, Jupiterio globą, jėgą ir pergalę.
Kiekvienas legionas turėjo savo erelio ženklą, kuris buvo nešiojamas į mūšį, o
jo praradimas buvo laikomas didžiausia gėda. Erelis buvo imperatoriaus galios
ir teisėtumo ženklas, pabrėžiant Romos dominavimą pasaulyje, ir tapo visų
vėlesnių Vakarų ir Rytų imperijų bei karalysčių (pvz., Bizantijos, Šventosios
Romos Imperijos) erelių simbolikos prototipu.
Rumunija.
Rumunijos herbe puikuojasi auksinis erelis, laikantis skeptrą ir kalaviją,
simbolizuojantis didvyriškumą, narsą ir suverenitetą. Erelis yra tiesiogiai
perimtas iš istorinės Valakijos provincijos heraldikos. Ant erelio krūtinės
esantis skydas atspindi visus Rumunijos istorinius regionus (Valakiją, Moldovą,
Transilvaniją), o erelio vaidmuo yra pabrėžti šių regionų vienybę po vienu
simboliu. Erelis, kaip dangiškasis valdovas, taip pat simbolizuoja šalies
didingumą ir apsaugą.
Rusija. Rusijos herbe
pavaizduotas dvigalvis erelis yra tiesiogiai paveldėtas iš Bizantijos Imperijos
ir vėliau perimtas Maskvos Didžiosios Kunigaikštystės, ypač po Ivano III
santuokos su Bizantijos princese. Erelis simbolizuoja Rusijos, kaip „Trečiosios
Romos“, įpėdinę, galią, suverenitetą ir valdžios dualumą (vieną galvą
atgręžiant į Rytus, kitą į Vakarus). Centre ant erelio krūtinės yra
pavaizduotas Šv. Jurgis, žudantis slibiną, simbolizuojantis Maskvą, gynybą ir
pergalę prieš blogį. Dvigalvis erelis Rusijoje atspindi valstybės istorinį
tęstinumą ir jos imperines ambicijas.
Serbija. Serbijos herbe
pavaizduotas dvigalvis erelis simbolizuoja valstybinį suverenitetą ir istorinį
tęstinumą. Šis Bizantijos simbolis buvo perimtas ir pritaikytas Serbijos
Nemanjičių dinastijos viduramžiais, pabrėžiant Serbijos, kaip stačiatikių
kultūros paveldėtojos, statusą. Erelis yra baltos spalvos ir ant jo krūtinės
yra mažas raudonas skydas su keturiais ugnies plieniniais (simbolizuojančiais
keturias kirilicos raides S, arba tiesiog ginklus), kurie yra nacionalinis
serbų simbolis. Erelis atspindi Serbijos valstybingumo ir karališkųjų tradicijų
atgimimą.
Jungtinės Amerikos Valstijos (JAV).
Jungtinių Valstijų nacionalinis paukštis ir heraldikos simbolis yra Baltagalvis
Erelis (Bald Eagle). Jis simbolizuoja laisvę, jėgą ir nepriklausomybę, ypač
pabrėžiant Naujojo Pasaulio laisvės idealus. JAV Didžiajame Antspaude erelis
laiko alyvos šakelę (simbolizuojančią taiką) ir strėlių pluoštą
(simbolizuojantį karą ir pasirengimą gintis), pabrėžiant valstybės galią ir
norą taikai, bet pasirengimą mūšiui. Erelis neša juostą su valstybės šūkiu E
Pluribus Unum ('Iš daugelio – vienas'), akcentuojančiu valstybės vienybę.
Zambija. Zambijos herbas
vaizduoja Afrikinį Juodąjį Žuvinį Erelį (African Fish Eagle), kuris yra
pavaizduotas virš skydo. Erelis simbolizuoja laisvę, Zambijos žmonių polėkį į
ateitį ir tikėjimą. Būdamas stiprus paukštis, gyvenantis virš vandenų, jis rodo
drąsą ir narsą. Jis yra svarbus šalies nepriklausomybės atgavimo simbolis ir
pabrėžia nacionalinį suverenitetą bei ambicijas.
Per tris dešimtmečius po Sovietų Sąjungos žlugimo
posovietinių šalių ekonominė trajektorija išsiskyrė dideliais skirtumais, o
regionas pasižymėjo nevienodu augimu ir dažnais svyravimais. Pradėjusios nuo
gilaus pereinamojo nuosmukio, dauguma šalių vėliau patyrė spartų augimo etapą,
ypač 2000–2008 metais, kurį paskatino globalios žaliavų kainos ir tarptautinė
integracija. Tačiau ilgalaikė sėkmė priklausė nuo esminių struktūrinių reformų
ir geopolitinės orientacijos pasirinkimo. Apskritai, geriausiai sekėsi toms
šalims, kurios sugebėjo efektyviai diversifikuoti savo ekonomiką ir integruotis
į stabilias rinkas, o blogiausiai – šalims, kurias slėgė politinis nestabilumas
ir lėtos institucinės reformos.
Ekonominio augimo lyderiais neabejotinai tapo Baltijos
šalys (Lietuva, Latvija, Estija), kurios sėkmingai įgyvendino radikalias
rinkos reformas, integruojasi į Europos Sąjungą ir prisijungė prie euro zonos.
Šis pasirinkimas leido joms pritraukti dideles užsienio investicijas,
diversifikuoti eksportą ir pakelti gyvenimo lygį arčiau Vakarų Europos
vidurkio. Lyderių gretoms taip pat priklausė didelių gamtos išteklių turinčios
valstybės, tokios kaip Azerbaidžanas ir Kazachstanas, kurių augimą 2000-ųjų
pradžioje nulėmė naftos ir dujų kainų bumas. Nors šių šalių augimas buvo
įspūdingas skaičiais, jis dažnai priklausė nuo žaliavų kainų svyravimo, o jų
ekonomika liko mažiau diversifikuota nei Baltijos šalių.
Tuo tarpu ekonomikos autsaideriai susidūrė su lėtomis
arba žlugusiomis reformomis ir nuolatiniu politiniu nestabilumu. Ukraina ir
Moldova yra ryškiausi pavyzdžiai, kuriose korupcija, lėtas institucijų
stiprinimas ir, svarbiausia, kariniai konfliktai bei teritoriniai praradimai
lėmė ilgalaikį ekonominį atsilikimą ir milžinišką emigraciją. Taip pat lėtai
augo tos Centrinės Azijos šalys (pvz., Kirgizija, Tadžikistanas), kurios liko
labai priklausomos nuo Rusijos ekonomikos (per migrantų pervedimus ir prekybą)
bei kenčia nuo prastos infrastruktūros ir silpno valdymo. Apibendrinant,
posovietinis regionas išsiskyrė kaip pavyzdys, rodantis, kad sėkmės raktas
glūdi ne tik pradiniuose ištekliuose, bet ir sėkmingose, nuosekliose reformose
ir tvirtoje geopolitinėje orientacijoje.
Tiems, kam per 30 ir daugiau metų, tikriausiai labai
puikiai prisimena dešimtame dešimtmetyje per LNK rodytą australų serialą „Be
namų negerai“ (angl. Home and Away), kuris buvo kuriamas
ištisus dešimtmečius ir užaugino ne vieną puikiai žinomą iš Australijos kilusį
aktorių. Sunku pasakyti, kokio populiarumo tuomet Lietuvoje buvo „Be namų
negerai“, kai tik jį pradėjo rodyti, bet puikiai pamenu, kad jis kuo
puikiausiai konkuravo su jaunimo serialiais tokiais kaip „Beverli Hilsas 90210“,
„Penketukas“ ir kt., nes tikriausiai natūraliau ir paprasčiau kalbėjo apie gyvenimiškas
situacijas, nei patetiški, jausmingi ir perspausti Lotynų Amerikos serialai. Serialas
sulaukė galybės sezonų ir serijų, aišku, jos visos niekada nebuvo parodytos
Lietuvoje. Tiesa, pamenu pirmajame šio amžiaus dešimtmetyje žiūrovų laiškų dėka
LNK kurį laiką atgaivino „Be namų negerai“ idėją ir vėl buvo transliuojami
naujieji sezonai, tačiau serialas jau nebesulaukė tokio susidomėjimo kaip
dešimtajame dešimtmetyje, todėl televizija nutraukė rodymą. Šiandien apžvelgsiu
šio serialo istoriją, jūsų pageidavimu, pagrindinę pasakojimo liniją ir poveikį
australams.
„Be namų negerai“ prasideda kaip australų
muilo opera 1988 metais!
Serialo „Be namų negerai“ idėja Australijoje gimė iš
televizijos prodiuserio Alano Batemano (Alan Bateman) sumanymo. Jo
tikslas buvo sukurti naują, jaunimui skirtą muilo operą, kuri užpildytų eterio
spragą, atsiradusią po to, kai populiarus to meto serialas „Sons and Daughters“
(liet. „Sūnūs ir dukros“) buvo nutrauktas. Batemanas pastebėjo, kad didžiulė
Australijos gyventojų dalis persikelia į priemiesčius, todėl jis norėjo
pavaizduoti šiuolaikinę socialinę problemą – šeimų, persikeliančių iš miesto į
mažesnes pakrantės bendruomenes, integraciją. Pagrindinė serijos idėja buvo
perteikti antrųjų šansų temą ir parodyti, kaip mažoje pakrantės gyvenvietėje
įsikūrusi globėja Pippa Ross su vyru Tomu priima paauglius globotinius,
patyrusius traumų ir šeimos problemų, siūlydama jiems naują pradžią.
Serialas debiutavo 1988 metų sausį „Seven Network“
eteryje, tačiau jo startas nebuvo lengvas. Pirmosios savaitės buvo sunkios, ir
serialo žiūrimumas buvo toks žemas, kad net buvo svarstoma apie jo nutraukimą.
Vis dėlto, Batemano ir jo komandos dėka, serialas gavo laiko įsitvirtinti, ir
per kelis mėnesius istorijos tapo įtikinamesnės, o veikėjai – populiaresni. Nuo
1988 m. pabaigos iki 1995–1996 m. „Be namų negerai“ Australijoje tapo labai
populiarus ir stabiliai dominuojančia programa vakaro transliacijoje, ypač
jaunimo amžiaus grupėje. Kiekviena serija reguliariai pritraukdavo nuo 1,5 iki
2 milijonų žiūrovų, o svarbūs siužeto įvykiai ir vestuvės pasiekdavo dar
didesnį žiūrimumą.
Serialo sėkmė greitai peržengė Australijos ribas. Jis
turėjo didelį poveikį masinei kultūrai, tapdamas ne tik pramogos šaltiniu, bet
ir kultūros eksportu, formuojančiu tarptautinį Australijos paauglių ir
pakrantės gyvenimo stereotipą. Būtent 1988–1996 m. laikotarpiu „Be namų negerai“
buvo rodomas maždaug 30–40 šalių, įskaitant didžiąją dalį Jungtinės Karalystės
(JK) ir Airijos, kur jis tapo itin populiarus per pietų ir pavakarės rodomus
peržiūros laikus. Jis taip pat buvo rodomas Naujojoje Zelandijoje,
Skandinavijos šalyse (pavyzdžiui, Švedijoje ir Norvegijoje), taip pat kai
kuriose Europos ir Artimųjų Rytų šalyse.
Žiūrimumo požiūriu, serialas išsiskyrė tuo, kad
sėkmingai sujungė klasikinės muilo operos elementus (kasdienius santykius,
šeimos dramas) su aktualiomis jaunimo problemomis (narkotikai, paauglių
nėštumas, mokyklos patyčios, tėvų netektis). Šis derinys užtikrino nuolatinį
populiarumą ir komercinę sėkmę. „Be namų negerai“ tapo neatsiejama Australijos
televizijos dalimi ir netgi veislynas jauniesiems aktoriams – iš jo iškilo
tokios vėliau Holivude išgarsėjusios žvaigždės kaip Heathas Ledgeris, Isla
Fisher ir Naomi Watts.
Kaip vystėsi „Be namų negerai“ evoliucija
po 1996-ųjų ir vėliau?
Kaip minėjau, serialas „Be namų negerai“ buvo pradėtas
kurti 1988 metais, ir jis vis dar yra kuriamas iki šių dienų, kas liudija apie
jo nepaliaujamą populiarumą. Visgi tai nėra ilgiausias visų laikų serialas,
nors jis jau kuriamas 38 metus, pagal reitingą pasaulyje užima tik 10 vietą
pagal serialo ilgumą. Per visą šį laikotarpį, t. y. nuo 1988 m. iki 2025 m., buvo
sukurta daugiau nei 8500 serijų ir daugiau nei 38 sezonai. Nors tikslus
serijų skaičius nuolat auga, šis mastas daro jį vienu ilgiausiai rodomų serialų
Australijos istorijoje, ir tikrai ilgiausiai rodoma drama per „Seven Network“
kanalą.
Serialo koncepcija bėgant metams ženkliai pasikeitė.
Iš pradžių, 1980-aisiais ir 1990-ųjų pradžioje, tonas buvo šiltas, šeimyniškas
ir orientuotas į socialinę sritį, akcentuojant globos namų savininkų Pippos ir
Tomo Rossų ramybę ir paauglių globotinių integraciją. Vėliau, apie 2000-uosius
metus ir vėliau, tonas tapo dinamiškesnis ir dramatiškesnis, artimesnis tipinei
muilo operai. Siužetinės linijos pradėjo apimti daugiau nelaimingų atsitikimų,
gamtos katastrofų (pvz., gaisrai, audros), nusikaltimų, pagrobimų ir netgi
sektų įvykius, kad išlaikytų aukštą žiūrovų intrigą ir atitiktų besikeičiančius
auditorijos poreikius.
Siužetinės linijos per tris dešimtmečius patyrė
esminių pokyčių. Ankstyvosios siužetinės linijos dažniausiai buvo skirtos
paauglių romantinėms dramoms, mokyklos iššūkiams ir kasdienėms šeimos
problemoms (pvz., narkomanija, skyrybos). Vėlesniuose sezonuose, siekiant
pritraukti plačiąją auditoriją, atsirado psichologinis teroras, žmogžudystės,
medicininės dramos (pvz., koma, amnezija) ir įtempti teisiniai procesai. Šis
perėjimas parodė serialo prisitaikymą prie pasaulinių televizijos tendencijų,
kai muilo operos virto labiau į dramą orientuotais serialais.
Aktorių ir pagrindinių veikėjų pasirodymo politika
visuomet buvo rotacinė. Seriale buvo nuolat keičiami jauni aktoriai, tam, kad
serialas nuolat pritrauktų jaunąją auditoriją ir atrastų naujų talentų. Tačiau
stabilumą palaikė ilgamečiai pagrindiniai veikėjai – aktoriai, kurie išliko
ištikimi serialui nuo pat pirmųjų dienų.
Pats ryškiausias ir ilgiausiai vaidinantis aktorius
yra Ray Meagheris, vaidinantis Alfo Stewarto vaidmenį. Alfą galima
charakterizuoti kaip „Summer Bay“ bendruomenės patriarchą; jis pasižymi
grublėtu, tiesmuku, bet iš esmės geranorišku charakteriu. Nuo 1988 m.
vaidindamas, Alf Stewartas yra vienintelis veikėjas, pasirodęs pilotinėje
serijoje ir išlikęs iki šių dienų. Jis patyrė viską: nuo laivų avarijų,
artimųjų netekties, iki priverstinio laiko keliavimo (siužeto vingis, kuriame
jis buvo pasiųstas į 1940-uosius). Kita ilgametė, nors ir su pertraukomis
vaidinusi, veikėja yra Lynne McGranger, vaidinanti Irene Roberts. Irene,
atėjusi į serialą 1993 metais, pradžioje buvo piktnaudžiaujanti alkoholiu mama,
tačiau greitai tapo dar viena jūros įlankos globėja ir geros širdies moterimi,
kuri nuolat priglaudžia naujus globotinius ir palaiko bendruomenės moralę.
LGBTQ+ temų atsiradimas seriale atspindi Australijos
visuomenės ir televizijos tendencijas vėlesniais dešimtmečiais. Iki 2000-ųjų
pabaigos šios temos buvo didelis tabu, atsižvelgiant į šeimos laiką ir serialo
pobūdį. Pirmasis ryškus gėjaus personažas pasirodė tik 2009 metais, kai seriale
buvo pavaizduotas Charlie Newmano personažas. Vėlesniuose sezonuose,
ypač po 2010 m., atsirado daugiau homoseksualių siužetinių linijų, pavyzdžiui,
2016 metais buvo rodoma Alex Nielson ir Willow Harris moterų meilės istorija.
Šios temos rodo serialo prisitaikymą prie šiuolaikinės socialinės realybės ir
pastangas atspindėti platesnę Australijos visuomenės įvairovę, nors jos vis dar
yra pateikiamos atsargiau nei kituose vakarinio eterio serialuose.
Kur buvo visą tą laiką filmuojamas
serialas „Be namų negerai“?
Nuo pat savo gyvavimo pradžios 1988 metais buvo
filmuojamas dviejose pagrindinėse lokacijose, kurios vizualiai sukuria
fiktyviąją Summer Bay (liet. Vasaros įlanka) bendruomenę. Interjero scenos,
tokios kaip veikėjų namų interjerai, ligoninės, mokyklos kabinetai ar policijos
nuovados, yra filmuojamos Seven Network studijose Epinge (Epping), Sidnėjaus
priemiestyje, Naujajame Pietų Velse, Australijoje. Šios studijos buvo ir tebėra
pagrindinė serijos bazė, leidžianti patogiai keisti dekoracijas ir užtikrinti
kasdienę produkciją.
Vis dėlto, serialo sielą ir vizualinį identitetą
formuoja lauko scenos, kurios beveik visos yra filmuojamos Palm Byče (Palm
Beach). Tai yra tikras, idiliškas Sidnėjaus priemiestis, įsikūręs vaizdingoje
pusiasalio dalyje, maždaug 41 kilometras į šiaurę nuo Sidnėjaus centrinio
verslo rajono. Palm Byčo paplūdimys, su savo auksinėmis kopomis ir Ramiojo
vandenyno vaizdais, tapo neatsiejama Summer Bay dalimi.
Konkrečios Palm Byčo vietos, nuolat matomos seriale,
yra garsusis Palm Byčo švyturys (Barrenjoey Head Lighthouse) – kuris dažnai
pasirodo kaip fonas tolumoje, ir pats paplūdimys, ant kurio kranto yra įrengta
nuolatinė filmavimo dekoracija – „Summer Bay“ užkandinė (The Diner). Taip pat
dažnai filmuojama aplinkinėje gyvenvietėje, vaizduojant bendruomenės namus ir
pagrindines gatves. Dėl šios priežasties Palm Byčas tapo populiaria turistine
vieta, kurioje gerbėjai gali atpažinti ir aplankyti filmo lokacijas, o
filmavimo komanda dažnai dirba viešose vietose, tiesiog šalia vietinių
gyventojų ir turistų.
6 patys žinomiausi aktoriai ir jų sukurti
vaidmenys seriale „Be namų negerai“.
Kate Ritchie – Sally Fletcher
Sally buvo viena iš originalių ir ilgalaikių veikėjų,
debiutavusi dar būdama vaikas 1988 m. Ji užaugo ekrane, iš globotinės tapo
mokytoja ir viena iš Summer Bay moralinių centrų. Sally siužetinės linijos buvo
susijusios su paauglių meile, karjeros siekimu ir sudėtingu gyvenimu po Pippos
ir Tomo išvykimo. Kate Ritchie yra viena labiausiai apdovanotų Australijos
aktorių už šį vaidmenį.
Heath Ledger – Scott Irwin
Prieš tapdamas Holivudo žvaigžde, Heathas Ledgeris
seriale vaidino jauno sportininko ir mylimojo vaidmenį. Nors jo laikas seriale
(1997 m.) buvo palyginti trumpas, jo pasirodymas buvo labai pastebimas ir leido
jam pradėti karjerą JAV.
Chris Hemsworth – Kim Hyde
Būsimasis „Marvel“ dievas Thoras vaidino Kimą Haidą
2004–2007 metais. Kimas buvo gražus, bet neramus jaunuolis, kurio siužetinės
linijos sukosi apie sunkų santykį su tėvu, meilės trikampius ir nuotykius. Tai
buvo jo tramplinas į pasaulinę šlovę.
Isla Fisher – Shannon Reed
Prieš tapdama populiaria komedijų aktore, Isla Fisher
vaidino Šenon Rid 1994–1997 metais. Šenon buvo mistiška ir kūrybinga jauna
mergina, turėjusi sudėtingą šeimos istoriją, o jos siužetinės linijos apėmė
paauglių problemas ir ambicijas.
Julian McMahon – Ben Lucini
Vėliau išgarsėjęs serialuose „Grožio peilis“ ir „San
Francisko raganos“, Julianas McMahonas vaidino Beną Lučinį 1989–1991 metais.
Deja, aktorius neseniai mirė. Benas buvo jaunas, gražus, bet neramus veikėjas,
įsitraukęs į pavojingus reikalus ir romantinius ryšius. Jis padėjo serialui
įtvirtinti patrauklių, bet probleminių vaikinų archetipą.
Dannii Minogue – Emma Jackson
Daini Minog (dainininkės Kylie Minogue sesuo) vaidino
Emą Džekson 1989–1990 metais. Ema buvo jauna, maištinga paauglė, kurios
siužetinės linijos dažnai buvo susijusios su nusikalstamumu ir sudėtingais
santykiais, kas suteikė serialui aštruoliškumo ankstyvajame etape.
Apie serialo „Be namų negerai“ garso
takelį (intro)
Pagrindinį serialo „Be namų negerai“ įžangos dainą
(garso takelį) atlieka ir dainuoja skirtingi atlikėjai per visą serialo
istoriją. Pirmąją, originalią versiją (nuo 1988 m.) atliko dainininkai Peter
Lacey ir Fiona Joy. Ši versija geriausiai žinoma žiūrovams,
stebėjusiems serialą Lietuvoje ir tarptautiniu mastu per ankstyvuosius
populiarumo metus, nors, kiek pamenu, šiam serialui buvo paruoštas netgi
lietuviškos dainos coveris, pavyko rasti YouTubėje tą versiją, tik nežinau, kas
atlieka. Gal moterišką partiją „Pirmo baliaus“ grupės vokalistė?
Per vėlesnius dešimtmečius dainos versijos buvo
atnaujinamos, bet jos visada išlaikė originalią melodiją. Pavyzdžiui,
šiuolaikinę versiją atlieka duetu dainuojantys Luke O'Shea ir Lucy
Deakin.
