Darbas jaunimui. Kodėl sunku jaunimui susirasti darbo?

Sveiki,

Kodėl jaunimas negali susirasti darbo Lietuvoje? Susidūriau su šiuo sunkumu, o internetiniai straipsniai visi spiegia, kad jaunimas neturi darbo arba jo turi labai daug – žodžiu, visi su savo nuomonėmis, pasakysiu ir aš savąją ir pasidalysiu patirtimi. Vienas emigrantas lietuvis, na, jau karjerą šiokią tokią padaręs Vokietijoje prieš gerus metus juokėsi iš mūsų žalių lietuvių jaunimo būrio, kurie neturi patirties ir nori įsidarbinti. Šiandien jau kelinta para sėdžiu ir baladojuosi su CV (gyvenimo aprašymais) besiuntinėdamas ir beskambindamas į įvairias darbo vietas. Aišku, niekas net neklausia, ar turi diplomą, ar neturi – niekam tai nerūpi, tavo artas metas universitete labai gerai tiks užpakaliui nusivalyti, bent jau dėl to buvo verta mokytis. Esmė – ar turite darbo patirties? Neturiu! Iš kur Tu ją, bomželi jaunas, turėsi, jei niekas jos nesuteikia!? Juokėsi iš manęs tas lietuvių vokietukas. Sako – tik Lietuvoje gali būti tokia padėtis pro ašaras.

Įvairios įmonės ir organizacijos, kurioms reikia darbo, kad ir pačiai valytojai – reikalavimas vienas – darbo patirtis bent vieneri metai. Net pradedančioji valytoja turi turėti darbo patirties. Iš kur ta tendencija ir tinginystė atėjo neapmokyti žmogaus? Juk žmogus negimė iškart, kad mokėtų naudotis kasos aparatu ir neišlindo iš gimdos su latekso pirštinėm ir valymo priemonėmis. Toks jausmas, kad darbdaviai tiesiog tingi, jiems reikia gero darbinio arklio, kuris greitai ir veiksmingai pakeistų benusibaigiantį seną kuiną ratuose. Pagrindinė mano problema ir yra, kad visus mano darbus nušluoja atėję žmonės, kurie turi bent gramą patirties, o man belieka tik tikėtis, kad darbas iš dangaus nukris ir Dievas padės, bet...

...bet mes visi puikiai žinome, kad taip nenutiks. Taigi kokias problemas kelia šitokia situacija? Didelė jaunų žmonių bedarbystė, o nepasitikėjimas naujokais kelia dar ir kitą problemą – Lietuva pasidaro žentų kraštas. Ne paslaptis, kad darbus gauna visi giminaičiai ir draugai apie kokį nors riebesnį rangą užimantį asmenį. Pats esu neįtikėtinų dalykų liudininkas ir galiu pasakyti, kad aukštesnieji postai yra dažniausiai neiškovojami, o padovanojami. Jeigu neturi gero tėtuko, dėduko, kuris maltųsi versliuke ar Seime, tada gali dairytis tik paprastų darbų sąrašuose, o ten visi keliai užmūryti, nes esi žalias ir neturi patirties. Ir ką tai duoda? Tai duoda tai, kad jaunimas užsimerkęs perka bilietus į Vakarus ir emigruoja. Juos išstumia ne tik valstybė, bet ir patys darbdaviai. Sakau, emigruos žmonės tol, kol Lietuvoje liks tik tiek žmonių, kiek reikia, kad visi būtų sotūs ir dirbtų darbus.

Labai geras pavyzdys. Vienas toks studenčiokas, lietuvis ėjo Londone gatve ir ant prabangaus viešbučio rado skelbimą, kad čia reikalingas padavėjas. O padavėjas tokiame viešbutyje, kurių žvaigždučių neturi net Lietuva, sau užsuko ir gavo darbą, apvilko jį smokingu ir pradėjo dirbti. Lietuvį nuo gatvės! O čia, mano mama norėjo įsidarbinti indų plovėja eilinėje picerijoje, tai cirkas be pabaigos – kažkokie turai, etapai, pokalbiai, provokacijos, psichologinis spaudimas, motyvacijos melžimas, net juokinga, atrodo, kad dirbtų kokiame FTB ar slaptųjų failų būstinėje. Atsipeikėkite, čia gi tik indų plovėja! Londone lietuvį nuo gatvės paėmė dirbti prabangus viešbutis! Galima sakyti, tai atsitiktinumas, bet aš tuo netikiu, nes tai aiškiai rodo mūsų visų Lietuvoje gyvenančių žmonių padėtį. Daugiau nieko nebeturiu pridurti.

Jūsų Maištinga Siela

Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com

Filmas: "Mano vaivorų naktys" / "My Blueberry nights""

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti kino filmą „Mano vaivorų naktys“ (My Blueberty Nights) (2007 m.). Dar vienas „Kino pavasario“ perliukas jau daugel kartų rodytas ir „Skalvijoje“ po festivalio. Ilgai vengiau šio filmo, nes bijojau, kad jis vėl obliuos meilės lentą, o ji ir tai jau nuobliuota iki skausmo, kad net darosi nebeįdomu, tačiau visgi po šitiek metų prisiverčiau antrą valandą nakties įsijungti šį filmą – ačiū mano nemigai! Ir patyriau beveik katarsį, nes filmas pasirodė puikus, tuoj paaiškinsiu kodėl.

„Mano vaivorų naktys“, nežinau, kodėl lietuviai pasirinko versti „vaivoras“, nors uogos spalva gal ir panaši, bet mano skurdžiomis anglų žiniomis blueberry yra mėlynė, bet jūs suprantate, kaip dviprasmiškai skamba mums „Mano mėlynių naktys“, dar pagalvos, kad kažkas kažką per naktis tranko ir daužo. Nieko panašaus. Filmas neįtikėtinai turiningas, tėknus, puikus garso takelis, paprasta, bet iki širdies miela istorija, kuri kalba apie meilę gydančiai, pozityviai, neforsuodamas apie nelaimingos meilės skaudulius ir sopulius. Filme iš esmės nėra nieko šokiruojančio, nieko per daug intriguojančio ir gniaužiančio kvapo, bet būtent tas lengvumas sunkume, paprastumas nepaprastume, subtilumas ir pavergė mane. Gerai, nesitikėjau, kad filmas bus tokio mano skonio ir mane papirks.

Ryškiausia šiame filme, mano galva, buvo Natalie Portman, kuri sukūrė antraeilį aistringos lošėjos vaidmenį. Personažas man pasirodė labai charakteringas, toks aistringas ir rizikingas, tačiau juk mes žinome, kad visokius aistruolius vaidinti yra kur kas paprasčiau nei geros mergaitės kailį, kas ir buvo pagrindinė veikėja Elizebeta. Per visą filmą žiauriai norėjau to skanaus vaivorų (mėlynių) pyrago su ledais. Tų raktų istorijos, tiek subtilus naktiniai susitikinėjimai jaukioje kavinukėje ir šiaip, tokia miela filmo atmosfera, tokia gyvenimiška, kad pagalvoji – va jezus, juk ir tu norėtum taip gyventi, taip susipažinti, taip kalbėti, taip mylėti, taip jausti, taip suprasti, taip rizikuoti... Realybė kitokia, tačiau, ačiū Dievui, mes bent turime istorijas, siužetus ir filmus.

Neslėpsiu, man labai patiko šis filmas savo stilistika, aktoriais, pasakojimo pobūdžiu, muzika. Labai tinka žiūrėti naktį, vienam, prie žaliosios arbatos puodelio, trokštant iš personažo lėkščių bent kiek grybštelt ledų ir pyrago. Rekomenduoju gero, jausmingo, bet ne perdėtai saldaus, nebanalaus filmo mėgėjams.

Ir pabaigai, vieną mintis, pasakyta per filmą: „Kartais mes pasikliaujame žmonėmis kaip veidrodžiu, kuris charakterizuoja ir pasako mums, kas mes tokie. Su kiekvienu atspindžiu pradedu vis labiau pamėgti save.“

Mano įvertinimas: 9.5/10
Kritikų vidurkis: 52/100
IMDb: 6.7 

 

Jūsų Maištinga Siela,

Filmas: "Tikri pojūčiai" / "Tobulas jausmas" / "Perfect Sense"

Sveiki visi,

Šįkart noriu pristatyti kino filmą, kuris atėjo į šių metų „Kino pavasaris 2012“ festivalį ir laikomas vienas iš žiūrimiausių favoritų – tai „Tikri pojūčiai“ (Perfect Sense) (2011 m.), kai kur filmas verčiamas tiesiog „Tobulas jausmas“, pastarasis vertimas, mano galva, kur kas geresnis, bet „Kino pavasaris“ kažkodėl nusprendė diktuoti savo vertimo bumą.

Šiaip bijojau žiūrėti šį filmą, nes Eva Green, kurią neseniai mačiau filme „Gimda“ sukėlė tokius keistai niūrius ir šiltai šaltus jausmus, jeigu būtų galima taip išsireikšti. „Gimdos“ atmosfera, maniau, kad dalinai persikels ir į šį filmą, nes aktorė mėgsta rinktis keistus vaidmenis su keistomis istorijomis, bet šis filmas pasirodė šiek tiek šiltesnis, kad ir pasakojantis apokalipsinę žmonijos istoriją, kaip dalinai ir „Gimda“, tačiau čia pajutau daugiau šilumos, pozityvumo, nei pačioje „Gimdoje“.

Smagu čia sutikti talentingą britų aktorių Ewan McGregor, „Mulen Rouge“ žvaigždutę ir kitų gerų filmų aktorių. Iš esmės filmas manęs kažkuo itin nenustebino – meilės istorija, kurią gaubia žmonija beprarandanti pojūčius. Iš pradžių uoslė, po to skonis, po to klausa, rega ir filmo pabaigoje telieka tik lytėjimas, vienas kito būvimas ir supratimas. Tikriausiai filmui jau nebepavyktų užfiksuoti, kas dedasi praradus paskutinį žmogaus pojūtį, nes tai tikriausiai lieka už kadro, būtent paskutinis kadras mane labiausiai ir sujaudino, kad net norėjosi kažką apsikabinti šalia, nes bijojau, kad nebegirdintis, nebematantis, nebeužuodžiantis, nebejaučiantis skonio nieko nebeturėsiu ir nieko nebesutiksiu. Bandau vis įsivaizduoti ir įsivaizduoti, koks tada žmonijos bendras gyvenimas liktų, jeigu beliktų tik lytėjimas? Sunkiai įsivaizduojamas.

Iš esmės filmo idėja ir efektas labai sveikintini, kadangi jie nuteikia labai pozityviai ir darniai vertinti ir džiaugtis gyvenimu, mėgautis juo ir mėgautis buvimu, nes kiekviena diena ir patirtas pojūtis, jausmas yra kaip stebuklas – aiški ir paprasta tiesa nuo senų senovės, sakytum, banaliau ir negali būti, bet tai, ką perteikia kadrai, praradimai ir kiti dalykai, keista, bet žmones dar labiau suriša, o ne atskiria, atvirkščiai, nei buvo vaizduojame J. Samarago romano ekranizacijoje „Aklumas“, kuriame apanka visas pasaulis ir visi sužvėrėja. Manau, tai puikus, geras filmas ne tik kino gurmanams, bet ir šiaip kaip didaktinė medžiaga depresijos sergantiems žmonėms, kurie nori mirti, išnykti. Reikia tik atsidurti ant tam tikros ribos, kad suprastum, kaip iš tikrųjų myli ir vertini gyvenimą ir jame esančius žmones, nors galbūt jų ir nepažįsti.

Mano įvertinimas: 8.5/10
Kritikų vidurkis: 55/100

IMDb: 7.1

 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Švytėjimas" / "The Shining"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pristatyti jau legenda ir tikra kino klasika tapusį Stanley Kubrick filmą „Švytėjimas“ (The Shining) (1980 m.). „Plačiai užmerktos akys“ režisierius prieš trisdešimt metų sukūrė tikrą šoką pagal Stiveno Kingo romaną „Švytėjimas“. Jau ne vieną Kingo romanų ekranizaciją esu matęs – „Širdys Atlantidoje“, „Kristina“ ir t.t. Šis filmas, kurį kažkada mačiau vaikystėje ir kėlė pagarbią baimę, šįkart man labiau susižiūrėjo kaip trileris nei siaubo filmas.

Taip, filmas neabejotinai padėjo naujus pamatus siaubo filmo industrijoje, nes jame buvo panaudota naujų siaubą keliančių elementų, tačiau filmas pernelyg manęs šįkart nesužavėjo, tačiau net neabejoju, kad prieš kokius 20 metų, tai galėjo išversti iš klumpių nieko nemačiusius veidelius. Iš tikrųjų filme nemažai ir mistinių elementų, vaiduoklių, iliuzijų, kurie persipina su realybe, bet jie manęs kažkodėl negąsdino. Daug kylančios įtampos, bet ji kažkur nuslūgsta, laukiant, kol vyras paims kirvį ir galiausiai sukapos savo šeimą.

Tuoj būsiu apkaltintas tuo, kad nevertinu mūsų klasikos, bet tebūnie. Jeigu kas nors dabar sukurtų panašų filmą kaip „Švytėjimas“, jis, galvą guldau, kad neturėtų tokio pasisekimo kaip kadaise. Smagu ir vėl buvo sutikti jauną ir žavų Jack Nicholson‘ą, kuris po šio vaidmens tikriausiai užsitraukė amžinojo blogiuko vaidmens įvaizdį, kurį dar tame pačiame dešimtmetyje pakartos su „Istvuko raganomis“, bei nusitęs iki džokerio vaidmens „Betmene“. O jam labai prie veido tinka būti tokiu demonu, nes antakiai primena tikrą velnią. Išties puikus aktorius savo energetika ir išvaizda.

Sunku kažkaip rekomenduoti šį filmą, nežinau kam. Kino gurmanams, kurie galbūt nematė? Galbūt. Žvilgsnis į visai modernų siaubo filmo žanro plėtotę devinto dešimtmečio pačioje pradžioje, besidomintiems kinu tikriausiai privalu pamatyti šedevru laikomą „Švytėjimą“. Tie, kurie susidomėjote, galite pažiūrėti, nes šis filmas tikrai aplenkia daugelį šiuolaikinių siaubo skerdyninių filmų.

Mano įvertinimas: 8/10
Kritikų vidurkis: 61/100
IMDb: 8.4

Jūsų Maištinga Siela,

Filmas: "Įsibrovimas" / "Trespass"

Sveiki visi,

Šiandien noriu trumpai pakomentuoti amerikiečių filmą „Įsibrovimas“ (Trespass) (2011 m.). taigi garsioji Nicole Kidman ir Nicolas Cage grįžta į ekranus su trileriu. Iškart įtariau, kad filmas nebus itin sėkmingas, o pažiūrėjusiam visgi teko pagrįsti savo nuojautas. Dauguma lietuviškų komentarų apie šį filmą atsiliepė ne itin palankiai, bet filmas toli gražu nėra jau toks prastas. Jame radau pakankamai įtampos, rutuliojasi istorija, viskas lyg ir gerai išplaukia ir viskas pateisinama, tačiau kuriant pagrobimo filmą ir reikalavimo atidaryti seifą, na, tarkim siužetas, mano akimis, šiek tiek atgyvenęs.

Taip, čia susitinka du puikūs aktoriai, tačiau jų meistriškumą suryja pats trilerio žanras ir jie lieka vidutiniokai, tokius vaidmenis galėjo suvaidinti bet kuris vidutinis Holivudo aktorius. Tikriausiai aktoriai nutarė paeksperimentuoti, išmėginti kažką naujo, nes nesuvokiu kaip kitaip režisieriui Joel Schumacher pavyko prisikviesti tokius garsenybes.

Man asmeniškai filmas tokio pakankamai vidutinio lygio su ne itin intriguojančiu įvykiu, tačiau ir ne itin nuobodžiu. Susižiūrėjo kaip eilinis vidutinis trileris. Kas gero, tai kad vėl pamačiau Nicole Kidman ir šiek tiek patyriau įtampos, o daugiau iš filmo nieko neliko, tik kažkokie pelenai. Tikriausiai po metų net vėl teks atsiversti šį įrašą, kad sužinočiau, kaip vertinau šį filmą.

Bet jeigu visgi nuspręsite filmą žiūrėti, jis nėra visiškas idiotiškas šlamštas, kokiam nuobodžiam vakarui visai gal ir tiks. Šeimos tragedija, kai užpuolikai atėjo jų apiplėšti su tikslu nušauti, galiausiai patys tarpusavyje susirieja ir vienas kitam ištaško smegenis. Man visame tame trūko tik kažkokio finalinio akcento, užbaigtumo, nes išbėgus iš degančio pastato taip ir baigiasi filmas, kažkaip labai jau neholivudiškai, bet ir nelabai originaliai. Trūko apibendrinimo tolesniuose šeimos santykių etapuose.

Mano įvertinimas: 5/10
Kritikų vidurkis: 37/100
IMDb: 5.3 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Dogvilis" / "Dogville"

Sveiki visi,

Šiandien noriu pasidalyti įspūdžiais po seniai laukto filmo „Dogvilis“ (Dogville) (2003 m.). Po pasaulį sukrėtusio Lars von Trier filmo „Šokėja tamsoje“ (2000 m.), garsiausias danų kino režisierius į savo komanda pasikviečia australę Nocole Kidman ir nufilmuoja beveik 3 valandų trukmės įspūdingą kino filmą „Dogvilis“. Iš tikrųjų šį filmą ketinau pažiūrėti seniai, bet išsigandau, jog nepatiks. Matot, prieš keletą metų į rankas pirmiau papuolė šio filmo, kalbama, jog tai trilogija, antroji dalis „Manderlay“, kurį savo nuostabai pažiūrėjau pusvalandį ir kažkodėl nepatiko arba buvo nuotaika ne ta, ar šiaip kažkur pabėgau – nebepamenu. Tad ilgai teko laukti, kol atėjo „Dogvilio“ eilė, sakau, jei filmas nepatiks, tai bent atsigersiu puikiosios Nikole Kidman aukso eros filmo. Žinot, nenusivyliau nei filmu, nei pačia Nicole.

Filmas aiškiai pretenduoja į avangardą ir ryškų poelgių, pasekmių maratoną. Filmo erdvė – teatrinė, namai tuščiaviduriai, tapę tik simboliais. Ką tai byloja? Byloja apie trapų žmogaus pasaulį, apie prigimtį, atsidavimą ir žmogaus silpnybes. Kai žmogus tampa silpnas, kai jis prisileidžia kitą žmogų, šis iškart gali tapti žiauriausiu žudiku, nes jis suvokia, ko jam gyvenime trūksta. Filmo pabaigoje kaip tik ir akcentuojamas žmonių silpnumas, kuris verčia nepripažinti savo nuodėmingumą ir tas neigimas kelią žiaurastį, jis šiepia dantis ir ima kandžioti Greisę (pagr. veikėją) nelyginant šuo.

Filmas ganėtinai žiaurus, nors jo laiko trukmė vieneri metai, tačiau to pakanka, kad visi herojai per Greisės dvasinę prizmę nukeliautų visus spalvingus žmogaus prigimties, socialinius ir psichologinius koloritus. Daug simbolikos, įdomus avangardas, kreida piešti namukai ir teatrališkas mūsų gyvenimas – noras įtikti, patikti, pabėgti nuo savęs ir įtikėti žmogaus gerumu, aplenkiant savo jau įgytą patirtį. Kodėl Greisė viską sunaikina savo kelyje, man iš pradžių buvo šokas, juk šitaip prieš kelias minutes porino apie tai, kad šie žmonės silpni, lyg juos pateisindama ir staiga reikėjo nušvisti simboliniam mėnuliui, kad ji pamatytų tuos žmones visai kitokius. Ar ne per greita reakcija, pone, Treir‘ai? Galbūt ir pateikėt, nes tai kelia disputo mūšį – kas, kodėl taip, kodėl ne kitaip.  

Puikus Nicolės Kidman vaidmuo, nes kiek žinojau, jai reikėjo priimti netradiciškai mažesnį honorarą, kad tik galėtų nusifilmuoti šiame filme, o „Kanuose“ šis filmas buvo laikomas vienas iš 2003 metų favoritų laimėti pagrindinę aukso šakelę. Nicole Kidman turėjo filmuotis ir kitose trilogijos dalyse, kurios turėjo pratęsti pasakojimą, tačiau aktorė atsisakė bendradarbiauti su režisieriumi, nors abu darbdaviai aiškino, kad visa tai dėl to, kad abu turi neišjudinamus grafikus ir planus, tačiau Trier‘as prasitarė, kad Kidman ant jo supyko ir ši tyčia nebekelia jam telefono ragelio.

Man asmeniškai Trier‘o filmai nesulyginamai skirtingi. Vat, naujausias darbas „Melancholija“, kuris man paliko nemenką dvasinį įspūdį, totaliai skiriasi tiek dvasinėmis plotmėmis, tiek raiška nuo „Dogvilio“, „Šokėjos tamsoje“, gal tik „Antikristus“ lieka toks savotiškas tarpininkas, nes režisierius 2006 – 2007 metais sirgo depresija ir gydėsi Kopenhagoje, spaudai jis teigė, jog jautėsi itin tuščias, išsisėmęs. Po depresijos matome ryškų skirtumą, kas buvo kuriama iki lūžio ir po jo. Man asmeniškai įdomios abi pusės, o „Dogvilis“ be jokios abejonės yra vienas įsimintiniausių Trier‘o darbų ir Nikolės Kidman vaidmenų.

Mano įvertinimas: 9.5/10
Kritikų vidurkis: 59/100
IMDb: 8.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kankiniai" / "Martyrs"

Sveiki visi,

Šįkart labai trumpai apie man rekomenduotą ale puikų siaubo filmą „Kankiniai“ (Martyrs) (2008 m.) Tai bendras prancūzų ir kanadiečių darbas, bet toks jausmas, kad žiūrėjau kažkokį eilinį japonų ar Korėjos siaubo filmo nesusipratimą, nes braižas labai panašus – daug nesusipratimų, daug beprasmybės, daug nepaaiškintų dalykų ir kažkokių nesuvokiamų spragų. Iš esmės, net nežinau, kodėl čia rašau apie šį filmą, gal dėl to, kad atrasite įrašą ir suprasite, kad šio filmo geriau nežiūrėti, nes ji paprasčiausiai nevertas laiko.

Filmas primena kažką panašaus į „Pjūklą“, kažkokį sunkiai paaiškinamą organizaciją, kuri kankina žmones, nes nori iš jų išgauti mirties paslaptį ir bla bla bla... Žodžiu, filmas prisodrintas sunkiai suvokiamų skerdynių, kraujo, smurto ir mušimo. Nežinau, kur čia tas siaubas, nes mistikos elementų – nulis, aktorių žavesys – nulis, siužetas – nulis, intriga, kuri lyg kažkur veda, bet iš tikro manęs nenuvedė niekur – nulis. Jeigu patinka eilinė serija „Pjūklas“, tai kodėl nepažiūrėjus ir „Kankinių“? Kas žino, gal darni ir puiki amerikiečių šeima iš tikrųjų savo spintose slepia duris į rūsius, kur laikomi ir kankinami žmonės tam, kad galbūt kažką papasakotų apie mirtį. Nežinau, kame čia prasmė ir įdomumas, man asmeniškai lėkštas, blogo skonio ir totalaus šlamšto filmas. Tiesa, jei susigundysite, tai visgi gero žiūrėjimo.

Mano įvertinimas: 2/10
IMDb: 7.1

Jūsų Maištinga Siela

Laiko greitėjimas. Kodėl mums atrodo, kad greitėja laikas?

Sveiki visi,

Ar pastebėjote, kad laikas yra kitoks, nei prieš dešimt metų? Sakote, kad senstate ir jis Jums tiesiog dėl to atrodo kitoks? Paskutiniuoju metu nieko nebespėju, nors iš tikrųjų ir nieko nedarau, tačiau laikas vis tiek labai greitai pralekia. Rodos, anksčiau reikėdavo laukti pavasario ištisus amžius, o dabar gruodis, sausis, vasaris taip pralekia tarsi keletas savaičių. Kodėl laikas pagreitėjo? Ar taip įmanoma?

Kurį laiką ėjo kliedesiai apie tai, kad laikas eina greičiau dėl to, kad viską už mus daro technologijos ir greitėjantis mūsų besivystančios visuomenės tempas. Netgi nuoširdžiai tokiems teiginiams pritariau, kadangi nebuvo kitokio paaiškinimo. Tačiau, kaip tada paaiškinti kaimo žmonėms, kurie neturi nei interneto, nei viešųjų transporto spūsčių, darbo ofisuose ir t.t., bet netgi jie man tvirtina, kad tas laikas kažkoks kitoks, jis per greitai eina.

Iš tikrųjų norėjau pasidalyti tokiais neįtikėtinais atradimais, kuriuos perskaičiau ir supratau, kad jie atitinka tai, apie ką aš kalbu jau seniai – žemės transformacijos laikas. Mes galime užsimerkti ir būti tyloje bei sakyti, kaip ramu ir gera, nors aplink mus laksto neįsivaizduojamu greičiu įvairiausios radijo, internetinės ir mobiliojo ryšio bangos nešančios informaciją. Mes jų nematome, bet žinome, kad jos nuolatos visur smelkia. Manome ir žinome, skirtingos sąvokos, tačiau žinojimą įrodo, nes mes tais prietaisais naudojamės be laido... Taigi erdvėje egzistuoja ir dažnis, kuriuo keliauja šios bangos. Dažnis susidaro iš Žemės magnetizmo, nuo jo priklauso dažnio „tankis“, jeigu būtų galima taip pasakyti. Žmonija eina į penktą matavimą, Žemės dažnis, kurį sukelia magnetizmas, jeigu taip galima pasakyti, per dešimtmetį padvigubėjo ir žaibiškai auga pagaudamas pagreitį, tai įrodo ir patys mokslininkai. Taigi kiek Žemei reikia magnetiškai (čia kalbu labai siaurai) evoliucionuoti, kad pakeltų dažnį t.y. nebetektų trimačio lygmens? Suprantate, penktoji dimencija yra visai šalia, mes esame kaip bangos, mūsų realybė tokia, bet ji keičiasi kartu su mūsų planeta, norime to, ar ne.

Ir štai kas vyksta, kai dažnis greitėja? Mes prie jo taikomės, kiek tik įmanoma, taikosi mūsų organizmas, tačiau ar įmanoma pereiti mums, žmonėms, į kitą dažnį su fiziniu kūnu, lieka paslaptis, tačiau šaltiniai sako, kad taip, bet ne visiems, bet apie tai pakalbėsiu kitą kartą. Iš esmės dėl dažnių pokyčių, kurie kyla, trumpėja laikas. Taip, jis lyg ir fiziškai, pagal valandas ir smėlio birimo distanciją lyg iš esmės yra toks pats, koks buvo prieš šimtą metų, tačiau jis pakito dažnyje, mes patys pakitome, todėl para, kuri turėjo 24 valandas, dabar šiuo metu beturi intervale 13 valandų, o gal ir mažiau. Tai ką anksčiau dvigubai galėjome nuveikti per parą, dabar tegalime nuveikti tik pusę to. Sakysite tai neįmanoma? Ir dar kaip įmanoma, nes laikas, net pagal Einšteiną yra spiralinis, ne linijinis, o aukščiausiuose plotmėse toks dalykas kaip laikas iš vis neegzistuoja. Tad kuo toliau, tuo laiko mažės, bent jau iki pakylėjimo ar bent perėjimo, vadinkite kaip norite. Tai pamąstymas, kurį galite priimti kaip vieną iš versijų arba galite priimti kaip visišką absurdą, čia Jūsų teisę rinktis.

Jūsų Maištinga Siela,

Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com   

Žmogaus orumas. Visuotinis Mitingas - ar galime apginti save pačius?

Sveiki visi,

Šįkart norėjau pakalbėti apie žmogaus orumą. Trumpai tiesiog pasidalyti kai kuriomis nugirstomis tuo tarpu ir savo mintimis, nes pastebėjau, kad orumas neretai dar painiojamas su išdidumu ir net puikybe. Bet juk tai visiškas absurdas, ar taip nemanote? Susimąsčiau, koks pas mane orumas, ar jį iš vis turiu? Kas formavo mano orumą? Ir supratau, kad aš nesijaučiu orus tarp žmonių. Tikrai. Sąžiningai galiu pasakyti, kad jaučiuosi užguitas, kažkoks menkavertis žmogysta, kuris dar tik naktimis ir svajonėse gali pagalvoti apie geresnį gyvenimą, apie lygias teises su visais. Tai sudėtinga, bet kaip toj dainoj, kuri sako: „mes patys save niekinome, mes patys save žeminom, mes pasidarėm niekieno, ko verkiam ir dejuojame, ko slapstomės pakampėm...“

Ir tikrai, kad žmogus pasijaustų orus tarp žmonių, visų pirma orumo jausmą turi išugdyti pati visuomenė t.y. tauta. Tai argi mūsų tauta yra ori? Taip, mes mėgstame prisiminti Vytautą Didįjį, primesti tai, kad dėl mūsų griuvo Sovietų Sąjunga, krepšinio pergales ir t.t., taip, mes turime kuo didžiuotis. Bet patys ar esame orūs, kai pati valstybė, žmones, kuriuos mes išsirinkome, kad mums padėtų, atstovautų arba, kitaip sakant, tarnautų mums, mus iš tikrųjų pavergė. Juk tai juokinga, tai yra pagrindinis demokratijos pažeidimas, kuris visiškai aneksuoja demokratiją kaip sąvoką. Taigi ta pati valdžia, kuri buvo sukurta mums padėti, privedė prie to, kad esame paniekinti ir pažeminti. Jūs tik pasižiūrėkit, kas vyksta su mūsų vyriausybe, su teismų sistema, juk tai krachas, amenjuze, komedija be pabaigos. Tegu kas nors išdrįsta man paprieštarauti, kad taip nėra. Vox populi, kur dingo mūsų gerklos? Žiūrint į naftos kainas, žiūrint į tai, kad korumpuotumas aiškus kaip blynas teismų sistemoje, pvz. ta pati Kedžio byla. Vargšą įtariamąjį rado švariais batais purvyne nebegyvą, teismai subaksnojo jį kaip pagrindinį įtariamąjį, o mergaitės motiną, kuri buvo kaltinama kaip prisidėjusi prie mergaitės tvirkinimo tiesiog švariai visų lietuvių panosėje nušluota kaip skaisti Marija ir priedu jai mergaitė grąžinta per jėgą iš Venckienės, mergaitė nė už ką nebenorėjo grįžti pas motiną. Štai jums paprastas pavyzdys, kad kažkokie įstatymų klerkai, kitaip sakant teisėjai, yra priekyje viso žmogiškumo! Akivaizdus pasityčiojimas iš žmogaus, demokratijos ir teisingumo.

Tas pats ir su produktų kainų augimais. Susėdę keli monopolininkai pasitarė ir nusprendė padidinti kainas, nes vienas nori namo Kanaruose, kitas bobai nupirkt deimantus. Ir ką vėl ponas vargšas žmogelis gali daryti? O jei jis dar prabyla apie minimumo didinimą, tai jam duodama per galvą šlapiu rankšluosčiu ir porinama apie sunkią ekonomiką bei krizę. Mūsų vergvaldžiai, kurie buvo išrinkti mums tarnauti, iš mūsų išlupo tą orumo jausmą. Jo nebėra. Mūsų orumas būti kaip lietuviui, kaip piliečiui, kaip žmogui liko toks neapčiuopiamas, kažkur nugulęs socialinėse klasėse ir liko tik tarp savų chebrų, na, kitaip ir nebepasakysi. Apie ką ir eina kalba?

Galime palyginti paprasčiausiai amerikiečius ir lietuvius, jų laisvumą, savivertę. Manote amerikiečiai prisiskaitę psichologinių knygų apie tai, kaip pasiekti laimę ar pozityviai mąstyti, yra tokie pasitikintys savimi? Užtenka pažiūrėti visokias talentų atrankas per TV ir palyginti lietuvius su jais. Kur yra orumas? Manau, akivaizdu.

Taigi ką aš norėjau pasakyti? Mes gyvename korupcijos valstybėje, kurioje nėra demokratijos. Demokratija tėra tik kramtoškių gumulas, kuriuo žarstosi mūsų vergvaldžiai, tikrieji valdytojai esame mes: Marytė kasininkė, Pranukas ūkininkas, Stanislava kirpėja, Jokūbas sunkvežimio vairuotojas. Taškas. Be mūsų jie – nulis. Bet mes esame įpratę bambėti: na, ką mes galime padaryti, juk niekas nepasikeis. Taip yra dėl to, kad neturime orumo, kaip neturėjome ir Sovietų Sąjungoje, nes jis visada buvo vagiamas, jis pavogtas, mes negerbiam savęs, nes mus pačius ilgai laikė niekalais, blusomis, spiromis, mes įgavome kompleksą, jog nieko negalime padaryti. Pasikeis tada, jei paimsi vieną kartą šūdiną šakę ir eisi ginti savo orumo ir tada galvą guldau, kad sprendimai bus atrasti greičiau, nei davatka sukalbės „Tėve mūsų...“, o kainos nukris valandų bėgyje greičiau nei baigsis „Labanakt, vaikučiai!“.

Sakau, kilkime gal ne vardan duonos ir benzinų kainų, bet bent jau dėl savo paties orumo. Pradėjo 20 metų, o mes vis dar kažkokie mužikai, lyg įbauginti KGB. Taip, nesmagu, kai valstybė tampa tavo namuose priešu, bet mes turime jiems parodyti, kad jie atėjo demokratiškai mums atstovauti, o ne fašistiškai valdyti.

Dabar ir atsakykit man į klausimą. Ar jūs turite orumą, kai iš jūsų tyčiojasi, o jūs sakot, jog nieko padaryti ir pakeisti negalima? Ar turit bent savigarbos jausmo? Toli žiūrėt nereikia, pažiūrėkit į Portugalija, į Graikiją, tik subliovė tautos trimitas ir visi kaip suviduriavę atstovaujantys valdžioje ėmė popierius kilnoti. O kada mūsų tautos trimitas įsijungs? Ak, tiesa, mes savęs negerbiam ir neturim orumo, nes nieko pakeisti negalima ir bla bla bla... ar tikrai? Atsakykit sau į šį klausimą, gerbiamieji.

Jūsų Maištinga Siela,

Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com  

Knyga: Sandy Stevenson "Budintojai"

Sveiki visi,

Tęsiu savo ezoterinę ir galbūt jau kai kam nusibodusią epopėją, bet kitaip tikriausiai negaliu. Štai prasėdėjau knygyne 6 – 7 valandas ir perskaičiau 2011 metais leidyklos „Mijalba“ išleistą australės Sandy Stevenson knygą „Budintojai“ (Štai dabar yra tas laikas) (The Awakener). Iš tikrųjų buvo verta. Tokia nuoširdi, atvira ir tikra knyga, kuri tikriausiai mane paveikė savo energetika, nuopelnai turėtų būti ir knygos vertėjai. Autorė, kaip galbūt ne paslaptis, yra ne kartą svečiavusis Lietuvoje ir pravedusi ne vieną dvasinį seminarą...

Žinokit, perskaičiau „Budinčiuosius“ ir supratau, kad eilinę kartą einu teisinga kryptimi. Na, juk neįmanoma, kad šitaip ezoterika imtų ir nusipezėtų. Knygoje radau visą informaciją, kurią kelis metus kaupiau savo galvoje iš įvairių internetinių straipsnių. Knygoje daugiausia dėmesio skiriama žmonijos dvasios pakilimui, kuris numatomas 2012 – ųjų metų pabaigoje. Pati knyga parašyta 1997 metais! Jos vertimas yra pavėlavęs, bet skaičiau ją taip tarsi ji būtų parašyta šiomis dienomis apie tai, kas vyksta ir dedasi su žmonėmis. Tai knyga, iš kurios pasijuoktų geras skeptikas – atsirado bobelė, kuri panoro savo kliedesius užrašyti, įvyniodama į mistinius ir visai neįtikėtinus pasakojimus ir išleisdama rašliavą sumanė iš žmonijos pasipelnyti. Visiškai ne! Šioje knygoje aptikau viską puikiai suschemuotą, kai kas nupasakota paprastesniais žodžiais, bet man patiko, kad knyga nupiešia daugiau ar mažiau tikrą (o gal tik vieną iš variantų?) mūsų Žemės ir mūsų žmonijos padėtį ne tik dvasiniame lygmenyje, bet ir Kosminės Konfederacijos ir apskritai Paukščio Tako galaktikos pozicijoje. Kam reikalingas tas garsusis pakilimas? Kas vyksta su mūsų Saule? Apskritai, kas vyksta su galaktika ir kaip mes, paprasti žmonės, vystysimės toliau?

Knyga pagrindžia kaip žaibiškai perėjimo metu keisis mūsų DNR iš anglies atomų į silicio, kaip persitvarkys mūsų čakros, gebėjimai ir galios, kaip reikia suderinti savo karmos balansą. Knygoje taip pat užsimenama ir apie gardeles, tą keistą „matricą“, kuri nuo 1996 metų ima keistis naujai, šitaip ant mūsų visų ištiesdama didžiulį naują tinklą. O daugiausiai kalbama apie dvasinius mokytojus ir apie tai, kaip ir kodėl pamažu keičiasi vibracija ir dažnis, kokie simptomai gali būti mūsų organizmui ir emocijoms. Išties, parašyta labai paprastai, labai nuoširdžia kalba su paaiškinamais, nuraminimu ir t.t, o juk kiek šia tema informacijos, kuri yra pakankamai sausa ir ne visada guodžianti. Kai kurios idėjos remiasi į šiuolaikinę psichologiją ir susišaukia su kitais ezoteriniais leidiniais. Manau, kad S. Stevenson yra tik dar viena iš tų apdovanotojų, kurie nušviečia mus tikrąją tiesa (bent aš taip pajutau), kad ir kokia ji turėtų atrodyti skeptikui, bet dėl to nerimauti neverta, nes tai vis tiek vyksta su skeptikų juoku ar be jo. O ir laukti ilgai nereikia, nes 2012 – ųjų pabaiga čia pat ant nosies ir viską mes patys išgyvensime ir pamatysime.

Aišku, yra knygoje ir tokių vietų, kurie verčia susimąstyti. Kalbama apie tai, kad perėjimu metu gali įvykti tai, kas įvykstą per reinkarnaciją – visiškas pamiršimas. Gyventojai, kurie liks trečiajame metavime taip ir nesužinos, kas iš tikrųjų įvyko, o ir kas nutiko perėjusiems į kitą matavimą. Man asmeniškai tos visos istorijos būtų šiek tiek neįtikėtinos, jeigu ne knygos kalbėjimo tonacija ir jei ne medžiagos, kurios pas mane kaupėsi. Džiaugiuosi, kad autorė knygos įžangai parašė trumpą įvaduką apie Lietuvą būtent lietuviškam vertimui. Sakau, jeigu šią knygą paimtų visiškai žalias žmogelis, kuris net neįsivaizduoja, kas tas pakilimas ir perėjimas į penktą matavimą, tai pagalvotų, kad čia kažkokia nesąmonė ir kliedesiai, tačiau... Aš kaip visada skubu pasidžiaugti, kad ši knyga papuolė į mano rankas, kad pasitvirtinau sau daug teorijų, sustiprinau šauktukus ir teiginius, žodžiu, neišdaviau, o tik dar labiau nuskaidrinau atsiveriančia galaktinę – politinę struktūrą, apie kurią taip mažai kalba žmonės ir šitaip yra klaidinami šarlatanų. Galiausiai skaitant informaciją reikia vadovautis intuicija, tad rekomenduoju šią knygą, kurie nors kiek žinote ar girdėjote apie (raktiniai žodeliai): Pilkieji Zeta ateiviai, Sen Žermenas, Jėzus Kristus, Metatronas, Pranciškus Asyžietis, Buda, Galaktikos Konfederacija, Lemūrija, Atlantida, Majų ir Tibeto kalendoriai, NSO, žvaigždžių sėklos, vandenio ir žuvų era, kristalinės kaukolės, gardelės, Egipto piramidės, Gaja, Tera, Atėnė, violetinis spindulys, čakros... Praktiškai visa didžioji Kosmoso persitvarkymo komanda ir schema darbuojasi prie to, kad įvyktų perėjimas. Daugelis dalykų mūsų istoriniuose šaltiniuose yra minimi kaip šventieji, tačiau reikia suprasti, kad viskas tai visada turėjo ir tebeturi simbolinę reikšmę.

Yra daug tokių šokiruojančių ir susimąstyti verčiančių faktų (kiti gal sakys skiedalai – pasirinkimo laisvė), kurie verčia iš kojų, bet su jais susiduriu ne kartą, pvz.: Jėzaus tikroji gimimo diena yra rugpjūčio 21 – oji, Pranciškus Asyžietis ir Pitagoras – tai tos pačios sielos reinkarnacijos ir t.t.

Žodžiu, ką sako knyga? Taip, mes gyvename apgaubti Majos (iliuzijos), Kali Juga turi pasibaigti, bet mes ir dabar dar esame dievai, kuriame ir statome savo realybę kasdien savo mintimis, emocijom, žodžiais ir veiksmais – tą pripažįsta net psichologai. Jeigu mes trimatėje erdvėje, plane, ar kaip tik norite, taip pavadinkite, jau gebame net per Mają kurti sau kažkokį likimą, tai kas iš tikrųjų bus po pakilimo? Knyga užsimena ir apie tai, o perskaičius, eina šiurpuliukai.

Beje, knygos autorė atvažiuoja ir vėl į Lietuvą. Šiais metais, birželio 2 dieną, vyks būtent šios autorės seminaras susijęs daugiau ar mažiau su pakilimu. Įmetu nuorodą, jeigu kas susigundysite: http://www.sviesosnamai.lt/?page_id=318&event_id=93

Šiaip knyga man buvo labai šviesi, stipri, nemažai kalbėta ir apie šarlatanus, apie melagingas informacijas, apie vardų prisidengimus, kurie iš esmės yra pagrindinis dalykas, dėl kurių yra šitiek skeptikų. Nieko nepadarysi, kiekvienas renkasi savo kelią, bet viskas visada yra žinoma ir suplanuota, net ir negatyvi dalykai yra tik tam, kad eitume link šviesos, Dievo bei meilės. To Jums ir linkiu visiems su puikia Sandy Stevenson knyga „Budintojai“!

Jūsų Maištinga Siela,

Man galite parašyti: cirkininkas@gmail.com

P.S. Čia pridedu anotaciją ir knygos ištraukėlę:

Šioje nepaprastai šviesioje knygoje populiari australų paskaitininkė ir dvasinė

mokytoja Sandy Stevenson kalba apie mūsų gimtosios planetos likimą ir jos vietą

visatoje, apie kiekvieno mūsų atsakomybę ir pareigą, kurią privalome atlikti,

jei norime aplink matyti daugiau šviesos.

Tai jaudinanti, pozityvi ir išsami apžvalga, kalbanti apie seniai išpranašautą ir

laukiamą Žemės transformaciją, jos perėjimą į naująjį būvį – SEPTINTĄ VISATOS

AUKSO AMŽIŲ. Pripažinę, kad dieviškumas egzistuoja visame kame, mes nutiesiame

tiltus į naujus horizontus, prieš mus atsiveria nuostabus dar neregėtas

pasaulis. Senoji energija užleidžia vietą naujam besąlyginės meilės ir taikingo

sugyvenimo matmeniui. Dabar Žemė kyla iš didžiausio visatoje patirto energijų tankio į penktąjį

Šviesos matmenį ir drauge su visa žmonija valosi nuo tankiųjų užstrigusių

energijų. Viskas, ką žmonija yra išmokusi Žemėje, dabar pereina į visatos

sąmonės metraščius ir kuria naują visatos modelį.

Šią transformaciją su nuostaba ir jauduliu stebi milijonų milijonai visos visatos

būtybių. Kai Žemė ėmė skleisti violetinį švytėjimą, didžiulė Šviesos siena tapo

matoma net iš kitų galaktikų. Žemėje esančių vaivorykštės karių ir Pakilusių

Šviesos sferų stulbinama meilė ir atsidavimas padėjo šlovingai įgyvendinti

dieviškąjį planą. Šiuo metu vyksta galutiniai paskutinių šviesoraščių

įtvirtinimai jiems skirtose pozicijose, ir tada Žemė bus visiškai pasiruošusi

paskutiniam žingsniui į naują matmenį. Žemėje esantys vaivorykštės kariai dabar

perduoda skeptrus tiems, kurie vadovaus Naujajai Žemei. Baigę individualias

užduotis, Žemės Šviesos darbuotojai susijungs su savo liepsnomis dvynėmis ir

grįš namo...

Šioje knygoje aprašomas asmeninio ir planetos pakilimo vyksmas. Puikus vadovas tiems,

kurie nori aktyviai kurti taikingą ir darnų gyvenimą Žemėje.

* * *

Ištrauka iš knygos

ŽEMĖS MISIJA

Pačioje pradžioje Motina Žemė sutiko, kad žmonės naudotųsi jos kūnu (Žeme) kaip

mokykla, kurioje mokytųsi patirdami įvairiausius apribojimus. Tas sutikimas buvo duotas su didele meile, atjauta ir supratimu, kad šiame procese gali būti daug sunkių išbandymų, taip pat žinant, kad ir pati Žemės Esybė turės dar daug ko išmokti.

Kai žmonija žengė šio mokymosi keliu, į planetą įsibrovė tam tikros neigiamos

jėgos, kurios ėmė kištis į augalų ir gyvūnų genetinę struktūrą. Pirmiau Žemėje

karaliavo tik labai graži flora ir fauna: rožės neturėjo jokių spyglių, nebuvo deginančių

dilgėlių, nuodingų uogų nei kenksmingų piktžolių. Visa tai natūraliai neišsivystė,

kad nenukentėtų mažieji augalai ir krūmai – jiems tada nereikėjo jokios

apsaugos. Tačiau žolėdžiai gyvūnai buvo perkeisti į mėsėdžius. Žmogus pradėjo

apsiprasti su jam įteigiama mintimi, esą jis galės daug daugiau pasiekti, jei tik

leis pakeisti savo virpesių lauką, taigi žmonių genetinis šviesoraštis taip pat

buvo pakeistas. Šitaip neigiamos jėgos įgavo daugiau galimybių kontroliuoti

žmogų, todėl Žemėje sutriko pusiausvyra tarp teigiamų ir neigiamų energijų. Taip

žmonija pradėjo savo patį sunkiausią mokymosi per apribojimus periodą

planetoje,  kurios energija buvo tankiausia visoje visatoje.

Laikui bėgant, dėl pusiausvyros stokos tarp Žemės energijų jos gyventojams darėsi vis

sunkiau vystytis tuo greičiu, kuris įprastas mokymosi evoliucijai. Kadangi daugumos

Žemės gyventojų struktūra tapo neigiama, pakito bendras planetos tankis.

Žmonija ėmė pamiršti tiesą apie savo tikrąją kilmę. Ir pati Žemė, ir visa

žmonija įstrigo amžinai besisukančiame karminiame mokymosi rate.

Pagaliau Motina Žemė paprašė visatos Šviesos pajėgų (universal forces of LIGHT) pagalbos

sau ir žmonijai, ir tas prašymas buvo išgirstas pačiose Aukštybėse.

Žemę iš tikrųjų reikėjo išvalyti nuo negatyvumo pertekliaus, kad toliau galėtų vykti

jos evoliucija į aukštesnius lygmenis.

Žmonija vėl turėjo suvokti tiesą apie savo dvasinę kilmę ir ryšį su Aukščiausiuoju

Kūrėju. Jai taip pat reikėjo pagalbos, kad ji pajėgtų atsikratyti neigiamų mąstymo

ir elgesio modelių, kurie ir buvo tankių energijų priežastis.

Visatoje nuaidėjo kvietimas, kad 144 000 labai išsivysčiusių būtybių pasiaukotų ir

sutiktų daug kartų gimti Žemėje, ten mokyti ir sutelkti Šviesą, idant būtų sumažinta

planetoje vyraujanti neigiamos energijos persvara. Kaip tik apie tas būtybes ir

kalbama Biblijoje, kur jos vadinamos žvaigždžių sėklomis (starseeds). Kaip dabar dauguma supranta, nors Biblijoje pasakyta

daug tiesos, ji yra gerokai iškraipyta. Kartais iškraipymų atsirasdavo netyčia

dėl netikslaus vertimo, o kartais jie buvo daromi sąmoningai, norint išlaikyti

savo valdžioje žmones. Pavyzdžiui, Nikėjos Taryba sąmoningai išbraukė pastraipas,

kalbančias apie reinkarnaciją (laimei, kelios vietos liko nepastebėtos).

Taigi iš įvairių galaktikų ir visatų, iš skirtingų egzistencijos matmenų vienoje

Oriono žvaigždyno vietoje susirinko 144 000 būtybių. Vykdydamas Kristaus

nurodymus, šiam susirinkimui vadovavo didi kosminė būtybė viešpats Sanat Kumara

– planetos Logas.

Buvo iškeltos misijos užduotys ir pasirašytos sutartys, taip pat numatyta, kad didžioji

dauguma šių sudarytų sutarčių turės būti įvykdytos besibaigiant XX amžiui, dar

prieš 2000 metus. Skaičius 144 000 buvo apskaičiuotas matematiškai, nes

reikėjo žinoti, kiek procentų žvaigždžių sėklų turi ateiti į Žemę, kad galėtų

atstovauti įvairioms šios planetos sielų šeimoms. Kaip sako visatos įstatymas,

tapusios Žemės gyventojais, šitos žvaigždžių sėklos gauna teisę priimti sprendimus

ir veikti savo sielų šeimų vardu. Visatos nesikišimo įstatymas skelbia (lygiai

taip pat kaip ir svarbiausia direktyva filme Žvaigždžių Kelias), kad tik planetos gyventojai turi teisę iš esmės

keisti ar modifikuoti tos planetos evoliucijos eigą. Negyvenantiems planetoje

tai daryti draudžiama.

Iš

šios taisyklės yra trys išimtys:

1.

Jei kyla pavojus, kad viena planeta gali sunaikinti kitą planetą.

2.

Jei kuri nors planeta ima stabdyti visos galaktikos evoliuciją. Tai reikštų, jog

visa galaktika jau pribrendusi evoliucionuoti į aukštesnį matmenį, bet to

negali padaryti vien todėl, kad viena jos planetų dar nėra tam pasirengusi.

3.

Jei kyla pavojus, kad pati planeta gali susinaikinti. Ši naujausia išlyga buvo

pridėta maždaug prieš 6000 metų, apžvelgus padėtį Žemėje. Ji buvo grįsta

Maldeko (Liuciferio) planetos įvykiais – ši planeta susisprogdino ir buvo

paveikta visa galaktika.

Sprogusios Maldeko planetos dalys užteršė visą galaktiką. Keletas jos gyvūnų rūšių nukrito

ant Žemės, tarp jų – ir vorai. Dauguma tos planetos rūšių buvo rudos arba

juodos spalvos. Jei bijote vorų, pagalvokite, kokią traumą patyrė jie, kai juos

taip staiga išmetė iš įprastų namų sąlygų ir nusviedė į visai svetimus virpesius,

kur vos juos pamatę žmonės išsigąsdavo ir bandydavo užmušti. Tiesa, nuo to

laiko daug kas pasikeitė, ir abi pusės pasimokė: vorai adaptavosi ir išliko, o

dauguma Žemės gyventojų prie jų priprato ir net yra draugiškai nusiteikę arba

bent toleruoja juos.

Iš griežto nesikišimo įstatymo yra dar viena išimtis. Visatos įstatymas numato,

kad galime pasinaudoti teise skelbti įsaką (

The Right to Decree; žr. 9 skyrių). Šia teise gali pasinaudoti kiekvienas

Šviesos darbuotojas, kuris siekia veikti kaip meistras, tarnaujantis Dievui ir

turintis tyrą ketinimą. Ja negalima naudotis savanaudiškiems tikslams, siekiant

„užsidirbti taškų“. Šviesos darbuotojui paskelbus įsaką, suteikiamas leidimas

veikti Aukštesnėms Šviesos sferoms.

Tokio leidimo neturėdami, jie yra suvaržyti nesikišimo įstatymo. Todėl labai svarbu

šitą teisę tinkamai suprasti ir ja plačiai naudotis, nes tik tada sulauksime kuo

didžiausios Šviesos pagalbos mūsų planetai.

Nors manoma, kad ateityje Žemei vykdyti jos planą padės dar ir kitos būtybės,

daugumos žvaigždžių sėklų buvo paprašyta – dėl

visa ko – šalia pagrindinės sutarties prisiimti

papildomų nepaprastų užduočių, nors tuo metu atrodė, kad jų atlikti gal ir

neprireiks.

Kai žvaigždžių sėklos susirinko Orione ir nusileido ant Žemės, savo pagalbą ėmė

siūlyti daugybė kitų būtybių. Šios būtybės dažnai vadinamos Šviesos

darbuotojais.

Nors visata yra tik įvairiais dažniais virpanti energija, kad būtų aiškiau, vartojame

terminą matmuo.Prie Žemėje dirbančios komandos panoro prisijungti

daugybė įvairių planetų, galaktikų ir matmenų būtybių, kurios, vertinant pagal

evoliucijos skalę, priklauso ketvirtajam ir aukštesniesiems matmenims – iki

septintojo.

Septintojo matmens būtybėms (tokioms kaip Pakilę Mokytojai)

nėra leidžiama įsikūnyti trečiajame matmenyje, nes itin aukšti jų virpesiai gali

pakeisti šalia esančių kitų gyvybės formų evoliucijos kelią. Tačiau septintojo

matmens būtybėms leidžiama apsireikšti eterine forma arba nusiųsti į Žemę vieną

iš savo aspektų. Šviesos darbuotojų ir žvaigždžių sėklų geranoriškumas bei atsidavimas

neįsivaizduojamai stipriai pasuko Žemės energijų tankėjimo procesą priešinga

kryptimi. Šviesos darbuotojų ir žvaigždžių sėklų yra atėję tūkstančių tūkstančiai,

ir laikui bėgant prie jų prisijungia vis nauji tūkstančiai; jie visi yra sutikę

vykdyti tą patį pagrindinį įsipareigojimą: nepertraukiamai išlaikyti Šviesos

sutelktį Žemėje. Šiandien jų yra milijonai, ir jų vis dar atvyksta. Tie, kurie

tik dabar įsikūnijo, neturi jokių kitų užduočių, o vien tik skleisti meilę ir

Šviesą. Gal ir jūs pajutote, kad su tokiais kūdikiais ir mažais

vaikučiais taip ir norisi užmegzti akių kontaktą. Kadangi dauguma jų nėra buvę

Žemėje anksčiau, kontaktas su atsibudusiu Šviesos darbuotoju gali jiems jų

naujame pasaulyje suteikti saugumo ir gerumo jausmą.

Ruošiant įvairias komandas, kurios turėjo pasirūpinti visais Žemės

gyvenimo aspektais, buvo sudaryta daugybė planų ir skirta tūkstančiai užduočių.

Į tuos planus įėjo visa virtinė inkarnacijų Žemėje, tad juos reikėjo sudaryti

labai kruopščiai, numatyti tikslų gimimų laiką ir apibrėžti didžiulę atsakomybė

tiek ateinančių į Žemę atskirų individų, tiek ir juos palaikančių komandų, kurių

tikslas – padėti jiems atlikti prisiimtus įsipareigojimus, idant būtų įgyvendintas

dieviškasis planas.

Planas numatė nubundančiųjų komandą, kurios nariai turėjo

patys nubusti įvairiose jiems skirtose šalyse iki 1991 metų. Viena šios grupės

užduočių buvo padėti budinti kitus. Knygos pabaigoje rasite skyrių, parašytą būtent

šiai grupei.

Šviesos pajėgų budinimo planas numato įvairių ryšio priemonių

panaudojimą, įskaitant ir per kanalus[1] gaunamus įrašus, muziką, šokius, įvairias esencijas, virpančias spalvas; taip pat bus naudojamos ir labiau tradicinės informacijos perdavimo priemonės: knygos, paskaitos, seminarai. Visais šiais metodais galų gale naudojasi Dvasia, ir iš

tiesų didžioji dalis išminties, kuri mums ateina per minėtas išraiškos formas, vienaip

ar kitaip gaunama dvasinio ryšio kanalais. Tačiau žmonės tai supranta ne

visada. O tais atvejais, kai teikiama informacija būna paini ir sunkiai suvokiama

ir kai smarkiai reiškiasi gavėjo ego, yra aišku, kad ji per kanalus ateina iš

žemesniųjų lygmenų ar yra paties individo požiūris.

Šviesos nešėjus, vykdančius Dievo valią, Žemėje vadina

įvairiais vardais. Vardai yra atminties žadintojai, tad vieniems labiau prie

širdies yra vieni vardai, kitiems – kiti. Kad ir kaip juos vadintų – Arkangelo

Mykolo legionais ar ereliais, Šviesos darbuotojais ar žvaigždžių sėklomis, Šviesos

nešėjais, vaivorykštės kariais, Šviesos pajėgomis ar angelais, iš tiesų

jie sudaro vienį ir yra lygiaverčiai.

Dieviškasis Žemei skirtas planas yra nepriekaištingas. Gimęs tobuloje besąlyginėje meilėje,

jis aprėpia visas planetos gyvybės formas ir užtikrina joms tokią globą, kuri

kiekvienai yra pati geriausia. Šiuo metu Dangus susijungia su Žeme ir į Žemę

atkeliauja meilė. Ši būsena ir vadinama Pakilimu.

Pagal Dievo valią šis planas dabar numato Žemės perėjimą į aukštesnį

mokymosi etapą. Taip pat jame numatyta tiek įsikūnijusių, tiek ir ne

įsikūnijusių visatos Šviesos pajėgų pagalba. Šias pajėgas sudaro tokios grupės

kaip Baltoji Brolija, Pakilę Mokytojai, kosminės būtybės, arkangelai ir

angelai, devos ir elementaliai (šiuo metu uždanga, skyrusi žmonių pasaulį nuo

pastarojo, jau nutraukta). Šviesos pajėgoms taip pat priklauso vidinės Žemės

žmonės (dauguma jų yra penktojo ar šeštojo matmens), Erdvės Brolija, Galaktikos

Konfederacijos erdvėlaivių flotilė ir tokios planetinės sistemos kaip Sirijus

bei Plejadžių žvaigždynas (jis vis dar skendi dualybėje), Essasani ir daug kitų

planetų, norinčių padėti Žemei gimti naujame Šviesos lygmenyje.

P.S.

Iš pradžių įžanga gali atrodyti kaip mitas apie graikų dievus, bet patikėkite, tolesnis knygos turinys kur kas įdomesnis. Bent jau man.