Ketvirtoji
priežastis: Jeigu gali bėgti – bėk! Bėk, kol išpils
prakaitas, kol pritrūks kvapo ar pradės skaudėti šoną. Toks beprotiškas trumpas
ir iš visas jėgas atimantis sprintas (iš esmės vieno kilometro klausimas) yra
puikus variantas išblaškyti bet kokioms blogoms mintims. Nereikia daug, tik
susikaupti, susirasti kilometražą ir nubėgti vieną kilometrą. Neįtikėtina, kaip
po bėgimo „išsitaško“ viskas ir lieka tik kvėpavimas. Šiuo atveju verta gyventi
vien dėl judėjimo ir juo mėgautis.
Po Kino pavasario filmų
norisi kažko kasdieniškai komercinio ir pirmasis filmas, kurį nusprendžiau
pažiūrėti, yra amerikiečių fantastinė juosta „Sunaikinimas“ (angl. Annihilation)
(2018), kuris vos tik pasirodęs iškart sulaukė puikių kino kritikų vertinimų ir
jame pirmu planu pasirodo „Oskaro“ laureatė Natalie Portman.
Tiesą sakant, iš šios
mokslinės fantastinės juostos galima tikėtis itin daug, tačiau, prisipažinsiu,
kad truputį kankinausi, nes filmas beaistris, šaltas ir pernelyg sintetinis, trūko
paprasčiausio režisūrinio talento derinti tai, kas žmogiška ir tai, kas
fantastiška. Pernelyg filmas nuslydo į klišinį vaizdavimą – perdėm pernelyg
nepaaiškinamas reiškinys, slapta organizacija, slapta moterų grupelė, einanti į
paslaptingą stalkerišką zoną, kuri
vadinama „virpesių zona“ ir... Tiesą sakant, iš šios istorijos norisi paslapties,
originalumo ir netikėtumo ir, regis, scenarijus jau galėjo užsikabinti už
puikios medžiagos – genetiniai mutavimai, tačiau jie liko filme veikiau tik
aplinkybių dekoracijomis, nestebinantys, kažkur matyti ir siužetiškai
nuspėjami.
Vietomis filmas artėja
prie trilerio apie paikas ekspedicijas kur nors negyvenamoje planetoje, bet
veikėjų psichologija pernelyg nuspėjama ir vykdoma pagal visą eilę jau matytų
panašių aplinkybių filmuose. Natalie Portman iš esmės superinė aktorė, bet kai filmas lėkštokas, o idėjinis matmuo
paviršutiniškas, o praradusios moters tipažas šabloniškas – nėra gelmės, nėra
ir aktorinio meistriškumo viršūnės. Galima pagirti nebent filmo filosofinę
pabaigą, kuri šiek tiek priminė filmą „Sielonešė“ ar tą patį apie ateivius „Atvykimas“,
bet kai filmas turi tik beaistrę, bet neblogą idėją, tada kūrinys tiesiog
nejaudina ir daryk nors tu ką.
Po paskutinio šiame
festivalyje matyto dokumentinio filmo „Bobi
Jene“ (angl. Bobbi Jene) (2017)
likau truputį sukrėstas. Įtariu, kad visgi daugeliui filmas nelabai patiks,
jame tiek daug gluminančio atvirumo, kad lietuviškam („nemeniškam“) mentalitetui,
kur įsigalėjęs stiprus konservatyvumas, šis filmas gali likti tiesiog
nesuprastas – ai, kažkokia kvailelė,
kurios psichika pakrikusi, dulkinasi viešai su smėlio maišu!
Nepaisant skeptikų, man
filmas tiesiog sukėlė nepaprastai daug pamąstymų. Dokumentine maniera
nufilmuotas trisdešimtmetės šiuolaikinio šokio menininkės Bobbi Jene gyvenimas
po gyvenimo Izraelyje, kur ji praleido beveik dešimt metų šokdama teatro
trupėje. Šįkart ji trokšta kurt savo teatrą ir kol kas ji ieško mono spektakliuose
savasties, o patys spektakliai tampa šokiruojančiais dvasiniais ir kūniškais
perfomansais.
Nesigilinsiu, kiek šiame
filme yra negyvumo ir dirbtinumo, nes, mano nuomone, dalis nenatūralumo visgi
išlieka dėl paskui slankiojančios kameros, vis tiek prieš kamarą žmogus bus
kitoks, nei be jos. Nepaisant to, ne tai tikriausiai filme yra svarbiausia, bet
tas laisvumas, kurį transliuoja menininkė, tas beprotiškai draskantis noras
ištrūkti iš tų sustabarėjusių formų, moralinių stereotipų, kas varžo, liepia
slėptis, nuolat save teisti kitų akimis, galvoti, ką vieni ar kiti pagalvos...
Iš esmės man kiek priminė Marinos Abromovič asmenybę ir jos perfomensus, kurie
grįsti išsilaisvinimu ir dvasiniu pasiruošimu.
Labai man patiko šis
filmas, nes jis iš esmės paveikė mane ir leido dar ilgai mąstyti apie meno ir
menininko paskirtį ir apie asmenybės išsilaisvinimo nuo to mėšlo, kuriuo esame apkrauti,
kad tai net laikome „normaliu“, o išsilaisvinimą – frykiškumu.
Tokie filmai kaip „Ką žmonės pasakys“ (angl. What Will People Say) (2017) Kino
pavasario repertuare visada išliks mėgstami ir pastebėti. Vienas dalykas –
lietuvių publika mėgsta smarkiai tarpkultūrinius konfliktus, ar jie būtų lokalios
šeimos, apibrėžtos griežtų tradicijų, masto, ar tarptautinis konfliktas. O jeigu
tie konfliktai dar susiję su Artimaisiais Rytais ar Azija – tai pirmu numeriu
filmas gali tapti hitų hitas šiame festivalyje.
Savaime dėl to nieko čia
blogo. Filmas „Ką žmonės pasakys“ iš esmės netgi labai geras. Kaip jau minėjo
Rytis Zemkauskas viename interviu apie šį filmą, jis tiesiog šiemet atstovauja
daugeliam panašių šia tema filmų plejadai. Filmas kokybiškas, išvystytas
siužetiškai, skaudus ir nevienareikšmiškai turintis pasakyti kai ką pasauliui
apie senąsias musulmoniškas tradicijas valdyti savo šeimos moterų likimus taip,
kaip jiems „priklauso“. Šiame filme maištaujanti paauglė iš esmės primena
eilinę vakarietę, kuri Švedijojetraukia
paauglių akį ir, regis, negresia jokio kito pavojaus, kaip vien tik eilinis
tėvų ir vaikų konfliktas vakarietiškame kontekste, bet... Viena lemtinga klaida
ir paauglė išsiunčiama atgal į Pakistaną, kur ją ištinka kultūrinis šokas ir
nauja patirtis, tačiau akivaizdu, kad aplinkybės nulemia ir dar vieną
staigmeną.
Iš esmės pagrindinė
veikėja yra kamuoliukas tarp dviejų kultūros sampratų, tarp Švedijos ir
Pakistano, įkalinta ne tik savo lokalioje šeimoje, bet ir toje sumaišties kirmgraužoje,
kad net pasidaro gaila stebėti visą tą melagysčių cirką vien tam, kad būtų
patenkinti šeimos draugai ir giminaičiai. Žmogus neturi teisės į laimę ir
individualybę, tad dar baisiau pasidaro, kai žiūrovas blaiviu protu suvokia,
kad milijonai moterų ir merginų yra šioje absurdiškos tradicijos aukomis bes
galimybės pabėgti. Filmas įtraukiantis, neprailgsta ir tiesiog turiningas
visomis prasmėmis.
Daug žadanti kriminalinė
prancūzų drama nežavinčiu pavadinimu „Lenktynininkė
ir gangsteris“ (pranc. Le Fidele)
(2017) iš esmės liko truputį nuviliantis filmas. Nors teko girdėti dūsaujančių,
koks geras filmas, pats geriausias Kino pavasaryje ir net norėjosi po seanso
sustoti ir pasibarti su netikėtai apstulbusiais žmonėmis. Tai filmas, į kurį
galėčiau, tarkim, nueiti paprastą dieną kaip į bet kurį komercinį filmą, nes
jis tokio tipažo – nufilmuotas amerikietiška sensacinga maniera, pridedant atseit
jaudinančių, romantiškai tapybiškų ir perspaustų scenų, kurios nieko bendra
neturi su realybe. Tiek to, ne dėl realumo einama į šį festivalį, o dėl
kitokios suteikiamos iliuzijos, o toks filmas kaip „Lenktynininkė ir gangsteris“,
mano akimis, žiūrimas prieš miegą, pasidėjus ant kelių nešiojamąjį kompiuterį.
Filmas nėra savaime
prastas, jis strategiškai „įmestas“ į pagrindinį Kino pavasario repertuarą,
norint prisivilioti masinio kino žiūrovą su prancūziška produkcija. Manau, organizatoriams
pavyko, tik gaila, kad kur kas unikalesni filmai, kurių nebebus progos
pamatyti, dėl tokių strategijų yra nustumiami į antrą planą. Bet kas ieško, tas
randa... Filmas absoliučiai vidutiniškas ir čia negelbsti nei išliaupsinti ir
puikiai žinomi iš kitų filmų aktorių duetas („Tolyn nuo tolstančios minios“, „Kaulai
ir rūdys“, „Adelės gyvenimas“ ir kt.), nes viskas tiesiog dvelkia netikrumu. Scenarijus
neįtikėtinas lyg iš trilerio, personažai nesimpatiški, nes jie pernelyg nutolę
nuo mūsų realybės – vėžiu serganti lenktynininkė ir gangsteris melagis,
bijantis šunų. Tiesiog nesuderinama pora apkvaišusi nuo meilės. Kur tokius
nenatūraliai margus personažus galima pamatyti? Aišku, tame pačiame standartiškų
filmų kalvėje – Holivude.
Kažkodėl filmą pamiršau
vos išėjęs iš kino salės, vadinasi, tiek tų aplinkinių liaupsių – nepaveikė nors
tu ką. Bet pykti ant filmo nereikia, nes tai komercinio pobūdžio juosta,
prieinama daugeliui, daug kam dar kelia įspūdį ir prancūziška aplinka bei
kalba, tačiau čia tiems, kurie apskritai retai pamato kokį europietišką kino
kūrinį.
Ieškant šiame filme pliusų,
galima paminėti iš esmės gerai išvystytą pasakojimo eigą – nuoseklu, motyvuota
ir viskas taip tvarkinga, kad nekelia abejonių, jog iš šio filmo nesulauksime
jokios priešpriešos ar netikėtos provokacijos, diskusijų ar ginčų. Kitaip sakant,
tai paprasta Romeo ir Džiuljetos istorija, tiesiog įvilkta į jau nuspėjamas
aplinkybes, nufilmuota gražiai ir tvarkingai, net vietomis prabangiai, tačiau,
bent jau aš, ne to atėjau į Kino pavasarį. Bet ar galiu kaltinti, kad kas nors
mane apgavo? Tikriausiai, kad ne.
Jeigu kas nors būtų
paklausęs, kokios tautybės yra Maria Callas (1923-1977), būčiau nė
nemirktelėjęs ir atsakęs, kad italų, tačiau tektų raudonuoti, nes ji graikė,
gimusi ir augusi Niujorke – tai dar viena staigmena. Staigmena man pačiam buvo,
kad paskutinę akimirką sumaniau nueiti į dokumentinį filmą „Maria Callas: Savais žodžiais“ (angl. Maria by Callas) (2017), kuris sumontuotas vien iš filmuotos
medžiagos dar esant atlikėjai gyvai.
Filmas išėjo toks, kad
sunkoka po jo nereflektuoti, nes asmenybės kulto šešėlis persekioja tave patį.
Nežinau, kiek kūrėjui pavyko filmu sukurti asmenybės virsmo istoriją ir kiek
joje yra tikrosios M. Callas, tačiau sudurstytas naratyvas iš įvairių
laikotarpių ir padarytas nuoseklus kultinės operos solistės portretas tiesiog
neišdildomas, netgi jeigu jums absoliučiai nepatinka opera ir jums giliai vienodai
toji muzika ir pati M. Callas, tačiau filmas... Jis tiesiog vertas laiko
gaišaties, juolab, kad šiemet Kino pavasaryje vaidybiniai „gerieji“ filmai
nepaliko tiek galvoje sumaišties, kiek šis dokumentinis filmas. Dar visai
neseniai prisiminiau, kad po pusvalandžio kankynės Bohemos operoje tiesiog
pabėgau, nes absoliučiai negalėjau apsiprasti su Merūno Vitulskio dainavimu ir
pakabintais palubėje subtitrais – nei jaudino, nei skambėjo – atleiskite D.
Ibelhauptaute, bet tai tiesa. Tačiau žiūrint į M. Callas stambiu planu ir
„piešiant“ jos likimo vingius, nesunku susijaudinti ir dėl jos ypatingo
dainavimo.
Daug įdomių faktų apie
ją, istorinių momentų, nulėmusių tragiškų asmenybės lūžių, kurie jaudina ir kai
kada net sukrečia. Visumoje tai žmogus kaip filosofijos spalva ir skonis, todėl
šiemet kaip niekada mėgaujuosi biografine dokumentika. Net nebeverta vardyti,
ką jūs išvysite šiame filme, tereikia tiesiog netrukdomai nusiteikti ir meditatyviai
pasinerti į istoriją ir muzikines operos užsklandėles tarp M. Callas gyvenimo momentų.
Stipru.
Kino pavasario atidarymo
filmo tapo prancūzų drama „Sūnaus globa“
(pranc. Jusqu‘a la garde) (2017),
kuris daugeliui vis primindavo kokį nors jau matytą filmą, tik šįkart kiek
kitokią versiją – filmas Venecijos kino festivalyje pelnė sidabrinį liūtą. Tiesą
sakant, man irgi priminė šį bei tą – pernai rudenį Scanoramoje matytą A. Zvyagintsev
filmą „Nemeilė“, kurio pradžia labai tipiška – vaikas patiria iš tėvų
nesantaikos stresą.
Filmo struktūra kažkur
irgi matyta ir jausenos neapgauna, jog kažkur viskas lyg kine jau patirta, bet
vis tiek susikaupi ir lauki, kas čia atsitiks. Nuo teismo procedūros pereinama prie
perspektyvinio pasakojimo ritmo – iš motinos ir tėvo pozicijų. Netrunkame išsiaiškinti,
kas šeimoje kelia didžiausią agresiją ir priešingai nei filme „Nemeilė“, šioje
šeimoje vaikai turi užnugarį, rūpinimąsi ir meilę, tik kuo viskas pasibaigs,
kai vyksta toji nesantaika, o teismo sprendimu vaikas turi kęsti psichologinį smurtą,
nes taip nusprendė gerbiamoji teisėja. Nors teisėjos kaltinti irgi negalima –
velnio advokatės, gindamos abi puses taip pat atliko savo darbą, aš irgi galbūt
nebūčiau priėmęs tinkamo sprendimo išklausęs abiejų pusių, nes paprasčiausiai
neįmanoma susidaryti tarp sąvokų tikroviško vaizdo, o vaikų liudijimai staiga
tampa ne liudijimais, o tėvų įtakos perversija. Nesunku įsivaizduoti, kokias
potekstes pasako šis filmas per pirmąsias 20 minučių.
Filmas rutuliojasi gana
lėtai, kaip ir daugelis prancūzų juostų, yra itin plepus. Psichologinė vaiko
įtampa, perauganti į tuoj paauglišką maištą, todėl situacija virsta neblogu
nervu tampymu žiūrovui, tačiau netgi tada buvęs sutuoktinis, besąlygiškai ar
net maniakiškai norintis susigrąžinti šeimą, atrodo nekaltas avinėlis – lyg ir
pateisinama, lyg ir suvokiama, kad vyrui reikia tiesiog kreiptis į psichologą
ir pripažinti savo pažeidžiamumą, tačiau... Didžiausias emocinis krūvis atitenka
paskutinei nakties scenai, kai šitaip, kaip kažkas įvardijo kaip filmo trūkumą,
filmas tampa kaip laida „24 valandos“ – socialiniu probleminiu lauku ir todėl
filmas „ne gilus“. Su tokiu teiginiu absoliučiai nesutinku ir nors pakęsti pats
negaliu „24 valandų“ laidos, visgi tai yra tikroviškesnės problemos nei vėžiu
sergantys gangsteriai ar kitos tolimos socialiai temos nuo mūsų supančio
pasaulio. Gelmė šiame filme visgi yra gana plati, tik bijau, kad regėdami
kasdieninį skausmą tampame atbukę, mus sunku apstulbinti, nes viskas dabar taip
vieša, kad tampa kaip kasdienybės dekoracija, todėl tik susidaro įspūdis, kad „ne
gilu“. Žiūrint kaip matuosime...
Filmas iš esmės yra geras,
nors ir nieko čia lyg ir novatoriško nėra. Sujaudina ir sukrečia, nors tuo
pačiu ir erzina, pavyzdžiui, perdėti šalutiniai vingiai, kaip paauglės nėštumas
ir t. t. Visgi manau, kad filmui su paskutiniosiomis scenomis pavyko padaryti
tai, kasir buvo suplanuota – užauginti emocinį
pliūpsnį, nepaliekant vietos interpretacijoms, vien tik nuogai veiksmais ir
emocijomis grįsta tikrove.
Sakau Jums tiesiai šviesiai,
kad Bebe ispaniškos muzikos
pasaulyje yra tikras stebuklas. Jos daina „Cuidandote“ (liet. Rūpinimasis tavimi) yra tokia tarsi
lopšinė apie neišsenkančią motinos ir vaikelio ryšio. Man asmeniškai tai yra
nuskausminanti baladė, nunešanti kažkur labai toli.
Pabandykite jos
paklausyti sutemus namuose, atsigulus tiesiog ant grindų, kad ir daugiabutyje,
kad ir šeštame aukšte, kai pasaulis taip beprotiškai sukasi, o tu gyveni šioje jaukioje
dainoje. Nežinau, galbūt ji nieko nesukels, galbūt net papiktins, tačiau
paskutiniu vėl grįžau klausytis Bebe muzikos iš 2004 metais pasirodžiusio jos
debiutinio albumo „Pafuera Teleranas“.
Daina „Cuidandote“ –
viena švelniausių ir jautriausių albumo dainų, kuri gali kai kam (ypač tiems,
kurie supranta ispanų kalbą) net išspausti ašarą. Tiesiog pasiklausykime
kūrinio ir pasimėgaukime kasdienine ramybe, kurios dažnas iš mūsų tikrai
užsitarnavome.
Letras / žodžiai
Bebe
- Cuindadote
Despacito
cuando tú dormías
ella te hablaba, te preguntaba, te protegía.
Ella prometió darte todo
pero sólo pudo darte lo que tuvo.
Para ti lo más hermoso
era amanecer junto a sus ojos
iluminando el mundo.
Pero los pájaros no pueden ser enjaulados
porque ellos son del cielo, ellos son del aire
y su amor es demasiado grande
para cortarlo.
Volaste alrededor de la luna con ella,
le pediste que nunca se fuera
y ella respondió
"mi amor siempre estará cuidándote".
Y la dejaste volar
y tus ojos lloraron hasta doler,
pero sólo tú sabías
que así tenía que ser,
que así tenía que ser.
Ella
prometió darte todo
pero sólo pudo darte lo que tuvo.
Y para ti lo más hermoso
era amanecer junto a sus ojos
iluminando el mundo.
Pero los pájaros no pueden ser enjaulados
porque ellos son del cielo, ellos son del aire
y su amor es demasiado grande
para cortarlo.
Y la dejaste volar
y tus ojos lloraron hasta doler
pero sólo tú sabías
que así tenía que ser.
Y la dejaste volar
y sus ojos lloraron hasta doler
pero sólo ella sabía
que así tenía que ser.
Y la dejaste volar
y tus ojos lloraron hasta doler
pero sólo tú sabías
que así tenía que ser,
que así tenía que ser
Trečioji
priežastis: kai ant knygos stirtos paliekamas mylimo
žmogaus raštelis „būk geras“. Na, banalybių banalybė, bet kaip gera! Ant knygų!
Atskirų, žodžiais „suvystytų“ pasaulių krūvos, kuriuos dar nenugyvenau, bet
trokštu nugyventi. Argi dėl to neverta gyventi? Žmonės tie, kurie mano, kad
knygų skaitymas – laiko švaistymas, kad reikia gyventi ir veikti kažką įdomaus.
Dažniausiai tie patys sėdi ant sofutės priešais TV, maigo žaidimo kompiuterius,
spokso savaitgaliui skirtus tuščius šou, kur kažkas kažką parodijuoja,
imituoja, dainuoja, šoka ant parketo... Būk žvaigžde! Būk X factoriumi! Būk
anuo ar tuo ir vis tiek metai iš metų tu ant tos pačios sofutės tuščias ir
neabejingas tik blizgučiams. Bet tai nepalyginamai nykiau, nei, tarkim,
perskaityti kokią nors Sigito Parulskio tekstą.
Mėgstu dokumentinius
filmus apie įvairius dainininkus. Po fantastiško filmo apie Amy Winehouse „Amy“
(2015) nė nedelsdamas nusprendžiau pažiūrėti ir apie vieną labiausiai aptarinėjamų
pop atlikėjų pasaulyje – Lady Gaga. Ji bendradarbiaudama su Netflix platforma
išleido biografinį dokumentinį filmą „Lady
Gaga: penkios pėdos ir du coliai“ (angl. Gaga: five foot two) (2017), kuris aprėpia paskutiniuosius
„ramesnius“ atlikėjos gyvenimo metus, įskaitant ir darbą prie „Amerikietiška
siaubo istorija“ filmavimo bei „Joanne“ albumo įrašinėjimo darbus ir sugrįžimą
į didžiąją sceną.
Kaip jau galite įtarti,
filmas atskleidžia pačias intymiausias atlikėjos užkulisius, jos skausmingos
meilės išgyvenimus bei šlovę. Labiausiai šokiruoja atlikėją kamuojantys skausmo
spazmai ir tikrai nėra lengva stebėti, kaip Lady Gaga iki ašarų iš skausmo
raitosi ant lovos, kai tuoj teks žengti į sceną ir dainuoti gyvai. Įvairios pokalbių
nuotrupos – tai tarsi Lady Gagos asmenybės mozaikos dalys, atskleidžiančios
atlikėjos filosofiją, požiūrį į savo kūrybą, kritiką bei tokias atlikėjas kaip
Madonna.
Iš tikrųjų tai tarsi
apsinuoginimas tiesiogine ir dvasine prasme. Lady Gaga atrodo iš kažko
išsivadavusi, bet kartu dar ir ieškanti savo asmenybės dalies. Tokios atviros
istorijos visada jaudina kaip ir filme „Amy“, taip ir čia tiesiog „priaugi“ prie
asmenybės ir varstai ją visomis prasmėmis, vertini ir... Galvoji, kiek reikia
daug drąsos ir atvirumo, kad galėtum tai parodyti žmonėms, juk tai lyg savęs nė
kiek nepasilikti sau, kitą vertus, tai ir atsakas į įvairią kritiką, purvą,
kurią kasdien patiria atlikėja. Nežinau, kaip jums šis filmas, bet man jis
sukėlė nemažai emocijų ir pamąstymų ne tik apie Lady Gagą, bet ir save patį.
Apie prancūzų filmą Kino
pavasaryje „Ava“ (pranc. Ava) (2017) prikalbėta pačių geriausių
dalykų, bet kai rinkausi, kokius filmus žiūrėti dar prieš visus atsiliepimus ir
recenzijas, labiausiai abejojau dėl šio filmo, tačiau buvo patogus laikas ir
bilietą paėmiau į „Avą“. Netipinis anotacijos aprašas, kuriame teigiama apie
pamažu apankančią paauglę, kuri išgyvena savo paskutinę regėjimo vasarą, todėl
patiria daug nuotykių.
Tiesą sakant, (nors taip
niekada nenutinka), salėje per šį filmą tiesiogine to žodžio prasme „atsijungiau“,
prisnūdau penkioms minutėms, o kai atsipeikėjau, vėl mačiau tuos meditatyvinius
pajūrio vaizdus – jaunoji koketė vilioja čigoniškos išvaizdos vaikėzą. Nereikia
lenkti pirštų ir svarstyti, kur pasuks puolusios ir su motina nesutariančios mergaitės
siužetas – pirmasis seksas, pirmieji apiplėšimai ir viskas kaip Dž. Keruako
romane „Kelyje“, tik viskas perteikta ne su tokiu užsidegimu, nesgi kam tą
vasarą susakralinti, kam poetizuoti pirmąjį seksą, jis buvęs nebuvęs. Poetiški vasariški
vaizdai tik pagražina šiaip jau iš esmės prėską juostą. Čia nei provokacijos,
nei intrigos, nei kažin kokių aštrių probleminių situacijų, nuo kurių norėtųsi
žagsėti ir išprovokuotų nebemiegoti, nes kitąkart nešiuosi „Redbull‘į“ litrinį.
Gerai, kelios intymios scenos, kai pagalvoji, kiek turėjo sumokėti tėvams, kad
leistų dukrai nusifilmuoti nuogai? Betgi čia Prancūzija, čia žmonės kitokio
mentaliteto ir nesudievina perdėtų moralinių normų kaip Marijos žemelėje, tad
yra ko pagalvoti apie filmo kūrimo paraštes.
Visgi kai pagrindinė
veikėja atsiduria vestuvėse pas taboro čigonus, įtampa, kurios taip trūko filmo
pradžioje, išaugo keliasdešimt kartų, bet iš viso to kas? Viskas tas pats, kas
ir skaitant anotaciją – apankančios mergaitės vasarėlė su kriminaliniais
prieskoniais. Žiūrint į personažą, kuri suvokia apaksianti negrįžtamai, nė neatrodo
suvokianti, kad reikia mėgautis tuo suknistu gyvenimu, nes kita vasara bus
juoda juoda... Ir tik scena, kai ji eina smilgų laukais su šunimi, atrodo, kad
ta gaivališka vasara jai išties amžina ir ji filosofiniame lygmenyje kartu su
žiūrovu tą jaučia, bet tai akimirkos blyksnis, visa kita atrodo prėska,
neskanu, nuobodoka ir tai nebuvo tas filmas, dėl ko buvo verta tįstis į Kino
pavasarį.
Buvo daug ko tikėtis iš
Izraelio filmo „Ilgesys“ (angl. Longing) (2017), kuris pasakoja tik iš
pirmo žvilgsnio tipišką istoriją: po beveik dvidešimties metų vyrukas suižino,
kad visą tą laiką jis turėjo sūnų, tačiau jis šiuo metu jau miręs. Tėvas
leidžiasi po gimtąjį sūnaus kraštą ir ima tarsi gyventi jo gyvenimą, bandydamas
pažinti jį kaip asmenybę... Nuostabus filmo pavadinimas, sakyčiau, neatspindi
to fundamentalaus tėvystės prigimties ilgesio, tiesą sakant, filmo pavadinimas labiau
provokuojanti perversija, nes filmas labiau komedija, nei melancholiška
istorija, kokios galbūt iš pradžių tikėjausi..
Ar filmas geras? Taip, jį
pamatyti iš esmės verta, tačiau jo paradoksalumas, kurį reiktų įvardyti kaip
vieną stipriausių sudedamųjų filmo dalių, mane žvėriškai erzino. Labiausiai pagrindinis
veikėjas, kuris tiesiog suvaikėja, tampa dirbtinai infantilus, visur kišasi, ima
įsišokti, visiems pamokslauti, o pabaigoje netgi – o siaube, ar tai įmanoma, -
nori savo mirusį sūnų sutuokti su mirusia mergaite. Erzinantis tipas,
įsiveliantis į absurdiškas situacijas, kad tiesiog nieko nesiskiria nuo
paprastų europietiško tipažo komedijų su amerikietiško absurdo priemaišomis. Kiekvienoje
situacijoje veriasikažkoks apčiuopiamas
dirbtinumas, kuris lyg ir turėtų būti iš tėvų sopulio neadekvatūs sprendimai,
bet tampa kažkokiu dirbtiniu šarmu, kuris mane itin erzino ir vertė netgi dirsčioti
į laikrodį, kada tas „Ilgesys“ pagaliau pasibaigs.
Nepaisant to, kad filmas
manęs asmeniškai nesužavėjo, tikiu, kad dėl to, kad tai Izraelio kinas (o
lietuviai jį itin vertina), atras savo žiūrovą. Nors mieliau rinkčiausi tą patį
Izraelio filmą „Nulis motyvacijos“, rodytą Kino pavasaryje prieš kelerius metus.
Ar „Ilgesys“ atskleidžia tėvystės sunkumus, tikrąją ilgesį? Vargu. Jis skirtas
labiau linksminti ir kartais pasižiūrėti į tą skausmą ganėtinai linksmai. Toks keistas
derinys, manau, patiks tiems, kurie kine ieško savito paradoksalumo, kai iš
esmės du nesuderinami dalykai – skausmas ir komedija – sukuria savitą
atmosferą.
Antroji
priežastis: dėl to, kad galima tiesiog į viską
nusispjauti. Tikrai! Nusispjovimas yra į sveikatą. Kartais mes taip įkrentame į
savo problemas ir tampame maniakais, kurie mano, kad be jų pastangų pasaulis
tiesiog nebeegzistuos. Tai yra susireikšminimas, tai yra inertiškas judėjimas,
kuris iš tavęs pareikalauja beprotiško streso ir įtampos. Tiesiog nusispjauk. Pasiimk
baseino šliures, eik prie jūros, eik ir pasėdėk parke ant suolo, palesink
balandžius batonu ir tiesiog vienai dienai visus pasiųsk velniop, neatsiliepk į
skambučius, būk sau ir tik dėl savęs. Verta gyventi dėl tokių atsipalaidavimo
ir suvokimo, kad nesi pasaulio centras akimirkų.
Niekas nesiginčija, kad Leona Lewis, kuri 2006 metais laimėjo „X
faktorių“ yra viena iš puikiausių vokalisčių, kurios tembras virpina širdį savo
gelmėmis. Paskutiniu metu išleidusi keletą muzikinių albumų, man regis,
komerciškai nesėkmingų., yra gerokai priblėsusi. Tai atlikėja, kuri turi divos
prigimtį, tačiau niekaip tarp populiariausių atlikėjų jos nematau. Po 2008
metais pristatyto albumo „Spirit“, mano akimis, atlikėja pasinėrė į savęs
ieškojimus, tačiau geriausios jos dainos taip ir liko „Spirit“ albume.
Viena iš tokių dainų yra „Run“
(liet. Bėk), kuris tapo penktuoju debiutinio albumo singlu. Kaip ir daugelis „Spirit“
albumo dainų, taip ir šioji, yra neoriginali dainos versija. „Run“ pirmą kartą
įrašė ir pristatė Snow Patrol dar 2003
metais. Neslėpsiu, kad abi versijos skamba gerai ir ganėtinai skirtingai, tik
Leonai dėl vokalinių sugebėjimų, sakyčiau, dainą pavyko perteikti kur kas
jautriau ir iš pačių gelmių.
Leona Lewis versija
Austrijoje, Britanijoje, Portugalijoje ir Airijoje pasiekė pirmąsias pozicijas.
Britanijoje singlas pelnė platininį sertifikatą, Austrijoje – auksinį. Štai JAV
Billboard reitinge daina iškopė viso labo 81 vietą. Siūlau pasiklausyti šiandien abiejų versijų.
Leona Lewis - Run
Snow Patrol – Run
Žodžiai / Lyrics
"Run"
(originally by Snow Patrol)
I'll sing it one last time for you
Then we really have to go
You've been the only thing that's right
In all I've done
And I can barely look at you
But every single time I do
I know we'll make it anywhere
Away from here
Light up, light up
As if you have a choice
Even if you cannot hear my voice
I'll be right beside you, dear
Louder, louder
And we'll run for our lives
I can hardly speak I understand
Why you can't raise your voice to say
To think I might not see those eyes
Makes it so hard not to cry
And as we say our long goodbyes
I nearly do
Light up, light up
As if you have a choice
Even if you cannot hear my voice
I'll be right beside you, dear
Louder, louder
And we'll run for our lives
I can hardly speak I understand
Why you can't raise your voice to say
Light up, light up
As if you have a choice
Even if you cannot hear my voice
I'll be right beside you, dear
Louder, louder
And we'll run for our lives
I can hardly speak I understand
Why you can't raise your voice to say
Daugkam netikėta buvo Lady Gagos sugrįžimas su paprastomis į super populiariausius hitų
topus nebepretenduojančia muzika. Ir taip, kaip niekada nuoga, kaip niekada
atsivėrusi ir atsinaujinusi atlikėja 2016 metais pristatė savo albumą pavadintą
savo mirusios giminaitės vardu „Joanne“.
Albumas susilaukė sėkmės,
nors ir nebepasiekė tokių masinių pirkimų kaip ankstesnieji Lady Gagos albumai.
Antrasis singlas iš šio albumo „Million reasons“ aiški nuoroda į
nepavykusius atlikėjus santykius su buvusiu vaikinu. Daina kaip niekad „paprasta“,
pritariama akustinės gitaros garsų netgi šiek tiek dvelkia country muzika, gal net kiek senamadiškai, tačiau ne novatoriškumas
šįkart dainos sėkmė, o atlikėjos išpažinties tembras. Pačiai atlikėjai (bent
jau kiek galia susidaryti nuomonę iš dokumentinio filmo) ši daina labai daug ką
reiškia.
Billboard
Hot šimtuke ši daina pasiekė 4 vietą. Šįkart siūlau
pasiklausyti šios ramios ir neprastos dainos:
Žodžiai / Lyrics
"Million Reasons"
You're giving me a million reasons to let you go
You're giving me a million reasons to quit the show
You're givin' me a million reasons
Give me a million reasons
Givin' me a million reasons
About a million reasons
If I had a highway, I would run for the hills
If you could find a dry way, I'd forever be still
But you're giving me a million reasons
Give me a million reasons
Givin' me a million reasons
About a million reasons
I bow down to pray
I try to make the worse seem better
Lord, show me the way
To cut through all his worn out leather
I've got a hundred million reasons to walk away
But baby, I just need one good one to stay
Head stuck in a cycle, I look off and I stare
It's like that I've stopped breathing, but completely aware
'Cause you've given me a million reasons
Give me a million reasons
Giving me a million reasons
About a million reasons
And if you say something that you might even mean
It's hard to even fathom which parts I should believe
'Cause you've given me a million reasons
Give me a million reasons
Givin' me a million reasons
About a million reasons
I bow down to pray
I try to make the worse seem better
Lord, show me the way
To cut through all his worn out leather
I've got a hundred million reasons to walk away
But baby, I just need one good one to stay
Aye-eee-ayeee-ay-ayyee
Oh, baby I'm bleedin', bleedin'
Aye-eee-ayeee-ay-ayyee
Can't you give me what I'm needin', needin'
Every heartbreak makes it hard to keep the faith
But baby, I just need one good one
Good one, good one, good one, good one, good one
When I bow down to pray
I try to make the worse seem better
Lord, show me the way
To cut through all his worn out leather
I've got a hundred million reasons to walk away
But baby, I just need one good one, good one
Tell me that you'll be the good one, good one
Baby, I just need one good one to stay aye eee ayeee
