Filmas: "Laukinukė Roz" /"The Wild Robot"

 Sveiki, skaitytojai,

 

Esu ganėtinai nustebęs, pažiūrėjęs vieną naujausių „Krudžai“ (2013) ir „Kaip prisijaukinti slibiną“ (2010) kūrėjo Chris Sanders naujausią kino animacinį kino filmą visai šeimai „Laukinukė Roz“ (angl. The Wilde Robot) (2024). Šiaip gan įtariai žiūriu į tuos animacinius projektus, kuriuose vaizduojami robotai, inovatyvusis naujasis pasaulis, kuris, mano supratimu, jaunąjį žiūrovą tik dar labiau įtraukia į nesibaigiantį technologijų pasaulį ir padaro, sakyčiau, tam tikrą meškos paslaugą. Dejuojame, kad nebegalime vaikų atjunkyti nuo išmaniųjų ir internetinio pasaulio, o iš kitos pusės patys tą lyg ir skatiname suteikdami visas prieigas ir galimybes bei kurdami filmus, kuriais paskatiname vaikų poreikius į priklausomybę. Tačiau tokiais retais atvejais kaip, pavyzdžiui, filmas „Wall-E: Šiukšlių princo istorija“, pasirodęs 2008 metais, iškart sukėlė revoliuciją, jog galima taip esmiškai ir jautriai bei neskubančiai pasakoti apie technologijų pasaulį ir mus pačius.

 

Visgi „Laukinukė Roz“ man turi nemažai sąsajų su „Wall-E: Šiukšlių princo istorija“. Pagrindinė veikėja – robotė Roz, kuri atsidūrusi laukinėje gamtoje bando grįžti į civilizuotą pasaulį ir tenkinti kitų poreikius. Roz užprogramuota atlikti darbus ir misiją, o pramokusi žvėrių kalbą netikėtai ji susidraugauja su lapinu, kuris per stebuklą nesuėdą mažojo ančiuko, bet priešingai – netrukus su Roz ima jį auginti. Tam tikra prasme Roz laukinėje gamtoje padaro revoliuciją ir suburia laukinis žvėris į taikos komuną, saugo juos sunkią žiemą, globoja tarsi tikra motina savo ančiuką, kol tampa akivaizdu, jog ji nebeatitinka robotės funkcionalumų, ji pernelyg gyva ir jautri kitiems. Pasenusios ir primityvios programos degraduoja ir Roz tampa nebepaklusni, ji nebenori grįžti į civilizaciją, jai rūpi kiti.

 

Būtent robotės Roz sužmoginimas apeliuoja į naujojo super pasaulio viziją, t. y. net dirbtinio intelekto produktai galimai labai supanašės su žmonėmis, atkartos jų psichologiją, jautrumą, bus altruistiški – priešinga tai antiutopinei vizijai, kad dirbtinio intelekto robotai atsigręš prieš savo kūrėjus žmones ir juos ims naikinti. Žinote, kuo man patiko šis filmas? Nes labai jautrus, pasakoja apie žmogiškuosius faktorius, netgi žvėreliai, jie irgi yra personifikuojami ir „įvilkti“ į civilizuoto pasaulio koncepciją. Tarsi žiūrėtum kokį senovinį ir iki ašarų jaudinantį „Bembį“, bet tas „Bembis“ šįkart robotas, su kuriuo, beje, netrukus žiūrovas labai susitapatina, išgyvena Roz nesėkmes, jausmus, mato jos byrantį ir gendantį kūną ir visiška eliminuotą ego, kas šiek tiek šokiruoja, nes visi gi pasaulyje daugiau ar mažiau siekia sau naudos. Bet man kirba: ar robotai ir dirbtinio intelekto sutvėrimai ir begali vieninteliai nebegalvoti apie save, o tik apie kitus? Didelė atsvara filme yra gamtos pasaulis, kuris visiškai integruoja ir pripažįsta robotą, nes ji nekelia grėsmės ir neturi ego, todėl gali vienyti skirtingų prigimčių žvėris į bendruomenę. Aišku, sakyčiau, filmo esmingai pademonstruoti vertybiniai niuansai, istorija moko empatijos, siužetiškai visgi filmo pabaiga ganėtinai priminė Davido Camerono kino filmą „Įsikūnijimas“ – gaisrai, sprogimai, gamtos pasaulis prieš civilizacijos pasaulį, draugystė prieš paklusnumo visuomenę ir galiausiai laimi tai, kas turi laimėti tokio žanro filme.

 

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis: 85/100

IMDb: 8.3

 

Jūsų Maištinga Siela

Jurga Ivanauskaitė nutolsta ir lapkričio 14 dieną sugrįžta!

 

Ei!

 

Kiaurus metus negalvoju apie Jurgą Ivanauskaitę, kažkada padariusią man didelę įtaką. Bet šast – lapkričio 14 diena ir ji ateina, grįžta. Vakar prieš užmiegant apie ją pagalvojau, nevalyvai, kažkaip... ir paskaičiavau, o kada jos tas gimtadienis, kurio anksčiau nepraleisdavau neprisiminęs. Ogi rytoj, t. y. jau šiandien! Vadinasi, tam tikri prisiminimai iškyla net tada, kai išvis negalvoji, net pamiršti. Ar neįdomi toji mūsų pasąmonė? Lapkritis. Skorpionai. Raudona spalva. Paskutinieji lapai. Dvasingumas. Štai su kuo asocijuojasi lapkritis. Ir vis dar taip.

 

Maištinga Siela

Filmas: "Medžiotojai baltame lauke" / "Jakt" / "Hunters on a White Field"

 

Sveiki,

 

Šiemet Scanoramos festivalyje klasikinėje sekcijoje „Naujienos iš šiaurės“ pristatoma trileris apie vyrų pasaulį „Medžiotojai baltame lauke“ (šved. Jakt) (2024). Pamačiau anonsą ir aprašą, ir man iškart patiko. Tikėjausi įtempto ir tamsaus psichologinio trilerio, atskleidžiančio žvėriškąsias vyro puses unikaliomis konkurencingomis sąlygomis, tačiau gavau šiek tiek kitokį variantą.

 

Filmą režisuoti imasi švedų režisierė Sarah Gyllenstierna ir kalba ji apie vyrų (ne)draugystės pasaulį. Tai nėra klasikinis trileris. Veiksmas vyksta atokiame švediškame miškų vienkiemyje, kur automobiliu atvyksta du draugužiai pas trečiąjį. Naujokas nori išmėginti medžioklę, o labiau pažengę jo draugai lyg ir bando iš jo tyčiotis, „pakrikštyti“ susitepant krauju rankas. Vyrai vakare aristokratiškai geria vyną ir doroja medžioklės mėsas, o iš ryto vėl leidžiasi šaudyti ančių ir elnių, kol vieną dieną nė vienas nieko nenušauna. Galiausiai vyrams taip apsisuka smegenys, kad jie pradeda žaisti savo pačių gyvybėmis ir nustato taisykles, kaip jie vienas kitą medžios miške ir šaudys vienas į kitą tikromis kulkomis...

 

Pradėkime nuo to, kad filmas gerai pastatytas, tačiau viskas abejotina arba neįtikinama iki galo. Vyrų režisieriai dažnai kaltinami, kad moteris jie savo kine pernelyg dažnai vaizduoja kaip kokias seksualias viliokes arba jau visiškas daugiavaikes matronas ir puodų verges. Režisierė pasuko truputį irgi feministiniu ir klišiniu rakursu – veikėjai absoliučiai pusdebilai, kuriems svarbu pakelti vienas prieš kitą savivertę, pasidemonstruoti, tapti medžioklės karaliais ir pasipuikuoti – žodžiu, įrodyti savo vyriškumo standartus, siejamus tradiciškai su brutalumu ir bebaimiškumu. Vyrai čionai staugia, išgėrinėja ir elgiasi kaip kokiame Holivudo standartiniame filme apie prisigėrusius sadistinius studentus, nejaučiančius pagarbos ir ribų. Galiausiai vyrukai prisižaidžia ir pyškina vienas į kitą kulkas, bet ne šiaip sau, bet taip, kad kitą dieną atsikėlę žaizdoti ir prakiurę, tiesiogine to žodžio prasme, jie vis tiek nenutraukia savo beprotybės. Klausimas kyla tik vienas – kodėl? Čionai prisiminiau „Bado žaidynes“, nes principas išgyvenimo labai paprastas – tai teikia adrenalino ir pažadina gyvasties impulsą. Dažniausiai vidutinio amžiaus vyrai visuomenėje prigesę, „įsisūdę“ į socialinius darbinius reikalus, mechaniškai atlieka savo veiksmus, o laukinėje gamtoje atsiveria išgyvenimo instinktas ir jis, nors ir žiaurus, tačiau leidžia pasireikšti panykusiems išgyvenimo prigimtiniams instinktams. Kiek tai susieta su lytiškumu ir hormonais – nežinau.

 

Galiausiai filmas kažkuo lyg ir rimtas, bet kartu turintis satyros poskonį. Pagrindinis veikėjas tikriausiai dėl prisiskintų nuodingų žolelių patiria psichodelinius reginius, atrajoja kažkokius vikšrus, tačiau kartu leidžiasi į girią žaisti mirties žaidimų. Nesu tikras, ar man filmas patiko, jis, sakyčiau, šiek tiek prailgo, nes tos įtampos, prie kokios trileriuose esame pripratę, nėra. Idėjinis filmo matmuo koreliuoja su pernelyg šabloniškais ir primityvokais vyrų charakteriais, todėl jų asmenybės dvelkia karikatūromis, nei žmogiškumu. Idėja lyg ir aiški – Žanas Žakas Ruso sakė „Atgal į gamtą!“, nes ten tampame tikri. Bet ar tikrai tas tikrumas pasireiškia būtent tokiu būdu, kaip tą iš savo reakcijų ir baimių bando išgauti šie vyrukai? Man kelia daug klausimų.

 

Mano įvertinimas: 7/10

IMDb: 5.0

 

Maištinga Siela

Scanorama 2024, reklaminis logotipas, dizainas, užrašas, reklama, programos popierinis lankstinukas

 

Kaip ir kasmet – vis tokie patys, bet kaskart vis skirtingi. Scanoramos 2024 metų dizainas vėl kitoks. Džiugu, kad vis dar ne viskas elektroninė erdvėje ir prie kino teatrų vis dar galima gauti festivalio programas tokiais pavidalais.

 

Maištinga Siela

Laikraštis dienraštis "Klaipėda" švęs 80 metų sukaktį – reklaminis dienraščio stendas

 Sveiki,

 

Dienraštis „Klaipėda“ yra leidžiamas nuo 1945 metų lapkričio mėnesio, pasibaigus Antrajam pasauliniam karui ir leidžiamas beveik be pertrūkio 6 kartus per savaitę lietuvių ir rusų kalbomis. Belaukdamas taksi stotelėje ir žiūrėdamas į šį reklaminį stendą, ėmiau skaičiuoti, ką turėjo išgyventi šis istoriškai senas leidinys, kurį skaitydavo kai kurie jau mirę mūsų seneliai ar proseneliai.

 

Maištinga Siela

Filmas: "Motina ir dukra, arba Naktis nėra amžina" / "Deda-Shvili an rame ar aris arasodes bolomde bneli"

 

Sveiki,

 

Pirmuoju šio sezono „Scanoramos“ filmu tapo Sakartvelo dokumentinis filmas „Motina ir dukra, arba naktis nėra amžina“ (angl Mother and Daughter, or the Night Is Never Complete) (2024). Su dokumentika kino festivaliuose retai kada prašausi, šįkart taip pat neprašoviau, nes filmas iš tikrųjų emocionaliai ir svaiginančiai intymiai išsiskleidė, apimdamas tris sakartveliečių moterų režisierių kartas. Filmas fokusuojasi į 94 metų garsią Sakartvelo režisierę Laną Gogoberidzę, kuri per savo santykį su jau kadaise mirusia motina, permąsto savo tarpukario likimą ir kino filmus.

 

Mane visada labai sujaudina tokios intymios šeimų dokumentikos, savitos išpažintys, pastarosios, beje, kaip šioji, stebina skaudžiais ir nesumeluotais likimų smūgiais. Senutė Lana prisimena savo motiną, gimusią dar XX amžiaus pačioje pradžioje ir ketvirto dešimtmečio pradžioje sukūrusią du unikalius kino filmus, kuriuos beregint pasikeitusi valdžia iškart uždraudė, Lanos tėvą, beje, komunistą, nušovę, o motiną ištrėmė 10 metų į gulagą sunkiųjų darbų. Tbilisyje likusi mažoji Lana prisimena gerųjų dėdžių globą, sumaištį namuose, besikeičiančią sovietinę valdžią ir motinos ilgesį. Režisierė nuotraukomis, daiktais ir prisiminimais rekonstruoja šeimos istoriją ir taip įprasmina savo motinos, pirmosios gruzinų moters režisierės atminimą. Istorija verta išties dėmesio, nes motina, grįžusi iš tremties, niekada nekalbėjo apie savo filmus, nors dukra pasuko režisierės keliu, vėliau tą padarys ir anūkė. Po motinos mirties Lana galiausiai su didelėmis pagalbomis senuose užsienio archyvuose visgi aptiko motinos filmus, juos pademonstravo Vakarams ir Vakarai buvo sužavėti. Tų filmų ištraukas galima interpretuoti kaip šeimos moterų likimų ir kartu netrukus prasidėsiančio tautos valymo juodąją pranašystę.

 

Iš tikrųjų filmas graudina ir sukrečia. Jis dar kartą paliudija ir tai, ką gerai žinome iš pačių lietuvių tremtinių, grįžusių į Lietuvą, liudijimų. Visi labai norėjo gyventi ir išgyventi, nė vienas sunkią valandą nepasikorė, nenusižudė, nes viltis tikriausiai tokią valandą yra kur kas stipresnė. Perėjus tokį likimą, tikriausiai niekas nebebaisu. Filme Lana daug cituoja ir deklamuoja poezijos, kuri buvo laikoma kaip viena iš pasipriešinimų formų toms baisioms okupantų represijoms. Pabaigoje ji padeklamuoja vieno mylimo savo poeto iš Prancūzijos verstas eiles, kurios dar ilgai man skambėjo po šio puikaus ir jautraus filmo. Perfrazuojant būtų panašu į tai: net ir tamsiausia naktis negali būti juoda žmogui, perėjusiam sielvartą... Filmas toks ir yra, jis kalba apie sielvartą, bet jo nesmerkia, gyvenimas su duotomis tragiškomis aplinkybėmis ir savomis dovanomis, kurios nustelbia baisiausias tragedijas ir iškelia bendražmogiškumą kaip didžiausią atsvarą barbariškumui ir nužmoginimui. Labai rekomenduoju.

 

Mano įvertinimas: 10/10

IMDb: 8.2

 

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Wiesław Myśliwski "Traktatas apie pupelių gliaudymą"

 

Wiesław Myśliwski. „Traktatas apie pupelių gliaudymą“ – Vilnius: Mintis, 2009. – p. 400.

 

„Visos vietos be žmogaus jau nėra tos vietos. Vienintelė žmogaus vieta yra tik jame. Nepriklausomai nuo to, ar esame čia ar kur nors kitur. Dabar ar kada nors. Visa, kas išorėje, tėra vien apgaulė, aplinkybės, atsitiktinumai, klaidos. Žmogus yra pats sau ta svarbiausia paskutinė vieta (p. 358).“

 

Sveiki, skaitytojai,

 

Ilgai teko laukti, kol perskaitysiu dar vieną puikaus lenkų rašytojo Wiesław Myśliwski (g. 1932) romaną Traktatas apie pupelių gliaudymą (lenk. Traktat o łuskaniu fasoli), kurį į lietuvių kalbą išvertė Kazys Uscila. Prieš kokius penkerius metus perskaičiau to paties rašytojo Akiratis (Lietuvos rašytojų sąjunga, 2017) ir buvau taip nustebintas, kad tokia literatūros forma galima pasiekti išminties gelmes, kad beveik neabejojau, kad greitai perskaitysiu viską, kas tik išleista šio rašytojo lietuviškai. Deja, Myśliwskio literatūra mano knygų lentynoje pildėsi, tačiau vis neprisiversdavau to padaryti, kadangi reikia nuolat fokusuoti žvilgsnį į naujienas, neatsilikti nuo skaitymo madų, tačiau šiemet grįžtu prie seniau įsigytų knygų ir viena iš jų tapo Traktatas apie pupelių gliaudymą, kurį, beje, gana sunkiai įsigijau per skaitytų knygų internetinį pardavimą, nes visada aptikus knyga jau būdavo rezervuota arba jau parduota, tad buvo šioks toks azartas būtent šią knygą perskaityti, o ne kokią kitą, nes prestižiškiausia lenkų literatūros Nikės premija autorius 1997 metais buvo apdovanotas už Akiratį, o 2007 būtent už šią knygą. Kol kas tai autorius, kuris dukart pelnė Nikės apdovanojimą, o tą padaryti pavyko tik Olgai Tokarczuk su Bėgūnais ir Jokūbo knygomis.

 

Myśliwskio literatūrinio stiliaus su niekuo nesumaišysi, jis unikalus ir iškart atpažįstamas, nors Akiratį skaičiau jau seniau, tačiau Traktatas apie pupelių gliaudymą parašytas labai panašiu principu. Šis lenkų rašytojas tikras pasakojimo virtuozas. Ramiu, neskubiu ir iš pirmo žvilgsnio gana plepiu stiliumi jis geba perteikti gyvenimo tėkmės įspūdį. Šįkart romane pasakojama apie XIX amžiaus pradžią, neįvardijamą Lenkijos provinciją, į kurią atvyksta jaunuolis nusipirkti iš vietos senuko, kurortinių kaimo turizmo namukų prižiūrėtojo, pupelių. Šeimininkas maloniai pasitinka vyruką, tačiau pupelių jis neturi, jas dar reikia išaižyti, todėl pasiūlo svečiui tą padaryti drauge. O kaip geriausiai bėga laikas, kai reikia rankų darbo? Ogi pasakojant istorijas! Remdamasis folklorine žodine tradicija, šeimininkas prie rankų darbų ima atpasakoti fragmentais savo ilgą ir sudėtingą gyvenimą, pažinotus žmones ir pan. Pačiame romane svečiui nesuteikiamas žodis, jis tėra tik svečias tiek šeimininko gyvenime, tiek išpažinties klausytojas, kitaip sakant, jis atstovauja pačiam skaitytojui.

 

Romanas turi 16 skyrių ir apima šeimininko gyvenimą. Čionai jis papasakoja savo kaip elektriko ir saksofono muzikanto gyvenimo istoriją, paženklintą netekčių, Antrojo pasaulinio karo ir komunistinio Lenkijos laikotarpio. Jis pasakoja apie savo dėdės Jano savižudybę, apie muzikos mokytoją alkoholiką, paskatinusį jį groti, tačiau jį galiausiai po skundo išsivežė saugumiečiai, apie statybvietės valgyklos ilgaplaukės ir statybininko pravarde kunigas nelaimingą meilės istoriją, skrybėlės pirkimo istoriją, pažintį su savo žmona, su ponu Robertu, kurio namelius jis prižiūri... Visos šios istorijos skamba kaip gyvenimo ištraukos, jos perteiktos per gyvenimo išmintį, nes neretai pasakojimus lydi filosofinės įžvalgos, skaidrūs ir gyvenimiški daug visko gyvenime mačiusio ir patyrusio žmogaus apibendrinimai. „Laisvė, jau žodyje, galima sakyti, slypi jos neigimas. Panašiai kaip gražiausioje iliuzijoje rusena neviltis. Jeigu suprasime ją kaip laisvę nuo visų prievartų, tai ir nuo savęs irgi. Juk žmogus pats sau yra labiausiai varginanti prievarta. Kartais sunkiai pakenčiama ir kai kas nepajėgia savęs pakęsti (p. 63).“

 

Knyga, kurios bendriausia tema tikriausiai būti žmogaus likimas ir atmintis, iš pažiūros kreipia labai daug dėmesio į detales. Tai vienas iš autoriaus bruožų – sureikšminti paprastas situacijas, „sukti literatūrinę uodegą“ apie iš pažiūros nelabai svarbius dalykus, bet, kita vertus, per tai papasakoti apie paties žmogaus būdą. Pavyzdžiui, viena įsimintiniausių scenų knygoje buvo apie pagrindinio veikėjo rudos fetrinės skrybėlės pirkimą. Jis užsuka pokariu metu į skrybėlių parduotuvę, kuri aiškiai bankrutuojanti ir žymi pardavėjo profesinį ir dvasinį nuosmukį, nes po karo niekam nebereikia nei skrybėlių, nei kas tais ponais benori būti, kadangi karas iš žmonių atima iliuziją ir sunaikina poniškumą, ikikarinę manieringą etiketą, aristokratinę kultūrą. Ilgas jo pokalbis su skrybėlių meistru atskleidžia tragišką pardavėjo tapatybės praradimą, nes viskas, kas mes esame, esame apibrėžti savo socialinių veiklos sričių, profesijų. „Liepiau jam paimti gaubtą ir nuėjus išplauti jį, nes buvo neplautas gal nuo prieškario, slopino šviesą. Paėmė jį, bet iškart neišėjo. Sukinėjo tą gaubtą rankose lyg skrybėlę. Teko jam priminti, kad tai ne skrybėlė, sudaužys. Tik tada pajudėjo į tarnybinę patalpą (p. 316).“ Apskritai rašytojas mėgsta savo veikėjus apibrėžti pagal profesiją, tai tampa pagrindine žmogiškumo ir likimo šerdimi. Jis labai ilgai gali aprašyti, kaip pagrindinis veikėjas dirbo elektriku, koks jis kruopštus, kaip aukštai jis gali užsiropšti ir pan., vien tam, kad atskleistų žmogaus egzistencines pajautas, jo atkaklumą, apibrėžtų jo ribas, perteiktų filosofiją.

 

Dar viena įsimintina istorija buvo apie valgyklos darbuotoją Besę (Barborą), kuri patyrė kažką panašaus į Juozapotos likimą iš Jono Biliūno Liūdna pasaka. Nors pagrindinis veikėjas tik papasakojo jos nelaimingą istoriją su statybininku iki jo mirties, tačiau neslėpė, kad buvo ją įsimylėjęs ir po to ją labai atjautė. Apskritai W. Myśliwskis labai gražiai moka nusakyti meilės esmę, taip jis padaro ir apie Besę: „Gal nepatikėsite, pone, bet staiga pajutau kažką tokio, lyg trokščiau kartu su ja patekti į tą jos nelaimę. Tikra meilė yra žaizda. Ir tik taip ją galima aptikti savyje, kai kažkieno skausmas skauda žmoguje kaip jo paties (p. 179).“

 

Wiesław Myśliwski

Arba vienas gražiausių išvis kada nors skaitytų meilės jausmų ir prasmės apmąstymų suskamba pačioje romano pabaigoje, kai pagrindinis veikėjas apmąsto savo skyrybų ir susitaikymų su žmona santykių prasmę. „Ar meilė reikalauja kartu kentėti? Man svarbu tai, kad jos būtį jutau kaip savo būtį. Klausiate, pone, ką tai reiškia? Tai, kad lyg visą kieno būties naštą trokštumėt užsikrauti ant savęs. Lyg trokštumėt tą kažką apskritai išlaisvinti iš būties būtinumo. Lyg trokštumėt už tą kažką ir numirti, kad jam netektų patirti savo mirties. O tai kas kita nei kentėjimas kartu, kaip jis apskritai suprantamas. Turėdamas vien tokią, nors ir įsivaizduojamą galimybę jaučiau, kad man vėl norisi gyventi. Sakote, pone, kad tai neįmanoma. Įmanoma, neįmanoma. Tad kas tuomet gali būti meilės matas? Kad tą nieko nereiškiantį žodį jūs ir aš vienodai suvoktume? Pagal ką turėtume ją jausti? Pagal kūno geismą? Kūnas prieina savo ribą ir daug, daug anksčiau, nei ateis mirtis (p. 398-399).“

 

Kitas svarbus autoriaus romano aspektas yra gimtosios žemės svarba žmogaus gyvenime. Namų tema. Per karą netekęs savosios šeimos ir mokęsis internatinėje mokykloje pagrindinis veikėjas kaip niekas kitas suvokia būti arti savosios žemės svarbą. Tai apskritai panašu į mūsų lietuvių XX amžiaus rašytojų novelistų filosofiją, sakyčiau, Romualdą Granauską, Juozą Aputį ir Bronių Radzevičių, kuriems šis lenkų rašytojas labai artimas savo pasaulėjauta. „Juk net tokią saulę kiekvienas privalo turėti savo, savo saulėtekius, saulėlydžius. Tiek metų buvau užsienyje, bet kad ir kur būčiau gyvenęs, kai norėdavau surasti rytus, vakarus, turėdavau pagal čionykščius rytus, vakarus ieškoto. Ir visada tai buvo visų saulėtekių, saulėlydžių matas. Visur buvo tas vienintelis matas (p. 287)“. Iš esmės gamtinė ir kaimiškoji žmogaus pajauta artima ir Czesław Miłosz romano Isos slėnio pajautai. Kad modernėjantis miestietiškas pasaulis su telefonais, internetais ir pramoginiu pasibūvimu savaitgaliais gamtoje iš žmogaus išplėšia kažkokią esminį būties potyrį ir tapatymo dėmenį jaučiama visame romane iš dabarties pasakojimo perspektyvos. Anksčiau nemėgdavau tokios literatūros, tačiau dabar pastebiu, kad galiu visiškai puikiai priimti ir sutikti su tuo, kad pakitusi ir patogumais užgriozdinta tikrovė iš tikrųjų vargina, nes nuolat tenka rūpintis gerbūviu, eikvoti energiją, būti „atjungtam“ nuo romios būties gamtoje, kurios iš tikrųjų, tenka pripažinti, vis labiau pasiilgstu ir tokia literatūra tą primena.

 

Kaip apibendrinti šią iš esmės sunkiai apibendrinamą knygą? Tai literatūrinė išminties meditacija per XX amžiaus laikmečio pajautas, kuri empatiškai, supratingai ir skaidriai leidžia apmąstyti karo sudrebintų žmonių gyvenimą, bandymą išgyventi, kurti ant griuvėsių nestabilų pasaulį, perprasti save ir mokytis mylėti, žaisti šį gyvenimą. Traktatas apie pupelių gliaudymą išties išmintingas pasakojimas, nestokojantis nostalgijos, subtilaus humoro ir graudulio. Tenka pripažinti, kad anuomet Akiratis man labiau patiko, šioji knyga menkai kuo skiriasi, lyg skaityčiau Akiračio tęsinį, pratęsčiau tą literatūrinį nuotykį.

 

Jokiu būdu nepraeikite pro šią giliamintę knygą ir, nors tenka pripažinti, kad knygos viršelio dizainas pasibaisėtinas, nereikėtų galvoti, kad tai knyga apie pupelių gliaudymą ar kokia atgyvena. Veikiau tai filosofinis žmogaus gyvenimo apmąstymas, susitelkiant į svarbiausias gyvenimo detales, smulkias pupeles, iš kurių ir susideda žmogaus atmintis. Negaliu neužbaigti tuo, ką moka Myśliwskis geriausiai, susifokusuoti į charakteringus nuotykius. „Negalite, pone, įsivaizduoti, kokia tai buvo kiaulė. Nuo mažumės vadinome ją Zuze. Ir nuo mažumės ji buvo kaip ne kiaulė. Nežinau, ar esate girdėjęs, kad kiaulės yra inteligentiškiausi padarai. Dar žindo veislinę kiaulę, o jau skyrėsi nuo visų paršelių. Kam nors atėjus į tvartą, ji iškart pašokdavo ir pakėlusi šnipelį atsistodavo priešais, kad paimtu ant rankų. Geriausiai ji jautėsi tarp žmonių. Atnešdavo ją kartais į namus, kad truputį pabūtų su mumis. Sugebėdavo skirti, kur tėvas, kur motina, senelis, senelė, dėdė Janas, jis dar buvo gyvas, kai ji buvo paršelis, kur Jagoda, Leonka, o kur aš. Mane visada šnipeliu baksnodavo į koją. Niekada manęs su niekuo nesupainiodavo. Nesunku buvo pastebėti, kad mane labiausiai myli. Visur vaikščiojo su manimi (p. 277-278).“

 

Vėliau peraugusi ir per stebuklą nepaskersta kiaulė patyrė senatvės etapą, bet per karą kareiviai ją pasityčioję sušaudo pasislėpusio berniuko akivaizdoje. Turime ir tokį meilės kiaulišką išniekinimą. Pasakykite, kaip nemylėti Myśliwskio prozos? Neįmanoma.

 

Jūsų Maištinga Siela