Filmas: "Pasiutę šunys" / "Reservoir Dogs"

Sveiki, kinomanai,

Susizgribęs šiek tiek susigėdau, kadangi dar yra ne vienas ir ne du nematyti Q. Tarantino filmai, nors ir ne patys geriausi, bet vis tiek norisi juos pamatyti. Filmas „Pasiutę šunys“ (Reservoir Dogs) (1992) yra legendinio režisieriaus Q. Tarantino debiutas didžiajame kine. Kanų kino festivalyje palydėtas ypač aistringai, o po dar kelių metų išplėš ir „Auksinės palmės šakelės“ pergalę su „Bulvariniu skaitalu“. Taigi, Tarantino debiutuoja kine su šia kino juosta ir gana stipria, mano akimis, tačiau tai nėra mano mėgstamiausias jo darbas, toli gražu ir nestipriausias.

„Pasiutę šunys“ tikriausiai yra pats vyriškiausias Tarantino filmas, kadangi jame visiškai neimponuoja jokia moteris, išskyrus gatvėje pastumtos kelios moteriškės ir viena nušauta mašinoje – moterijos man trūko. Aišku, tai kartu ir kitoks Tarantino filmas, galgi labiausiai skiriasi nuo visų savo požiūriu tiek į personažus, veikėjus, tačiau jau tada Tarantino mėgo žiaurumą, cinizmą ir kraują – to šiame filme taip yra per akis. Nors juosta jau eina trečią dešimtmetį, bet ji kaip gerai subrandintas vynas – tiks ciniško, bet gero kino mylėtojams. Pakankamai įdomus scenarijus – tai pasakojimas apie nusikaltėlių klano sueigą ir nesėkmingą apiplėšimą, kuris užsibaigia tarpusavio skerdynėmis. Gal kiek šis filmas primena teatrą, mažos erdvės, stokojama prabangos (juk debiutinis!), viskas sutelkta į dialogus, intrigą, cinizmą, falšyvumą tarp herojų, tuo tikriausiai ir žavi ši juosta.

Filme, kaip ir kitose juostose, pasirodo ir pats Tarantino, tačiau jo personažas nedominuoja. Na, nežinau, sakau vėlgi, Tarantino blogų filmų nekuria – tai skonio reikalas, o šį debiutą laikau pakankamai stipriu darbu, kuris „sulįs“ tada, kai norisi iš kino kažko ciniško ir aštraus, bet ne šiaip sau skerdynių, o elegantiško kraujo liejimo ir kankinimų.

Mano įvertinimas: 8/10

Kritikų vidurkis: 78/100

IMDb: 8.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kopijuojant Bethoveną" / "Betoveno natos" / "Copying Beethoven"

Sveiki, kinomanai,

Štai susidūriau su dar vienu lenkų režisierės Agnieszkos Holland filmu „Kopijuojant Bethoveną“ kitur galite rasti pavadinimu „Betoveno natos“ (Copying Beethoven) (2006). Na, tai filmas 2007 metais dalyvavęs ir „Kino pavasaryje“, sulaukęs pagyrų tiek iš kritikų, tiek iš žiūrovų. Kaskart žiūrėdamas Holland filmus, stebiuosi, kokia ji universali ir kokias skirtingas temas ir medžiagą sau išsirenka. „Kopijuojant Bethoveną“ yra neabejotinai vykęs filmas, kuris nepaliks stiprių dramų mylėtojus, kuriems patinka stiprūs aktorių pasirodymai bei estetiniai, skoningai ir harmoniškai nufilmuoti ir pateikti kadrai.

Stulbinamas Bethoveno prikėlimas ir įspūdingas charakteris buvo patikėtas net keturis kartus „Oskarui“ nominuotam aktoriui Ed Hariss, kuris atliko išties įspūdingą darbą, nemažiau turėčiau pagirdi ir iki tol mažai į akis kur krentanti Diane Kruger, suvaidinusią Bethoveno natų perrašinėtoją. Sakyčiau, filmas kažkiek savo pobūdžiu primena kitą filmą – „Mergina su perlo auskaru“, tačiau čia seksualumo ir įtampos tarp herojų išties nepamažinta. Manau, kad pats Bethovenas atnešė šiai juostai pačios didžiausios galybės, o kai rodė 13 minučių trunkančią dirigavimo sceną su „Devintąja simfonija“, man – prisipažinsiu, - tikrai riedėjo ašaros. Tokia muzika yra dieviška ir aš šiaip mėgstu klasikinę muziką, bet ta vieta yra filme verta tikrų aplodismentų, toks jausmas, kad pats Bethovenas sudirigavo orkestrui. Antras stipriausias dalykas šiame veikale, žinoma, yra aktoriai, toks mielas, nuoširdus atsidavimas vaidmenims tiesiog nelieka nepastebėtas. Viską vainikuoja režisierės meistrystė ir pasakojimo gylis. Visgi režisierė jau nebe jauna ir priklauso senajai kino kūrėjų mokyklai, o tai pajusite pasižiūrėję ir kitas jos juostas, kurių pristatymus galėjote sutikti mano saite – „Europa, Europa!“ (1990), „Tamsoje“ (2011), „Paslaptingas sodas“ (1993), „Visiškas užtemimas“ (1995)...

Rekomenduoju kino gurmanams, istorinių filmų gerbėjams ir šiaip gero kino fanams.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 59/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kartą" / "Once"

Sveiki, 

Šiandien noriu trumpai pakomentuoti kino filmą „Kartą“ (Once) (2006). Tai airių režisieriaus John Carney muzikinė drama, kuri nesiremia į klasikinių miuziklų pamatą, o bando rasti gan novatoriškas išraiškas, neišsiskirti iš margos minios, bet kartu pateikti savitą šiltą ir romantišką jauseną. Išties šį filmą labai pamėgo tiek mūsų žiūrovai, tiek kino kritikai.

Na, galbūt tai skonio reikalas, ar kas nors kita, tačiau mane šis filmas labai nuliūdino ir nuvylė – nepatyriau tų subtilių realistiškų substancijų, kuriuos visi tvirtina apčiuopę. Man filmas pasirodė su itin skurdoku siužetu, tačiau balsingais ir dainingais aktoriais, dainų tekstai taip pat verti pagyros, tačiau pats filmas man pasirodė silpnokas, bespalvis, trūko vyksmo arba kitokios subtilumo išraiškos, nes scenos, bent man, nedvelkė tuo jausmingumu. Taip, tai filmas apie simpatijas ir tylų mylėjimą, atrandant tai, kas mus sieja, taip, tiesa ir tai, kad tai filmas, kuriame mes nesulauksime nė vieno bučinio, bet romantikos pakaks alkstantiems sočiai, bet... Tai taip nuspėjama ir neįdomu. Galbūt juostą žiūrėjau ne vietoje ir ne laiku, tačiau „Kartą“ galėtų sudominti merginas, paaugles, kurios iš filmų trokšta kažko kitokio, neaplenkiam muzikalumo ir „vilnietiško stiliaus“ gatvių su sunkiai besiverčiančiais žmonėmis, iš kurių tik ne daugelis daro tik tai, kas jiems gyvenime patinka, vardan to, kad išgyventų.

Ne mano filmas, daugiau nieko negaliu pasakyti.

Mano įvertinimas: 5/10

Kritikų vidurkis: 88/100

IMDb: 7.9

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Degantis žmogus" / "Burning Man"

Sveiki, kino mylėtojai,

Tęsiu aktoriaus Matthew Goode retrospektyvą, o kuo tolyn į mišką, tuo daugiau grybų – „Degantis žmogus“ (Burning Man) (2011) – tai australų režisieriaus Jonathan Tepiltzky darbas, kurio nereiktų maišyti su „Degančiu žmogumi“ (Man on Fire) (2004), tai labai skirtingi filmai, nors į lietuvių kalbą verčiami tokiu pačiu pavadinimu. Taigi australų kinas mums pateikia dar vieną gražią staigmeną, o šiaip galiu nuo savęs pridėti, kad australų kinas nėra jau toks nuspėjamas, jie tikrai moka kurti pakankamai stiprias dramas, o „Degantis žmogus“ yra vienas iš tokių darbų. Jeigu jums patinka sudėtingos, išdarkytos ir savaip suklijuotos pasakojimo fabulos, kaip antai filmas „Memento“ (2000) arba „Ponas Niekas“ (2009), tai turite daug šansų, kad šis filmas taip pat tiks ir patiks.

Įdomi jaunos šeimos drama, kurioje pagrindinį vaidmenį atlieka Matthew Goode, keliaudamas po savo dabartį ir praeitį, kuria asimetrišką pasakojimo eigą, lipdo juos po gabalėlį, po truputį atskleisdamas mums vis daugiau ir daugiau. Manau, pats filmo išdėstymas taip pat nėra sumestas bet kaip, daugelis kadrų tyčia atsikartoja dar ir dar kartą, sukeldamas keistus deja vu pojūčius, o tai kinas šiais laikais išties moka daryti ir pateikti. Jeigu filmas būtų ėjęs įprasta eiga, kažin, ar jis savo pasakojimu būtų prasimušęs iš vidutinybių lygmens, nes scenarijus primena eilinę šeimos nario praradimo istorijėlę. Žinoma, juosta realistiška, čia nėra mokslinės fantastikos dvelksmo, todėl nemėgstantys fantastikos gali kol kas neatsisakyti šios juostos, kuri, mano galva, ne tik gražiai „sulipdyta“, bet ir dar neblogai bei skoningai nufilmuotą, netgi priminė šiek tiek prancūzų dramas.

Manau, kad filmas tikrai daugeliui ne tik patiks, bet ir bus šioks toks atradimas. O atsargesnieji, kurie nori pajusti kaifą nuo antros minutės, turės išlaukti gan ilgai, kol iš viso chaoso ims ryškėti gražus vitražas. Man filmas išties patiko. Paskutiniu metu ateina iki mano akių gana stiprios ir mano skonio juostos, - tuk, tuk, tuk, - kad tik taip ir toliau.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 53/100

IMDb: 6.3

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Sugrįžimas į Braidshedą" / "Brideshead Revisited"

Sveiki, 

Šįkart noriu pakomentuoti kino filmą „Sugrįžimas į Braidshedą“ (Brideshead Revisited) (2008). Tai klasikinės knygos ekranizacija, kurią rasite išverstą tuo pačiu pavadinimu ir į lietuvių kalbą. Genamas Matthew Goode puikaus ir šarmingo pasirodymo filme „Stokeriai“ (2013), nutariau daugiau pasidairyti po tamstos filmografiją ir atradau tikrai dėmesio vertų vaidmenų. Šis filmas yra vienas iš tokių, kurią galėtume vadinti kostiumine drama, bet tai kartu įdomus, keistas seksualumo šokis. Likus dešimtmečiui ar daugiau iki II Pasaulinio karo, kai Britanijoje dar dominuoja „mėlynasis kraujas“ ir dideli šuoliai tarp luomų, įsiplieskia jauno ir ambicingo dailininko jausmai aristokratų šeimai, kuri gyvena Braidshede. Nuo homoerotikos, prie tikrosios ir vienintelės meilės, nuo skurdo prie turtų, kol galiausiai viską sunaikina karas.

Vienas iš herojų sako: „norėčiau grįžti į tas vietas, kur kažkada buvau laimingas ir ką nors užkasti, kad po daugel metų, galėčiau sugrįžti ir viską patirti iš naujo.“ Taip, tai gražus, nostalgiškas filmas, pasakojantis apie laiko tėkmę, troškimus, kurie valdo žmones. Taip jau kartais nutinka, kad norai yra mūsų likimo vedliai. Šis filmas išties man paliko gerą įspūdį. Jis stilingas, gražus, turi savyje dvasios, aistros, šiek tiek beprotybės. Nors ir lėtai slenka veiksmas po veiksmo, tačiau filmas jau nuo pat pradžių žada skoningas dvi valandas su puikiu operatoriaus darbu, o per vis nuostabiausi čia yra aktoriai – kaip visada užtikrintai pasirodo Emma Thompson, kuri įkūnija Dievo atsidavusią motiną, išties puikiai atliktas vaidmuo. Puikus vyrukų duetas – talentingasis britas Ben Whishaw ir jau mano pamėgtas Matthew Goode, suvaidina puikius homoseksualus, įtikinamai aristokratiškai manieringus, tačiau tai tęsiasi tik pirmą filmo valandą, antroji skirta jau seseriai (akr. Hayley Atwell), kuri nenoromis paveržia brolio meilužį. Na, nežinau, aš vis nesiliauju žavėtis šiuo laikotarpiu. Nereikia pamiršti, kad filmas labai britiškas, jis tiesiog trykšte trykšta šios šalies tradicijomis ir etiketu, būdingu XX amžiaus pradžiai. Pritrenkiantis aktorių kolektyvas nepaliks jūsų abejingo, kaip ir filmo dekoracijos, išties režisierius pasistengė, kad aplinka trykšte trykštu to laikotarpio madomis ir prabanga.

Nors filmas kartu apie yra apie kaltę ir kokią įtaka ji padaro žmonių veiksmams, tačiau tik pabaigoje nušvinta visa juostos bambagystė – tai apie nostalgiją, nugyventus laikus, išvoktą laiką, kada atsigręžęs norisi pasakyti, kad buvau laimingas. Ir iš tikro, mes patys turime savo vietas, kada grįžtame ir pažvelgiam į nugyventas dienas, kurių niekada nebepakartosi. Jeigu mėgstate nostalgiją, tai šis filmas jums, o jei jos nekenčiate, tai šis filmas tiesiog sutvertas, kad jį pažiūrėtumėte.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 64/100

IMDb: 6.7

Jūsų Maištinga Siela