Ar gražus tas mūsų
Plutonas? Štai jis toks. Jau kuris laikas ištremtas iš už planetos statusą
turinčių dangaus kūnų. Šįryt atsidariau portalą ir – štai! – Plutonas visu
gražumu, kokio dar žmonija nematė. Dešimtmetį keliavęs zondas atsiuntė Žemei
štai tokią fotografiją. Šiaip šiek tiek apmaudu, kad tolimiausia kažkada
planeta laikytas Plutonas jau nebelaikoma planeta. Vakar, Lietuvos laiku 14:49
val. kosminis zondas praskrido pro Plutoną ir nufotografavo labai ryškiai. O pasirodo,
Plutonas šiek tiek didesnis, nei būta manyta – apie 2 370 km skersmens. Aišku,
mažesnis už Mėnulį, bet kiek jis palydovų turi! Hidra, Cerberis, Charonas,
Niktė ir Stiksas.
Didžiulis mokslinis
atradimas ir ledo kepurės ir visa kita. Bet, manding, besidominčiam astronomija
ir dangaus kūnais, klausimas kirba, ar įmanoma, kad Plutonas sugrįžtu į planetų
kategoriją?
Gražus kaip antikinis
dievas. Ir ar negražus rytas, kai galima ne kompiuterio sukurtam atvaizdui, o
tikrajam plutono atvaizdui pasakyti tiesiog: „Labas rytas, Plutone!“
Mane šiek tiek
nustebino gana aukšti kritikų reitingai, skirti filmui „Kaimynai“ (angl. Neighbors)
(2014), nors apskritai režisieriaus Nicholas Stoller komedijos įvertinamos gana
aukštai, nors jos ir atitinka visus tipinės amerikietiškos komedijos šablonus. Jei
atmintis nepaveda, tai tikriausiai pirmoji mano jo matyta komedija, kuri visai,
sakyčiau, mane pralinksmino. Paskutiniu metu daug žiūriu amerikietišku tuščių
filmų ir laukiu kažkokio savo repertuare įvykio bei atsinaujinimo...
Komedija „Kaimynai“
patiko, nors jame esama ir gana banalokų vietų, kurių galėjo ir nebūti – žolytė,
studentiniai vakarėliai jau įsiėdę iki gyvo kaulo ir pernelyg jie akcentuojami
tokio tipažo filmuose, bet labiausiai tikriausiai patiko tai, kad režisierius
ir scenarijaus autorius užsikabino už komplikuotų kaimynų santykių. Na, kas
gali labiau erzinti, nei triukšmingi kaimynai? Ogi kaimynai su mažu kūdikiu,
kurie trukdo „tūsintis“... Pastaroji porelė tampa visos komedijos varikliu už
juos mes sergame, palaikome jų „brandą“ ir norą gyventi ramiai, bet įsivėlę į
karą su studentais brolijos nariais, jie iš tikrųjų patys suvaikėja, prisimena
jaunystės dienas ir visaip kitaip tarp juokingų situacijų mums primena terpę,
kai žmogus iš nerūpestingo tampa atsakingais tėvais. Aišku, filmas nieko
panašaus neturi su realybe ir kaimynų karai vyksta kiek kitaip, tačiau vis tiek
buvo linksma pažiūrėti.
Scenarijus gana
vidutiniškas, jame yra daug šablonų, bet nepaisant to, režisieriui pavyksta
sukurti gana juokingų ir absurdiškų situacijų. Labai padeda žinomi aktoriai.
Ypač seksualiausio pilvuko Holivude savininkas Zac Efron, jau komedijų karaliumi
tituluojamas Seth Rogen. Labai žavi atrodė Rose Byrne, kurią labai pamėgau iš
filmo „Ji – šnipė“. Į šią trijulę norisi žiūrėti, kad ir kokias nesąmones jie
išdarinėtų. Šiaip viskas šiuo filmu gerai: lengvas, vietomis banalokas,
paprastas, nuotaikai pakelti paprastas narkotikas. Nieko įsipareigojančio. Kaip
vienkartinis seksas ant galinės automobilio sėdynės – ups, ar tai irgi ne
šablonas iš tokio tipažo filmų?
Vis laikausi tradicijos
neatsilikti nuo Holivudinio gyvenimo ir pažiūrėti kultinius jau serijomis tapusius
filmus su specialiaisiais efektais. Tokių filmų po mūsų saule randasi daug,
praūžus Hario Poterio ir Saulėlydžio,
Bado žaidynių epopėjoms, į rinką vis braunasi kiti kultiniais filmais
norinčios tapti ekranizacijos su super herojais, seksualiais aktoriais ir
savitais skandalais. Regis, toks filmas turėjo tapti „Divergentės“ tęsinys,
pavadintas „Insurgentė“ (angl. Insurgent) (2015) – šiuos literatūrinius
kūrinius jau turime ir lietuviškai. Tiesa, nesidomėjau žodžio etimologija ir
apskritai po šios dalies nelabai supratau, ar Insurgentė yra savotiška
Divergentės aukštesnė pakopa? Iš filmo taip ir neaišku, nes niekur šis žodis
nebuvo verčiamas...
Filmą žiūrėjau, kaip
sakiau, dėl tradicijos ir, žinoma, dėl pamėgtosios aktorės Shailene Woodley.
Visgi filmas tikriausiai nebus toks kultinis, kaip „Saulėlydžio“ saga ir jų
aktoriai nesulauks tokios stulbinamos šlovės, nes filmo saga atrodo kaip
nukvėpęs limonadas, o ir reitingai nėra tokie įspūdingi, kokių tikriausiai
tikėjosi filmų kūrėjai. Šioji dalis akivaizdžiai atrodo kiek prastesnė nei
pirmoji. Pirmoji šio filmo valanda migdanti ir, tiesą sakant, nuobodoka, nes
skirta per daug dėmesio ištęstai herojės savigraužos dėl tėvų mirties dramai,
kuri absoliučiai manęs nesujaudino. Mane kur kas labiau domino herojės
pasaulis, socialinių klasių suskirstymas ir toji sistema, bet filmas pakrypo į
specifinius herojės žaidybinius pasąmonės kambarius, kai mergina turi pereiti
lygius, kad taptų dar didesnė didvyrė, nei yra iš tikrųjų. Kad mergina pereis,
žiūrovams nekyla jokių abejonių, todėl filmas tampa dar neįdomesnis. Aišku,
aktoriai daro savo, šoka pagal žanro dūdelę, vaidina didvyrius, aukojasi,
išduoda ir tra lia lia ir vėl grįžta pas laimėtojus. Žavioji Kate Winslet kaip
visada žavi, nors ir gauna kulką nuo Naomi Watts, todėl jos kitoje dalyje
nesutiksime, o gaila...
Filmas, norėtųsi
sakyti, „šiaip sau“, bet žiūrėti, patikėkite, tikrai galima visai smagiai, o
ypač tada, kai užblokuoji, jog viskas turi vykti ta nuobodžia herojine vaga –
priešas miršta, o herojus išgyvena, kad galėtų „prasitęsti“ kitoje dalyje,
kažkuo net primina „Absoliutaus blogio“ nesibaigiančią Millos Jovovich
kančią... Tik kodėl turėtųsi kankintis žiūrovas? Neturėtų, todėl tik jūsų
valia, ar žiūrėti „Insurgentę“, nes nežiūrėti ir žiūrėti priežasčių, sakyčiau,
yra kone po lygiai.
P. S. Gaila nebent
pagrindinės aktorės nuostabiai gražių plaukų, kuriuos šioje dalyje ji nusirėžė,
nors ir buvo matyti, kad tai perukas, o tikrosios herojinės dramos taip ir
nepajutau.
Vakar tikriausiai
pamačiau vieną neįdomiausių šių metų komedijų, kuri vadinasi „Pabrolių nuoma“ (angl. The Wedding Ringer) (2015). Paskutiniu metu
sąmoningai vengiu rimto kino ir norisi lyg ir atsikvėpti su pramoginėm
komedijom, o po matyto tikrai juokingo filmo „Ji – šnipė“, komedijų alkis tik
dar labiau sukilo. Internete apie šį filmą atradau puikių ir labai gerų
atsiliepimų, kad tiesiogine to žodžio prasme „pasimoviau“ ant durtuvo.
Filmas labai prastas. Įstengiau
pažiūrėti galbūt daugiau nei pusę. Jau vien tas apkūnokas kvailys jaunikis,
kuris tuokiasi nežinia dėl ko už bukagalvės tuštutės – sunervino ir sudirgino,
nes lyg viskas kažkur matyta jau nebe trečią sykį. Pirmą pusvalandį tik
purškiau, kad nieko gero ir filmas neįstengs manęs prajuokinti, nes vien jau jo
siužetas primena „Pagirios Las Vegase“ gaires, bet joms nė iš tolo neprilygsta,
nereikia lyginti net su „Sunokusiomis pamergėmis“, kurios, pripažįstu, buvo
labai juokingos. „Pabrolių nuoma“ šių filmų kontekste atrodo išties išskirtiniu
savo nevykusius scenarijumi, nejuokingais juokeliais, nevykusiomis
situacijomis. Filmas nepateikia absoliučiai nieko naujo ir atrodo totalus
komedijų šablonas.
Kada paskutinį kartą
žiūrėjau totalų šlamštą? Ak, šlamštų nepamenu, bet kol kas prisiminsiu „Pabrolių
nuomą“, kai kitą kartą, paklausiu to paties, nors abejoju, ar savo galvelėje
sugebėsiu išnešioti tiek ilgai šio filmo pavadinimą. Palaukit, apie kokį čia
filmą dabar rašau...? Ak, jau pamiršau. Kaip apmaudu.
Vėl buvau kaime. Pusiaunaktyje.
Giedra. Ir žvaigždės sprogo virš galvų ir sodybų jazminų kekėmis, o kas
keisčiausia – mūsų ūgtelėjęs jazminas irgi žydėjo sutemose, o prietemoje
atrodė, kad mirusios nuotakos slankioja tarp obelų ir ieško kūdikių. Mūsų sode
nėra užkastų kūdikių, vien tik katės. Kvapas ateidavo į kiemą ir vijosi kaip
siūlas apie iki smėlio graudulio nusekusį šulinį su išmirusių varlių sielomis. Namo
langai gėrė naktinį laužą. Ir dar nė vieno žiogo, nė vienos melodijos, išskyrus
tos sulaukėjusios katės šnypštimą, kuri prabėgo šešėliais ir dingo tamsoje. Nemylima
ir visko bijanti katė. Nieko graudesnio.
Norėjosi eiti. Ir nežinia
kur. Gal į dangų. Į Paukščių taką, prislopintą baltųjų naktų. Norėjosi pas
močiutę ir išėjusias gimines, susitikti su mirusiais ir kartu išlikti gyvam, su
krauju ir ugnim prie širdies šaknų. Kur tik žvelgi – naktis ir pilna dvasių. Gerų
ir nelabai. Visi jie nori gyvenimo. Bet ar aš noriu? To. Gyvenimo.
