Eilėraštis: Žaliojo tilto skulptūros

Sveiki,

Sąmoningai reaguodamas į Žaliojo tilto skulptūrų nukėlimą, dalijuosi galvoje netikėtai blykstelėjusiu eilėraščiu.

 

Žaliojo tilto skulptūros

Juos nukėlė nusilpusius ir skylėtus.

Peraugę medžių rieves ir jų sutelktą amžių

Ir skaičiavę upės kraujo litrus,

Pamiršę skaičiuoti savuosius.

O juk buvo. Ne vienas. Kuris šoko

Nuo tilto ir matė, netariant žodžio,

Ir mirtį regėjo,

Plaukiant pro šalį plaustu.

O kaip šypsojos! Atsigręžus lyg mergaitė –

Gėlių pardavėja.

Jei būčiau Vilniaus vėjas iš upės žiočių,

Išlindęs nuo bėgančio laiko ir įpuolęs

Į jų sustingusius aštuonerius kūnus, ką būčiau regėjęs?

Ką būčiau regėjęs ir matęs iš šiaurės pietų,

Kai vasarą keisdavo speigas, o naktį lietus ir praeiviai?

Kaip jie miršta kelkraščiuos lyg kiauri parašiutai

Kaip brangsta konjakas ir laikraščius keičia vitrinos,

Kaip benamiai neranda nakvynės,

Kaip nusenka jausmas ir upė prie kojų pakylą?

Ar būčiau ištvėręs perversmą ir viltį nukritus

Žemiau tikėjimo lygio,

Kai nutūpę paukščiai dairos perėti

Ir čia apspjauna naujas grafiti kenkėjas...

Ar būčiau ištvėręs septinto dešimtmečio madą,

Dryžuotą močiutės suknelę?

KGB automatą?

Eiles šalia parduotuvių,

Šuns alkį, gimimą ir verkiantį vaiką?

Jei rūdžių akys užtrauktų manąsias

Ir regėčiau einantį laiką,

Ir jei būčiau paminklas mirštančiam Dievui

Prie upės, kur skendo praeiviai, neprašydami nieko...

Ar būčiau... Ar būčiau ištvėręs?

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Karo gėlės" / "The Flowers of war"

Sveiki,

Jau labai seniai ketinau pažiūrėti filmą „Karo gėlės“ (angl. The Flowers of War) (2011), kurį režisavo kinų režisierius, „prasimušęs į Vakarus“ Yimou Zhang. Šįkart jis kuria anglų kalba filmą ir pasikviečia Holivude pripažintą aktorių Christian Bale pagrindiniam vaidmeniui. Jis suvaidina abejotinos reputacijos numirėlių grimuotoją, kuris patenka į vienuolyną per japonų invaziją Kinijoje. Jis vis neapsisprendžia, ar pasiduoti savo girtuoklystei, ar gelbėti mergaites ir vienuolyne besislepiančias prostitutes...

Galiu pasakyti, kad filmas išties geras, nors kino kritikai gana „išminkė“ šį filmą ir negailėjo prastesnio žodžio, tačiau visumoje jis tikrai yra atradęs savo žiūrovą. Pirmas įspūdis buvo gana slogus – koks 20 minučių žiaurių karo vaidų, vienodų azijietiškų veidų ir visiškos beprasmybės – viskas ištęsta ir nėra jokios istorijos ir tik žiaurumas ir daug šūvių. Nepaisant visko, žinojau, kad istorija visgi privalo būti ir ji pamažu užsimezga ir ima ryškėti linija. Filmas turi nemažai vizualiai gražių kadrų – miltai, bažnyčios spalvotas vitražas, dūžtantys veidrodžiai... Smurto scenas keičia keistas flirtas ir gimstanti meilė, politiniai brutalūs sprendimai. Išties, filme yra daug gražių dalykų ir vienas iš jų – kinų aktorė Ni Ni, kuri vos dvidešimties atliko pagrindinės prostitutės vaidmenį. Nepaprastai graži rytų moteris...

Filme esama ir erzinančių dalykų, šiokių tokių Holivudinių šablonų, kaip antai bėgančios moterys, kurios kas tris žingsnius klupdamos atsigręžia, ar prievartautojai dar toli... Šis veiksmas apskritai man kine atrodo nelogiškas ir nepateisintas... Žinoma, maždaug nuo filmo vidurio prasideda visas įdomumas ir intriga, todėl, manyčiau, kad derėjo mažinti tų karo ir susišaudymo scenų, ypač filmo pradžioje, nes praktiškai jie buvo labai nuobodūs ir nuviliantys. Nežinau, ar mane įtikino ir toji užsimezgusi meilės istorija tarp Džono ir Jumo, bet kad vizualiai gražu, tai tikrai. Prostitučių pasiaukojimas vietoj vienuolyno mergaičių irgi ne visai toks „logiškas“ sprendimas. Deja, mes taip ir nesužinome, kas joms nutiko koncertuojant išvykoje... Bet iš to, kaip „kačių mylėtoja“ kriokė lipdama į furgoną, aišku, kad kraujas ir prievarta turėjo būti...

Visumoje filmas dailus, nors ir daug jame smurto, bet juk neatsitiktinai filmui suteiktas „Karo gėlių“ pavadinimas. Manau, kad filmas išties labai patiks daugeliui, na, o man itin stipraus gal įspūdžio nepadarė, bet tiko ir patiko.

Mano įvertinimas: 8.5/10

Kritikų vidurkis: 46/100

IMDb: 7.6

Jūsų Maištinga Siela

Knyga: Carole Martinez "Pasiūta širdis"

Carole Martinez. „Pasiūta širdis“. – Vilnius: Tyto alba, 2014.

Sveiki, knygų skaitytojai,

Tiesą sakant, jau keletas metų, kai labai buvau išalkęs Lotynų Amerikos magiškojo realizmo. Seniau skaityti G. G. Marquez ir I. Allende knygos buvo smarkiai susukusios mano galvelę ir, maniau, kad nieko gyvenime geresnio neperskaitysiu. Buvo etapas, kada atsiribojau nuo tokios literatūros ir štai, neseniai pasirodęs ispanų kilmės prancūzų rašytojos Carole Martinez romanas Pasiūta širdis (prenc. Le coeur cousu) vėl suviliojo atgalinėje knygos viršelyje pažadu apie magišką „markesišką“ istoriją. Pagalvojau: „Reikia perskaityti ir atgaivinti alkį“. Ir šitaip šioji knyga atsidūrė mano rankose.

Leidykla Tyto alba neseniai lietuviškai pristatė antrąjį autorės romaną Kuždesių dvaras, bet Carole Matinez atėjimas į lietuvių kalbą nebuvo toks lengvas. Ji buvo iš penkerių siūlomų knygų išrinkta geriausia ir apdovanota 2013 metų Lietuvos Jaunųjų Frankofonų premija. Jau daugiau nei penketą metų apdovanotuosius Tyto alba leidžia specifiniu sukurtu knygos minkštu viršeliu. Kad knygą parašė prancūzė, o ne Lotynų Amerikos rašytoja, tikėtis magiškojo realizmo niuansų reikėtų itin kitoniškų, tačiau, pasirodo, visomis šaknimis, idėjomis ir poetine raiška rašytoja atstovauja klasikinei Lotynų Amerikos magiško realizmo genezei. 

Šios knygos apžvalgą neatsitiktinai pradėjau nuo magiškojo realizmo, kuris Lotynų Amerikoje buvo formuojamas kaip daugiakultūrinė aplinka, kurioje gilus arhaiškumas maišėsi su modernizmu ir leido formuotis specifinei literatūros srovei. Lygiai taip pat C. Martinez, kaip ir Lotynų Amerikos magiškojo realizmo atstovams, tekstai trykšta troškimu realybėje įžiūrėti mitinį matmenį. Skaitant Pasiūtą širdį, intuityviai skaitytojas gali pajausti, kad rašytoja visgi remiasi savo autentiškomis šeimos istorijomis, jas pertransformuoja ir sukuria istoriją apie istorijas nuoseklų pasakojimą, kitaip sakant, mitologizuoja savo giminės autentiškas patirtis. Nors knyga nėra autobiografinė, C. Martinez viename interviu užsimena, kad jos giminės atsidūrimas Prancūzijoje susijęs su tuo, kad jos senelis buvo pralošęs močiutę kortomis... ir visgi, sunkoka pavadinti knyga autobiografiniu romanu, nors išdidžiai galime kūrinį pristatyti tiesiog kaip šeimos sagą.

Rašytoja Carole Martinez.

Šioji šeimos saga apipinta daugybe C. Martinez sukurtų mitinių inkliuzų, kaip antai iš kartos į kartą perduodama dėžele, kurioje kaip atskiras vaisius brandinama išskirtinė galia arba, kaip kiti pasakytų, prakeiksmas. Žodis gimdo istoriją, pagal sukurtą žodį nulemiamos ir Karasko moterų gyvenimas. Tik įpusėjęs knygą, suvokiau, kad moterų suteikti vardai taip pat neatsitiktiniai – jie tampa jų likimu. Soledada, išvertus iš ispanų kalbos, reiškia vienatvę – ji šios istorijos pasakotoja ir vienišiausia iš seserų. Anita – toji pasiaukojančioji ir globojančioji, ji ir tapo savo seserų globėja. Anchela, gimusi su pribuvėjos atneštomis vištų plunksnomis, vėlgi seka paukščio-angelo likimo keliu. Klara – spindinti šviesa, kuri romane tampa priklausoma nuo šviesos ir Martirio – nakties ir mirties moteris, gavusi mirtino bučinio prakeiksmą, tampa Klaros priešingybė... Duotas vardas veda knygos veikėjas jau iš anksto nulemtu keliu, todėl C. Martinez tiesiog belieka pasikliauti vardo reikšmėmis ir kurti iš kasdienybės mitą.

Kas visoms romano moterims svarbiausia? Ryšys su motina, dėželė, įsimylėjimas ir palikuonių susilaukimas. Būtent šių veiksmų grandine eina visos moterys, o jų kasdieniniai veiksmai: siuvimas, bendravimas, buitis tampa magiško realizmo priemonėmis. Istorija prasideda nuo siuvėjos Fraskitos Karasko, kuri gauna nepaprastos siuvėjos talentą, susiūti ne tik audinius, bet ir žmonių likimus: „Fraskita suglaudė noro ir valios kraštus ir juos susiuvo. Galiausiai užmezgė mazgą siūlo gale ir nukando tiltą, kurį buvo permetusi tarp savęs ir to į ją žiūrinčio vyro. Jis staiga pasijuto našlaitis“ (p. 125). Fraskitos likimas paženklintas ir realių politinių visos Ispanijos drebėjimų – pilietinis karas, kuriame vieniša motina, bėgdama nuo vyro, kuriam jos sutuoktinis pralaimėjo gaidžių peštynėse, bando apsaugoti savo vaikus. Pakelėje siuvo revoliucijos vėliavą, žengia per Ispanijos savita kultūra gyvenančius provincijos gyventojus. Bene pats įdomiausias knygos momentas – tai gyvenimas besislapstant olose, kai C. Matinez įveda gana netikėtą, bet labai sodrų ir įtikinamą detektyvinę-kriminalinę pasakojimo liniją. Žmogėdra kėsinasi į Fraskitos Karasko vaikus, o po olos gelmes bežaidžiantys vaikai, imituoja mirtį, kol galiausiai ją prisišaukia...

Burtai, užkalbėjimai, maldos, pasivaidenimai – neįtikėtina žodžio galia veikia moterų ir jas įsimylėjusių vyru likimus, tačiau būna tokių atvejų, kada mirties nebeapgausi ir nebenuvysi, tada moterys sumoka didžiuliais praradimais. Knygos stilius nėra nei įmantrus, nei koks nors išskirtinis, joje svarbiausia pasakoti istoriją – epinio pasakojimo nuoseklumas, jau žinomos magiško realizmo „žaidimo taisyklės“ leidžia mėgautis neskubriu, bet užtikrintu C. Martinez kūriniu. Manyčiau, Pasiūta širdis verta savo skaitytojo, knyga žavi, moteriška, ekspresyvi, vietomis labai intriguojanti, o kai kada tik poetiškai liūliuojanti. Moterys, atsidūrusios tarp gyvenimo ir mirties, turinčios ryšį su tuo pasauliu tarp puodų ir gimdymų, atranda ir sukuria savo vartus į gyvenimo šerdį. Ką galima pasisemti iš gyvenimo, bėgant metams ir kartoms, dėl ko verta gyventi moters bėglės gyvenimą? Prakeiktosios ir kartu apdovanotosios gyvenimą? Į šiuos klausimus tikslaus atsakymo, skaitydami Pasiūtą širdį, tikriausiai nerasite, bet intuityviai pajusite bent kiek priartėję prie atsakymo esmės.

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Anapus" / "Svinalängorna" / "Beyond"

Sveiki, kino žiūrovai,

Tiesą sakant, buvau primiršęs skandinavišką kiną, bet filmas „Anapus“ (angl. Beyond) (2010) vėlei man priminė, kad toks visgi egzistuoja ir ne visada „Scanoramos“ festivalio programoje, jį parodo kartais ir TV programos. Šį filmą pasirinkau pažiūrėti dėl populiariai migruojančios tarp europietiško ir už Atlanto kuriamo kino aktorės Noome Rapace. Tiesą sakant, tikėjausi geros ir stiprios emociškai dramos ir, galima sakyti, filmas iš dalies pateisino mano lūkesčius.

Filmas konstruojamas dvejomis laiko distancijomis. Apie suaugusios moters dabartį, kai ji važiuoja aplankyti su savo šeima merdinčios moters ir jos sunki vaikystė, kai prasigėręs tėvas mušdavo motina, vaikus ir byrėdavo idilinės šeimos konstruktas... Socialinis gyvenimas prieš kelis dešimtmečius Skandinavijoje primena šių dienų realybę Lietuvoje, ypač provincijose, todėl tas, kas giminėje susidūrė su alkoholio priklausomybe turinčiu giminaičiu, tikriausiai žino, kaip turėtų daugiau ar mažiau paveikti šis filmas.

Apskritai galima klausti, apie ką šis filmas? Argi apie alkoholiką tėvą, sugriovusį savo vaikų vaikystę? Nemanyčiau. Visgi tai apie vaikystės traumos padarinius, kuriuos užtikrintai perteikia aktorė Noome Rapace ir galų galiausiai apie atleidimą, kuris glūdi po nuoskaudomis, traumomis ir nenorėjimu sugrįžti į praeitį. Filmas sunkokas ir jo temos sunkios, tačiau nepasakyčiau, kad viskas mane įtikino iki galo. Konstruojami praeities prisiminimai, vaikų elgesys ir jų vaidyba ne visada man tiko ir patiko, norėjosi kai kada dar labiau aštresnių scenų ir smurto protrūkių, kokių reta, bet gyvenime būna, kaip antai Kalėdų eglutės puošyba filme – išties graudu.

Nepaisant niūrios atmosferos, socialinių bėdų slogumo, filmas ganėtinai geras ir aktualus, nors ir menkoko biudžeto, bet taip gerai atpažįstamo socialiai angažuoto scenarijumi.

Mano įvertinimas: 7.5/10

IMDb: 7.0

Jūsų Maištinga Siela

Kristinos Sabaliauskaitės "Silva Rerum" netrukus pasirodys lenkiškai

Sveiki,

Tikriausiai daugelis Kristinos Sabaliauskaitės romano „Silva Rerum“ gerbėjų seka ir viena akimi užmato, kaip šis romanas skleidžiamas po pasaulį. Latvijoje pasirodžiusios dvi pirmosios šios sagos dalys sulaukė didelio pasisekimo ir pripažinimo. Visai neseniai viena didžiausių Lenkijos leidyklų paskelbė, jog rugsėjį lenkų auditorija pasieks pirmoji „Silva Rerum“ dalis lenkiškai. Smagu, jog atsirado vertėjų ir romanas išeis ne ištraukomis, o visas kūrinys. Kaip šią knygą priims patys lenkai, kol kas teks palaukti, o kol kas prieš jus lenkiškas knygos viršelis. Sakyčiau, laikomasi, kaip ir latviškame variante, nepakitusios tradicijos vaizduoti Baroko bažnyčios reljefinius fragmentus. Sveikinimai! Būtų šaunu, jeigu knyga pasirodytu ir anglų kalba iš kirstu langą per Atlantą. O kodėl gi ne?

Jūsų Maištinga Siela