Knyga: Andrew Davidson "Chimera"

Andrew Davidson „Chimera“. – Vilnius: Tyto Alba, 2014.

Sveiki, skaitytojai, 

Mistinės istorijos apie persikūnijimus ir praėjusius gyvenimus paskutiniu metu rašytojai ypač mėgsta ir tokių kūrinių sukuriama daugybė, daugelis iš jų verti dėmesio visais literatūros vertinimo aspektais. Apie kanadiečių rašytojo Andrew Davidson romaną Chimera galima sakyti tą patį, tik čia svarbūs ne patys įsikūnijimai ir budizmo religiją atliepiantys niuansai, bet amžino gyvenimo tąsa, kurią įprasmina meilė, yra vienintelis gyvastingumo šaltinis – taigi visų didžiųjų pasaulio religijų pamatas.

Chimera išties vilioja savo mistiniais daugiasluoksniais pasakojimas. Autorius sukūrė romaną, kuris užima tarpinę poziciją tarp populiariosios ir intelektualiosios literatūros, panašiai kaip ir ispanų rašytoja Carlos Ruiz Zafon Vėjo šešėlis, taip ir šis kūrinys traukia savo nenuilstama intriga, kuri nebūtinai turi būti, kaip detektyvuose įprasta, išaiškinama. Daugelis romaną lygina su Umberto Eco Rožės vardas ir tam tikrai yra pagrindo. Visų pirma meninė idėja – daugybė aliuzijų ir nuorodų į Viduramžių kultūrą ir mąstymo klišes, tačiau priešingai nei U. Eco, A. Davidson nerekonstruoja Viduramžių personažų mąstysenos, o tik remdamasis faktais ją stilizuoja, todėl iš dalies knyga praranda istorinio romano gilumą, kokį buvo pasiekęs U. Eco, be to, knygoje esama ir šiuolaikinio gyvenimo siužetinių linijų. Apskritai galima diskutuoti, ar romanas gali būti įvardijamas kaip istorinis, veikiau tai knyga apie mitus ir mitų (per)kūrimą. Kodėl taip sakau?

Visų pirma knygos pagrindą sudaro pagrindinė siužeto linija apie cinišką vyruką (pono aktorių), kuris patenka į avariją ir smarkiai apdegęs per atsitiktinumą išlieka gyvas. Jis atsiduria ligoninėje, per veną siurbčioja morfiną ir pradeda galvoti apie savižudybę, kol jo gyvenime neatsiranda paslaptingoji skulptorė Mariana Engel – chimerų meistrė, pasakojanti apie savo ir nelaimingojo porno aktoriaus meilės istoriją XIV amžiaus pradžioje Vokietijoje. Iš esmės knygos fabula primena Tūkstanti ir viena naktis pasakojimą. Skulptorė tik po truputį nelaimėliui atverčia kortas ir kartu savo pasakojimais gydo veikėjo suicidinius planus. Galiausiai ji parsiveža jį į namus, bet pati pradeda save alinti dirbtuvėse ir tarsi perimdama veikėjo ketinimus, pati pasiaukoja, grąžindama „senas skolas“. Žodžiu, istorija gal ir nėra įtikinama, tačiau tai tik pirmasis autoriaus paklotas pamatas, tikrasis žavesys atsiveria Marianos pasakojimuose apie Viduramžius. Autorius neapsiriboja vien šiuo laikotarpiu ir įterpia dar keletą šalutinių istorijų iš senovės Japonijos ir Islandijos, karalienės Viktorijos laikų t. y. kuria tarsi legendomis paremtais pasakojimais, todėl knyga netolygi ir skaitytojus nuneša į neįtikėtinus laikus, toks „sluoksniuotas pasakojimo biskvitas“, manding, iš dalies primena D. Mitchell‘o Debesų atlasą. Žinoma, autorius rėmėsi istoriniais šaltiniais, kapstėsi po mitologiją, laikmečio ir epochos mąstysenas ir tai knygoje kuo puikiausiai panaudota.

Rašytojas Andrew Davidson per šį laiką yra išleidęs tik vieną romaną „Chimera“. Jis baigė anglų literatūros bakalaurą Kolumbijos universitete ir kurį laiką dirbo Japonijoje mokytoju.

 

Knygos daugiasluoksniškumas siužeto atžvilgiu taip pat nesibaigia, stebina pagrindinio herojaus dvasiniai pokyčiai ir galvosena. Knygos pradžioje nemažai cinizmo, kuris kyla iš porno aktoriaus gyvenimo būdo, jo nerūpestingos vaikystės, kuri taip pat apybraižomis primenama, tačiau viskam lemta pasikeisti. Keistai šaltas atrodo svyravimas dėl Marianos, nes didžiąją knygos dalį jis laiko ją šizofrenike, bet taip ir neaišku, kur ta takoskyra, kai jis patiki, jog skulptorės istorijos tikros. Ir, kažin, ar apskritai kada patiki, net ir knygos pabaigoje, prisikapstęs prie nenuginčijamų faktų. Kaip ir būdinga Viduramžių tekstams, taip ir šioje knygoje autorius naudoja daugybę simbolių, metaforų, aliuzijų į bendrakultūrinius klodus, tiek žongliruoja tarp skirtingų knygos siužetinių linijų, pvz., strėlės antgalis, ugnies simbolika ir kt. Visi aplink minimi daiktai atsikartoja mažesnėse istorijose, netgi ta pati reabilitacijos vadovė japonė Sujuri taip pat tampa neatsitiktinė, ji tarsi raktas į Marianos pasakojimą apie Japonijoje išskirtus mylimuosius. Daug detalių ir personažų turi tarsi veidrodinį atspindį kituose pasakojimuose, nuo to istorija tampa tik sodresnė ir labiau intriguojanti ir tai, žinoma, yra bene įdomiausia ir stipriausia šio romano meninė dalis.

Knygoje tiek daug įvairių sferinių skirtybių, kad net stebina, kaip autorius sau leidžia aprašyti maisto produktus taip detaliai ir su pasimėgavimu, lyg pats jį valgytų. Arba visa medicininė ligonio charakteristika ir gydymo procesai, kurie užima nemažą dalį pasakojimo, bet nė kiek nevargina – žingeidų skaitytoją netgi pamalonina.

Knyga turėtų patikti daugeliui, ypač tiems, kurie mėgsta mistinius pasakojimus. Žinoma, didžiausias kūrinio teikiamas malonumas yra skaitytojui teikiantis pasitenkinimas atpažinti paraleles ir aliuzijas, todėl derėtų prieš skaitant žinoti nors šį bei tą apie Viduramžių literatūrą. Kalbant apie knygos stilių ir Aušros Stanaitytės-Karsokienės vertimą, būtų galima pasakyti, kad pati knyga nėra sudėtinga žodžio sodrumo atžvilgiu. Stilius primena populiariosios literatūros lektūrą – trumpi „greito vartojimo“ sakiniai nė iš tolo neprimena žodžio architekto Marcel Prout kūrybos. Autorius vengė manieringumo, vertėja, sakyčiau, tai atliepė ir taip pat nesistengė išradinėdama naujo dviračio, nors norėtųsi tam tikrų išnašų, kurios paliudytų, kokiais dalykais remiasi autorius, pvz., ar Engeltalis iš tikrųjų egzistavęs miestas? Ne kiekvienas gi skaito atsidaręs „Google“ naršyklę, bet iš kitos pusės, kas kliudo skaitytojui daugiau apie viską pasidomėti, gal ir nereikia visko sukramtyto pateikti? Taigi autorius sureikšmino ne žodyną, bet tai, kaip pasakojama istorija ir kaip dėliojamos prasmės. Abejojimas pačia istorija tampa taip pat įspūdį stiprinančiu elementu, tačiau, kas yra skaitęs daug geros klasikinės literatūros, knygoje gali kažko lyg ir pasigesti, nes kartais porno aktoriaus cinizmas atrodo išties „pritemtas“ ir pernelyg dirbtinis konstruktas tiems metaforų, simbolių lobiams, kurie tyko už kito puslapio.

Visgi tai nėra geriausia knyga, kurią skaičiau šiemet, bet nenusimenu, kadangi joje tikrai yra daug gerų dalykų, kurie teikia geram ir įgudusiam skaitytojui malonumo.

Jūsų Maištinga Siela

  

Šios dienos daina: Adele "Hello"

Sveiki, skaitytojai,

Šios dienos rubrikoje svečiuojasi britų atlikėja Adele, kuri tikriausiai dėl savo albumo „21“ įėjo visam laikui į muzikos istoriją, ypač britų muzikos istoriją. Atlikėja po stulbinančio pasisekimo, „Grammy“ ir net „Oskaro“ už garso takelį ilgai tylėjo ir neskubėjo kepti naujo albumo – atsidavė motinystei ir retai išlįsdavo į viešumą. Adele turėjo visus šansus prarasti populiarios atlikėjos pozicijas ir būti pamiršta, bet Adele išties fenomenas, nes po nemažo laiko pertraukos pristatė naują savo singlą „Hello“ iš būsimo albumo „25“, kuris pasirodys lapkritį. Dar nepasirodęs, jis jau smarkiai aptarinėjimas ir jam prognozuojama tokia pat sėkmė kaip „21“.

Pirmoji daina „Hello“ iš trečiojo būsimo albumo smogė į Youtube aukštumas, nukonkuruodama daugelį pop šokių kūrinių ir per dvi paras sugebėjo surinkti net 25 milijonus peržiūrų, o socialiniuose tinkluose tiesiog verda šis naujas hitas.

Daina, man asmeniškai pasirodė, gera. Adele ir toliau lieka ištikima savo lyriniam stiliui, toliau apdainuoja nesėkmingos meilės jausmus ir nė neketina eksperimentuoti. Gal ir gerai. Lyrinis stilius jau atnešė jai pasaulinę šlovę ir natūralu, kad ji nusprendė likti ištikima tiek sau, tiek gerbėjams. Nors albumas dar nepasirodė, bet iš pirmojo singlo galima numatyti viso būsimo albumo koncepciją.

Bene labiausiai man iš tikrųjų patiko ne tiek daina, kiek pats vaizdo klipas – jis nuostabiai jautrus! Per dainą klipas atsiskleidė nuostabiai ir jį sužiūrėjau kaip mažą filmą apie moterį, grįžusią į namus tarsi į prisiminimų tvirtovę ir iš naujo per kvapus ir vaizdus atrandanti skaudžių patirčių pasaulį. Klipe Adele atrodo nepaprastai graži ir moteriška. Tiesiog pasiklausykime šiuo metu bene labiausiai klausomos dainos planetoje:

Jūsų Maištinga Siela

Šios dienos daina: Paloma Faith "Only Love Can Hurt Like This"

Sveiki, skaitytojai,

Šįkart noriu pasidalyti jau senoku atradimu, bet vis tiek vėlei iš naujo atrasta atlikėja Paloma Faith ir bene žymiausiu jos kūriniu „Only Love Can Hurt Like This“. Paskutiniuoju metu šiai atlikėjai išties sekasi. 2014 metais išleidusi savo sėkmingiausią trečiąjį albumą „A Perfect Contradiction“ pagaliau pelnė populiarumą ir klausytojų simpatijas. Iki tol savito stiliaus atlikėja buvo žinoma gana siauram ratui klausytojų, o šiuo metu ji sparčiai verčiasi į priekį ir, mano galva, kartoja panašų Lanos Del Ray kelią.

Atlikėja pasižymi nekomerciniais kūrinių stiliais – bliuzas, džiazas, savita pop muzika. Sodrus, žemo registro balsas savitai traukia ir leidžia tiesiog mėgautis senuoju retro dainų stiliumi, kur gurkšnojamas viskis, daug rūkoma ir baro gale skamba gyva muzika. Jos dainos savotiškai grąžina mus į tuos senuosius dešimtmečius, todėl visai nenuostabu, kad atlikėja nėra itin populiari tarp paauglių, jos muzika skirta kitai auditorijai.

Singlas „Only Love Can Hurt Like This“ – tai antrasis singlas iš trečiojo albumo. Apskritai albumas buvo įvertintas labai palankiai pačių muzikos kritikų, o daina Australijoje tapo tris kartus platininiu, o Britanijoje ir Naujojoje Zelandijoje – platininiu. Taip pat dainą pastebėjo kai kurios Europos šalys, ji pateko į įvairius klausomo dainų topus. Siūlau pasiklausyti ir pasižiūrėti vaizdo klipą:

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Amerikos ultra" / "American Ultra"

Sveiki, skaitytojai,

Filmas „Amerikos ultra“ (angl. American Ultra) (2015) be kompromisų gali šiemet konkuruoti su visais filmais, kurie vaizduoja pilkas asmenybes, staigiai tapusiais super didvyriais. Nors siužetas atrodo gana pusėtinas ir netgi šiek tiek keistas dėl izoliuotos teritorijos, iš kurios bando ištrūkti herojus filmo pradžioje – nejučia imame klausti, kas tai per vieta? Kokie čia moksliniai bandymai? Kuo ypatingas šis personažas? Deja, filmo nenaudai, ši intriga išsisklaido per 20 minučių ir belieka vėlei „išeiti žaidimo“ kambarius.

Greitai užsimezgusi intriga subliūkšta, paslaptys išplaukia pernelyg greitai, personažai atrodo lyg brokuotos lentos ir, tiesą sakant, mažai kuo įdomūs. Vyrukas vis nesugeba pasipiršti merginai (dieve, kaip banalu), prisvilina kiaušinienę (ar būna banaliau?), vėliau pradeda žudyti vardan išlikimo (ultra banalu), nors prieš tai buvo eilinis žolės rūkytojas (maga-turbo-ultra banalu). Ar nenuostabu, kad blogi ir pilki vyrukai filmo ekranuose tampa dvivyriais? Čia nelabai įžvelgiau ir grakščių kovos elementų, kuriuos galėtume pavadinti „estetiniais“, čia ne itin įdomi ir santykių analizė – vaikinas ir mergina susipyksta, o pabaigoje susitaiko (ak, tik nebesakykit, kad nebanalu...). Tiesą sakant, filmas pasirodė toks tuščias ir stačiai kiauras, kad sužiūrėjau jį taip, lyg vandenį leisčiau per rėtį.

Filmas gali pasigirti nebent keturiais gerai žinomais aktoriais, įvertintais įvairiais apdovanojimais – Kristen Stewart, Jesse Eisenberg, Connie Britton, Topher Grace... Kad ir kaip šie aktoriai šiame filme lakstytų, žudytų, pyškintu kulkas ar būtų nugrimuoti, vis tiek tai nelabai įsimenantys vaidmenys. Aišku, pamatyti juos ekranuose su nauju amplua buvo tikriausiai vienas didžiausias malonumas iš šio filmo, bet visumoje kūrinys atrodo prėskas, keistas ir... ką čia ir bepridursi, būna tikrai geresnių juostų už „Amerikos ultra“. Beje, ar sakiau, kad ir pavadinimas taip pat tvoskia banalumu? 

Mano įvertinimas: 4/10

Kritikų vidurkis: 50/100

IMDb: 6.3 

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Kvaišų atostogos" / "Vacation"

Sveiki, skaitytojai, 

Komedijų apie nenusisekusias atostogas tikriausiai yra ne viena dešimtis ir didžioji jų dalis išties labai prastos ir net nejuokingos. Šįkart lyg ir šią tiesą, mano galva, paneigia filmas „Kvaišų atostogos“ (angl. Vacation) (2015), kuri visomis prasmėmis, vėlgi mano nuostaba, buvo juokinga ir vykusi. Žinoma, kaip filmas ganėtinai abejotinos ir gana vidutiniškos produkcijos – kino kritikai jau spėjo įgelti. Tenka pripažinti, kad juosta nėra nei originali, nei čia scenarijus kažkoks ypatingas, nei režisūra... Bet visumoje filmas kaip komedija išties vykęs kūrinys.

Priminė man virtinę gerų komedijų, kuriuos žiūrint pasimiršta, kad žiūri gana prastą amerikietišką pramoginį filmą. Visa ko „Kvaišų atostogų“ stipriausioji pusė – juokeliai ir situacijos, į kurias papuola kitaip sumąsčiusią atostogauti šeimynėlė. Scenaristai šįkart neapsiribojo vien tik keliais pokštais ir pabaigoje švystelėjusia didaktika – ne, čia gana daug apgalvotų juokelių, kurie verčia iš koto, pvz.: pasimylėjimas tarp keturių valstijų sienų arba šeimos maudynės nuotakų griovyje, o ką jau sakyti apie visus tuos šeimynos idilės laužomus kanonus. Buvo išties labai juokinga.

Filme pasirodo visiems puikiai gerai žinoma „Vedęs ir turi vaikų“ žvaigždė Christina Appelgate, kurios, tiesą sakant, beveik niekaip neužtinku didžiajame kine – ir štai, ji toliau tęsia komikinių vaidmenų rolę ir, sakyčiau, gana vykusiai. Lygiai tą patį galiu pasakyti apie „Pagirios Las Vegase“ žvaigždę Ed Helms – tiesiog net veidelis sutvertas būti komiku. 

Apskritai tai žavus filmas, labai nuotaikingas, aišku, filmas nėra itin geras, bet jo nuotaika, juokeliai tiesiog mane papirko. Niekada neičiau į tokį filmą kino teatre, bet penktadienio vakaras namuose su šia juosta gali tapti tiesiog puikus.

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 34/100

IMDb: 6.2

Jūsų Maištinga Siela