Filmas: "Karas" / "Krigen"

Sveiki,

Kuo toliau į mišką, tuo daugiau grybų, tuo daugiau „Kino pavasaryje“ gerų filmų. Vienas iš tokių danų režisieriaus Tobias Lindholm „Karas“ (dan. Krigen). Na, režisierius dirbęs su garsiausiais ir kokybiškiausiais šiuolaikinio danų kino projektais ir apskritai šiemet danų ir apskritai skandinavų kinui „Kino pavasaris“ skiria ypač daug dėmesio. Sakau, šunys matė, kad drama apie karą, baisiai niūri, tačiau pasikliaudamas danų kino kokybe ir žinoma brigada, ėjau į seansą kažin ko ypatingo nesitikėdamas.

Filmas iš esmės daugiau nei geras, jis labai geras. Dėmesys scenarijui – ypatingai. Apgalvoti dialogai, filmavimo maniera, problemos iškėlimas ir galimi jos sprendimo būdai. Na, taip, filmas pilnas plieninio šiaurietiško niūraus braižo, tačiau jis tuo ir puikus. Apie danų karius, kurie atlieka misiją Afganistane iš pažiūros atrodo nusibodusi tema, ypač iš Holivudo varpinės, kur dažniausiai didvyriais lieka amerikiečių kariai, išskerdę civilius ir teroristus. Šįkart režisieriui ir scenaristams nerūpi, už ką ir kaip kovojama, didelis dėmesys skiriamas abipušalėms santykiams: tiems artimiesiems, kurie lieka šalyje, ir tiems, kurie išvyksta į misiją. Koks jaudulys ir atstumas, nežinia skiria artimuosius, kaip tai paveikia vaikus – štai apie kokį karą kalba šis filmas.

Gana aiški filmo struktūra – pirmoji filmo pusė militaristinė, karo scenos, susiskambinimai su artimaisiais ir t. t. Kita filmo dalis – europietiško kino drama, kur lošia žmogaus sąžinė ir atsitiktinumas, sprendžiasi šeimos likimai. Aštri ir taikli režisūra brandina ir žiūrovo emocinį atsaką ne tik į karo vaizdus, bet ir į pagrindinio veikėjo vidaus gelmes. Ką jau besakyti apie aktorių parengtį – vaidyba užburianti. Smagu, kad šiame karo filme nėra didvyrių, nėra aiškios tiesos, nėra laimėjusių ar pralaimėjusių. Šitaip turėtų baigtis visi karai, o dar geriau – geriausias karas tas, kuris neįvyksta.

Mano įvertinimas: 9/10

Kritikų vidurkis: 81/100

IMDb: 7.1

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Iš toli" / "Desde allá"

Sveiki, 

Yra tokių kino filmų kasmet „Kino pavasaryje“, kurių pamatęs vien antraštę, žinai, kad privalai pamatyti ir viskas. Vienas iš tokių filmų buvo Venesuelos režisieriaus Lorenzo Vigas „Iš toli“ (ispn. Desde Alla) (2015), kuris pelnė Venecijos kino festivalyje „Auksinio liūto“ apdovanojimą. Eidamas į tokį karališkai apdovanotą filmą tikėjausi paties geriausio, tačiau kuo didesni lūkesčiai, tuo didesnis būna nusivylimas. 

Iš tikrųjų man „Iš toli“ priminė prieš kelerius metus tame pačiame „Kino pavasaryje“ rodytą analogišką prancūzų dramą „Vaikinai iš Rytų“, kur prostitucija užsiiminėjantys emigrantai iš Rytų bloko parsiduoda Paryžiaus gatvėse, ir galiu pasakyti, kad anas filmas man patiko kur kas labiau nei „Iš toli“. Tiesa ir tai, kad „Iš toli“ nėra filmas apie prostituciją, nors elementų tam tikrų esama, tai filmas ne apie gėjus – būta tokiu antireklamų: „neikite, filmas skirtas gėjams“. Iš esmės tai gana subtili ir psichologiškai pagrįsta drama, kurioje daug intymumo, „silpnų nervų“ žiūrovams sunku regėti, kad pagyvenęs dantų protezų meistras masturbuojasi prie gatvės paauglių, tačiau mes tik pirmame plane matome pasekmes – akivaizdų seksualinį potraukį, grįstą jaunystės geiduliu ir pinigais, vėliau peraugantį į keistą „prisijaukinimą“. Pirmame plane tai atrodo gana tiesmuka, tačiau kas gi vyksta iš tikrųjų? Gatvės jaunuolis trokšta gero gyvenimo ir pamiršti kalėjime sėdintį tėvą, pagyvenęs vyras, persekiojantis savo maklerį seną tėvą, trokšta jo mirties, nes tikriausiai kažkada jo nepriėmė tokio, koks jis yra. Jaunuolis išpildo pagyvenusio vyro troškimą ir iš tikrųjų atkartoja savo tėvo kelią, homoseksualus vyras jį „pririšo“ suteikdamas tam tikras tėvystės sąlygas, kurių jis neturėjo, nors jos nesuvoktos, pasiklydusios erotikoje... 

Režisieriui subtiliai pavyko dviem sluoksniai nupasakoti socialinę Karakaso įvairenybę, nutvieksti LGBT temą, tačiau kartu logiškai pagrįsti vaizdinius ir įvykius kaip prastų veikėjų santykiais su tėvystės stoką. Iš vienos pusės filmas tuo ir patiko, kad galima pateisinti ir žavėtis herojais, o iš kitos – įvykiai šiek tiek monotoniški, norėjosi didesnio psichologinio spaudimo žiūrovui, veržlesnio, labiau šokiruojančio polėkio, koks pasirodė esąs filmas „Vaikinai iš Rytų“. Nors čia tikriausiai aš vienas ištroškęs to šokiravimo, kai kam, mano akimis, akivaizdžiai visko buvo per daug – kino salėje kilo žmonės ir išėjo, negalėję pakęsti erotinių homoseksualių vaizdų. Tada pagalvojau: „Dieve, ar Jūs tiesiog per „skysti“, ar tiesiog nepaskaitėte aprašo prieš eidami į filmą?“ 

Mano įvertinimas: 7.5/10

Kritikų vidurkis: 88/100

IMDb: 6.8

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Vyrai ir viščiukai" / "Mænd & høns" / "Men and Chicken"

Sveiki, kino piliečiai, 

Tiesą sakant, nežinojau ko tikėtis iš danų režisieriaus Anders Thomas Jenseno filmo „Vyrai ir viščiukai“ (angl. Men and Chicken) (2015) po, rodos, jau prieš šviesmečius ir daugybės erų matyto filmo „Adomo obuoliai“. Kažkaip taip ir būčiau šį filmą praleidęs pro akis festivalio repertuare, jeigu neužkliuvusi už akių režisieriaus pavardė, kurie prašėsi suklusimo. Visų pirma filmo pavadinimas tikrai nekelia pasitikėjimo, nes skamba pernelyg iš „Amerikietiško pyrago“ repertuaro, tačiau tik ne pas šį režisierių, juk svarbiausia turinys, ne filmo pavadinimas.

Filmas išties keistas visomis prasmėmis – scenarijus netikėtas, šmaikštus, įtraukiantis. Filmas prasideda gana makabriškai – tėvas praneša sūnums paslaptį, su kuria vyrai susitaiko kaip su tokiu pat faktu, kad šiandien lis – na, ir kas? Vėliau viskas vystoma kaip mistinė drama – vyrai keliauja į kažin kokią salą ir ten susitinka keistai atsilikusius ir pagal kitas kultūrines normas užaugusius gentainius. Pamažu nesunku nuspėti kur link eina scenarijus, kai aplinkui tiek gyvūnų, kur bendravimo forma – aptrankyti žmogų keistomis gyvūnų iškamšomis. Vien ta atmosfera ir taikliai parinktos keistenybės verčia pasijausti didžiuliame juodo humoro prisodrintame spektaklyje. Keistos brolių bendravimo taisyklės, nuolat trykštantis absurdas ir fantastiniai elementai įtraukia į visai patrauklų išgalvotą pasaulį ir nubraukia nuo žiūrovo smilkinių visas iki tol nepagrįstai sukilusias abejones.

O jeigu kalbant apie „Vyrai ir viščiukai“ dar tiesmukiau: tai tikriausiai šiemet kol kas pati keisčiausia, originaliausia ir labiausiai nustebinusi mane komedija ir dėl to mėlynai „laikinu“ ir rekomenduoju tiems, kurie iš komedijų seniai ką nors įdomaus nematė ir nebesitikėjo. Na, taip, derėtų dar paminėti, kad netikėtą amplua sukuria vienas geidžiamiausių Europos aktorių ir „Hanibalo“ serialo žvaigždė Mads Mikkelsen. Belieka pridurti – jis ir šįkart puikus. Filmas, kuris ne ką prastesnis už „Adomo obuolius“. 

Mano įvertinimas: 9.5/10

Kritikų vidurkis: 73/100

IMDb: 6.7

Jūsų Maištinga Siela