Filmas: "Atlantida: Pasaulio pabaiga. Naujos legendos gimimas" / "Atlantis: End Of A World - Birth Of A Legend"

Sveiki,

Staiga smarkiai pasiilgau Antikos pasakojimų, o tokių filmų jau, regis, nemačiau 100 ir daugiau metų. Šįkart noriu pakomentuoti BBC kanalo sukurtą filmą „Atlantida: Pasaulio pabaiga. Naujos legendos pradžia“ (angl. Atlantis. End of A World, Birth of A Legend) (2011). Didelis ir griozdiškas pavadinimas, tačiau filmas visai neblogas edukacine prasme, nes tai vaidybinio kino ir dokumentikos miksas, pasakojantis, kaip manoma, apie išnykusią atlantiečių civilizaciją. Apie pačią Atlantidą yra sukurta begalės dokumentinių filmų, būtą tokių hipotezių, kad ji yra aukštai Bolivijos kalnuose, tačiau visai realu, jog Atlantidą reiktų sieti su Tyros sala Graikijoje ir ten išsiveržusiu ugnikalniu.

Įdomiausia, bent man, šiame filme visgi buvo ne meilės ir pasiaukojimo istorija, kiek tie faktai apie vieną didžiausių ugnikalnių išsiveržimų, kurio padariniai pasiekė net Didžiąją Britaniją, sustabdydami augalų augimo procesą. 20 metų pelenų sluoksnio numarintų bet ką, todėl visai realu, kad toks proveržis praktiškai palaidojo visą civilizaciją, įsikūrusią Viduržemio jūroje. Na, nebuvo prastai ir su vaidybine dalimi – režisieriai didelį dėmesį skyrė vizualizacijai, puikiai apgalvojo Mikėnų kultūros architektūrą, valdymo politiką ir veikėjų pasaulėžiūrą, primenančią graikų mitais grįstus pasakojimas apie pusdievius. Kartais stebina jų tiesmukas tikėjimas, kad žynė gali sustabdyti žemės drebėjimus – kas žino, gal realybėje viskas vyko kur kas sudėtingiau ir baisiau, nei vaizduojama pačiame filme.

Filmą vertinu vidutiniškai, kaip neblogą pačią legendą romantizuojantį pažintinio filmo produktą, skirtą geriau pažinti mūsų civilizacijos ištakas.

Mano įvertinimas: 6/10

IMDb: 6.4

Jūsų Maištinga Siela 

Filmas: "Avinai" / "Hrútar" / "Rams"

Sveiki, skaitytojai,

Dar vienas pro akis nepraslydęs „Kino pavasario“ filmas – islandų juosta „Avinai“ (isand. Hrutar) (2015), kurio režisierius Grimur Hakonarson buvo atvykęs ir į Lietuvą. Festivalio metu mielai bendravo ir dalijo spaudai interviu. Vieną iš tokių ilgesnių pokalbių galite paskaityti ČIA. Tiesą sakant, į „Avinus“ bilietą gavau paskutinę akimirką ir labai džiaugiuosi, jog pavyko pamatyti šį šiaurietišką, gražių vaizdų ir netipinių veikėjų bei įvykių prisodrintą filmą.

Na, visų pirma, galima kiek suabejoti, ar apie avių augintojus galima papasakoti ką nors įdomaus. Įdomu, kaip kokiam A. Puipai ar kitiems Lietuvos režisieriams pavyktų sukurti filmą apie karvių augintojus? Visgi galima papasakoti puikiai ir apie akmenis darže, svarbu vykęs scenarijus, o kad „Avinai“ turi gerą scenarijų – tuo net neabejokite. Du užsispyrę kaip avinai pagyvenę vyrukai, gyvenantys viename ūkyje ir nekalbantys jau 40 metų, tik auginantys avinus ir nuolat konkuruojantys, primena absurdo dramą – kaipgi jie šitaip gali gyventi? Begalinė meilė savo avinams, jų puoselėjimas ir gana skurdi kaimiška islandiška buitis kalnų pašlaitėje sukuria išties tą mums sunkiai suvokiamą skandinavišką kuklumą, turtine prasme jiems nereikia itin didelių patogumų. Į gyvenvietes įsisuka avių maras ir prasideda didžioji drama, kuri tampa išmėginimu pagrindiniams herojams broliams, jų santykiai gerokai pakinta...

Sakyčiau, gal tai nėra geriausias šio festivalio filmas, bet filmas vertas žiūrovo dėl savo unikalumo. Kaip persipina avino simbolika nuo realių ketinimų ir kaip šis simbolis charakterizuoja pačius veikėjus. Gal kiek pradžia pernelyg gali pasirodyti lėta ir lyg intriga prislopinta, tačiau filmo finalas – nuostabus ir juosta nutrūksta pačioje įdomiausioje vietoje, todėl palieka žiūrovą su užgniaužtu kvapu, tačiau galiausiai suvokiama, kad kita istorijos dalis nebėra svarbi, svarbiausia jau įvyko. Labai gera šiaurietiška juosta, mano galva, turėtų daug kam patikti, daug kam patiko ir salėje sėdintiems – aš ne išimtis.

Mano įvertinimas: 9/10

IMDb: 7.4

Jūsų Maištinga Siela

Filmas: "Komuna" / "Kollektivet"

Sveiki, skaitytojai,

Danų režisierius Thomas Vinterberg tikriausiai yra mano pats mėgstamiausias danų režisierius, tam turiu net kelis stiprius filmus, vienas geriausių – tai „Medžioklė“, nevienadienis ir kompromituojantis filmas, keliantis socialinį šiurpulį. Tiesa, „Toli nuo tolstančios minios“ nebuvo ta medžiaga, kurią režisierius gali pateikti itin originaliai ir įdomiai, tai buvo puiki knygos ekranizacija, tiksli ir įsimenanti, tačiau jam kur kas labiau sekasi kurti filmus pagal originalius scenarijus su danų aktorių komanda. Vienas didesnių kino atradimų, (nors koks čia atradimas, jeigu žinai, ko maždaug jau tikėtis iš mėgstamo režisieriaus), yra jo naujausia drama „Komuna“ (dan. Kollektivet) (2016).

Ar čia man atrodo paskutiniu metu, ar ir Jums, kad kuo filmas keistesnis, tuo jis įdomesnis, nes tikriausiai visada tikimės iš scenarijaus kažkokių nors neregėtų idėjų. Filmas „Komuna“, žinoma, idėjas gali pasiūlyti – seksualinės revoliucijos metas, karo Vietnamo laikotarpis ramioje Danijoje sukuria hipišką atmosferą, tad sutuoktinių pora nusiperka didžiulį namą, į kurį sukviečia laisvamanius ir sukuria intymią komuną, kuri problemas sprendžia viso namo absoliučios demokratijos principais. Hipiška bendravimo forma, prarandamos tradicinės šeimos formos, kai bendruomenė tampa kaip šeima. Komedijos elementai itin pagyvina hipišką idėją, tačiau visgi filmas prisilaiko dramos standartų. Kuo didesnė laisvė, tuo didesnis nuotolis atsiranda tarp sutuoktinių, čia pat veikėjus užgriūva liūdesys, depresija, svaigalai ir... Kai kurie veikėjai tiesiog nebeatlaiko beribės laisvės ir komunos principų.

Žiūrovą tikriausiai domina ta idėja – kaipgi įmanoma tokia komuna? Nors realių pasaulyje komunų irgi esama įvairių, apie kurias sukurtas ne vienas dokumentinis filmas, tačiau režisierius iki milimetrų priartina tą skaudžią patirtį ir veikėjos Anos nepasirengimą išeiti į liberalumo pievas – dalis veikėjos vis dar tiki tradicine šeima. Puikiai sukurta atmosfera, o labiausiai įtikino fantastiškos danų aktorės Trine Dyrholm pasirodymas, kurią ne kartą galėjo išvysti puikiuose danų filmuose. Žinote, tiek veikėja, tiek pati komuna sukelia keistus jausmus – iš vienos pusės žaviesi ta energija ir idėjomis, netgi simpatizuoji, kai privatumo nebelieka ir visi už viską atsakingi, o iš kitos – suvoki, kad miršta individualybė, laikas, skirtas sau ir kiti tik uždarai šeimai būdinga egzistencija. T. Vinterburgas sukūrė utopinį filmą, tiesa, netoli nutolusią nuo mūsų realybės, kuri verčia kažką paaukoti, kad būtų išlaikyta komuna. Filmas iš tos „bravo“ kategorijos, po kurio mintys pasilieka kadruose ir veikėjų žvilgsniuose.

Mano įvertinimas: 10/10

IMDb: 6.9

Jūsų Maištinga Siela